 |  |
Jau prieš keletą mėnesių nusprendėme, kad ožkų užtrūkimo laikotarpiu keliausime kur nors šilčiau. Arčiausia pasirodė Viduržemio jūra ir siauras žemės lopinėlis, vadinamas Žydruoju krantu (Cote d’Azur). Ši trumpalaikė emigracija mums sukėlė daugybę minčių, kaip turėtume kovoti su klimato kaita. Įkvėptas Justino Kilpio pranešimo (žr. nuoroda) fiksuoju svarbiausius mano kovos momentus. Kol dar neturiu CO2 skaičiuoklės išmaniajame savo CAT (Rasa baisiausiai nustebusi, kad čia tie patys ekskavatorių gamintojai), tai indėlį vertinu pagal minėto doktoranto Justino pateiktą lentelę ir pagal savo patyrimą.
Neturėti vaikų. Visus savo augintinius – 78 ožkas, 2 ožius, 4 katinus ir 2 šunis palikome namuose. Jų pastatai nešildomi, šienas džiovintas vasaros saulės, vanduo netoliese. Ožkos savo pienu mus maitina, o mėšlu tręšia smėlėtas Dzūkijos dirvas. Dvi problemos neišspręstos – atrajojančios ožkos stenėdamos išskiria metaną, kuris keliolika kartų baisiau negu CO2. O šunys dar nėra susipratę veganai, tai ėda lenkišką kiaulieną.
Neturėti automobilio. Pamanėme, kad geriausia skristi lėktuvu. Kadangi reisas nėra transatlantinis, maršrutas Vilnius-Frankfurtas-Nica gana populiarus ir lėktuvas pilnutėlis, tai gal daug ir neišskyrėm CO2. Ateityje patikrinsim su skaičiuokle.
Neturėti namų. Neeikvoti energijos šildymui. Dėl visiems suprantamų priežasčių, nepirkom vilos Nicoje. Apsigyvenome studio tipo bute su virtuvėle. Kadangi Žydrajame krante net ir vasarį visąlaik daugiau kaip 10 šilumos, tai šildymo kaip ir nelabai reikia.
Mažiau judėti – nieko nedirbti. Mūsų viešbutis tik 100 metrų nuo jūros, baras – 20 metrų, parduotuvė – 50 metrų. Emigracijos metu nieko nedirbom, tad ir niekur nevažiavom. Gerai pasistengus galima dieną praleisti nukeliavus vos 500 m. Sportinės aprangos neturėjome, tad neprisijungėme prie nuolat bėgiojančių ar kitaip sportuojančių garsiojoje „Promenade des Anglais“.
Vietinis maistas. Su Rasa save laikome gurmanais, tad visus metus svajojome apie austres, andouille, boudin noir, fois gras. Ir visu tuo mėgautis užgeriant priderinto skonio vynu. Gal dar tikras prancūziškas batonas su sūdytu sviestu. Visa tai radome netoliese vietiniame prekybos centre. Turguje aptikome mano išsvajotos itališkos culatello – Italija, pasirodo, vos už 100 km.
Norint pritapti prie vietos bendruomenės vyną ir kavą reikia gerti bare. Nes gėrimas, kaip ir valgymas – socialinis aktas. Tuo pačiu ir mažiau išgeri, nes už tą pačią kainą namie išgertum tris kartus daugiau. Ir greičiau. Mūsų emigracijos baras „Blue Way“ – tikra proletariška praeito šimtmečio susibūrimo vieta. Kaip tikrus lietuvius, mus šiek tiek nustebino juodaodžių dominavimas, bet visa kita – kaip puikiame nespalvotame retro filme.
Bevaikščiodami pakrante užtikome tikrus kovotojus prieš klimato kaitą. Po promenados arka užburti saulėje lūžtančių žydrų bangų susibūrę benamiai. Jie atitinka visus be išimties minimalaus CO2 išskyrimo kriterijus.
Valio! Radome sprendimą, kaip Lietuva gali tapti lyderiaujančia šalimi Europoje. Kadangi jau turime carinės Rusijos patyrimą, kai kiekviena šeima vieną sūnų atiduodavo rekrutų prievolei, taip ir šiandien – stiprėjanti mūsų valdžios ranka gali priversti iš kiekvienos vaikingos šeimos atiduoti vieną ar kelis narius (priklausomai nuo to, kiek šeimoje krykštaujančių vaikų, tamsta premjere) į benamių luomą. Per vieną ar du penkmečius sumažintume CO2 išskyrimą dešimtimis procentų.
Visgi vertėjo trumpam emigruoti ir su puikiomis idėjomis vėl grįžti namo.
– sūrininkas Valdas
Neturėti vaikų. Visus savo augintinius – 78 ožkas, 2 ožius, 4 katinus ir 2 šunis palikome namuose. Jų pastatai nešildomi, šienas džiovintas vasaros saulės, vanduo netoliese. Ožkos savo pienu mus maitina, o mėšlu tręšia smėlėtas Dzūkijos dirvas. Dvi problemos neišspręstos – atrajojančios ožkos stenėdamos išskiria metaną, kuris keliolika kartų baisiau negu CO2. O šunys dar nėra susipratę veganai, tai ėda lenkišką kiaulieną.
Neturėti automobilio. Pamanėme, kad geriausia skristi lėktuvu. Kadangi reisas nėra transatlantinis, maršrutas Vilnius-Frankfurtas-Nica gana populiarus ir lėktuvas pilnutėlis, tai gal daug ir neišskyrėm CO2. Ateityje patikrinsim su skaičiuokle.
Neturėti namų. Neeikvoti energijos šildymui. Dėl visiems suprantamų priežasčių, nepirkom vilos Nicoje. Apsigyvenome studio tipo bute su virtuvėle. Kadangi Žydrajame krante net ir vasarį visąlaik daugiau kaip 10 šilumos, tai šildymo kaip ir nelabai reikia.
Mažiau judėti – nieko nedirbti. Mūsų viešbutis tik 100 metrų nuo jūros, baras – 20 metrų, parduotuvė – 50 metrų. Emigracijos metu nieko nedirbom, tad ir niekur nevažiavom. Gerai pasistengus galima dieną praleisti nukeliavus vos 500 m. Sportinės aprangos neturėjome, tad neprisijungėme prie nuolat bėgiojančių ar kitaip sportuojančių garsiojoje „Promenade des Anglais“.
Vietinis maistas. Su Rasa save laikome gurmanais, tad visus metus svajojome apie austres, andouille, boudin noir, fois gras. Ir visu tuo mėgautis užgeriant priderinto skonio vynu. Gal dar tikras prancūziškas batonas su sūdytu sviestu. Visa tai radome netoliese vietiniame prekybos centre. Turguje aptikome mano išsvajotos itališkos culatello – Italija, pasirodo, vos už 100 km.
Norint pritapti prie vietos bendruomenės vyną ir kavą reikia gerti bare. Nes gėrimas, kaip ir valgymas – socialinis aktas. Tuo pačiu ir mažiau išgeri, nes už tą pačią kainą namie išgertum tris kartus daugiau. Ir greičiau. Mūsų emigracijos baras „Blue Way“ – tikra proletariška praeito šimtmečio susibūrimo vieta. Kaip tikrus lietuvius, mus šiek tiek nustebino juodaodžių dominavimas, bet visa kita – kaip puikiame nespalvotame retro filme.
Bevaikščiodami pakrante užtikome tikrus kovotojus prieš klimato kaitą. Po promenados arka užburti saulėje lūžtančių žydrų bangų susibūrę benamiai. Jie atitinka visus be išimties minimalaus CO2 išskyrimo kriterijus.
Valio! Radome sprendimą, kaip Lietuva gali tapti lyderiaujančia šalimi Europoje. Kadangi jau turime carinės Rusijos patyrimą, kai kiekviena šeima vieną sūnų atiduodavo rekrutų prievolei, taip ir šiandien – stiprėjanti mūsų valdžios ranka gali priversti iš kiekvienos vaikingos šeimos atiduoti vieną ar kelis narius (priklausomai nuo to, kiek šeimoje krykštaujančių vaikų, tamsta premjere) į benamių luomą. Per vieną ar du penkmečius sumažintume CO2 išskyrimą dešimtimis procentų.
Visgi vertėjo trumpam emigruoti ir su puikiomis idėjomis vėl grįžti namo.
– sūrininkas Valdas
 |  |  |
RSS Feed
