 |  |
Paskutinį kartą su Rasa buvome Ukrainoje, kai Petras Vaitiekūnas pakvietė į Kijevą dalyvauti Novus prekybos centre organizuotuoje sūrių šventėje. Prisiminimai migloti – šmėkščioja ukrainietiški tautiniai rūbai, Petras skanauja riaženką ir tuščia parduotuvė. Apsauga visus išvaikė ir uždarė duris, nes atvyko Dalios Grybauskaitės vadovaujama oficiali delegacija. Dar turėjo būti ir tuometis mūsų žemės ūkio ministras, bet kažkur užstrigo, nes jo ukrainietiškas kolega „padaugino iš vakaro“.
Tai buvo metai iki Maidano.
Šiandien mes Kijeve – o jau penkti metai po Maidano.
Kaip namuose – iš karto į šiltas sūrininkų Tatjanos, Taraso, Oksanos rankas. Gruziniškas, valgyklos tipo (kainų, bet ne kokybės) restoranėlis, grafinais skubiai nešiojamas kvapnus ir tirštas vynas. Jausmas, tarytum, „sėdėtum“ facebook‘o bendraminčių uždaroje grupėje. Taip gera ir jauku. Ir niekas nesiginčija, neprieštarauja, tik linksi galva – kaip puiku. Taip ir per pasaulį galėtum jaukiai keliauti – iš sūrininkų rankų į rankas, taip, kaip klajūnai verslininkai iš Marriott į Marriott bet kuriame pasaulio kampelyje.
Entuziazmą apmalšina ambasados svečių kambariai. Šaltas asketizmas, tuščios erdvės primena, kad mūsų valdininkai jaučia didelių strateginių darbų polėkį ir panieką buržujų estetikai bei žmogiškai šilumai.
Važiuojant iš oro uosto Petras vaizdžiai paaiškino, kodėl į smulkaus verslo kaime renginį Lietuvos ambasadoje neatvažiuos nė vienas save gerbiantis Ukrainos valdininkas. Jie sprendžia globalius klausimus, situaciją matydami ir valdydami iš paukščio skrydžio. Kvietimas drauge suvalgyti sūrio gabalą tolygus kvietimui nusileisti ant žemės. Ir tai juos gali tiesiogine prasme pažeminti – jau nebėr sparnų tvirtybės artėti prie dievų gūžtos!
Ir štai, Lietuvos ambasados Ukrainoje prieglobstyje mes visiškai žemiškai bendraujame su keliasdešimt Ukrainos sūrininkų. Po keleto oficialių ir dvasingų kalbų, taip ir neįvykusios diskusijos – su entuziazmu prie sūrių stalo. Ukrainos smulkių sūrininkų ir jų sūrių įvairovė tiesiog pribloškė.
Štai ką reiškia šalies dydis ir žmonių įvairovė! Štai ką reiškia (dar!) nebūti stipriai paveiktiems prancūziškų ar itališkų sūrių madų! Štai ką reiškia, kai gamini nevaržomas laisvos rinkos pančių!
Kūrybos laisvę labiausiai užuodžiau daug bendraudamas (ir truputėlį ragaudamas) su sūrininku Aleksandru iš Stanica Luhanska. Tai Petras jį atitempė – praėjus 28 metams po paskutinio apsilankymo Kijeve. Tiesiog atplėšė nuo Luhansko apsišaukėlių ir Ukrainos užminuotos fronto linijos, kuri vos 500-700 metrų nuo 20 ožkų ganyklos.
Prieš keletą savaičių prancūzų delegacija sodyboje „Paskui saulę ir ožkas“ identifikavo, kad mūsų kūrybiškumo variklis – beatodairiškas laisvės pojūtis. Ukrainoje aš pajaučiau ukrainiečių beatodairišką laisvės troškulį. Ir jo didžiausia išraiška – sūrininkas Aleksandras iš Stanicos Luhanskos.
Tegyvuoja sūris!
Tegyvuoja laisvais žmonėmis gyvas kaimas!
– Valdas Kavaliauskas, 2018-11-23
 |  |
RSS Feed
