Diskusijos Dargužių kaime metu filosofas Arūnas vaizdžiai išsireiškė, jog kaimo gyvybė priklauso nuo jonvabalių dauginimosi. Patiko ši metafora, tad prieš pat Jonines nedidelis būrelis asociacijos Viva Sol narių ir prijaučiančių kaimo gyvybės įdėjai susiorganizavome išvykai į Krūminių kaimą ieškoti jonvabalių. Tai nebuvo adatos paieška šieno kupetoje - pažinojome Guostę ir Edviną, jauną porą, kurie įsikūrė  Krūminių kaime, dideliame kolūkinės  statybos parduotuvės ir valgyklos pastate.
Taigi, pagreitintu būdu atlikę vakarinį ožkų melžim , sulaukėme Dargužiuose  Kęstučio ir pirmyn į Krūminius. O ten jau ne tik Guostė su Edvinu, bet ir jos tėvai Lilijana ir Leonas, taip pat sulčių spaudėjai iš Voriškių, Audronė ir Rolandas. Dar ir kaimynė Rūta be mokytojo Gintaro.
Pradėjom nuo pastato apžiūros, baigėme vėlų vakarą betuštindami parduotuvės lentynas.
Minčių daug, idėjų truputėlį mažiau, dar galvosime.... Sutarėm susitikti liepos 26 dieną pas Audronę su Rolandu, paragauti jų naminio obuolių sidro. Gal tada aiškiau bus kaip tiems jonvabaliams stipriai užsidegus greitai neužgesti.

Drauge su Julija jau daugiau kaip prieš dešimtmetį kūrėme asociaciją "Viva Sol".  Julija visąlaik domėjosi daržu ir kaip daržo gėrybes sunaudoti virtuvėje, 
Susipažinusi su Klodu ir išvykus gyventi į Prancūziją susipažino su Lietuvos obelimis. Skaitykit kaip dera Lietuvos archajiškumas ir prancūziškas tausojantis požiūris į gamtą ir žmogų
jaunoms_kartoms_rūpi_senos_obelys.pdf
​
Straipsnio dailininkė: Vanda Padimanskaitė
Straipsnio redaktorė: Rima Urbanavičiūtė
Nuotraukų autoriai: Rima Urbanavičiūtė, Julija Smiškal ir Roman Smiškal
​

Archyve radau 2006 metais spausdintą straipsnelį.
Spaudinio, kurio pavadinimas "Dargužis" istorija linskma. Varėnoje gyvuoja vietinis laikraštėlis "Giružis".
Vieną kartą bendraudami su redaktore Romana, sutarėm , kad leisime mėnesinį Dargužių kaimo bendruomenės  priedą "Dargužis". 
Kvapo užteko turbūt 4 ar 5 numeriams, bet Dargužiai išgarsėjo "ant visos Varėnos".

​                  Idėja organizuoti Sūrių kermošių Dargužių metinės šventės metu atėjo šiek tiek netikėtai. Žinodami, kad kaimo šventės greitai išsisemia ir nublanksta, ieškojome akcento ar devizo, kuris galėtų pritraukti žmonių dėmesį ir sukelti norą apsilankyti mūsų šventėje. O šventė garbinga: ir Dargužių 440 metų jubiliejus, ir koplytėls pastatymo svarbios metinės, - taip ir norisi pasilinksminti kiek galint didesniame svečių ir namiškių būryje.
                     Vieną dieną, besilankant Varėnos turizmo ir verslo informacijos centre, jo vadovas Algirdas Juškevičius pradėjo rodyti skaidres ir nuotraukas apie įvairius Europos kaimus, kurie, pasirinkę temą ar idėją, ją aktyviai propaguoja, garsiai skambina varpais, tokiu būdu kviesdami gausų lankytojų būrį, vysto savo verslą. Klausėmės ir žiūrėjome, kaip kaimai vysto duonos kepimo ar aguonų temą. Kiti pasiskelbia kalvių ar račių kaimu ir pretenduoja tapti Europos kalvių sostine. Tam organizuoja seminarus, mokymus, patys gamina dirbinius ir t.t. Vienas kaimelis, pasiskelbęs Aguonų sostine, sugeba į savo metines šventes sukviesti dešimtis tūkstančių svečių. Šiame kaime jau pradėjo vystytis viešbučių ir kavinių verslas, nekalbant apie įvairiaskonius kepinius ir gėrimus.
                     Paklausė ir pažiūrėję, pradėjome ir mes galvoti, kas galėtų garsinti Dargužių kaimą. Jau beveik visi žino, kad dar bendrai ganome karves (kiek atvažiavusių užsienio svečių stebisi ir džiaugiasi šiuo Vakaruose seniai išnykusiu reiškiniu!!!), žino, kad mokame skambiai dainuoti ir smagiai linksmintis, esame vaišingi, praeitais metais vaišinome savo svečius kiaušiniene ir sūriais...Aha, sūriai!
                     Ar negalėtume tapti Sūrių kaimu? Julab kad iš visų Dzūkijos kaimų turime daugiausia karvių, už pieną pieninė mums moka tik grašius, tad jei turėtume, kur parduoti, galėtume, gamindami sūrius, už pieną gauti ne 50 ct, bet visą litą ir daugiau. Taigi dar šių metų pradžioje, bendruomenės valdyboje svarstydami pasiruošimą Sekminių šventei, nutarėme organizuoti Sūrių kermošių, ir tai bus vienas iš šventės akcentų.
                     Artėjo Sekminių savaitgalis. Susirinkę spėliojome, o kas gi tuos sūrius pardavinės? Pasirodo, kad gaminti daug kas gamina, tačiau arba patys suvalgo, arba giminėms išdalina. Vienintelė Diana pažadėjo pagaminti ir pardavinėti, nors ir jai, pasirodo, klientų netrūksta... Sūrių kermošiui grėsė žlugimas, nors jau iš anksto jis visur buvo reklamuotas. Turėjome šauktis į pagalbą savo draugą Žan Žaką iš Prancūzijos, kad mums padėtų sūrius gaminti ir kad išgelbėtume savo idėją. Kadangi Žan Žakas lietuviškų sūrių gaminti nemoka, tad pradėjome gaminti pagal Normandijos regiono technologijas: “Point L’Eveque” (jį pavadinome Žan Žak, mūsų mokytojo garbei), “Thome”, lietuviškas pavadinimas “Banda ir ožkos”, kurį pavadinome “Spira”. Taigi, labai nesiskelbdami, pirkome iš kaimynų pieną ir spaudėme sūrius. Gegužės viduryje pas mus atvykęs Žanas Žakas nustebo atradęs savo buvusios Normandijoje sūrinės kvapą. Vadinasi buvome geri mokiniai! Dar keletas savaičių bendro darbo, ir štai atvykome į Sūrių kermošių.
                     Nors reklamos tikrai netrūko (net prie pagrindinio kelio, nusižengdami taisyklėms, iš šiaudų pastatėme skelbimą), nors kelis kartus raginome kaimo žmones pardavinėti savo gaminius, Sūrių kermošiuje sustojome keturi gamintojai: du iš Dargužių, vienas ir Puodžių ir vienas iš Kauno rajono. Nagi tikrai nedaug, žinant, kad vien Dargužiuose melžiama per 70 karvių... Tačiau stengėmės, papuošėme savo palapinę, rodėme nuotraukas ir aprašymus stenduose. Susidomėjimas buvo tikrai didžiulis, pardavėme beveik visus prancūziško tipo sūrius, o Diana jau po poros valandų sūrių nebeturėjo... Po kaimą vėl šurmuliavo daugybė svečių – ir savų, ir svetimų. Net Varėnos savivaldybės darbuotojai stebėjosi, kad į garsiąją Varėnos Grybų šventę neatvyksta tiek užsienio svečių, kiek atvyko į Dargužius.
                     Tai ar taps Dargužiai Sūrių sostine? Nors galimybių turime apsčiai, tačiau viskas priklausys nuo noro ir iniciatyvos. Negali vienas ar du sūrių gamintojai pasiskelbti atstovaujantys visam kaimui. Jų tikrai yra daugiau, galbūt atsiras ir naujų, tad tereikia apsispręsti: ar mums reikia viešumo, ar mums reikia reklamos, ar mums reikia miesto svečių, potencialių sūrių valgytojų?
                     Pavargę nuo šventęs rūpesčių, kai kurie pradėjo abejoti: gal jau gana to šurmulio? Kodėl mes turime stengtis dėl atvažiuojančiųjų? Gal padarykime šventę sau ir visi ramiai atšvęskime?
                     Iš tikrųjų ne šventė svarbiausia – mes kiekvieną dieną gyvename su savo rūpesčiais ir nesibaigiančiais darbais. Tad ramiai gaminsime sūrius ir džiaugsimės juos ragaudami su namiškiais ir svečiais. O dėl sostinės vardo bus matyt! Pats kaimas nuspręs.

​Valdas

​

Lietuvos klimatinės sąlygos ir geopolitinė situacija sąlygojo, kad iki 17-18 amžiaus  perteklinio vasaros pieno konservavimas buvo pieno rauginimas, kai natūralios piene esančios pieno rūgšties bakterijos sunaudoja pieno cukrų- laktozę, išskiria rūgštį, kuri užkonservuoja pieno baltymus ir riebalus.  Sūriai gardinami druska, o ilgesnį laiką saugomi - džiovinami. 
         Prancūzų tyrėjas Frost nustatė, kad pieno traukinimas skrandžio fermentu ir fermentinių sūrių gamyba būdinga sėsliųjų žemdirbių bendruomenėse. Klajoklinės gentys tradiciškai traukino ir konservavo pieną rauginimo būdu.
         18-19 amžiuje per dvarų ryšius su Europos šalimis, dažniausiai iš Vokietijos ir Olandijos atkeliavo fermentacijos metodas. Tuomet jau buvo statomos sūrinės ir nokinimo patalpos, tačiau silpni prekybiniai ryšiai neskatino sūrininkystės plėtros, vartojimas išliko daugiau vietinis.  Dėl žymaus turtinio ir technologinio atotrūkio tarp dvarininkų ir smulkiųjų valstiečių, valstiečių tarpe ir toliau vyravo rūgštinių sūrių gamyba.
         20  amžius - spartaus pramonės vystymosi amžius. Pieno perdirbimo pramonė ypatingai suklestėjo antroje 20 amžiaus pusėje, kai iš viso pasaulio perimtos fermentinių nokintų sūrių gamybos technologijos. Į Lietuvą jos dažniausiai atėjo per Rusiją, ką liudija to laikmečio sūrių pavadinimai: Kostromos, Rusiškas ir t.t. Kolūkiniai laikais privačioms iniciatyvoms nebuvo vietos, tad smulkieji gamintojai ir toliau savo poreikiams gamino varškės sūrius, kaip ir 17-18 amžiuje.
         Prieš 2 dešimtmečius, Lietuvai pradėjus integruotis į Europą ir atsivėrus sienoms, suaktyvėjo informaciniai technologiniai mainai. Tuo pat metu gimė ūkininkų turgų judėjimas kada ūkininkas pasiūlė miesto gyventojui šviežesnę - švaresnę - ekologiškesnę produkciją. Atsirado prielaidos  ir pieno produktų tiesioginiam paradavimui. Tačiau platesniame ūkininkų rate fermentinių sūrių gamyba išliko apipinta legendomis ir mitais apie stebuklingus senovinių rūsių pelėsius, sudėtingas technologijas. Nematomas ir beveik nežinomas bakterijų pasaulis daugeliui išliko paslaptimi.
         Mes su Rasa prieš 10 metų pradėjome sūrininkų veiklą įkvėpti Prancūzijos pavyzdžio ir aišku perėjom sunkų bandymų ir ieškojimų kelią  tuometiniame visiškame informaciniame vakuume.
         - Lietuvoje buvusios pramoninės technologijos visiškai nepritaikytos darbui su nedideliu nepasterizuoto pieno kiekiu.
         - tradicinė Lietuvos sūrininkystė išliko 17-18 amžiaus lygyje su savo varškės ir saldaus pieno ( inovacija!)  sūriais.
         - rinkoje esantys raugai ir fermentai  tiek savo pakavimu, tiek poveikiu skirti pramoniniai gamybai iš pasterizuoto pieno ir dideliais kiekiais.
 
         Tad pasakodami apie savo amato pradžią būtinai prisimename anekdotišką situaciją, kad darydami sūrius pajamas gaudavom iš  150 vištų dedeklių kaišinių, nes didžiumą sūrių būtent jos ir sulesdavo. Per kelerius metus pasiekėme tam tikrų rezultatų, užkrėtėme sūrininkystės idėja dar keletą šeimų. Žmonių, norinčių tapti sūrininkais skaičius pradėjo didėti aritmetine progresija.
         Kadangi prieinamiausias informacijos šaltinis tuomet (o dar labiau dabar) tapo internetas,  atsirado vadinamųjų internetinių sūrininkų sluoksnis, kurie dažniausiai eksperimentavo su kaimynės bobutės pieneliu, startuodami būtinai Camembert. Logika maždaug tokia: jei galiu išsikepti duoną, net ir alų pasidaryti, tai kodėl gi nedaryti ir sūrio? Mums pasirodė, kad šie žmonės pernelyg rizikuoja savo ir artimųjų sveikata, neįvertina visų pavojų, kurie slypi pilname gyvybės piene, kurio gamybos sąlygos dažnai išlieka labai primityvios. Kitas pavojus - betruktų keleto stipresnio užsikrėtimo atvejų ir veterinarijos tarnyba lengva ranka uždraustų aplamai dirbti su nepasterizuotu pienu, tokiu būdu sunaikindami vos pradėjusią vystytis smulkiąją sūrininkystę.
         Tad 2001 metais suorganizavome pirmą viešą sūrininkystės  seminarą, ir gavosi taip, kad būsimus sūrininkus pradėjome įtikinėti NEDARYTI sūrių. Likome nesuprasti. Klausytojai mums pareiškė pretenzijas, kad turbūt norėdami išvengti konkurencijos neatskleidžiame paslapčių ir gąsdiname būtais ir nebūtais dalykais. Juolab, kad užsienyje ar internete jie matę ypatingai primityviose sąlygose gaminamus puikios kokybės ir labiausiai vertinamus sūrius.
         Praėjus dar keliems metams nusprendėme reikalo imtis rimčiau- pasitelkus skirtingų kompetencijų partnerius metodiškai organizuoti mokymo procesą. Galvodami apie koncepciją rėmėmės dažniausiai pradedančiųjų daromomis klaidomis:
         - pieno mikrobiologinio pasaulio nesupratimas, sanitarinių- higieninių žinių stoka ir užkrečiamų bakterinių ligų rizikos nepaisymas;
         - paviršutiniška, iš konteksto ištraukta internetinė informacija dažnai priimama kaip vienintelė tiesa;
         - mechaninių - technologinių procesų ir su jais susijusios specialios įrangos pervertinimas;
         - nuo pat pradžių imamasi pernelyg sudėtingų uždavinių- pasigaminti savo mėgiamą sūrį, kaip taisyklė Camembert - Brie ar parmedžiano tipo, neįvertinant technologijos sudėtingumo ir specialų sąlygų poreikio.
         VŠĮ „Sūrininkų Namai“ ėmėsi organizatoriaus/koordinatoriaus vaidmens, kad pasitelkus skirtingų kompetencijų partnerius Lietuvos sūrininkai turėtų galimybę gauti įvairialypę informaciją.
         Inovacijas vertiname kaip senų tradicijų ir mokslo žinių derinimą vietos sąlygomis, atsižvelgiant į esamą arba būsimą poreikį.
 
VŠĮ Sūrininkų Namai direktorius,
sūrininkas  Valdas Kavaliauskas
 

Vyno dienoms "Sūrininkų Namai" ruošia siurprizą.
Sūrių fanatikė ir desertų meistrė Indrė  Klyvytė šią savaitę  Dargužiuose visa galva  neria į kaimo desertų pasaulį.
Karvės pieno grietinėlė, avies pienas, ožkos jogurtas , kaimynkos Dalytės kiaušiniai tiesiai iš po vištos, daržo rabarbarai,- tai tik dalis ingredientų Indrės kūrybiniam šėlsmui. Jei užsuksit į Dargužius trečiadienį ar ketvirtadienį, turėsite progą įvertinti.
 
Lankydamiesi Vyno dienose 2016 gegužės 27-28 dienomis "užkliūsite" už Sūrininkų Namų autobusėlio pilno sūrių, desertų ir puikios nuotaikos.
Taip pat nepamirškite apsilankyti Pranešimų zonoje 1A.  Penktadienį, 15,45 diskutuosime tema "Smulkus sūrininkas Lietuvoje - tradicijos ir inovacijos".
 
Valdas

Renginio "Man gera gyventi kaime" metu vyko apvalaus stalo diskusija "Man gera gyventi kaime? Labai dėkojame Kęstučiui, kuris apibendrino ir sujungė visas išsakytas mintis:
​
Nuo lentos:
Arūno Poviliūno tezės:
Verslas yra kultūros dalis. Negalima atskirti verslą kaip atskirą darinį ir jį vertinti atsietai nuo kultūros, t.y. taip, kad verslas uždirba pinigus ir remia kultūrą, ne verslas kaip kultūros reiškinys yra įmanomas ir turi būti siekimybė, net tik kaimo vietovėse.
Lietuvoje tai susiklostė socialinė sankloda, kad moterys sudaro kaimo bendruomenių pagrindą. Tai įvyko, nes jos būdamos išsilavinusios, veiklios ieškojo išgyvenimo strategijos. Iš esmės jos sukūrė vietos žmonių ir atvykėlių susidūrimą, kurį galime stebėti ir post-modernistiniame kaime.
 
Xavier Michelin tezės:
 
Namų mokyklos, prielaida mikro bendruomenės judėti į priekį, pirmiausiai sudarant sąlygas, „palydint” pradedančiuosius vystant jų verslą.
Sėkmingos veiklos prielaidos:

• Ryžtas, pasitikėjimas savo jėgomis
• Amato žinojimas, profesinių įgūdžių įgijimas
• Norėti ir gebėti kooperuotis.

 
Vilmos Daugalienės tezės.
Kaimo plėtros programa 2014-2020 metų laikotarpiu yra numačiusi priemonės smulkiam verslui kaimo vietovėse vystyti, tai ir parama įgyvendinant trumpos maisto grandinės ilgalaikius projektu, kuomet susikooperavę ūkininkai organizuoja savos produkcijos prekybą. Tai ir parama mikro verslams, nebūtinai susijusiems su žemės ūkiu kūrimu, kuria gali pasinaudoti kaimo gyventojas, ne vien ūkininkas.
 
Diskusijos aspektai:
 
Dargužių amatų centras galėtų ir realus poreikis:

• Surinkti informaciją apie enterprenerius (žmonės, kurie vysto savo verslus, įvairias iniciatyvas pvz.: Sūrininkų namai, LDK plytinė, Guostės Morkūnaitės šeimos iniciatyva Krūminiuose ir kt.)
• Tai turėtų būti centras, kuris palydi, padrąsina pradedančius savo veiklą kaime plėtoti
• Sudaro sąlygas tiems, kurie turi patirties ir noro dalintis patirtimi, suteikti mentorystę pradedantiesiems

 
 
Kaimo bendruomenių raidos etapai, pagal A. Poviliūną:

• Bendruomenės šventės
• Mokymai, keitimasis patirtimi
• Socialiniai verslai
• Tinklai

 
Išsakytos atviros problemos.
 
Veiklių, atsakingų žmonių kaime trūkumas
Švietimo kokybė
Nenoras kooperuotis

​Kęstutis

Balandžio 30d, šeštadienį, Dargužių Amatų centre.
Dalyvaus sūrininkas Valdas, architektas-konstruktorius Darius, įrangos tiekėjas - Dainius.

Programa:
Sūrinės įrengimo sanitariniai reikalavimai. Praktinis pavyzdys. 
 
Įvairių tipų sūrinės priklausomai nuo gaminamų sūrių rūšies. Technologinės schemos ir planai.  
 
Tipinė sūrinė pradedančiajam ( su galimybe plėstis...). Planas.  
 
Norminių aktų reikalavimai patalpoms ir praktinis įgyvendinimas. 
 
Reikalavimai dokumentacijai, gamybos ir produkcijos kontrolei. 
 
Įranga ir smulkus inventorius. 

Individualios konsultacijos.
​
Daugiau informacijos:
Gintarė 8-655-57477, Valdas 8-698-39893

Balandžio 12d, Dargužių Amatų centras. Mokymai - Minkštųjų sūrių teorija ir praktika
Minkštųjų sūrių gamyba iš 20 ltr ožkos pieno ( pagal Camembert tradicinio receptą)
( Dalyviai. Dėmesio!!! Papildykite rūgštingumo duomenis....mano užrašai liko Amatų centre)
Balandžio 11d, 19 val.  Šaltas pieno brandinimas. Vakarinio melžimo ožkos pienas supilamas į pieno šaldytuvą, nustatoma šaldymo temperatūra 12 laipsnių, įdedam Omega raugo. Rūgštingumas - 15 D.
po 15 val. Balandžio 12d, 10 val. Karštas pieno brandinimas. Rūgštingumas - 16 D. Šildom pieną iki 35 C. Dedam Yota Camembertis raugo + Geotrichum skysto+ Penicilium Camembertis/Candidum.
po 1,5 val.  11.30. Rūgštingumas - 17 D. Dedam fermentą B-500, 5 ml.
po 8-10 min. Tikrinam flokuliacijos periodą. O.K. - 8 min. nustatom sutraukinimo laika : plius 4 kartai flokuliacija.  Viso 40 min.
po 40 min. 12.10. Darbas  puode. trukme 30 min. Perpjaunam 4 k su lyra. Paliekam poilsio.
po 30 min.  12. 40 . dedam į formeles. Panaudojam 9 formeles, maždaug 500 ml talpos. Patalpos temperatūra - 24 C.
po 20 min. 13. 00. 1 apvertimas.
po 2 val. 15.00 2 apvertimas. Patalpos temperatūra - 28 C
po 2 val. 17. 00 3 apvertimas. Patalpos T - 26 C.
Sūriai  šiltai apankstyti iškeliauja į Dargužių sūrinę. Patalpinami pačioje šilčiausioje vietoje. Patalpos T-26C.  4 apvartymas formelėse.
Po 15 val.  Balandžio 13d. 9 val. išėmimas iš formelių ir sudedam ant grotelių. Tęsiasi išrūgų nusibėgimas iki vakaro, kelis kartus vartant. Aplinkos T- 22 C.
Po 10 val. 19 val. pradedam paviršiaus užsisėjimo etapą, kad pasidaugintu Geo. Aplinkos T-20 C.
po 16 val. Balandžio 14 d. 9 val. Pasūdom smulkia druska visus šonus ir sūriai keliauja į brandyklą. Svoris - 2600 gr, 1 vnt -288 gr. Aplinka - T 12 C, H-85%.
 
Planuojam brandinti 3 savaites ant grotelių, ir 1 sav susuktus į popierių. Degustacija Gegužes 14d. per renginį “Man gera gyventi kaime” ( dar geriau bevalgant gerą ožkos Camembert....)
 

Atšilus orams, kleketuojant gandrams Sūrininkų Namai Dargužiuose tampa vis pilnesni. Daugėja sūrių, jų išsiilgusių valgytojų ir šiaip pramogaujančių. Primename, kad esame pasirengę Jums pasiūlyti profesionalią sūrių degustaciją. Sūrininka(ė)s atrenka tą dieną geriausius iš 25 rūšių sūrius.
Iš vietinių produktų galime paruošti šventinius pietus ar vakarienę.
Drauge pabūti kviečia kieme tingiai gulinėjančios ožkos.
Skambinkite 8-655-29171
Rašykite suris@surininkunamai.lt
​Mūsų facebook puslapis: Sūrininkų namai, ​https://www.facebook.com/SurininkuNamai.lt/

​Valdas

     Nors visąlaik galvojau, kad VMVT viską žino, ir moka kontroliuoti tik kaip laikomasi jų pačių surašytų aplinkraščių, bet klydau.
         Po keleto nesusipratimų (tai hierarchinių struktūrų bėda....) į Dargužius atbildėjo beveik visų Europos šalių veterinarijos inspektoriai, kontroliuojantys pieno ir mėsos perdirbimą “trumpojoje vartojimo grandinėje”.  Pasirodo, kad kiekviena šalis skirtingai vertina kas yra smulkus, kas vidutinis. Vieni požiūrį į gamintoją segmentuoja pagal perdirbamą kiekį , kiti nelabai.
         Keletą išvadų galiu padaryti:
         - ne Europos technokratai nustato vietines taisykles, mūsų biurokratai jas “išranda”. Ir jei nėra  vietinių gamintojų  organizuoto balso, normatyviniai aktai gimsta ant rašomo stalo ir nusėda į stalčius;
         - trumpoji vartojimo grandinė - terminas, kuris bus vis plačiau ir dažniau vartojamas kalbant apie smulkų gamintoją;
         - maisto sauga vienodai svarbi ar tu esi didelis ar mažas, tačiau procedūros ir jų vykdymas gali būti skirtingos;
         - smulkusis gamintojas privalomai  “stumiamas” turėti maksimaliai daug kompetencijų: gyvulių gerovė, pieno gamyba, perdirbimo technologija, pardavimo logika, ir maisto SAUGA.
 
P.S. Dzūkelis jau geriau miškan eis uogauc ir grybauc, nors galva šviesesnė.....
 
Valdas

Šiais metais “Sūrininkystės mokykla” įgijo naują partnerį VŠĮ “Dargužių amatų centrą” https://www.facebook.com/Amatų-centras-Dargužiuose su kuriuo ne tik organizuojame šių metų mokymus, bet taip pat planuojame įrengti praktinę mokymo klasę ir sūrininkystės muziejų. Prie dėstytojų komandos po truputėli prisijungia Zita Varanavičienė, kuri yra ne tik diplomuota biologė, bet ir pradedančioji sūrininkė. Su ja drauge žengsime į paslaptingą bakterijų pasaulį.
         Neseniai teko lankytis Italijos “Accademia internazionale dell’arte casearia” www.accademiacasearia.com , www.perperenzin.com, kurioje suderinta  pakankamai pajėgi sūrinė, sūrių pardavimas, restoranas ir degustacijos, taip pat mokymo klasės. Įdomu tai, kad ši mokykla susikūrė privačiu pagrindu, tačiau gavo vietovės ūkininkų šeimų asociacijos palaikymą ir paskatinimą. Su atstovais sutarėme, kad spalio-lapkričio mėnesiais jie lengvatinėmis sąlygomis priims mūsų sūrininkų grupę mokymams, o būsimoji sūrininkė Indrė žada ten atlikti trijų mėnesių praktiką.
         Toliau tęsiame bendradarbiavimą su Ukrainos sūrininkais. Tikimės jiems padėti sukurti savą sūrininkų susivienijimą, įtraukti į bendrą mokymų programą.
         Šių metų mokymų grafikas:
Kovo 22d, antradienis. Įvadas į sūrininkystę.
Balandžio 12d, antradienis. Antroji pakopa “Minkštieji sūriai”
Balandžio 16 d. , šeštadienis. Įvadas į sūrininkystę.
Balandžio 19 d. antradienis. Antroji pakopa „Mėlynieji sūriai“. NAUJIENA.
Balandžio 30 d. šeštadienis. Kaip  ūkyje įsirengti sūrinę ir ją legalizuoti? NAUJIENA.
Kiti  mokymų kursai bus organizuojami atsižvelgiant į poreikį.
Rugsėjo 19-24 dienomis suplanuotas mūsų konsultanto iš Prancūzijos vizitas. Norintys, pas mus užsisakyti individualius mokymus, tai darykite jau dabar!
Apie kitus renginius skelbsime https://www.facebook.com/surininkai.
Kviečiu prisijungti prie mūsų, smulkiųjų sūrininkų!
 
P.S. Jeigu kas turite nereikalingų pieno perdirbimo rakandų, ar žinote kur jų rasti, maloniai prašome mums pranešti. Priimsime, restauruosime, aprašysime, paskelbsime dovanotoją.
 
Sūrininkas Valdas
8-698-39893
 

Kviečiame sudalyvauti ​atvelykio talkoje Dargužiuose, balandžio 2d. šeštadienį, nuo 11 val. 
Grėbsime lapus, kasime daržą, dažysime tvoras, parimę ant grėblio dairysimės į parskridusius gandrus. O valgydami laužo sriubą, smagiai bendrausime, juk prie sriubos rutuliojasi lėtos kalbos ir mezgasi pažintys. Ši atvelykio talka yra sūrių valgytojų ir gamintojų tradicija, prasidėjusi prieš gerą dešimtmetį.

Sūrininkų Namai Dargužiuose. Vartai atviri  nuo trečiadienio. Telefonai pasiteiravimui:
8-310-45810
8-655-29171​

​​Valstiečių renesansas pagal Erlicką

         Išgirdęs žodį valstietis krūpteliu iš malonumo. Taigi tai aš, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, gėlių pilnoje pievoje, smagiai mosuoju dalge. Pavargęs iš rasoto ąsočio atsigeriu raugtos su rojaus obuoliukais sulos, paglostau savo Margę, pasidžiaugiu pilnėjančiu tešmeniu. Ne savo, Margės.
         Primerkęs akis nuo saulės svajoju, kaip gera Lietuvoje.
         Gera, kad ne taip ir seniai, prieš dešimtmetį, Lietuvoje staiga užgimė kunigaikštienė Kazė. Gal jai pačiai netikėtai, bet parsivežus titulus iš stepių tėvynės, užplūdo pasididžiavimo jausmas. Atgimsta LDK, atgims ir tauta. Jei neturi dvaro, tai nors mužikų reikia. Tenka organizuoti mužikų judėjimą, o kad esame liaudininkai , pavadinom valstiečių judėjimu. Valstiečių vis daugėjo. Net ir tas, kuris šimtus hektarų žemės traktoriniais noragais raiko, nėra visiškai supuvęs, nori tos saulėtos pievos, tad užsidėjęs skrybėlę, įjungęs žoliapjovę dūsaudamas lėtai vaikšto po savo miniatiūrinės pilaitės veją. Ko ne valstietis? Kunigaikštienei tapo vis sunkiau ir sunkiau suvaldyti be darbo slankiojančius mužikėlius, taip atsirado jaunas prievaizdas, iš tėvonijos atsinešęs ne tik  kelių tūkstančių hektarų dvarą, bet ir kraujyje įaugusį supratimą apie botago svarbą. Sako, mieloji, tu turi mužikų. t.y. valstiečių, aš turiu dvarą- ženykimės. Tvirta sąjunga iš reikalo, iki smerties. Neatlaikė kunigaikštienė jauno eržilo nirtumo, prievaizdas tapo šeimininku.
         Nuo tada ir prasidėjo bėdos. Nepadėjo ir žalia mantija ant nugaros. Mužikai- valstiečiai geria, moteriškės su kočėlais mosikuoja, nei kam laukų dirbti, nei ekologiško daržo prižiūrėti, nekalbant apie milijoną kainuojančio kombaino valdymą. Bėgiojo dvarponiukas pas valdžią, nubėgo ir pas klebonėlį. Tas ir pakuždėjo išganingą mintį, taigi velnio lašai dėl visko kalti.  Tuoj surasiu tau bažnytinėse knygose protėvį Motiejų ir griebkis darbo. Šeimininkas jaunas, botagas ilgas, uždraustas visame tūkstančių hektarų dvare alkoholis. Vyrai vaikšto nosis krapštydamiesi, kelnės nukorę - dar tokios bėdos neturėjom... Moteriškės persijuosę pilvus tautines juostele ilgesingai dainuoja ir dainuoja, kur tas mano bernužėlis, mano raitelėlis. Miestiečiai ūbauja iš laimės, koks tas kaimas gražus ir ponas geras. Vejos nupjautos, šiukšlės nurinktos, mužikai pasislėpę katilinėje. Sako bėda geriausias mokytojas. Katilinėje ugnies sočiai, suodžiuose sėdi išmoningas velnias, tai netruko ir  vėl jo lašai byrėti. Supyko ponas labai, sako,- aš jums parodysiu. Ir parodė- statutinį tijūną. Nosis panaši į ropę, sakosi , kad kraujas žalias, kodėl gi netapti valstiečiu. Ne, ne tikru valstiečiu, tik valstiečius techniškai kratančiu . Mano svajos greitesnės ir už šviesą. Matau ateities Lietuvą.
         Horizonte tik svyruojančios kviečių varpos. Ruduojančio lauko pakraštyje išsirikiavę būrys moteriškių. Vyrų neliko, kaip ir kobros alaus.
- Lygiuot pagal stuomenį , oi atsiprašau, pagal statutą, sušuko numeris pirmas.
- Pasilenkt,- žemesniu balsu pagrasino numeris antras.
- Sėją pradėt!,- sušnabždėjo agrosėklinimo įmonės  antropotechnikas.
         Pasaulis ir vėl sukasi spirale. Visi  užkariautojai taip elgėsi ir elgiasi,- vyrus išskerdžia, moteris - ne. Valio tradicijų saugotojams.

Valdas

Kad Jūsų Šv. Velykų stalas būtų dar gausesnis ir sotesnis, mes dirbsime ir per šventes. Užvažiuokit į Sūrininkų namus Dargužiuose. Čia šėpukėn jau kraunam fermentinius ožkos, karvės, avies sūrius. O nuo ketvirtadienio jau bus galima rasti ir tradicinių lietuviškų varškės, saldaus pieno, bei sūrių su kmynais.
Dirbame kaip įprastai, tačiau šventinį savaitgalį darbo laikas šiek tiek keičiasi:
Penktadienį - šeštadienį 11.00 - 20.00
Sekmadienį - pirmadienį 11.00 - 16.00
Laukiam!

Laima

Kovo 1-ąją dieną kooperatyvas "Mūsų sūriai" pakvietė savo ištikimiausius verslo partnerius Vilniuje - restoranų atstovus - apsilankyti naujo sūrių sezono pristatyme. 25 verslo partneriai ragavo vos ne po kiekvienam iš jų skirtą sūrį - sūrių rūšių buvo bene 23. Džiugu, kad degustacijoje dalyvavo ne tik esami, bet labai tikimės ir būsimi klientai. Iš smagių tarpusavio kalbų buvo galima suprasti, kad sūrių degustacija sukūrė draugišką, jaukią ir pavasariškai šiltą atmosferą, nors vaizdas už restorano lango nė iš tolo neatspindėjo kalendorinio pavasario pirmosios dienos. Tokius "sūriškus" renginius verslui planuojame rengti ir ateityje - tokiu būdu bandysime atverti duris į artimesnį sūrininkų ir restoranų šefų bendradarbiavimą, supažindinsime su sūrių naujovėmis.

Neringa