Šie ir kiti klausimai nuolat iškyla smulkiam ūkininkui. Neseniai Laima iš Bauskės pasibėdojo, kad vienus gyvulius myli, o aplinka reikalauja laikyti kitus....
Pasidalinsiu mūsų ūkio beveik dešimties metų patirtimi, kitimu.
Pradėjome, turbūt kaip dauguma pradedančiųjų iš miesto: avytes. Nusipirkę ( ir tikrai nepigiai ) ėringą avį tikėjomės ne tik valgyti puikią mėsą, bet ir vilną panaudoti ir konservų prisidaryti. Sėkmingai su draugais suvalgėm pirmąjį paaugusį baronėlį ( pirmas iššūkis - kas papjaus?). Tačiau toliau aviai ir avytei reikia Barono. Bet ar laikysi baroną dėl dviejų avių? Taip pirmas optimizavimo klausimas - didinti avių skaičių? pardavinėti mėsą? kur? Baigėm mėsinę avininkystę tuo, kad skubiai išpardavėm savo avis kitiems pradedantiesiems ūkininkams.
Antras etapas - ožkos. Kaimynė turėjo seną ožką,- perkam. Kita pardavinėjo jaunikles,- perkam. pažįstami paskambino, - mama staigiai susirgo, gal galit paimti 4 ožkas, - paėmėm. Per metus laiko įsigijom “zooparką”, visiškai netinkamą gero pieno gamybai. Nekalbant apie kokį nors ekonominį pagrindimą. Sūrius darom, gaunasi kiekvieną dieną vis kitokie.... nebe susigaudom. Radę gerą ožį, pradėjom pasilikti prieauglį iš gerų ožkų ir tik po 2-3 metų jau turėjom savo dabartinės bandos branduolį. Šiandien turime 20 gerų ožkų, turėsime ir daugiau. Supratom, kad norint turėti gerą bandą yra du keliai: lėtas - užsiauginti savo, greitesnis - pirkti ožkingą prieauglį iš tikrai geros bandos.
Trečias etapas - karvės. Kaimynė parduoda karvę. Kaimynė sena - karvė truputį jaunesnė. Bet nesispardo, kai melži stovi kaip įkasta. Melžėm gal pusmetį, kol sugalvojom ištirti pagamintą sūrį. O viešpatie, auksinis stafilokokas. Ištyrėm pieną - tas pats. Klausiam kaimynės - ar sirgo kada karvutė. Taip, vaikeli. Ar gydei. Ne, vaikeli, išsimelžė tie krešuliai. Na ką, gydysim ir lauksim veršiuko, sakė kad veršinga. Deja atėjus veršiavimosi datai, karvutė surujojo. Finalas - per maximos prekystalį į lietuvišką stalą. Antroji karvutė ( pirkom telyčią) - genofondas, Lietuvos šėmoji iš Alytaus rajono. . Vietinė veislė, adaptuota lietuviškam klimatui, prastai žolei ir t.t. vien tik privalumai. Deja, po apsiveršiavimo pasireiškė ir minusai, - charakteris laukinis, speniai maži, rankom negali melžti, o ir pienas liesas liesas. Atlaikėm du sezonus, teko atsisveikinti.
Pasiteisino Biržų karvės, - pirkom jaunas telyčaites Lietuvos žalųjų ir Džersių. Kol užauginom, kol sukergėm, ir melžėm 3-5 metus, jau pradėjom abejoti , kad vargu ar karvės tikrai pritaikytos mūsų sąlygoms kur mes gyvenam.
Taigi šiandien turime 20 ožkų, ir galvojam truputėlį padidinti ožkų ūkį. Pabandysiu paaiškinti kodėl.
Pirmiausia, kad Rasa labai myli ožkas, o aš myliu Rasą. Antra, kad ožkos duoda tokį pieną ir galima padaryti tokius sūrius, kokių niekad nepadarysi iš karvės ar avies pieno, tad asortimento ir konkurencingumo klausimai sprendžiami lengviau. Trečia - sūrius mes parduodame vietoje ir pakankamus kiekius, tad galime gaminti šviežius rūgštinius sūrelius, kurie labiau apsimoka, nei gaminti fermentinius ilgo brandinimo, tokiu būdu artėjame prie sūrių iš karvės pieno rentabilumo. Ketvirta - ožkos mėšlas visąlaik sausas, todėl visaip kitaip sprendžiasi kaimynų ir mūsų sambūvio klausimai. Penkta - neturime Dargužiuose nuolat prieinamų ganyklų. Tad ožkas laikome uždarę nedideliame kieme ( apie 1 aras pievos - 1 ožkai) , nuolat šeriame šienu ir reguliariai 1 kartą dienoje ganome palaidu būdu pagrioviuose arba kitų nenaudojamose ( bet deklaruojamose..) ganyklose.
Sunkiausia buvo adaptuotis prie vasarinio ožkų buvimo namuose ir šėrimo. Pateiksiu keletą pastebėjimų ir skaičių. Kai leisdavom vasaras ( 6 metus iš eilės ) Kalvių pievose, ožkos nuolat buvo laisvos, be jokių aptvėrimų. Jų elgsena vasarą mus dažnai stebino. Jos ištisas dienas gulinėdavo medžių pavėsyje, paėsti trumpam pora kartų per dieną išeidamos į mišką ankstyvą rytą ar netgi naktį. Bet jei duodavome papildomai šieno ( ne ganyklos buvo labai prastos), tai iš vis niekur neidavo. Kažkas panašaus dabar vyksta Dargužiuose. Ožkos nuolat gauna iki soties šieno ( jo suėda apie 3 kg per dieną), tai sudaro dienos raciono pamatus - reikiamą ląstelienos kiekį, perdirbamą į angliavandenius. Reikalingą antstatą - baltymus, mineralus ir k.t. gauna per maltų grūdų mišinį , kuriame yra apie 20 % ankštiniu grūdų. Jo suėda apie 1 kg per dieną. Vitaminus ir mineralus papildo priėsdamos ganymo metu šviežios žolės. Kadangi ožkos visgi išlikę klajoklinei gyvuliai, tai jų ganymas visai įmanomas net ir neturint žemės. Dėl produktyvumo - pirmi du laktacijos mėnesiai ( vasaris-kovas) - vidurkis 3 ltr ožka. Nuo balandžio iki birželio - 2,5 ltr, dabar eina 7 laktacijos mėnesis, vis dar melžiame po 2 ltr/ožka. Tad fiziologiškai kol kas nematome jokių nukrypimų, ožkos nuolat sočios, nesiblaško ieškodamos pašaro, tad ir aptvėrimai, standartinis sietas su trupučiu el įtampos, puikiai apsaugo šalia esančius daržus ir medelius.
Ekonomika - galima tik lyginti su ganymo laikotarpiu. Ožkos papildomai suėda 3 kg šieno, tai kainuoja mūsų atveju apie 50 cnt/ožka/per dieną. Grūdų mišinys ( tačiau jį visą laiką duodavome ir ganyklose) kainuoja dar apie 70 cnt/ožka/diena. Žinant, kad ganyklas tenka vasarą prižiūrėti/ pjauti . Atmenu, kad vasarą tokiam ožkų kiekiui pjaudavome apie 8ha pievų, kaina 150lt/ha, tad kaina 1000LT. 20 ožkų per vasarą šienui išleidžiame (20ož* 200 d* 0,5lt = 2000 LT). Papildomos sąnaudos 1000LT. Per mėnesį išleidžiame apie 200LT daugiau ( arba 10 lt /ožka) , bet turime pakankamai ir gero pieno.
Laima, jei gyvenčiau Bauskėje, galbūt daryčiau visai kitaip......
Sūrininkas Valdas iš Dargužių
Pasidalinsiu mūsų ūkio beveik dešimties metų patirtimi, kitimu.
Pradėjome, turbūt kaip dauguma pradedančiųjų iš miesto: avytes. Nusipirkę ( ir tikrai nepigiai ) ėringą avį tikėjomės ne tik valgyti puikią mėsą, bet ir vilną panaudoti ir konservų prisidaryti. Sėkmingai su draugais suvalgėm pirmąjį paaugusį baronėlį ( pirmas iššūkis - kas papjaus?). Tačiau toliau aviai ir avytei reikia Barono. Bet ar laikysi baroną dėl dviejų avių? Taip pirmas optimizavimo klausimas - didinti avių skaičių? pardavinėti mėsą? kur? Baigėm mėsinę avininkystę tuo, kad skubiai išpardavėm savo avis kitiems pradedantiesiems ūkininkams.
Antras etapas - ožkos. Kaimynė turėjo seną ožką,- perkam. Kita pardavinėjo jaunikles,- perkam. pažįstami paskambino, - mama staigiai susirgo, gal galit paimti 4 ožkas, - paėmėm. Per metus laiko įsigijom “zooparką”, visiškai netinkamą gero pieno gamybai. Nekalbant apie kokį nors ekonominį pagrindimą. Sūrius darom, gaunasi kiekvieną dieną vis kitokie.... nebe susigaudom. Radę gerą ožį, pradėjom pasilikti prieauglį iš gerų ožkų ir tik po 2-3 metų jau turėjom savo dabartinės bandos branduolį. Šiandien turime 20 gerų ožkų, turėsime ir daugiau. Supratom, kad norint turėti gerą bandą yra du keliai: lėtas - užsiauginti savo, greitesnis - pirkti ožkingą prieauglį iš tikrai geros bandos.
Trečias etapas - karvės. Kaimynė parduoda karvę. Kaimynė sena - karvė truputį jaunesnė. Bet nesispardo, kai melži stovi kaip įkasta. Melžėm gal pusmetį, kol sugalvojom ištirti pagamintą sūrį. O viešpatie, auksinis stafilokokas. Ištyrėm pieną - tas pats. Klausiam kaimynės - ar sirgo kada karvutė. Taip, vaikeli. Ar gydei. Ne, vaikeli, išsimelžė tie krešuliai. Na ką, gydysim ir lauksim veršiuko, sakė kad veršinga. Deja atėjus veršiavimosi datai, karvutė surujojo. Finalas - per maximos prekystalį į lietuvišką stalą. Antroji karvutė ( pirkom telyčią) - genofondas, Lietuvos šėmoji iš Alytaus rajono. . Vietinė veislė, adaptuota lietuviškam klimatui, prastai žolei ir t.t. vien tik privalumai. Deja, po apsiveršiavimo pasireiškė ir minusai, - charakteris laukinis, speniai maži, rankom negali melžti, o ir pienas liesas liesas. Atlaikėm du sezonus, teko atsisveikinti.
Pasiteisino Biržų karvės, - pirkom jaunas telyčaites Lietuvos žalųjų ir Džersių. Kol užauginom, kol sukergėm, ir melžėm 3-5 metus, jau pradėjom abejoti , kad vargu ar karvės tikrai pritaikytos mūsų sąlygoms kur mes gyvenam.
Taigi šiandien turime 20 ožkų, ir galvojam truputėlį padidinti ožkų ūkį. Pabandysiu paaiškinti kodėl.
Pirmiausia, kad Rasa labai myli ožkas, o aš myliu Rasą. Antra, kad ožkos duoda tokį pieną ir galima padaryti tokius sūrius, kokių niekad nepadarysi iš karvės ar avies pieno, tad asortimento ir konkurencingumo klausimai sprendžiami lengviau. Trečia - sūrius mes parduodame vietoje ir pakankamus kiekius, tad galime gaminti šviežius rūgštinius sūrelius, kurie labiau apsimoka, nei gaminti fermentinius ilgo brandinimo, tokiu būdu artėjame prie sūrių iš karvės pieno rentabilumo. Ketvirta - ožkos mėšlas visąlaik sausas, todėl visaip kitaip sprendžiasi kaimynų ir mūsų sambūvio klausimai. Penkta - neturime Dargužiuose nuolat prieinamų ganyklų. Tad ožkas laikome uždarę nedideliame kieme ( apie 1 aras pievos - 1 ožkai) , nuolat šeriame šienu ir reguliariai 1 kartą dienoje ganome palaidu būdu pagrioviuose arba kitų nenaudojamose ( bet deklaruojamose..) ganyklose.
Sunkiausia buvo adaptuotis prie vasarinio ožkų buvimo namuose ir šėrimo. Pateiksiu keletą pastebėjimų ir skaičių. Kai leisdavom vasaras ( 6 metus iš eilės ) Kalvių pievose, ožkos nuolat buvo laisvos, be jokių aptvėrimų. Jų elgsena vasarą mus dažnai stebino. Jos ištisas dienas gulinėdavo medžių pavėsyje, paėsti trumpam pora kartų per dieną išeidamos į mišką ankstyvą rytą ar netgi naktį. Bet jei duodavome papildomai šieno ( ne ganyklos buvo labai prastos), tai iš vis niekur neidavo. Kažkas panašaus dabar vyksta Dargužiuose. Ožkos nuolat gauna iki soties šieno ( jo suėda apie 3 kg per dieną), tai sudaro dienos raciono pamatus - reikiamą ląstelienos kiekį, perdirbamą į angliavandenius. Reikalingą antstatą - baltymus, mineralus ir k.t. gauna per maltų grūdų mišinį , kuriame yra apie 20 % ankštiniu grūdų. Jo suėda apie 1 kg per dieną. Vitaminus ir mineralus papildo priėsdamos ganymo metu šviežios žolės. Kadangi ožkos visgi išlikę klajoklinei gyvuliai, tai jų ganymas visai įmanomas net ir neturint žemės. Dėl produktyvumo - pirmi du laktacijos mėnesiai ( vasaris-kovas) - vidurkis 3 ltr ožka. Nuo balandžio iki birželio - 2,5 ltr, dabar eina 7 laktacijos mėnesis, vis dar melžiame po 2 ltr/ožka. Tad fiziologiškai kol kas nematome jokių nukrypimų, ožkos nuolat sočios, nesiblaško ieškodamos pašaro, tad ir aptvėrimai, standartinis sietas su trupučiu el įtampos, puikiai apsaugo šalia esančius daržus ir medelius.
Ekonomika - galima tik lyginti su ganymo laikotarpiu. Ožkos papildomai suėda 3 kg šieno, tai kainuoja mūsų atveju apie 50 cnt/ožka/per dieną. Grūdų mišinys ( tačiau jį visą laiką duodavome ir ganyklose) kainuoja dar apie 70 cnt/ožka/diena. Žinant, kad ganyklas tenka vasarą prižiūrėti/ pjauti . Atmenu, kad vasarą tokiam ožkų kiekiui pjaudavome apie 8ha pievų, kaina 150lt/ha, tad kaina 1000LT. 20 ožkų per vasarą šienui išleidžiame (20ož* 200 d* 0,5lt = 2000 LT). Papildomos sąnaudos 1000LT. Per mėnesį išleidžiame apie 200LT daugiau ( arba 10 lt /ožka) , bet turime pakankamai ir gero pieno.
Laima, jei gyvenčiau Bauskėje, galbūt daryčiau visai kitaip......
Sūrininkas Valdas iš Dargužių