Noriu pasidalinti mintimis apie smulkios sūrininkystės galimą plėtrą.
1. 2014-2020 Kaimo plėtros programavimo dokumentuose vis dažniau išgirstame ( dažniausiai verstinius iš kitų kalbų) terminus "trumpa vartojimo grandinė", "pirmieji hektarai", "aplinkosauga ir ūkininkavimas" ir t.t. Yra daug ženklų, kad viešųjų Europos biudžeto pinigų paskirtis vis labiau orientuojasi bendrųjų visuomenės interesų tenkinimą. Smulkioji sūrininkystė pagal savo ekonominį modelį ir vertybinį pagrindą visiškai atitinka valgytojų lūkesčius. vertybinį pagrindą visiškai atitinka valgytojų lūkesčius. Naiviai tikiu, kad Europos pilietinė visuomenė vieną dieną suvoks, kad tiesioginės išmokos už žemę ( kurios sudaro ar ne 75% viso kaimui skirto biudžeto?) skatina plėtrą didžiųjų žemvaldžių, niokojančių tiek gamtos, tiek kaimo socialinį gyvenimą.
2. Sunkiai suvaldomos virusinės ligos užpuolančios paeiliui paukštienos, galvijienos, kiaulienos sektorius skaudžiausiai paliečia smulkiuosius gamintojus, kurie nuolat apkaltinami sanitarinių- higieninių reikalavimų ( adaptuotų stambiesiems gyvulininkystės kompleksams, kuriuose dažniausiai ir kyla epidemijos) nesilaikymu ir priverstinai išstumiami iš žaliavų gamybos. Lieka du keliai: arba didinti žaliavinį ūkį iki ekonomiškai apsimokančio lygio arba ieškoti kitų alternatyvų. Viena iš jų - perdirbti karvių, ožkų, avių pieną ir produktus pasiūlyti vietos valgytojams.
3. Šiandienos aktualija, Rusijos embargo Europos maisto produktams, parodo eksporto rinkų trapumą. Didieji perdirbėjai netekę rinkų ir pelnų tuoj pat puola mažinti perkamų žaliavų kainas, tačiau nieko nestebina tebekylančios vietinės rinkos prekių kainų augimas ( gal dėl to kad reikia kompensuoti kitus nuostolius?) Štai čia smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai gali ir turi apsispręsti kokia jų ūkio ateitis: didėti ar keistis?Visi gaminsim sūrius?
Valdas Kavaliauskas,
Dargužiai, 2014 m. rugpjūčio 9 d.
1. 2014-2020 Kaimo plėtros programavimo dokumentuose vis dažniau išgirstame ( dažniausiai verstinius iš kitų kalbų) terminus "trumpa vartojimo grandinė", "pirmieji hektarai", "aplinkosauga ir ūkininkavimas" ir t.t. Yra daug ženklų, kad viešųjų Europos biudžeto pinigų paskirtis vis labiau orientuojasi bendrųjų visuomenės interesų tenkinimą. Smulkioji sūrininkystė pagal savo ekonominį modelį ir vertybinį pagrindą visiškai atitinka valgytojų lūkesčius. vertybinį pagrindą visiškai atitinka valgytojų lūkesčius. Naiviai tikiu, kad Europos pilietinė visuomenė vieną dieną suvoks, kad tiesioginės išmokos už žemę ( kurios sudaro ar ne 75% viso kaimui skirto biudžeto?) skatina plėtrą didžiųjų žemvaldžių, niokojančių tiek gamtos, tiek kaimo socialinį gyvenimą.
2. Sunkiai suvaldomos virusinės ligos užpuolančios paeiliui paukštienos, galvijienos, kiaulienos sektorius skaudžiausiai paliečia smulkiuosius gamintojus, kurie nuolat apkaltinami sanitarinių- higieninių reikalavimų ( adaptuotų stambiesiems gyvulininkystės kompleksams, kuriuose dažniausiai ir kyla epidemijos) nesilaikymu ir priverstinai išstumiami iš žaliavų gamybos. Lieka du keliai: arba didinti žaliavinį ūkį iki ekonomiškai apsimokančio lygio arba ieškoti kitų alternatyvų. Viena iš jų - perdirbti karvių, ožkų, avių pieną ir produktus pasiūlyti vietos valgytojams.
3. Šiandienos aktualija, Rusijos embargo Europos maisto produktams, parodo eksporto rinkų trapumą. Didieji perdirbėjai netekę rinkų ir pelnų tuoj pat puola mažinti perkamų žaliavų kainas, tačiau nieko nestebina tebekylančios vietinės rinkos prekių kainų augimas ( gal dėl to kad reikia kompensuoti kitus nuostolius?) Štai čia smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai gali ir turi apsispręsti kokia jų ūkio ateitis: didėti ar keistis?Visi gaminsim sūrius?
Valdas Kavaliauskas,
Dargužiai, 2014 m. rugpjūčio 9 d.
RSS Feed
