Mūsų puslapyje startuoja tinklaraštis "Ožkų piemens dienoraštis". Jame rasite jau anksčiau skelbtus tekstus ir kiekvieną savaitę skelbsime besiganančių ožkų ir jų piemens, Valdo, pastebėjimus.
O Šiandien - apie atgimstančius valstiečius.
O Šiandien - apie atgimstančius valstiečius.
Valstiečių renesansas pagal Erlicką
Išgirdęs žodį valstietis krūpteliu iš malonumo. Taigi tai aš, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, gėlių pilnoje pievoje, smagiai mosuoju dalge. Pavargęs iš rasoto ąsočio atsigeriu raugtos su rojaus obuoliukais sulos, paglostau savo Margę, pasidžiaugiu pilnėjančiu tešmeniu. Ne savo, Margės.
Primerkęs akis nuo saulės svajoju, kaip gera Lietuvoje.
Gera, kad ne taip ir seniai, prieš dešimtmetį, Lietuvoje staiga užgimė kunigaikštienė Kazė. Gal jai pačiai netikėtai, bet parsivežus titulus iš stepių tėvynės, užplūdo pasididžiavimo jausmas. Atgimsta LDK, atgims ir tauta. Jei neturi dvaro, tai nors mužikų reikia. Tenka organizuoti mužikų judėjimą, o kad esame liaudininkai , pavadinom valstiečių judėjimu. Valstiečių vis daugėjo. Net ir tas, kuris šimtus hektarų žemės traktoriniais noragais raiko, nėra visiškai supuvęs, nori tos saulėtos pievos, tad užsidėjęs skrybėlę, įjungęs žoliapjovę dūsaudamas lėtai vaikšto po savo miniatiūrinės pilaitės veją. Ko ne valstietis? Kunigaikštienei tapo vis sunkiau ir sunkiau suvaldyti be darbo slankiojančius mužikėlius, taip atsirado jaunas prievaizdas, iš tėvonijos atsinešęs ne tik kelių tūkstančių hektarų dvarą, bet ir kraujyje įaugusį supratimą apie botago svarbą. Sako, mieloji, tu turi mužikų. t.y. valstiečių, aš turiu dvarą- ženykimės. Tvirta sąjunga iš reikalo, iki smerties. Neatlaikė kunigaikštienė jauno eržilo nirtumo, prievaizdas tapo šeimininku.
Nuo tada ir prasidėjo bėdos. Nepadėjo ir žalia mantija ant nugaros. Mužikai- valstiečiai geria, moteriškės su kočėlais mosikuoja, nei kam laukų dirbti, nei ekologiško daržo prižiūrėti, nekalbant apie milijoną kainuojančio kombaino valdymą. Bėgiojo dvarponiukas pas valdžią, nubėgo ir pas klebonėlį. Tas ir pakuždėjo išganingą mintį, taigi velnio lašai dėl visko kalti. Tuoj surasiu tau bažnytinėse knygose protėvį Motiejų ir griebkis darbo. Šeimininkas jaunas, botagas ilgas, uždraustas visame tūkstančių hektarų dvare alkoholis. Vyrai vaikšto nosis krapštydamiesi, kelnės nukorę - dar tokios bėdos neturėjom... Moteriškės persijuosę pilvus tautines juostele ilgesingai dainuoja ir dainuoja, kur tas mano bernužėlis, mano raitelėlis. Miestiečiai ūbauja iš laimės, koks tas kaimas gražus ir ponas geras. Vejos nupjautos, šiukšlės nurinktos, mužikai pasislėpę katilinėje. Sako bėda geriausias mokytojas. Katilinėje ugnies sočiai, suodžiuose sėdi išmoningas velnias, tai netruko ir vėl jo lašai byrėti. Supyko ponas labai, sako,- aš jums parodysiu. Ir parodė- statutinį tijūną. Nosis panaši į ropę, sakosi , kad kraujas žalias, kodėl gi netapti valstiečiu. Ne, ne tikru valstiečiu, tik valstiečius techniškai kratančiu . Mano svajos greitesnės ir už šviesą. Matau ateities Lietuvą.
Horizonte tik svyruojančios kviečių varpos. Ruduojančio lauko pakraštyje išsirikiavę būrys moteriškių. Vyrų neliko, kaip ir kobros alaus.
- Lygiuot pagal stuomenį , oi atsiprašau, pagal statutą, sušuko numeris pirmas.
- Pasilenkt,- žemesniu balsu pagrasino numeris antras.
- Sėją pradėt!,- sušnabždėjo agrosėklinimo įmonės antropotechnikas.
Pasaulis ir vėl sukasi spirale. Visi užkariautojai taip elgėsi ir elgiasi,- vyrus išskerdžia, moteris - ne. Valio tradicijų saugotojams.
Valdas
Išgirdęs žodį valstietis krūpteliu iš malonumo. Taigi tai aš, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, gėlių pilnoje pievoje, smagiai mosuoju dalge. Pavargęs iš rasoto ąsočio atsigeriu raugtos su rojaus obuoliukais sulos, paglostau savo Margę, pasidžiaugiu pilnėjančiu tešmeniu. Ne savo, Margės.
Primerkęs akis nuo saulės svajoju, kaip gera Lietuvoje.
Gera, kad ne taip ir seniai, prieš dešimtmetį, Lietuvoje staiga užgimė kunigaikštienė Kazė. Gal jai pačiai netikėtai, bet parsivežus titulus iš stepių tėvynės, užplūdo pasididžiavimo jausmas. Atgimsta LDK, atgims ir tauta. Jei neturi dvaro, tai nors mužikų reikia. Tenka organizuoti mužikų judėjimą, o kad esame liaudininkai , pavadinom valstiečių judėjimu. Valstiečių vis daugėjo. Net ir tas, kuris šimtus hektarų žemės traktoriniais noragais raiko, nėra visiškai supuvęs, nori tos saulėtos pievos, tad užsidėjęs skrybėlę, įjungęs žoliapjovę dūsaudamas lėtai vaikšto po savo miniatiūrinės pilaitės veją. Ko ne valstietis? Kunigaikštienei tapo vis sunkiau ir sunkiau suvaldyti be darbo slankiojančius mužikėlius, taip atsirado jaunas prievaizdas, iš tėvonijos atsinešęs ne tik kelių tūkstančių hektarų dvarą, bet ir kraujyje įaugusį supratimą apie botago svarbą. Sako, mieloji, tu turi mužikų. t.y. valstiečių, aš turiu dvarą- ženykimės. Tvirta sąjunga iš reikalo, iki smerties. Neatlaikė kunigaikštienė jauno eržilo nirtumo, prievaizdas tapo šeimininku.
Nuo tada ir prasidėjo bėdos. Nepadėjo ir žalia mantija ant nugaros. Mužikai- valstiečiai geria, moteriškės su kočėlais mosikuoja, nei kam laukų dirbti, nei ekologiško daržo prižiūrėti, nekalbant apie milijoną kainuojančio kombaino valdymą. Bėgiojo dvarponiukas pas valdžią, nubėgo ir pas klebonėlį. Tas ir pakuždėjo išganingą mintį, taigi velnio lašai dėl visko kalti. Tuoj surasiu tau bažnytinėse knygose protėvį Motiejų ir griebkis darbo. Šeimininkas jaunas, botagas ilgas, uždraustas visame tūkstančių hektarų dvare alkoholis. Vyrai vaikšto nosis krapštydamiesi, kelnės nukorę - dar tokios bėdos neturėjom... Moteriškės persijuosę pilvus tautines juostele ilgesingai dainuoja ir dainuoja, kur tas mano bernužėlis, mano raitelėlis. Miestiečiai ūbauja iš laimės, koks tas kaimas gražus ir ponas geras. Vejos nupjautos, šiukšlės nurinktos, mužikai pasislėpę katilinėje. Sako bėda geriausias mokytojas. Katilinėje ugnies sočiai, suodžiuose sėdi išmoningas velnias, tai netruko ir vėl jo lašai byrėti. Supyko ponas labai, sako,- aš jums parodysiu. Ir parodė- statutinį tijūną. Nosis panaši į ropę, sakosi , kad kraujas žalias, kodėl gi netapti valstiečiu. Ne, ne tikru valstiečiu, tik valstiečius techniškai kratančiu . Mano svajos greitesnės ir už šviesą. Matau ateities Lietuvą.
Horizonte tik svyruojančios kviečių varpos. Ruduojančio lauko pakraštyje išsirikiavę būrys moteriškių. Vyrų neliko, kaip ir kobros alaus.
- Lygiuot pagal stuomenį , oi atsiprašau, pagal statutą, sušuko numeris pirmas.
- Pasilenkt,- žemesniu balsu pagrasino numeris antras.
- Sėją pradėt!,- sušnabždėjo agrosėklinimo įmonės antropotechnikas.
Pasaulis ir vėl sukasi spirale. Visi užkariautojai taip elgėsi ir elgiasi,- vyrus išskerdžia, moteris - ne. Valio tradicijų saugotojams.
Valdas
BRANGŪS SŪRIŲ VALGYTOJAI!
Kad Jūsų Šv. Velykų stalas būtų dar gausesnis ir sotesnis, mes dirbsime ir per šventes. Užvažiuokit į Sūrininkų namus Dargužiuose. Čia šėpukėn jau kraunam fermentinius ožkos, karvės, avies sūrius. O nuo ketvirtadienio jau bus galima rasti ir tradicinių lietuviškų varškės, saldaus pieno, bei sūrių su kmynais.
Dirbame kaip įprastai, tačiau šventinį savaitgalį darbo laikas šiek tiek keičiasi:
Penktadienį - šeštadienį 11.00 - 20.00
Sekmadienį - pirmadienį 11.00 - 16.00
Laukiam!
Laima
Dirbame kaip įprastai, tačiau šventinį savaitgalį darbo laikas šiek tiek keičiasi:
Penktadienį - šeštadienį 11.00 - 20.00
Sekmadienį - pirmadienį 11.00 - 16.00
Laukiam!
Laima
PER DEGUSTACIJĄ KEMPINSKI VIEŠBUTYJE ATIDARYTAS NAUJAS SŪRIŲ SEZONAS!
Kovo 1-ąją dieną kooperatyvas "Mūsų sūriai" pakvietė savo ištikimiausius verslo partnerius Vilniuje - restoranų atstovus - apsilankyti naujo sūrių sezono pristatyme. 25 verslo partneriai ragavo vos ne po kiekvienam iš jų skirtą sūrį - sūrių rūšių buvo bene 23. Džiugu, kad degustacijoje dalyvavo ne tik esami, bet labai tikimės ir būsimi klientai. Iš smagių tarpusavio kalbų buvo galima suprasti, kad sūrių degustacija sukūrė draugišką, jaukią ir pavasariškai šiltą atmosferą, nors vaizdas už restorano lango nė iš tolo neatspindėjo kalendorinio pavasario pirmosios dienos. Tokius "sūriškus" renginius verslui planuojame rengti ir ateityje - tokiu būdu bandysime atverti duris į artimesnį sūrininkų ir restoranų šefų bendradarbiavimą, supažindinsime su sūrių naujovėmis.
Neringa
Neringa