Ožkų piemuo Valdas ožkas vis gano, bet nebeturi laiko užrašinėti minčių. Tad iš archyvo skolinamės prieš 10 metų į asociacijos "Viva Sol"  laikraštėlį Rasos  rašytą rašinį.
​
Iškošiu karvės pienuką ir paskubom į linksmąjį tvartą.
 
- Sveikos brangiosios
- Beeee,- išgirstu atsakymą.
 
   Oželis peša iš avies vilnas, avukė užsilipus ant mamos trepsena zuką, ožkos bliauna ir reikalauja savo porcijos. Myliu šiuos padarus. Na ir charakteris. Ožkas vadinu baltomis gulbėmis, jos lygiai taip grakščiai po pievas braido, kaip gulbės upe plaukia. Žinoma, tvarte šis grakštumas pasireiškia kiek kitaip: randame išlaužtas ėdžias, o pačią ožką įstrigusią ėdžiose, arba išverstą vandenį ir išbarstytą šieną ant žemės, kurio jos gink dieve jau nebepakels. Nešvarus. Ir šiaip įdomių gyventojų aptinkame po nakties. Kelis kartus ožkų vandenyje radome paskendusius peliukus ir pacą. Turbūt labai ištroškus šeimyna buvo. Kartais kaimynės katukę randame netyčia likusią ir ramiausiai miegančią.
    Kai kurias ožkas tvarte pririšu, pavyzdžiui - Raguotę senę ir Bronytę laikome atskirame garde ir dar pririšame. Kadangi Raguotė iš prigimties vadė — mušeika, todėl norėdami išvengti nuolatinio ožkų tarpusavio aiškinimosi ją pririšome. O Bronytė -  priešingai, buvo nepratus didelėje šeimoje gyventi tai nusigando ir visoms ožkoms leido save stumdyti ir varinėti po visą tvartą. Taigi, kad jai ir man būtų ramiau, ją pririšome.
   Iš tiesų, ožkos mėgsta hierarchiją jų santykiai labai aiškūs, kiekviena žino savo galimybes. Vadės pagrindiniai reikalavimai - būti aršiai, o turėti ragus - didelis privalumas. Būna gražu žiūrėti kaip po žiemos išeina visa banda ožkų į lauką, ir pradeda strakalioti, vaidinti. Iš pradžių kiekviena parodo kiek aukštai gali iššokti ant dviejų kojų ir kaip stipriai besileisdama galėtų trenkti priešininkei į galvą. Po pirmųjų pasirodymų daugeli silpnesniųjų cibučių atkrinta ir lieka tik dvi stipriausios. Nors šią žiemą stebėjau neįtikėtinas rungtynes tarp trijų ožkų: raguotės ir jos priešininkių ,,miškinių” mamos bei dukters. Abi giminingosios bandė atremti senosios smūgius. Baigėsi tuo, kad raguotę teko vėl pririšti, o kitų abiejų buvo pramuštos kaktos (kadangi jos be ragų, todėl tos vietos jautresnės ir lengviau sužeidžiamos).
 
- Na į darbą, ateik ciba, sukis ir patrauk koją...
 
    Pripilu kiekvienai ožkai miltukų, nes kitaip jos nenori stovėti ir pradedu melžti. Šią žiemą ožkas užtrūkinome labai skirtingu laiku: senoji per naujus metus atsivedė tris ožiukus, o kitas dar melžiau.
   Bet ateinančiais metais darysime viską kitaip: suleisime ožkutes vienu metu, gal Lapkričio mėnesį, tada užtrūkinsime vasarį. Vasarį ir kovą atostogausime. Pačios geriausios ūkininkų atostogos yra žiemą, kai nebebūna pieno ir žinai, kad jo niekur ir nėra, todėl galima atsipūsti ir išvažiuoti į kalnus. Taip labai sunku atitrūkti nuo ūkio, palikti savo numylėtinius, patikėti juos kažkam kitam...
   Niekas kitas taip gerai nepašers gyvuliukų kaip patys šeimininkai. Gi jie nežinos, kad senajai duodant kibirą vandens reikia pasitraukti, nes kitaip ji negers, o Bronytė labai mėgsta, kad pakasyčiau barzdą, miškinės pačios ateina ir trinasi į šlaunis kaip į sieną ir šypsosi iš malonumo. Tai -  svarbūs rytiniai ir
vakariniai ritualai be kurių ožkų gyvenimas taps nepilnavertis...
   Su sunkia širdimi šiemet išvažiavau į Prancūziją visai savaitei. Paprašėme Virgos, kad pamelžtų ir pašertų gyvulius. Visas instrukcijas išdėsčiau iki mažiausių smulkmenų. Virga ramiai galva palinkčiojo taip ir nesupratau ar tikrai viską suprato, bet kito kelio nebuvo. Todėl 5 val. ryto, dar paskutinį kartą žvilgtelėjau, kaip miega baltosios ir išėjau. Tuo mano rūpesčiai dėl cibučių ir pasibaigė.
  Baisiausi vėlavimai į lėktuvą, bandymai nepasiklysti Paryžiuje, SIAL pasaulinė maisto produktų paroda, vizitas pas antienos dešros gamintojus galutinai išmušė mintis apie namus. Kelionė buvo puiki, o žinojimas, kad nieko pakeisti negaliu dar labiau palengvino situaciją. Savaitė greitai prabėgo ir jau septintos dienos pavakarėje bėgau į tvartą pas mieląsias, kurios mano nuostabai visiškai nesureagavo mane pamatę.
   Pastebėjau, kad ožkos gerokai pasitaisę, pastambėję. Kol manęs nebuvo jos nekentė nei bado nei troškulio. Netrūko joms nei mano meilės nei įkyraus barzdos kasymo. Ožkos kaip visada mane pamatę mandagiai subliovė ir toliau sau pešiojo šieną...
 
- Tai stebuklai... Meile, kitais metais vėl išvažiuosime, gyvuliams atostogos į naudą.
 
Na va pamežliau ožkutes, ir su pienu, kurio ne daugiau kaip puslitris žingsniuoju namo, kur manęs jau laukia Valdukas, parvežęs iš kaimynės karvės pieno.
 
- Kas atsitiko, kad tokiu veidu? Paklausiu saulę, visą apsiniaukusį kaip debesį.
 
- Nagi kaimynė klausė, kodėl Virgos šunį užmušiau?
 
- Ką čia šneki? Kokį šunį? - Išpučiu akis nieko nesuprasdama.
 
- Nagi kaime sklando pletkai kad užmušiau Virgos šunį. “Pirmininkė” papasakojo.
 
- O tai kaip ji sužinojo, jei net mes to nežinom? — užsikvatojau...
 
- Ar atsimeni, kaip vieną vakarą ėjome iš Daniliausko. Tik išėjus man koją bandė grybštelti Alfonso šuo, o paskui prie Aldutės namų jos šuo kaimyno šunį usipuolė. Atsimeni kaip jos dukrą susistabdėm išvažiuojančią iš namų ir liepėm prisirišti savo šunį. Tai Aldutė dabar dėl šitos istorijos kalba, kad tą vakarą matė, kaip nusitempiau Virgos šunį. Dabar pykstu, negaliu. Kokias nesąmones ji skleidžia. O įsivaizduok, jei ji dar ir pačią Virginiją susistabdė ir papasakojo, ką ji esą mačiusi. Reikės su Virga pakalbėti, kad paskui nekiltų, kokių nereikalingų pykčių.
 
-   Būtinai, tikiuosi, kad Virga nekreips dėmesio į tokias šnekas... Gaila.... Gerai, iškošiu pieną ir eisim pusryčiauti. Bet tie šunys -  tikra problema kaime. Laksto palaidi, puola žmones, o šeimininkai nereaguoja. Pati Aldona vieną kartą skundėsi, kaip jai įkando šuo: važiavo su dviračiu ir užpuolė, o aš į jos aimanas šaltai sureagavau ir dar įgėliau be jokio gailesčio: - Kaime daugelio šunys palaidi ir kandžiojasi, šitas - ne vienintelis...” O paštininkę kaskart matau kaip kaimynų šunys vejasi, iš kur ji tiek kantrybės turi, neneščiau laiškų kol neprisirištų.” Taip, čia mano charakteris — jokių kompromisų. Bet dažniausiai tai – neįmanoma. Visada tenka rinktis mažesnę blogybę, apsišarvuoti kantrybe ir laukti . . . Labai daug problemų laikui bėgant pačios išsisprendžia.
 
-   Kažin - nutraukė mano susimąstymus meilė- kaip mums seksis vasarą ožkas ganyti? Puzienė skundėsi, kad kažkada augino avis tai naktį visas papjovė prie pat namų. Žinojo net kieno šunys, bet nenorėjo bartis... Ir nebegalėjo moteriškė auginti avių . . Na matysim, paklausim seniūno, ką jis gali padaryti. Gal kokią šunų gaudymo akciją?... Kiek žinau yra įstatymas pagal kurį, jei užpuolė šuo, gali parašyti pareiškimą ir to šuns šeimininkas gaus 100 litų (30 EUR red. Pastaba) baudos. Nemaži pinigai. Dažniausiai užtenka dviejų skundų ir šeimininkai patys prašo atvažiuoti ir užmigdyti savo augintinus.

Rasa
 
 

Tik žalia žolė ir debesuotas dangus. Kokia draugystė! Įdomu ar jie kada pykstasi? Juk dangus galėtų pavydėti ožkų, kurios tingiai ganosi pievoje ir visai nekreipia dėmesio į jo valdas, o žolė turėtų ieškoti teisybės, kodėl ji negali pakilti į svaigias padanges ir giedoti skrydžio himno. Tačiau abu patenkinti, prižiūri savo ūkius: vienas skaičiuoja šaudančias po dangų kregždes, o kitas gano savo žemiškas baltas būtybes. Kažin ką mano pačios ožkos, atsidūrę pačiame draugystės viduryje: tarp žemės ir dangaus?
            Na kai pažiūriu į cibas, matau, kad jos tiesiog džiaugiasi ir žole, ir dangumi ir visais. Nesivaržo drumsti jų ramybės. Kaip visada ožkos apeina pirmąjį rytinį ratą, kuris beje greičiau galėtų vadintis priešpiečių ratu, priėda ir sugula kokiai valandžiukei. Sugula irgi ne bet kaip, pagal stiprumą išsidėsto aplink senąją vadę ir pakreipę galvas į dangų, prisimerkę atrajoja lyg taip atiduotų padėkos duoklę ir dangui už saulėtą orą...
            Tik žolė ir dangus. Ir aš drypsau su ožkomis kartu. Pilna galva minčių, net keista. Šiandien mano eilė ganyti. Paskutiniu metu jau pradėjome su saule varžytis, kas ganys. Taip smagu. Ryte prisikraunu į krepšį maisto, įsidedu knygą, pasiimu Zuikį, mūsų jauną aviganį, ir išvažiuoju dviračiu į kitą pasaulį. Ožkos labai džiaugiasi kai kas nors būna su jomis, jaučiasi drąsiau ir ramiau, netgi pieno duoda daugiau. Čia, ganykloje, trimis litrais pieno daugiau primelžiu.
            Taigi išginėme savo cibutes trims savaitėms į nuošalią pievą, už trijų kilometrų nuo kaimo, pas smagiąją Pauliną, kuri leido ganyti ant jos žemės. Nors rugpjūčio vidurys, bet mūsų ganykloje jau nebeliko šviežios žolės ir teko iškeliauti su banda ieškoti žaliojo lobio toliau. Vis tik 21 ožka ir 12 avių greitai nugraužė pievą. Šį gyvulių perganymą planavome ilgai ir gana neryžtingai: buvo tik pieva be pastogės, reikėjo sugalvoti kaip greitai pastatyti pašiūrę, taip pat dvejojome dėl kaimo šunų, kurie kartu su piemenimis ganė karves ir tai darė gana agresyviai. Tačiau noras pakeisti ciboms, o labiausiai mums, aplinką nugalėjo.
            Ožkos ir avys klajokliai ir labai smalsūs gyvuliai, todėl ginti buvo nesunku. Visus tris kilometrus žingsniavome kaip kareiviai: aš priekyje, viduryje banda ir gale Valdas su Maryte. Tai džiaugsmo buvo Marytei, niekaip neatsistebėjo, kad taip gerai cibutės ėjo. O paskui ir cibos, pamatę tiek žolės, džiaugėsi ir godžiai ėdė.
            Štai ir dabar baltosios jau kyla ir eis vėl antrą ratą sukti. Žolės čia dar daug... tik bėda, kad Paulinos daržas pilnas runkelių ir burokų. Laukiame akimirkos kada 0žkos atras šituos skanėstus, tada mūsų ramybė pasibaigs. O jos tikrai atras.
            Matau Paulina ateina. Jau beveik kas dieną ateina ką nors papasakoti. Gaila, nėra Valduko, jiems geriau sekasi bendrauti ir kalbą randą.
            - Laba diena. Ateinu paklausti ar visos ožkos sveikos?
            - Laba diena. Ožkos tai sveikos, bet po vakar dienos tai sakėme daugiau vienų nepaliksime. Vakare sutikome visas ožkas namo betraukiančias. Avis išbaidytas vos radome laukuose. O viena ožka dar ir išmelžta buvo. Tai kai griebėme kalakutą visą girtą, vakar jis ganė su savo bjauriu šunimi. Matyt tas ir išbaidė. Gal jūs matėte kas čia dieną darėsi?
            - Nai vaikeli, jei ožkos sveikos, tai ir nepasakosiu.
            - Sveikos, bet labai išsigandę. Šiandien į aptvarą neina, o pikčiausia, kad dar ir pamelžta viena.
            - Iš ties, vakar ganė kalakutas. Bet, žinai jo ganymas, suvarė karves į pievą, o pats į krautuvę. Tai mačiau, kad per pietus užmigo po medžiu, o jo šuo ką norėjo tą ir darė. Vaikė ir kaimo karves ir jūsų ožkas. Sakau, reikia tą medį nukirsti, tai pasibaigs jo drybsojimai.
          Taip dar ilgai stovėjom ir kalbėjom apie negerąjį kalakutą. Tiesa sakant, ant jo net ir pykti neišėjo. Bandė valdas už čiurpynos sugriebti ir kumštį parodyti, pagarsinti, kad daugiau ožkų nemelžtų. O tas “nuoširdžiausiai” įsižeidęs bandė burnodamas paknopstom namo pareiti. Visi rėkėme: įsižeidęs kalakutas, piktas Valdas, pasipiktinusi aš, kalakuto šuo ant mūsų, kažkodėl kalakutienė ant kalakuto ir visas būrys gyvulių. Bet pyktis greitai virto komišku juoku, kai kalakutas bebėgdamas namo labai draugiškai mums pasiūlė iš jo nusipirkti grūdų. Tiesa, numirė kalakutas šį rudenį, sako žmonės šnapso pritrūko. Ir liko kalakutienė viena, jau be ketvirto vyro. Stipri boba...
            O Paulina irgi stipri, 78 metų, gyvena paskutinėje kaimo troboje, prie Merkio. Graži jos sodyba, apsupta senų ąžuolų ir liepų. Sako, vyrą prieš trisdešimt metų palaidojo ir nuo tada gyvena viena, visus darbus susitvarko pati. Dar šiemet laikė karvę, arklį, paršą ir du šunis. Vis tik arklį pardavė, nes nebepajėgė pasikinkyti. Mėgsta darbą Paulina:
-Vaikeli, aš be darbo negaliu, turiu krutėti. Skaityti nemoku, televizoriaus nežiūriu. Sveikata menka. Pernai dar pasikinkydavau arklį, susiveždavau šieną, šįmet jau negaliu. Parduosiu ir karvę, tai nupirksiu pas jus ožką. Sako pienas labai sveika. Dukra seniai savo ožką siūlė, bet neėmiau. Dargužiuosna niekas ožkų nelaiko. Paskutinis Jonas Peciukonis laikė, bet kai kažkas pasišaipė, jog biednas, ožkas teišgali laikyti, kitą dieną išpardavė. O dabar kaimi ir aš jau būsiu ne viena su ožkomis. Matai, liga pristojo, kaip užeina skaudėti galvų, tai tik šlapias palas deduosi, rytais pakramtau alijošiaus ir praeina. Čia man po saulės smūgio, perkaitau vienais metais ir viskas. Daktaras liepė gerti ožkos pieną.
Dažnai matau Pauliną atvažiuojančią į kaimo krautuvę. Iš tiesų ne važiuojančią, bet stumiančią seną dviratį. Pasirodo ji nemoka važiuoti dviračiu, o ir lenciūgas nukritęs. Bet labai patogu užsidėti sunkias maisto tašes. O žiemą, dar įdomiau, kadangi nuo Paulinos namų iki pagrindinio kelio yra geras gabalas vieškelio, tiksliau duobėtų pievų, tai kai užpusto nei pravairuosi, nei prabrisi. Tai močiutė pasakė, kad tokiu oru sėdi namuose, o maistu rūpinasi iš anksto: prisiperka miltų, konservų, pasipjauna kiaulę, užsiaugina bulvių, vietoje duonos kepasi sausainių ir nepražūva...
 
Tik žolė ir dangus.
Ir dabar matau iš tolo Paulinos sodybą ir ją pačią runkeliuose. Turbūt skina lapus paršui. Nenustygsta vietoj moteriškė.
 
Tik žolė ir dangus...
Tik žolė ir dangus...

​Rasa

Diena prasidėjo nuo sūrių brandyklos šaldytuvo įsijungimo. Ankstyvą ir saulėtą rytmetį geltonas saulės spindulys pro mažą plyšelį sugebėjo apšviesti temperatūros matuoklį. Pasiuntė šilumos pliūpsnį, suveikė elektronika ir mieguistas sūrininkas jau negali sustabdyti savo minčių. Galvoje užstrigo žodis elektra. Gūdžiais tarybiniais laikais ekonominį išsivystymą vertino pagal elektros naudojimą. Jei neklystu, tai Lietuva pirmavo lyginant su kitomis broliškomis respublikomis. O kaipgi balanos gadynėje skaičiavo iš ko mokesčių daugiau surinkti? Mužikų krašte skaičiuodavo kiek troba turi langų. Kai pažiūri dabar į senovines dzūkelių trobas, tai supranti kad mokesčių jie tikrai  nedaug mokėjo. O elektros dabar sunaudojam daug. Kas mėnesį sumokam tris ir daugiau šimtų eurų. Gal labai modernūs esame? Vargu, pasakytų barzdą užsiauginęs ekologistas.
         Gana sapalioti, laikas keltis  pas ožkas ir melžti. Rytinis espresso puodelis sustato į vėžes užkaitusią galvą. Išėjus į lauką akys apraibsta nuo rytmečio šviesos išsibarsčiusios ant ryškiai geltonos tvoros. Nuo šypsenos raukšlės susipina ne tik apie burną, bet ir apie akis. Ar žinote kaip dieną  atskirti  kaimietį nuo miestiečio? Nagi pagal akinius. Ne pagal akinių eleganciją ir kainą, bet pagal stiklų tamsumą. Miestiečio nuo kompo išsausėjusios akys tiesiog paniškai bijo saulės, tad kuo tamsesni akiniai, tuo ilgiau nematęs natūralios šviesos, dažnai išbalusio veido miestietis. O man patinka geltona  ryški šviesa.
         Po rytinių darbų ateina verslo pusryčių metas. Tradiciškai kaimynkos Dalytės kiaušinis, kartais vienas, kartais ir visi trys, priklauso kokie darbai laukia.  Šiandieninės diskusijos objektas - kiaušinio trynio geltonumas. Pagal tai aptariam kokie buvo šios savaitės orai, kiek dažnai vištos lakiojo po kiemą, ar jau išdygusi žolė? Šiandien kiaušinis pilnas saulės spindulių. Tai jaučiame ir gomuriu, kuris maloninamas įvairialypiais skoniais. Man patinka geltona spalva.
         Ožkų reiškiamas nepasitenkinimas mane skubina leistis į ganyklas. Gerai. Jau keliaujam, tik uždarysim vieną apšlubusią Stirną, nes dabar nuolat judėsime, iki ganyklų, jose taip pat nesustosime, ir grįžti reikės prieš pačius pietus. Pievos mus pasitinka geltona jūra. Šiemet pienės sužydėjo žymiai anksčiau nei sodai. Net ir kriaušės dar tik skleidžia lapus. Ganydamas nepaskubėsi ir interneto nepažiūrėsi, mano Nokios ekranas saulės šviesoje beviltiškai juodas. Užtat ir patinka geltona  saulės šviesa.
         Prisiminiau naktį matytą didelį geltoną mėnulį. Šaltas jis atrodė. Gal dėl to kad jis visai ne geltonas, o tik atspindintis saulės šviesą.
Na va, pagaliau supratau, kad yra šviečiantys ir šviesą atspindintys. Mėnulis ir tvora - atspindi šviesą. Pienė ir kiaušinis - šviečia. Kuo kietesnis, uždaresnis apvalkalas - tuo labiau atspindi, bet nešviečia. Lygiai taip pat ir žmonėse. Prisiminiau situaciją kai buvau klausinėjamas - o kodėl Dargužiuose apsigyvenote? Juokdamasis automatiškai atsakydavau - tai mažiausiai nuo Vilniaus nutolęs kaimas, kuriame nėra nei vieno lenko. Be reikalo juokiausi, papuoliau į kaimą, kuriame šimto penkiasdešimtyje  kiemų vyrauja tik penkios pavardės, nors pravardžių galybė. Kaimynai su pasididžiavimu paaiškino, kad dargužiškiai į savo kaimą nepriimdavo žentų, kraujo atšviežinimui veždavosi tik nuolankias marčias. Visą ilgą Rusijos imperijos ir lenkmečio laiką saugojo savo kalbą ir tikėjimą. Puiku, džiaugiuosi  ilgamete istorija ir aš, bet kaip man gyventi šiame kaime?
         Gyvenimas prasidėjo nuo to, kad gavau pravardę - Prancūzas. Gal dėl to, kad  mūsų kieme dažnai skambėdavo svetima kalba? Nors pravardės gimsta ne pagal logiką - iracionaliai. Vėliau iš Europos išgirdome žodį daugiakultūriškumas. Tikėdamas, kad viskas kas ateina iš Europos yra gerai, pradėjau tai įgyvendinti su ožkomis. Vietinės veislės autochtonės du metus kergiamos čekų baltuoju, du metus - šveicarų zaanenu ir du metus prancūzų alpinu. Ir taip toliau, jokio kraujo grynumo, jokios veislės stabilumo. Rasonacizmui - ne. Ir ką jūs pasakysit? rezultatas pranoko lūkesčius, atsako postmodernusis mičiurinietis.
         Kaimo kultūrinis kiautas sueižėjo kai draugai (ir vėl prancūzai) į kaimo šventę atsivežė grupę juodaodžių, kurie matyt instinktyviai siekdami daugiakultūriškumo  mielai fotografavosi su kaimo merginom, o vakare užkilę į sceną afrikietiškais ritmais sudainavo “o mama, kaip aš tavęs ilgiuosi”. Žodžiai prancūziški, bet refrenas “mama” grynai lietuviškas. Atlyžo sugrudusios kaimo moteriškių širdys, pasirodo ir juodukai turi mamas ir dar ilgisi jų. Nuo to momento kaimas prarado atspindintį švytėjimą, per plyšius į vidų  skverbėsi naujo gyvenimo gaivalas. Nuslopo ir kaimo sėkminių šventės, nebeatsispindi ta išorinė valdžios bendruomeniškumo skatinimo ir kitokia šviesa. 
         Šiais metais atsirado švytėjimas. Vis žiūrėjau ar tai ne atšvaitas? Tikrai ne. Valio Dargužių kaimui ir jo kultūriniuose plyšiuose išaugusiam jaunimui. Man gera gyventi kaime! Truputi deklaratyvu, truputi provokatyvu, bet įdomu.
         Seniūnė Vaiva sako, kad Dargužiai gerai verčiasi. Kažin per ką? Išgirdus žodį verslas iš karto matau du ryškius efektyvaus verslumo pavyzdžius: Valstybinė įmonė Registrų centras ir šiuolaikinis LT verslo idealas Ilja Laursas.  Ir vieni ir kiti kaip žaliavą naudoją orą, viduramžiais vadintą eteriu. Tik vieni prisidengę valstybiniu reikšmingumu gamina (t.y. gadina ir labai brangiai) popierių, o kiti patenkina malonumo troškulį ir greičiausiai visai nebrangiai: pypt, sako Laursas ir jau turi atspausdintą trimatį mėgstamo žaidimo herojų, dar kartą pypt ir už keleto dienų individualaus dizaino žiedas ant piršto. Kol suregistruosim visus Lietuvos sklypelius ir šulinėlius, visas esančias  malkines ir šiaip pavėsines darbo registrui, užteks dešimčiai metų. Paskui jas nugriausim, užregistruosim nugriovimą, pastatysim naujas ir vėl užregistruosim. Dar dešimt metų verslo garantuota. Ilja per tą laiką pradės spausdinti trimačius spausdintuvus, kad kiekvienas galėtume atsispausdinti reikalingus ir nereikalingus daiktus.
         O ką man daryti jei nesu valstybinės monopolinės įmonės tarnautojas? Ilja aplamai dirba dviese tik su spausdintuvu. Filosofas Arūnas sako: turi išplėsti verslumo sąvoką. Jau dešimt metų su Rasa plečiam. Kai klausia kada atostogaujam, atsakom: kiekvieną dieną. Klausia kada sunkiausia? Atsakom- kai nėra darbo, t.y. nėra pieno, nedarom sūrių. Tada bandom keliauti, pavargstam baisiai. Greičiau namo, greičiau į tvartą, pas laukiančius augintinius.
         Klausia ar valdžia gera, ar padeda? Atsakom, kad neturim valdžios. Pažystam keletą pavargusių tarnautojų, tai  mes jiems kartais padedam.
Klausia kas jums patinka? Atsakau - man patinka šviečiantys geltona spalva. 
( šios ir kitos mintys kilo svarstant apie ką reikės kalbėti gegužės 14,  Dargužiuose vykstančioje diskusijoje “Man gera gyventi kaime?!” Arūnas ir Kęstutis sufleruoja diskusijos užuomazgą: užeivių ir autochtonų sąveika, verslo sąvokos išplėtimas, kaimo gyvybės prielaidos.... gal ir pataikysiu į temą. Jei bus pakankamai šviečiančiųjų...)
​

Jau nuo Velykų vis žadėjau ožkoms, kad jau jau žygiuosim į ganyklas, bet šilumos ir saulės stoka neleido išeiti. Šiandien jau iškeliavom. Be  kaimo palydų, be piemenėlių traliavimo, net ir  varinių varpelių ant kaklo nepririšau. Žiniasklaidos taip pat nebuvo.
         Ištaręs žodį palydos, kažkodėl prisiminiau tarybinių laikų palydas anapilin. Kuo labiau nusipelnęs veikėjas ar šiaip, kažkaip sugebėjęs prakusti žmogelis, tuo skaitlingesnis dūdų orkestras. Vaikiškom akim stebiu Alytaus gatve žygiuojančią koloną (mašinų daug nebuvo, tad eismo  reguliuotojo nereikėjo), o širdis tik graudinasi, tik graudinasi.... Taigi tos dūdos taip ištęsioja Šopeno melodiją, kad gaila, labai gaila. Jei kas paklaustų ir ko tau gaila? Nežinau. Gal kad mama nenupirko agrastų cukruje, gal kad mokytoja uždavė daug namų darbų?
          Jau visiškai suaugęs, sulaukiau kol Dargužių kaimynas Stasys pasimirė. Dargužiai ne Alytus, dūdų orkestras toli, bet giesminykai jau renkasi ant pakasynų. Pasidėję ant stalo grabnyčią, lenkiškų saldainių ir fantos bambalių gieda iš kantičkų apie amžiną ramybę, kažkodėl vis minėdami Egipto karalystę ir kitokius negirdėtus kraštus. Suprast nieko nesuprantu, bet katalikiškos mantros poveikį jaučiu. Matau tamsų neaprėpiamą  ir žvaigždėtą dangų, po juo, ant žemės, keletą  žvakių apšviestų  trobos langelių. Prie nabašnyko sėdi marga kompanija giedanti apie Egipto karalystę.  Krūtinę apima ilgesys, skausmas ir svaigulys. Stebiu po tuo pačiu dangumi ir atvirukuose matytą  vaizdą. Ten  liūdnos piramidės, bekelniai faraonai ir papirusuose rašoma išmintis.
         Giedotojams pavalgius ir užgėrus, prie stalo eilė giminėms ir kaimynams. Kadangi žiema,  o ant  stalo daug silkės,  tai nori nenori tenka siurbtelti degtinės.  Po trečio siurbtelėjimo jau šypsena lūpose, bet juoktis negalima, visgi pagrabas. Viskas baigėsi tradiciniu  moterų barniu. Vyrų buvo mažai, tai iki muštynių nedaėjom.
         Ožkos mažiau turi tradicijų, nelabai mąsto apie simbolius ir tolimas karalystes, bet rūpesčių užtenka. Kaip čia suradus tą žolę, kuri skani? Kaip čia nepersiėsti, nes pilvas išsipūs nuo neįprasto maisto? O dar reikės iki namų, t.y. tvarto pareiti... Nors kelionė netolima, bet  pilnėjantis tešmuo vis pinasi tarp kojų, niekaip bėgti negali. Ir lietus jau krapnoja.
         O piemuo kažką mąsto, gal kad gera gyventi kaime? Gera, nes daug geltonos spalvos, kuri patinka. Gera, nes daug gaivaus oro, košiančio plaučius. Gera, kad yra internetas ir galimybė rašyti....