Jau prieš keletą mėnesių nusprendėme, kad ožkų užtrūkimo laikotarpiu keliausime kur nors šilčiau. Arčiausia pasirodė Viduržemio jūra ir siauras žemės lopinėlis, vadinamas Žydruoju krantu (Cote d’Azur). Ši trumpalaikė emigracija mums sukėlė daugybę minčių, kaip turėtume kovoti su klimato kaita. Įkvėptas Justino Kilpio pranešimo (žr. nuoroda) fiksuoju svarbiausius mano kovos momentus.  Kol dar neturiu CO2 skaičiuoklės išmaniajame savo CAT (Rasa baisiausiai nustebusi, kad čia tie patys ekskavatorių gamintojai), tai indėlį vertinu pagal minėto doktoranto Justino pateiktą lentelę ir pagal  savo patyrimą.

Neturėti vaikų. Visus savo augintinius – 78 ožkas, 2 ožius, 4 katinus ir 2 šunis palikome namuose. Jų pastatai nešildomi, šienas džiovintas vasaros saulės, vanduo netoliese. Ožkos savo pienu mus maitina, o mėšlu tręšia smėlėtas Dzūkijos dirvas. Dvi problemos neišspręstos – atrajojančios ožkos stenėdamos išskiria metaną, kuris keliolika kartų baisiau negu CO2. O šunys dar nėra susipratę veganai, tai ėda lenkišką kiaulieną.

Neturėti automobilio. Pamanėme, kad geriausia skristi lėktuvu. Kadangi reisas nėra transatlantinis, maršrutas Vilnius-Frankfurtas-Nica gana populiarus ir lėktuvas pilnutėlis, tai gal daug ir neišskyrėm CO2. Ateityje patikrinsim su skaičiuokle.

Neturėti namų. Neeikvoti energijos šildymui. Dėl visiems suprantamų priežasčių, nepirkom vilos Nicoje. Apsigyvenome studio tipo bute su virtuvėle. Kadangi Žydrajame krante net ir vasarį visąlaik daugiau kaip 10 šilumos, tai šildymo kaip ir nelabai reikia.

Mažiau judėti – nieko nedirbti. Mūsų viešbutis tik 100 metrų nuo jūros, baras – 20 metrų, parduotuvė – 50 metrų. Emigracijos metu nieko nedirbom, tad ir niekur nevažiavom. Gerai pasistengus galima dieną praleisti nukeliavus vos 500 m. Sportinės aprangos neturėjome, tad neprisijungėme prie nuolat bėgiojančių ar kitaip sportuojančių garsiojoje „Promenade des Anglais“.

Vietinis maistas. Su Rasa save laikome gurmanais, tad visus metus svajojome apie austres, andouille, boudin noir, fois gras. Ir visu tuo mėgautis užgeriant priderinto skonio vynu. Gal dar tikras prancūziškas batonas su sūdytu sviestu. Visa tai radome netoliese vietiniame prekybos centre. Turguje aptikome mano išsvajotos itališkos culatello – Italija, pasirodo, vos už 100 km.

Norint pritapti prie vietos bendruomenės vyną ir kavą reikia gerti bare. Nes  gėrimas, kaip ir valgymas – socialinis aktas. Tuo pačiu ir mažiau išgeri, nes už tą pačią kainą namie išgertum tris kartus daugiau. Ir greičiau. Mūsų emigracijos baras „Blue Way“ – tikra proletariška praeito šimtmečio susibūrimo vieta. Kaip tikrus lietuvius, mus šiek tiek nustebino juodaodžių dominavimas, bet visa kita – kaip puikiame nespalvotame retro filme.

Bevaikščiodami pakrante užtikome tikrus kovotojus prieš klimato kaitą. Po promenados arka užburti saulėje lūžtančių žydrų bangų susibūrę benamiai. Jie atitinka visus be išimties  minimalaus CO2 išskyrimo kriterijus.

Valio! Radome sprendimą, kaip Lietuva gali tapti lyderiaujančia šalimi Europoje. Kadangi jau turime carinės Rusijos patyrimą, kai kiekviena šeima vieną sūnų atiduodavo rekrutų prievolei, taip ir šiandien –  stiprėjanti mūsų valdžios ranka gali priversti iš kiekvienos vaikingos šeimos atiduoti vieną ar kelis narius (priklausomai nuo to, kiek šeimoje krykštaujančių vaikų, tamsta premjere) į benamių luomą. Per vieną ar du penkmečius sumažintume CO2 išskyrimą  dešimtimis procentų.

Visgi vertėjo trumpam emigruoti ir su puikiomis idėjomis vėl grįžti namo.
​
– sūrininkas Valdas

Šiais metais mokymus organizuojame naujoje sodybos "Paskui saulę ir ožkas"
​https://www.facebook.com/ paskuisauleirozkas/ įrengtoje sūrinėje. Norvydiškių km, 3, Puodžių pšt.  Varėnos raj.
Siekdami mokymų efektyvumo rinksime nedideles grupes, ne daugiau  5 klausytojų.
 
Rugsėjo 26 ( antradienis )  ir/arba  30 ( šeštadienis)  - Įvadas į sūrininkystę. Pagrindinės sūrių rūšys ir technologijos. Išeiga ir ekonomika. Praktinis darbas - fermentinio sūrio pagrindiniai  gamybos etapai. Kaina -  75eu/ žmogui/ diena (nuo 9val. iki 17val.) 
 
Spalis - lapkritis skirtas specializuotiems  praktiniams  kursams.
Spalio 10 ir/arba 14 -  puskiečiai ir kietieji fermentiniai sūriai.
Spalio  24 ir/arba 28 - minkštieji fermentiniai sūriai.
Lapkričio 14 ir/arba 18 -   sūriai su mėlynu pelėsiu ir čedaro tipo
Lapkričio 21 ir/arba 25 - rūgštiniai švieži ir brandinti sūriai.
 
Gruodžio 4 ir 9 -  Sūrininko ūkio ekonomika. Kaip įsirengti ir legalizuoti sūrinę?
 
Taip pat siūlom individualias ( arba užsakomoji grupei iki 5 žm ) dienos  konsultacijas pagal jūsų  klausimus arba pasirinktą temą.  
Rekomenduojama programa: Pasirinkto sūrio rūšies receptas ir gamyba, Įrangos parinkimas. Sūrinės planas, adaptavimas esamiems pastatams.
 
Organizatorius : VŠĮ Sūrininkų Namai, direktorius Valdas Kavaliauskas
Registruotis : valdaska@yahoo.fr, tel pasiteiravimui 8-698-39893
Įvadas į sūrininkystę - 75 e/žmogui/diena.
Specializuoti kursai - 100e/žmogui.diena
Užsakomieji - 500e/diena
Į mokymų kainą įeina pusryčiai- sūrių degustacija ir pietūs.
 
Valdas
P.S. Ta pačia proga  Rugsėjo 9d, šeštadienį,  kviečiame į  nemokamą renginį, mūsų sodybos  atidarymą : https://www.facebook.com/ paskuisauleirozkas/. Atidarymo metu vyks diskusija : "Žalias ar pasterizuotas pienas" .

Iš ilgos kelionės sugrįžusiems sparnuočiams savo jaukiuose, bundančios gamtos apsuptyje įsitaisiusiuose Sūrininkų Namuose įrengsime namus. 
Kas plaktuką, kas po lentą, teptuką ar dažų tūtelę - svarbiausia nepamirškite geros nuotaikos ir akinių nuo saulės, nes orai nusimato gerokai pavasariški!
Virtuvės vijurkai Dalytė su Kotryna žada, kad bus trintos daržovių sriubos, šviežios sūrininko duonos ir, žinoma, sūrio.

www.facebook.com/events/305888719826894/

​Ožkyčių vardadienis kaip ir kiekvieną pavasarį Sūrininkų Namuose Dargužiuose. 
Ateinantį šeštadienį, 18 kovo, nuo 11 val. iki vakaro tikimės sulaukti kūrybingų tėvelių ir vaikučių, kad  išrinktume 17 mūsų šių metų augintinių vardus. Kad nepamirštume, juos surašysim ant tvoros (kas turit dažų ir teptukų, atsivežkite). Taip pat gersim aviečių arbatą, valgysim kaimynkos Dalytės varškės pyragą ir, žinoma, ragausim sūrį su šviežiai iškepta duona.  

https://www.facebook.com/events/281963778892025/?active_tab=about

 "Sūrininkų Namai” gimė 2008 metais, kaip asociacijos www.vivasol.lt  šūkio “Kad kaimas būtų gyvas” praktinis įgyvendinimas. Šiandien “Sūrininkų Namai” tai vėliava-ženklas po kuria knibžda įvairiausios veiklos: viešasis maitinimas ir sūrių pardavimas - “ Sūrininkų Namai Dargužiuose” (operatorius MB “Sūrio ekspertai”) ,  sūrių prekyba - kooperatyvas “Mūsų sūriai”, raugai ir įranga smulkiems sūrininkams - “viskas sūriams”, sūrininkystės mokykla ir žinoma, mūsų sūrininkai.
“Sūrininkų Namai” tai pavadinimas, priklausantis asociacijai “Viva Sol"
​ Valdas

Banalu, bet rugsėjis sukelia kažkokį jaudulį. Gal dėl to, kad atbuvę vasaros malonumus vėl kuriame planus, žvelgiame į ateitį kupini vilčių gyventi geriau, lengviau ir visaip viau. Sūrininkui rudeninė gamta kalba visai kita- reikės keltis, kai lauke bus tamsu, dažniausiai lyjant ir pučiant vėjui. Vakarai, dėl kažkokios valdžios sugalvojimų, sutrumpėja iki 16 valandos. Ką gi gali nuveikti lauke? Belieka stipri lempos šviesa ir du pasirinkimai: arba knyga, arba internetinės atrakcijos. Bet čia užbėgu už akių, dar pagyvensime su šviesa, dar su optimizmu planuosime ateitį, šviesią sūrininkų ateitį. 
Šis Rugsėjis kupinas naujienų:
- Zuikė Border Collie pradeda ganymo mokslus Dargužių pievose;
- Ožys Žanas susipažįsta su savo ožkų haremu. Aktyviai pažindinasi, tikimės vasarį sulaukti gausybės ožiukų;
- www.vivasol.lt nusprendė pradėti ilgą kelią link sūrininkystės mokymo formalizavimo. Tikimės, kad po poros metų Lietuvos ir kitų šalių jaunimas galės įgyti sūrininko-praktiko profesiją. Jau dabar be Lietuvos partnerių ( www.sodziausmeistrai.lt, VU , KTU, Leader centras, Varėnos savivaldybė, Dargužių Amatų centras) jungiasi ir užsieniečiai : Maisons familiales ruraux ( www.mfr.asso.fr ), Accademia Internazionale del arte casearia AIAC ( www.accademiacasearia.com ), Poltavos universiteto “Chkola evropeiskogo fermera”.
- Rasa pradėjo rinkti užsakymus mini įrangos ir raugų parvežimui iš Prancūzijos;
- VŠĮ Sūrininkų Namai pradeda Sūrininkystės mokyklos rudens sesiją 2016. (www.surininkunamai/surininkoamatas/). Rugsėjį - teoriniai-praktiniai seminarai su konsultantu F. Gobin iš Prancūzijos. Spalį - praktiniai mokymai su Dargužių sūrininkais.
Lapkritį - mokymai Italijoje ( AIAC). 

Tarp visų šių darbų dar ganysime, melšime, sūrius spausime. Rugsėjis - darbų metas.

Sūrininkas Valdas

​

Sūrininkystės mokykla 2016. Rudens sesija.
         Nuo 2014 metų VŠĮ “Sūrininkų Namai” iniciatyva veikianti neformali sūrininkystės mokykla per porą metų turėjo daugiau kaip 180 klausytojų,- esamų ir būsimų Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos  sūrininkų.
          Mokymai organizuojami pavasario ( kovas-balandis) ir rudens ( rugsėjis-spalis-lapkritis)  sesijomis. Mokymų programa parengta pagal pakopas: 1 pakopa du kursai: “Įvadas į sūrininkystę” ir “Kaip įsirengti ir legalizuoti sūrinę ūkyje”. 2 pakopa - keturi specializuoti kursai: “Kietieji sūriai”, “Minkštieji sūriai”, “Rūgštiniai-fermentiniai sūriai” ir “Sūriai su mėlynuoju pelėsiu ir čedaro tipo sūriai”. Šių kursų medžiaga kiekvienais metais yra papildoma, tad  net ir išklausius pernai metais , naudinga  vėl atnaujinti žinias. 3 pakopa - konsultanto iš Prancūzijos Frederic Gobin teoriniai-praktiniai ir sūrio gamybos seminarai. Taip pat organizuojamos mokomosios-pažintinės kelionės į užsienį. 2014 metais organizavome išvyką į Normadiją, Camembert ir Pont-l’eveque sūrių šalį,  2015 metais esame parengę programą į Prancūzijos Jura regioną ( kietieji sūriai), šiemet “atrasime” Italijos sūrius.
          2016 Rudens sesija startuosime rugsėjo antroje pusėje konsultanto Frederic Gobin vizitu, o baigsime lapkričio viduryje kelione į Tarptautinę sūrininkystės akademiją (AIAC(www.accademiacasearia.com)) , Italija.
         Mokyklos komanda ir partneriai:
Garbės prezidentas - Frederic Gobin, tarptautinis sūrininkystės konsultantas ) (Frederic Gobin).
Direktorius - Valdas Kavaliauskas, sūrininkas-praktikas.
Talkininkai - Zita Varanavičienė- mikrobiologė, Karolis Cieminis- organizatorius, Vilnius, Tatiana Diadecko - organizatorė, Kijevas ( www.facebook.com/profile.php?id=100010543593196&fref=ts).
Partneriai - VŠĮ Dargužių amatų centras- administracinės funkcijos, Kauno technologijos universitetas- metodinė parama, MFR - Prancūzija- pedagoginis konsultantai, Accademia internationale del arte casearia
(www.accademiacasearia.com)  - Italija,  planuojamo Erazmus projekto partneriai .
 
 
2016 metų rudens sesija
Savaitė 38 - Frederic Gobin vizitas Lietuvoje
23/09, penktadienis,  teorinis-praktinis  seminaras Lietuvos sūrininkams. Temos : sūrių nokinimo teorija ir praktika, nokinimo veiksnių parinkimas (NOKINIMAS). Sūrio išeigos optimizavimas. Kiti klausimai. Grupės dydis 5-10 žmonių. Kaina 100e/diena.
24/09 , šeštadienis. Sūrio gaminimo seminaras Lietuvos sūrininkams. Mišraus traukinimo sūrių gamyba. Karvės pieno Camembert (www.surininkunamai.lt/302vyk281-mokymai.html) . Grupės dydis 5-10 žmonių. Kaina 100e/diena.
 
Įvadas į sūrininkystę.
04/10 antradienis
08/10 šeštadienis.
Grupės dydis 10-15 žmonių. Kaina 50 e/diena.
Kietieji sūriai.
15/10 šeštadienis
18/10 antradienis
Grupės dydis 10 žmonių. Kaina 75e/žm.
Minkštieji sūriai.
25/10 antradienis
29/10 šeštadienis.
Grupės dydis 10 žmonių. Kaina 75e/žm.
Sūriai su mėlynuoju pelėsiu ir čedaro tipo sūriai.
05/11 - šeštadienis.
Grupės dydis 10 žmonių. Kaina 75e/žm.
Rūgštiniai - fermentiniai sūriai
12/11 šeštadienis.
Grupės dydis 10 žmonių. Kaina 75e/žm.
Kaip įsirengti ir legalizuoti sūrinę ūkyje?
03/12 šeštadienis.
Grupės dydis 10-15 žmonių. Kaina 50 e/diena.
Savaitė 46, 14-19/11  - išvyka į AIAC, Italija, Mokomoji pažintinė kelionė į  Tarptautinę sūrininkystės akademiją. Apytikslė kaina 600-800 euru/zm - 6 dienos. Detalesnę programą paskelbsime vėliau.
 
Registruotis - amataidarguziuose@gmail.com, Gintarė, 8-655-57477. Registruojantis nurodyti kokius kursus pasirinkote ir kokią dieną.  Jums bus parašyta sąskaita išankstiniam apmokėjimui.
Pasiteiravimui - valdaska@yahoo.fr, Valdas , 8-698-39893
 

Diskusijos Dargužių kaime metu filosofas Arūnas vaizdžiai išsireiškė, jog kaimo gyvybė priklauso nuo jonvabalių dauginimosi. Patiko ši metafora, tad prieš pat Jonines nedidelis būrelis asociacijos Viva Sol narių ir prijaučiančių kaimo gyvybės įdėjai susiorganizavome išvykai į Krūminių kaimą ieškoti jonvabalių. Tai nebuvo adatos paieška šieno kupetoje - pažinojome Guostę ir Edviną, jauną porą, kurie įsikūrė  Krūminių kaime, dideliame kolūkinės  statybos parduotuvės ir valgyklos pastate.
Taigi, pagreitintu būdu atlikę vakarinį ožkų melžim , sulaukėme Dargužiuose  Kęstučio ir pirmyn į Krūminius. O ten jau ne tik Guostė su Edvinu, bet ir jos tėvai Lilijana ir Leonas, taip pat sulčių spaudėjai iš Voriškių, Audronė ir Rolandas. Dar ir kaimynė Rūta be mokytojo Gintaro.
Pradėjom nuo pastato apžiūros, baigėme vėlų vakarą betuštindami parduotuvės lentynas.
Minčių daug, idėjų truputėlį mažiau, dar galvosime.... Sutarėm susitikti liepos 26 dieną pas Audronę su Rolandu, paragauti jų naminio obuolių sidro. Gal tada aiškiau bus kaip tiems jonvabaliams stipriai užsidegus greitai neužgesti.

Drauge su Julija jau daugiau kaip prieš dešimtmetį kūrėme asociaciją "Viva Sol".  Julija visąlaik domėjosi daržu ir kaip daržo gėrybes sunaudoti virtuvėje, 
Susipažinusi su Klodu ir išvykus gyventi į Prancūziją susipažino su Lietuvos obelimis. Skaitykit kaip dera Lietuvos archajiškumas ir prancūziškas tausojantis požiūris į gamtą ir žmogų
jaunoms_kartoms_rūpi_senos_obelys.pdf
​
Straipsnio dailininkė: Vanda Padimanskaitė
Straipsnio redaktorė: Rima Urbanavičiūtė
Nuotraukų autoriai: Rima Urbanavičiūtė, Julija Smiškal ir Roman Smiškal
​

Archyve radau 2006 metais spausdintą straipsnelį.
Spaudinio, kurio pavadinimas "Dargužis" istorija linskma. Varėnoje gyvuoja vietinis laikraštėlis "Giružis".
Vieną kartą bendraudami su redaktore Romana, sutarėm , kad leisime mėnesinį Dargužių kaimo bendruomenės  priedą "Dargužis". 
Kvapo užteko turbūt 4 ar 5 numeriams, bet Dargužiai išgarsėjo "ant visos Varėnos".

​                  Idėja organizuoti Sūrių kermošių Dargužių metinės šventės metu atėjo šiek tiek netikėtai. Žinodami, kad kaimo šventės greitai išsisemia ir nublanksta, ieškojome akcento ar devizo, kuris galėtų pritraukti žmonių dėmesį ir sukelti norą apsilankyti mūsų šventėje. O šventė garbinga: ir Dargužių 440 metų jubiliejus, ir koplytėls pastatymo svarbios metinės, - taip ir norisi pasilinksminti kiek galint didesniame svečių ir namiškių būryje.
                     Vieną dieną, besilankant Varėnos turizmo ir verslo informacijos centre, jo vadovas Algirdas Juškevičius pradėjo rodyti skaidres ir nuotraukas apie įvairius Europos kaimus, kurie, pasirinkę temą ar idėją, ją aktyviai propaguoja, garsiai skambina varpais, tokiu būdu kviesdami gausų lankytojų būrį, vysto savo verslą. Klausėmės ir žiūrėjome, kaip kaimai vysto duonos kepimo ar aguonų temą. Kiti pasiskelbia kalvių ar račių kaimu ir pretenduoja tapti Europos kalvių sostine. Tam organizuoja seminarus, mokymus, patys gamina dirbinius ir t.t. Vienas kaimelis, pasiskelbęs Aguonų sostine, sugeba į savo metines šventes sukviesti dešimtis tūkstančių svečių. Šiame kaime jau pradėjo vystytis viešbučių ir kavinių verslas, nekalbant apie įvairiaskonius kepinius ir gėrimus.
                     Paklausė ir pažiūrėję, pradėjome ir mes galvoti, kas galėtų garsinti Dargužių kaimą. Jau beveik visi žino, kad dar bendrai ganome karves (kiek atvažiavusių užsienio svečių stebisi ir džiaugiasi šiuo Vakaruose seniai išnykusiu reiškiniu!!!), žino, kad mokame skambiai dainuoti ir smagiai linksmintis, esame vaišingi, praeitais metais vaišinome savo svečius kiaušiniene ir sūriais...Aha, sūriai!
                     Ar negalėtume tapti Sūrių kaimu? Julab kad iš visų Dzūkijos kaimų turime daugiausia karvių, už pieną pieninė mums moka tik grašius, tad jei turėtume, kur parduoti, galėtume, gamindami sūrius, už pieną gauti ne 50 ct, bet visą litą ir daugiau. Taigi dar šių metų pradžioje, bendruomenės valdyboje svarstydami pasiruošimą Sekminių šventei, nutarėme organizuoti Sūrių kermošių, ir tai bus vienas iš šventės akcentų.
                     Artėjo Sekminių savaitgalis. Susirinkę spėliojome, o kas gi tuos sūrius pardavinės? Pasirodo, kad gaminti daug kas gamina, tačiau arba patys suvalgo, arba giminėms išdalina. Vienintelė Diana pažadėjo pagaminti ir pardavinėti, nors ir jai, pasirodo, klientų netrūksta... Sūrių kermošiui grėsė žlugimas, nors jau iš anksto jis visur buvo reklamuotas. Turėjome šauktis į pagalbą savo draugą Žan Žaką iš Prancūzijos, kad mums padėtų sūrius gaminti ir kad išgelbėtume savo idėją. Kadangi Žan Žakas lietuviškų sūrių gaminti nemoka, tad pradėjome gaminti pagal Normandijos regiono technologijas: “Point L’Eveque” (jį pavadinome Žan Žak, mūsų mokytojo garbei), “Thome”, lietuviškas pavadinimas “Banda ir ožkos”, kurį pavadinome “Spira”. Taigi, labai nesiskelbdami, pirkome iš kaimynų pieną ir spaudėme sūrius. Gegužės viduryje pas mus atvykęs Žanas Žakas nustebo atradęs savo buvusios Normandijoje sūrinės kvapą. Vadinasi buvome geri mokiniai! Dar keletas savaičių bendro darbo, ir štai atvykome į Sūrių kermošių.
                     Nors reklamos tikrai netrūko (net prie pagrindinio kelio, nusižengdami taisyklėms, iš šiaudų pastatėme skelbimą), nors kelis kartus raginome kaimo žmones pardavinėti savo gaminius, Sūrių kermošiuje sustojome keturi gamintojai: du iš Dargužių, vienas ir Puodžių ir vienas iš Kauno rajono. Nagi tikrai nedaug, žinant, kad vien Dargužiuose melžiama per 70 karvių... Tačiau stengėmės, papuošėme savo palapinę, rodėme nuotraukas ir aprašymus stenduose. Susidomėjimas buvo tikrai didžiulis, pardavėme beveik visus prancūziško tipo sūrius, o Diana jau po poros valandų sūrių nebeturėjo... Po kaimą vėl šurmuliavo daugybė svečių – ir savų, ir svetimų. Net Varėnos savivaldybės darbuotojai stebėjosi, kad į garsiąją Varėnos Grybų šventę neatvyksta tiek užsienio svečių, kiek atvyko į Dargužius.
                     Tai ar taps Dargužiai Sūrių sostine? Nors galimybių turime apsčiai, tačiau viskas priklausys nuo noro ir iniciatyvos. Negali vienas ar du sūrių gamintojai pasiskelbti atstovaujantys visam kaimui. Jų tikrai yra daugiau, galbūt atsiras ir naujų, tad tereikia apsispręsti: ar mums reikia viešumo, ar mums reikia reklamos, ar mums reikia miesto svečių, potencialių sūrių valgytojų?
                     Pavargę nuo šventęs rūpesčių, kai kurie pradėjo abejoti: gal jau gana to šurmulio? Kodėl mes turime stengtis dėl atvažiuojančiųjų? Gal padarykime šventę sau ir visi ramiai atšvęskime?
                     Iš tikrųjų ne šventė svarbiausia – mes kiekvieną dieną gyvename su savo rūpesčiais ir nesibaigiančiais darbais. Tad ramiai gaminsime sūrius ir džiaugsimės juos ragaudami su namiškiais ir svečiais. O dėl sostinės vardo bus matyt! Pats kaimas nuspręs.

​Valdas

​

Lietuvos klimatinės sąlygos ir geopolitinė situacija sąlygojo, kad iki 17-18 amžiaus  perteklinio vasaros pieno konservavimas buvo pieno rauginimas, kai natūralios piene esančios pieno rūgšties bakterijos sunaudoja pieno cukrų- laktozę, išskiria rūgštį, kuri užkonservuoja pieno baltymus ir riebalus.  Sūriai gardinami druska, o ilgesnį laiką saugomi - džiovinami. 
         Prancūzų tyrėjas Frost nustatė, kad pieno traukinimas skrandžio fermentu ir fermentinių sūrių gamyba būdinga sėsliųjų žemdirbių bendruomenėse. Klajoklinės gentys tradiciškai traukino ir konservavo pieną rauginimo būdu.
         18-19 amžiuje per dvarų ryšius su Europos šalimis, dažniausiai iš Vokietijos ir Olandijos atkeliavo fermentacijos metodas. Tuomet jau buvo statomos sūrinės ir nokinimo patalpos, tačiau silpni prekybiniai ryšiai neskatino sūrininkystės plėtros, vartojimas išliko daugiau vietinis.  Dėl žymaus turtinio ir technologinio atotrūkio tarp dvarininkų ir smulkiųjų valstiečių, valstiečių tarpe ir toliau vyravo rūgštinių sūrių gamyba.
         20  amžius - spartaus pramonės vystymosi amžius. Pieno perdirbimo pramonė ypatingai suklestėjo antroje 20 amžiaus pusėje, kai iš viso pasaulio perimtos fermentinių nokintų sūrių gamybos technologijos. Į Lietuvą jos dažniausiai atėjo per Rusiją, ką liudija to laikmečio sūrių pavadinimai: Kostromos, Rusiškas ir t.t. Kolūkiniai laikais privačioms iniciatyvoms nebuvo vietos, tad smulkieji gamintojai ir toliau savo poreikiams gamino varškės sūrius, kaip ir 17-18 amžiuje.
         Prieš 2 dešimtmečius, Lietuvai pradėjus integruotis į Europą ir atsivėrus sienoms, suaktyvėjo informaciniai technologiniai mainai. Tuo pat metu gimė ūkininkų turgų judėjimas kada ūkininkas pasiūlė miesto gyventojui šviežesnę - švaresnę - ekologiškesnę produkciją. Atsirado prielaidos  ir pieno produktų tiesioginiam paradavimui. Tačiau platesniame ūkininkų rate fermentinių sūrių gamyba išliko apipinta legendomis ir mitais apie stebuklingus senovinių rūsių pelėsius, sudėtingas technologijas. Nematomas ir beveik nežinomas bakterijų pasaulis daugeliui išliko paslaptimi.
         Mes su Rasa prieš 10 metų pradėjome sūrininkų veiklą įkvėpti Prancūzijos pavyzdžio ir aišku perėjom sunkų bandymų ir ieškojimų kelią  tuometiniame visiškame informaciniame vakuume.
         - Lietuvoje buvusios pramoninės technologijos visiškai nepritaikytos darbui su nedideliu nepasterizuoto pieno kiekiu.
         - tradicinė Lietuvos sūrininkystė išliko 17-18 amžiaus lygyje su savo varškės ir saldaus pieno ( inovacija!)  sūriais.
         - rinkoje esantys raugai ir fermentai  tiek savo pakavimu, tiek poveikiu skirti pramoniniai gamybai iš pasterizuoto pieno ir dideliais kiekiais.
 
         Tad pasakodami apie savo amato pradžią būtinai prisimename anekdotišką situaciją, kad darydami sūrius pajamas gaudavom iš  150 vištų dedeklių kaišinių, nes didžiumą sūrių būtent jos ir sulesdavo. Per kelerius metus pasiekėme tam tikrų rezultatų, užkrėtėme sūrininkystės idėja dar keletą šeimų. Žmonių, norinčių tapti sūrininkais skaičius pradėjo didėti aritmetine progresija.
         Kadangi prieinamiausias informacijos šaltinis tuomet (o dar labiau dabar) tapo internetas,  atsirado vadinamųjų internetinių sūrininkų sluoksnis, kurie dažniausiai eksperimentavo su kaimynės bobutės pieneliu, startuodami būtinai Camembert. Logika maždaug tokia: jei galiu išsikepti duoną, net ir alų pasidaryti, tai kodėl gi nedaryti ir sūrio? Mums pasirodė, kad šie žmonės pernelyg rizikuoja savo ir artimųjų sveikata, neįvertina visų pavojų, kurie slypi pilname gyvybės piene, kurio gamybos sąlygos dažnai išlieka labai primityvios. Kitas pavojus - betruktų keleto stipresnio užsikrėtimo atvejų ir veterinarijos tarnyba lengva ranka uždraustų aplamai dirbti su nepasterizuotu pienu, tokiu būdu sunaikindami vos pradėjusią vystytis smulkiąją sūrininkystę.
         Tad 2001 metais suorganizavome pirmą viešą sūrininkystės  seminarą, ir gavosi taip, kad būsimus sūrininkus pradėjome įtikinėti NEDARYTI sūrių. Likome nesuprasti. Klausytojai mums pareiškė pretenzijas, kad turbūt norėdami išvengti konkurencijos neatskleidžiame paslapčių ir gąsdiname būtais ir nebūtais dalykais. Juolab, kad užsienyje ar internete jie matę ypatingai primityviose sąlygose gaminamus puikios kokybės ir labiausiai vertinamus sūrius.
         Praėjus dar keliems metams nusprendėme reikalo imtis rimčiau- pasitelkus skirtingų kompetencijų partnerius metodiškai organizuoti mokymo procesą. Galvodami apie koncepciją rėmėmės dažniausiai pradedančiųjų daromomis klaidomis:
         - pieno mikrobiologinio pasaulio nesupratimas, sanitarinių- higieninių žinių stoka ir užkrečiamų bakterinių ligų rizikos nepaisymas;
         - paviršutiniška, iš konteksto ištraukta internetinė informacija dažnai priimama kaip vienintelė tiesa;
         - mechaninių - technologinių procesų ir su jais susijusios specialios įrangos pervertinimas;
         - nuo pat pradžių imamasi pernelyg sudėtingų uždavinių- pasigaminti savo mėgiamą sūrį, kaip taisyklė Camembert - Brie ar parmedžiano tipo, neįvertinant technologijos sudėtingumo ir specialų sąlygų poreikio.
         VŠĮ „Sūrininkų Namai“ ėmėsi organizatoriaus/koordinatoriaus vaidmens, kad pasitelkus skirtingų kompetencijų partnerius Lietuvos sūrininkai turėtų galimybę gauti įvairialypę informaciją.
         Inovacijas vertiname kaip senų tradicijų ir mokslo žinių derinimą vietos sąlygomis, atsižvelgiant į esamą arba būsimą poreikį.
 
VŠĮ Sūrininkų Namai direktorius,
sūrininkas  Valdas Kavaliauskas