Archyve radau 2006 metais spausdintą straipsnelį.
Spaudinio, kurio pavadinimas "Dargužis" istorija linskma. Varėnoje gyvuoja vietinis laikraštėlis "Giružis".
Vieną kartą bendraudami su redaktore Romana, sutarėm , kad leisime mėnesinį Dargužių kaimo bendruomenės priedą "Dargužis".
Kvapo užteko turbūt 4 ar 5 numeriams, bet Dargužiai išgarsėjo "ant visos Varėnos".
Idėja organizuoti Sūrių kermošių Dargužių metinės šventės metu atėjo šiek tiek netikėtai. Žinodami, kad kaimo šventės greitai išsisemia ir nublanksta, ieškojome akcento ar devizo, kuris galėtų pritraukti žmonių dėmesį ir sukelti norą apsilankyti mūsų šventėje. O šventė garbinga: ir Dargužių 440 metų jubiliejus, ir koplytėls pastatymo svarbios metinės, - taip ir norisi pasilinksminti kiek galint didesniame svečių ir namiškių būryje.
Vieną dieną, besilankant Varėnos turizmo ir verslo informacijos centre, jo vadovas Algirdas Juškevičius pradėjo rodyti skaidres ir nuotraukas apie įvairius Europos kaimus, kurie, pasirinkę temą ar idėją, ją aktyviai propaguoja, garsiai skambina varpais, tokiu būdu kviesdami gausų lankytojų būrį, vysto savo verslą. Klausėmės ir žiūrėjome, kaip kaimai vysto duonos kepimo ar aguonų temą. Kiti pasiskelbia kalvių ar račių kaimu ir pretenduoja tapti Europos kalvių sostine. Tam organizuoja seminarus, mokymus, patys gamina dirbinius ir t.t. Vienas kaimelis, pasiskelbęs Aguonų sostine, sugeba į savo metines šventes sukviesti dešimtis tūkstančių svečių. Šiame kaime jau pradėjo vystytis viešbučių ir kavinių verslas, nekalbant apie įvairiaskonius kepinius ir gėrimus.
Paklausė ir pažiūrėję, pradėjome ir mes galvoti, kas galėtų garsinti Dargužių kaimą. Jau beveik visi žino, kad dar bendrai ganome karves (kiek atvažiavusių užsienio svečių stebisi ir džiaugiasi šiuo Vakaruose seniai išnykusiu reiškiniu!!!), žino, kad mokame skambiai dainuoti ir smagiai linksmintis, esame vaišingi, praeitais metais vaišinome savo svečius kiaušiniene ir sūriais...Aha, sūriai!
Ar negalėtume tapti Sūrių kaimu? Julab kad iš visų Dzūkijos kaimų turime daugiausia karvių, už pieną pieninė mums moka tik grašius, tad jei turėtume, kur parduoti, galėtume, gamindami sūrius, už pieną gauti ne 50 ct, bet visą litą ir daugiau. Taigi dar šių metų pradžioje, bendruomenės valdyboje svarstydami pasiruošimą Sekminių šventei, nutarėme organizuoti Sūrių kermošių, ir tai bus vienas iš šventės akcentų.
Artėjo Sekminių savaitgalis. Susirinkę spėliojome, o kas gi tuos sūrius pardavinės? Pasirodo, kad gaminti daug kas gamina, tačiau arba patys suvalgo, arba giminėms išdalina. Vienintelė Diana pažadėjo pagaminti ir pardavinėti, nors ir jai, pasirodo, klientų netrūksta... Sūrių kermošiui grėsė žlugimas, nors jau iš anksto jis visur buvo reklamuotas. Turėjome šauktis į pagalbą savo draugą Žan Žaką iš Prancūzijos, kad mums padėtų sūrius gaminti ir kad išgelbėtume savo idėją. Kadangi Žan Žakas lietuviškų sūrių gaminti nemoka, tad pradėjome gaminti pagal Normandijos regiono technologijas: “Point L’Eveque” (jį pavadinome Žan Žak, mūsų mokytojo garbei), “Thome”, lietuviškas pavadinimas “Banda ir ožkos”, kurį pavadinome “Spira”. Taigi, labai nesiskelbdami, pirkome iš kaimynų pieną ir spaudėme sūrius. Gegužės viduryje pas mus atvykęs Žanas Žakas nustebo atradęs savo buvusios Normandijoje sūrinės kvapą. Vadinasi buvome geri mokiniai! Dar keletas savaičių bendro darbo, ir štai atvykome į Sūrių kermošių.
Nors reklamos tikrai netrūko (net prie pagrindinio kelio, nusižengdami taisyklėms, iš šiaudų pastatėme skelbimą), nors kelis kartus raginome kaimo žmones pardavinėti savo gaminius, Sūrių kermošiuje sustojome keturi gamintojai: du iš Dargužių, vienas ir Puodžių ir vienas iš Kauno rajono. Nagi tikrai nedaug, žinant, kad vien Dargužiuose melžiama per 70 karvių... Tačiau stengėmės, papuošėme savo palapinę, rodėme nuotraukas ir aprašymus stenduose. Susidomėjimas buvo tikrai didžiulis, pardavėme beveik visus prancūziško tipo sūrius, o Diana jau po poros valandų sūrių nebeturėjo... Po kaimą vėl šurmuliavo daugybė svečių – ir savų, ir svetimų. Net Varėnos savivaldybės darbuotojai stebėjosi, kad į garsiąją Varėnos Grybų šventę neatvyksta tiek užsienio svečių, kiek atvyko į Dargužius.
Tai ar taps Dargužiai Sūrių sostine? Nors galimybių turime apsčiai, tačiau viskas priklausys nuo noro ir iniciatyvos. Negali vienas ar du sūrių gamintojai pasiskelbti atstovaujantys visam kaimui. Jų tikrai yra daugiau, galbūt atsiras ir naujų, tad tereikia apsispręsti: ar mums reikia viešumo, ar mums reikia reklamos, ar mums reikia miesto svečių, potencialių sūrių valgytojų?
Pavargę nuo šventęs rūpesčių, kai kurie pradėjo abejoti: gal jau gana to šurmulio? Kodėl mes turime stengtis dėl atvažiuojančiųjų? Gal padarykime šventę sau ir visi ramiai atšvęskime?
Iš tikrųjų ne šventė svarbiausia – mes kiekvieną dieną gyvename su savo rūpesčiais ir nesibaigiančiais darbais. Tad ramiai gaminsime sūrius ir džiaugsimės juos ragaudami su namiškiais ir svečiais. O dėl sostinės vardo bus matyt! Pats kaimas nuspręs.
Valdas
Spaudinio, kurio pavadinimas "Dargužis" istorija linskma. Varėnoje gyvuoja vietinis laikraštėlis "Giružis".
Vieną kartą bendraudami su redaktore Romana, sutarėm , kad leisime mėnesinį Dargužių kaimo bendruomenės priedą "Dargužis".
Kvapo užteko turbūt 4 ar 5 numeriams, bet Dargužiai išgarsėjo "ant visos Varėnos".
Idėja organizuoti Sūrių kermošių Dargužių metinės šventės metu atėjo šiek tiek netikėtai. Žinodami, kad kaimo šventės greitai išsisemia ir nublanksta, ieškojome akcento ar devizo, kuris galėtų pritraukti žmonių dėmesį ir sukelti norą apsilankyti mūsų šventėje. O šventė garbinga: ir Dargužių 440 metų jubiliejus, ir koplytėls pastatymo svarbios metinės, - taip ir norisi pasilinksminti kiek galint didesniame svečių ir namiškių būryje.
Vieną dieną, besilankant Varėnos turizmo ir verslo informacijos centre, jo vadovas Algirdas Juškevičius pradėjo rodyti skaidres ir nuotraukas apie įvairius Europos kaimus, kurie, pasirinkę temą ar idėją, ją aktyviai propaguoja, garsiai skambina varpais, tokiu būdu kviesdami gausų lankytojų būrį, vysto savo verslą. Klausėmės ir žiūrėjome, kaip kaimai vysto duonos kepimo ar aguonų temą. Kiti pasiskelbia kalvių ar račių kaimu ir pretenduoja tapti Europos kalvių sostine. Tam organizuoja seminarus, mokymus, patys gamina dirbinius ir t.t. Vienas kaimelis, pasiskelbęs Aguonų sostine, sugeba į savo metines šventes sukviesti dešimtis tūkstančių svečių. Šiame kaime jau pradėjo vystytis viešbučių ir kavinių verslas, nekalbant apie įvairiaskonius kepinius ir gėrimus.
Paklausė ir pažiūrėję, pradėjome ir mes galvoti, kas galėtų garsinti Dargužių kaimą. Jau beveik visi žino, kad dar bendrai ganome karves (kiek atvažiavusių užsienio svečių stebisi ir džiaugiasi šiuo Vakaruose seniai išnykusiu reiškiniu!!!), žino, kad mokame skambiai dainuoti ir smagiai linksmintis, esame vaišingi, praeitais metais vaišinome savo svečius kiaušiniene ir sūriais...Aha, sūriai!
Ar negalėtume tapti Sūrių kaimu? Julab kad iš visų Dzūkijos kaimų turime daugiausia karvių, už pieną pieninė mums moka tik grašius, tad jei turėtume, kur parduoti, galėtume, gamindami sūrius, už pieną gauti ne 50 ct, bet visą litą ir daugiau. Taigi dar šių metų pradžioje, bendruomenės valdyboje svarstydami pasiruošimą Sekminių šventei, nutarėme organizuoti Sūrių kermošių, ir tai bus vienas iš šventės akcentų.
Artėjo Sekminių savaitgalis. Susirinkę spėliojome, o kas gi tuos sūrius pardavinės? Pasirodo, kad gaminti daug kas gamina, tačiau arba patys suvalgo, arba giminėms išdalina. Vienintelė Diana pažadėjo pagaminti ir pardavinėti, nors ir jai, pasirodo, klientų netrūksta... Sūrių kermošiui grėsė žlugimas, nors jau iš anksto jis visur buvo reklamuotas. Turėjome šauktis į pagalbą savo draugą Žan Žaką iš Prancūzijos, kad mums padėtų sūrius gaminti ir kad išgelbėtume savo idėją. Kadangi Žan Žakas lietuviškų sūrių gaminti nemoka, tad pradėjome gaminti pagal Normandijos regiono technologijas: “Point L’Eveque” (jį pavadinome Žan Žak, mūsų mokytojo garbei), “Thome”, lietuviškas pavadinimas “Banda ir ožkos”, kurį pavadinome “Spira”. Taigi, labai nesiskelbdami, pirkome iš kaimynų pieną ir spaudėme sūrius. Gegužės viduryje pas mus atvykęs Žanas Žakas nustebo atradęs savo buvusios Normandijoje sūrinės kvapą. Vadinasi buvome geri mokiniai! Dar keletas savaičių bendro darbo, ir štai atvykome į Sūrių kermošių.
Nors reklamos tikrai netrūko (net prie pagrindinio kelio, nusižengdami taisyklėms, iš šiaudų pastatėme skelbimą), nors kelis kartus raginome kaimo žmones pardavinėti savo gaminius, Sūrių kermošiuje sustojome keturi gamintojai: du iš Dargužių, vienas ir Puodžių ir vienas iš Kauno rajono. Nagi tikrai nedaug, žinant, kad vien Dargužiuose melžiama per 70 karvių... Tačiau stengėmės, papuošėme savo palapinę, rodėme nuotraukas ir aprašymus stenduose. Susidomėjimas buvo tikrai didžiulis, pardavėme beveik visus prancūziško tipo sūrius, o Diana jau po poros valandų sūrių nebeturėjo... Po kaimą vėl šurmuliavo daugybė svečių – ir savų, ir svetimų. Net Varėnos savivaldybės darbuotojai stebėjosi, kad į garsiąją Varėnos Grybų šventę neatvyksta tiek užsienio svečių, kiek atvyko į Dargužius.
Tai ar taps Dargužiai Sūrių sostine? Nors galimybių turime apsčiai, tačiau viskas priklausys nuo noro ir iniciatyvos. Negali vienas ar du sūrių gamintojai pasiskelbti atstovaujantys visam kaimui. Jų tikrai yra daugiau, galbūt atsiras ir naujų, tad tereikia apsispręsti: ar mums reikia viešumo, ar mums reikia reklamos, ar mums reikia miesto svečių, potencialių sūrių valgytojų?
Pavargę nuo šventęs rūpesčių, kai kurie pradėjo abejoti: gal jau gana to šurmulio? Kodėl mes turime stengtis dėl atvažiuojančiųjų? Gal padarykime šventę sau ir visi ramiai atšvęskime?
Iš tikrųjų ne šventė svarbiausia – mes kiekvieną dieną gyvename su savo rūpesčiais ir nesibaigiančiais darbais. Tad ramiai gaminsime sūrius ir džiaugsimės juos ragaudami su namiškiais ir svečiais. O dėl sostinės vardo bus matyt! Pats kaimas nuspręs.
Valdas
RSS Feed
