Jau kelintą kartą pasitvirtina mintis, kad kuo arčiau kaimynai, tuo mažiau apie juos žinome. Prieš porą metų tai nutiko apsilankius Lenkijoje, Lidzbar Warminski, sūrių festivalyje. Įdomu, kad apie lenkų sūrininkus sužinojome tik nuvykę į Lyon, apsilankę Coquard firmoje.
Apie Latvijos sūrininkus girdėjome iš Laimos, kuri nutekėjusi į Bauskės kraštą, nenurimdama laksto tarp Lietuvos ir Latvijos. Laima Dargužiuose praleido tris savaites, kai mes su Rasa tyrinėjome tikrų sūrių šalį. Tad kol mūsų ožkos dar lėtai krypauja, belaukdamos iškrintančių ožiukų, susiruošėme kelioms dienoms atsakomajam vizitui pas kaimynus “latviukus”.
Pirmas sustojimas Bauskė, Mezotne. Jau važiuodami per Pasvalio kraštą bėdavojome, kad kiek akys užmato, visur grūdinių kultūrų laukai, sodybų vos keletas, su medelių guotu apartos iki pat slenksčio. Valio Europos sąjungos žemės ūkio politikai ir lietuviškam apsukrumui įsisavinti valdiškus pinigus. Kolūkiniais laikais garsėjome namų ūkio karvių produktyvumu, kai karvės galva būdavo kolūkio ėdžiose, o tešmuo pasodybiniame sklype. Dabar mūsų rezistencijos taikinys Briuselio valdininkai, kurie siurbia kraują, tad reikia ir mums dalį atiduoti. Anksčiau vargšas, bet apsukrus, kolūkietis pirkdavo žiguliuką ir butą miestan bėgantiems vaikams, o šiandien “skurstantis” žemvaldys, pasitelkęs palydovais valdomus chemijos purkštuvus, dusina dar likusią vidurį laukų sodybėlę.
Į Laimos ir Nikolai sodybą vedantis molingas keliukas iki pat provėžų užsėtas žieminiais kviečiais. Dešimt centimetrų į šalį ir tu jau privačioje nuosavybėje, naikini mūsų duoną maitintoją. Namelis primena tremtinių žeminę, viduje jauku ir šilta, bet išorėje apkasai, kad apsigintų nuo priešų. Bauskės rajonas Latvijoje garsėja kaip pats moderniausias žemės ūkio rajonas, tad skurdiems smulkiems ūkininkams čia ne vieta. Laima ir svarsto: gal verta apsistoti biedname Dzūkijos kaime, kur keliese, drauge surėmę pečius atlaikysime bagotą, bet vieną žemvaldį.
Avims ir ožkoms visai ne motais žemės nuosavybės ir pinigų klausimai, tad niekam nematant pasigano ir kaimyno teritorijoje, ką byloja puikus įmitimas, gražus kailis ir sotaus gyvulio temperamentas. Žąsys ir vištos aplamai laimingos, nes jų laisvei netrukdo jokia tvora.
Sūrio Laima nesiūlo, matyt pieno seniai nebeturi. Aštri pomidorų sriuba su namie kepta duona (taip pat su pomidorais), po to sekantys marinuoti kiaulienos kauliukai ilgai ilgai troškinti savosiose sultyse mus užbūrė taip, kad pamiršom, jog šiandien dar reikia pasiekti Rygą, Adadži, aplankyti sūrinę Soira.
Su dideliu gailesčiu (matyt kad neturėjome progos migtelėti po puikių pietų) palikom svetingų latviukų namus ir pasigrobę gidę Laimą (ji pasirodo kažkada svečiuose, bet šiltuose kraštuose tikrai dirbo gide) spaudžiam subaru pedalą. Via Baltika kelias puikus. Laima sufleruoja, kad jis vienintelis visoje Latvijoje, bet mums kas? mes važiuojame į Adadži.
Adadži vietovardis, kaip ir sūrinės pavadinimas Soira, kilęs iš šiose vietose gyvenusios mažos tautelės kalbos. Soira - sūris, bet ne latviškai. Šiandien “Soira” (https://www.facebook.com/soiraLV/), tai dvi aktyvios jaunos moterys Inga ir Ilona, prieš porą metų nutarę užsiimti labai jau netradiciniu mikro verslu: pirkti pas ūkininkus pieną, perdirbti į sūrius ir parduoti. Išsinuomavę vos ne centrinėje miestelio aikštėje buvusią ginklų parduotuvę, ją pavertė sūrine ir ypatingai jaukia pardavimo vieta. Iš karto atpažįsti sūrio fanatikus, kurie ne tik svajoja, bet ir daro. Prisidėję daugybę angliškų knygų, vartydamos internetinius tinklapius (tame tarpe ir www.surininkunamai.lt verčia su google pagalba), dalyvaudamos diskusijų forumuose. Tad nenuostabu, kad ant sūrinės iškabos asortimentas ne mažiau kaip dešimt sūrių iš kelių šalių. Apsiskaitę (gal reikėtų sakyti prisiskaitę) puikiai, tik sunku suprasti gamybos ir pardavimo logiką, bet ko stebėtis, visi sūrio fanatikai pradeda nuo savo mėgstamiausio sūrio gamybos, o po to, aistros genami, kasdien gamina vis naują. Panašu, kad Inga ir Ilona dar neatrado savo sūrio kelio, bet ieškojimų rezultatai jau dabar įdomūs. Iš dviejų šimtų litrų pieno kasdien pagamina keletą dešimčių visai neblogų kamambertų (čia taip kalbininkai mums rekomenduoja vadinti camembert), taip pat keletą puskiečių įvairių formų sūrių. Dar rūgštinė piramidė su pelenais, visai gaivi, bet kartoka, dar kažkoks labai originalus, kad net sunku vertinti jo kokybę.
Sudėję ant padėklo gal penketą sūrių ir iš mūsų bagažinės ištrauktus Kareivonių karvės solistą ir bliuzą, visai smagiai pasivaišinome. Nuotaika puiki, jautiesi kaip pas gerus draugus, su kuriais tiek daug ko gali pasidalinti ir sužinoti. Rytoj šeštadienis ir turgus, tad temstant penktadienio vakarui skubotai atsisveikinam, bet trumpam, rytoj susitiksim turguje Rygoje. O mes visiškoje tamsoje ieškome “Ratatouille”. Mums Inga rekomendavo, kad tai puikios virtuvės užmiesčio restoranėlis, kuriame virėjais dirba prancūzai. Nors ir keista Latvijoje vėl ieškoti prancūzų virtuvės, bet ką padarysi, kad taip jau likimas veda. O jis atvedė prie kažkokio sovietinio pastato, nei tai mokyklos, nei tai buvusių kultūros namų, kuriuose nepriklausomybės aušroje padarytas euroremntas, sudedant plastikines duris ir langus. Tik atsivertę keturiomis kalbomis surašytą meniu supratome, kad atsidūrėme prancūzų saloje, viskas tiesiai (tiesa per Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą) iš Prancūzijos, pradedant šviežiomis austrėmis (2 kartus brangesnėmis nei Lyon restorane), sraigėmis, varlių šlaunelėmis ir taip toliau. Rusai sako: dalche nekuda. Nedidelėje kultūrnamio salėje, kur vietoje scenos įrengtas lentinis baras, jau įsikūrę keletas šeimų, matyt virtuvės patriotų. Mes save irgi priskiriame prie tos kategorijos ir tikėdami Ingos rekomendacijomis drąsiai užsakinėjam ir užkandį, ir karštą patiekalą, ir po to sekantį desertą. Viskas puiku, patiekalams neturi ko prikišti, viskas kaip Paryžiuje (dėkui globalizacijos išugdytam mobilumui, ne tik skonių, bet ir produktų), tik kainos skiriasi, jos kaip gerame Lyon restorane. Penkiasdešimt eurų vakarienė neįkaušusiam žmogui. Sako, kad Rygos masteliais tai vienas iš pigesnių variantų. Matyt dėl to, kad užmiesčio kultūrkė su euroremontu. Ne veltui sakoma, kad Rytų Europos šalys puikiai (ir kosminiu greičiu) integruojasi į Europą. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje, praėjus metams po euro įvedimo, nebeliks kažkokių mūsų jau pamirštų euro “variokų” ar “auksinukų” ir smulkiausias bus penkių eurų banknotas.
Atsisveikinę su virėjais : au revoir, bonsoir, c’est tres bon , merci, - vykstam į Rygos centrą iki kurio dar visi 16 km. Visą laiką tiesiai ir visada viena gatve. Dargužiai garsėja kaip didžiausias gatvinis kaimas Lietuvoje, Ryga, matyt, didžiausias gatvinis miestas Latvijoje. Mes kažkuo panašūs, smagu. Kol radome Monikos viešbutį, jau ir vėlyvas vakaras. Sovietinio dekoro stiliaus loby bar prie virškinamojo (digestive) kokteilio trise aptarėme Lietuvos sūrininkų bendruomenės kūrimosi problematiką ir nutarėm, kad esame spuoguotos paauglystės periode, kai buriamasi į chebrą tik tada kai yra bendras priešas, dažniausiai kito kiemo chebra arba koks nuolat suirzęs diedas, nepatenkintas vaikigalių keliamu triukšmu. Gal dėl to ir sūrininkų asociacija niekaip neįsikuria, nes nėra vieningai nuspręsta kas tas priešas.
Diena taip pertekusi įspūdžiais, kad užmigti niekaip negali, nors iš nuovargio vos vos dvėsuoji. Langai atlapoti (trūksta drėgmės, kaip tiems brandinamiems sūriams), elektrinis radiatorius visu smarkumu (šalta, nes už lango visgi sausio vidurys, kad ir prie jūros) bėda tiems kaimiečiams. Pagalvės tokios purios, kad galva kažkur prasmenga, bet sapnų kaip nėra taip nėra. Vos sulaukę tamsaus ir lietingo rytmečio (pasirodo Ryga šiaurėje, ypatingai nutolus į šiaurę nuo Dzūkijos), skubam pusryčiauti. O čia rusiškas swedskij stol, tiek visko prikrauta, vien dešrelių penkios rūšys, o kur dar ovsianaja kacha. Yra ir baras, ne tik su baro panele, bet ir degtine pusrytine. Tiesa bare viskas už pinigus. Ir ne bet kokius - evro. Tuo ir skiriasi nuo Peterburgo gostinica centralnaja. Visa kita tas pats.
O mes skubame atradinėti Rygos europiečių (tai tie, kurie eurais uždirba tiek pat kiek mes litais). Šeštadienio rytmečio pramoga - ūkininkų turgus. Kol atkakliai ieškojome, vienas jau užsidarė, tiesa ne šiandien, o prieš gerą pusmetį (ir vėl mus pavedė internetinė informacija, o kiti sūrius gamina pagal internetinius receptus). Tačiau BERG turgus mus labai nudžiugino. Nemažas privatus kiemas su minimalia infrastruktūra, kur ir pliaupiant lietuj visai linksmai prekiauja bent pusšimtis gamintojų. Gal jie nėra visi ūkininkai, gal ne visi smulkūs, bet produktai labai įdomūs ir, aiškiai matosi, tvirta ranka atrinkti turgaus organizatorių. Organizatorius “Slow food Riga”, kurie supranta kokie produktai tinka prie jų veido. Aplink keletas restoranų ir barų, scena ir aikštelė vaikams, viskas ko reikia jaukiam pasibuvimui ir apsipirkimui. Valio! Ir aš noriu, tai yra noriu, kad iš Tymo turgaus padarytume kažką jaukaus, patrauklaus. Atrodo, kad padarysime, gal net nuo Velykų, tik nežinau kurių.
Kaip tikri miestiečiai ūkininkų draugai, iki soties atsikalbėję, prisiragavę, net ir truputį nusipirkę, jau skubam į kelią, kad su šviesa atvažiuotume iki Miezotne, kur Laimos laukia karščiuojantis Nikolai. Ir nežinom nuo ko jis karščiuoja, gal bijo, kad pravažiuosim Bauskę ir nusivešime Laimą Lietuvon, gal kaimynai ūkininkai-žemvaldžiai kokią zarazą paleido pavėjui, kad išrūkytų gražiai įdirbtų laukų kraštovaizdį gadinančias trobeles.
Sudiev Latvija. Visgi kelias ilgas, tad apsidraudę Laimos bulvių pusmaišiu ir obuolių kašiku patamsiais pasiekiam savo namus, pilnus besibarančių ožkų ir joms antrinančių Zuikio ir Karolio. Vienintelis pasiteisinimas, kad grįžome po dviejų dienų, o ne po dviejų savaičių.
Gana kelionių ir reportažų, Dargužių sūrininkai pradeda ožkų melžimo ir sūrių darymo sezoną. Laukite ožkos sūrių jau pirmomis vasario dienomis.
Apie Latvijos sūrininkus girdėjome iš Laimos, kuri nutekėjusi į Bauskės kraštą, nenurimdama laksto tarp Lietuvos ir Latvijos. Laima Dargužiuose praleido tris savaites, kai mes su Rasa tyrinėjome tikrų sūrių šalį. Tad kol mūsų ožkos dar lėtai krypauja, belaukdamos iškrintančių ožiukų, susiruošėme kelioms dienoms atsakomajam vizitui pas kaimynus “latviukus”.
Pirmas sustojimas Bauskė, Mezotne. Jau važiuodami per Pasvalio kraštą bėdavojome, kad kiek akys užmato, visur grūdinių kultūrų laukai, sodybų vos keletas, su medelių guotu apartos iki pat slenksčio. Valio Europos sąjungos žemės ūkio politikai ir lietuviškam apsukrumui įsisavinti valdiškus pinigus. Kolūkiniais laikais garsėjome namų ūkio karvių produktyvumu, kai karvės galva būdavo kolūkio ėdžiose, o tešmuo pasodybiniame sklype. Dabar mūsų rezistencijos taikinys Briuselio valdininkai, kurie siurbia kraują, tad reikia ir mums dalį atiduoti. Anksčiau vargšas, bet apsukrus, kolūkietis pirkdavo žiguliuką ir butą miestan bėgantiems vaikams, o šiandien “skurstantis” žemvaldys, pasitelkęs palydovais valdomus chemijos purkštuvus, dusina dar likusią vidurį laukų sodybėlę.
Į Laimos ir Nikolai sodybą vedantis molingas keliukas iki pat provėžų užsėtas žieminiais kviečiais. Dešimt centimetrų į šalį ir tu jau privačioje nuosavybėje, naikini mūsų duoną maitintoją. Namelis primena tremtinių žeminę, viduje jauku ir šilta, bet išorėje apkasai, kad apsigintų nuo priešų. Bauskės rajonas Latvijoje garsėja kaip pats moderniausias žemės ūkio rajonas, tad skurdiems smulkiems ūkininkams čia ne vieta. Laima ir svarsto: gal verta apsistoti biedname Dzūkijos kaime, kur keliese, drauge surėmę pečius atlaikysime bagotą, bet vieną žemvaldį.
Avims ir ožkoms visai ne motais žemės nuosavybės ir pinigų klausimai, tad niekam nematant pasigano ir kaimyno teritorijoje, ką byloja puikus įmitimas, gražus kailis ir sotaus gyvulio temperamentas. Žąsys ir vištos aplamai laimingos, nes jų laisvei netrukdo jokia tvora.
Sūrio Laima nesiūlo, matyt pieno seniai nebeturi. Aštri pomidorų sriuba su namie kepta duona (taip pat su pomidorais), po to sekantys marinuoti kiaulienos kauliukai ilgai ilgai troškinti savosiose sultyse mus užbūrė taip, kad pamiršom, jog šiandien dar reikia pasiekti Rygą, Adadži, aplankyti sūrinę Soira.
Su dideliu gailesčiu (matyt kad neturėjome progos migtelėti po puikių pietų) palikom svetingų latviukų namus ir pasigrobę gidę Laimą (ji pasirodo kažkada svečiuose, bet šiltuose kraštuose tikrai dirbo gide) spaudžiam subaru pedalą. Via Baltika kelias puikus. Laima sufleruoja, kad jis vienintelis visoje Latvijoje, bet mums kas? mes važiuojame į Adadži.
Adadži vietovardis, kaip ir sūrinės pavadinimas Soira, kilęs iš šiose vietose gyvenusios mažos tautelės kalbos. Soira - sūris, bet ne latviškai. Šiandien “Soira” (https://www.facebook.com/soiraLV/), tai dvi aktyvios jaunos moterys Inga ir Ilona, prieš porą metų nutarę užsiimti labai jau netradiciniu mikro verslu: pirkti pas ūkininkus pieną, perdirbti į sūrius ir parduoti. Išsinuomavę vos ne centrinėje miestelio aikštėje buvusią ginklų parduotuvę, ją pavertė sūrine ir ypatingai jaukia pardavimo vieta. Iš karto atpažįsti sūrio fanatikus, kurie ne tik svajoja, bet ir daro. Prisidėję daugybę angliškų knygų, vartydamos internetinius tinklapius (tame tarpe ir www.surininkunamai.lt verčia su google pagalba), dalyvaudamos diskusijų forumuose. Tad nenuostabu, kad ant sūrinės iškabos asortimentas ne mažiau kaip dešimt sūrių iš kelių šalių. Apsiskaitę (gal reikėtų sakyti prisiskaitę) puikiai, tik sunku suprasti gamybos ir pardavimo logiką, bet ko stebėtis, visi sūrio fanatikai pradeda nuo savo mėgstamiausio sūrio gamybos, o po to, aistros genami, kasdien gamina vis naują. Panašu, kad Inga ir Ilona dar neatrado savo sūrio kelio, bet ieškojimų rezultatai jau dabar įdomūs. Iš dviejų šimtų litrų pieno kasdien pagamina keletą dešimčių visai neblogų kamambertų (čia taip kalbininkai mums rekomenduoja vadinti camembert), taip pat keletą puskiečių įvairių formų sūrių. Dar rūgštinė piramidė su pelenais, visai gaivi, bet kartoka, dar kažkoks labai originalus, kad net sunku vertinti jo kokybę.
Sudėję ant padėklo gal penketą sūrių ir iš mūsų bagažinės ištrauktus Kareivonių karvės solistą ir bliuzą, visai smagiai pasivaišinome. Nuotaika puiki, jautiesi kaip pas gerus draugus, su kuriais tiek daug ko gali pasidalinti ir sužinoti. Rytoj šeštadienis ir turgus, tad temstant penktadienio vakarui skubotai atsisveikinam, bet trumpam, rytoj susitiksim turguje Rygoje. O mes visiškoje tamsoje ieškome “Ratatouille”. Mums Inga rekomendavo, kad tai puikios virtuvės užmiesčio restoranėlis, kuriame virėjais dirba prancūzai. Nors ir keista Latvijoje vėl ieškoti prancūzų virtuvės, bet ką padarysi, kad taip jau likimas veda. O jis atvedė prie kažkokio sovietinio pastato, nei tai mokyklos, nei tai buvusių kultūros namų, kuriuose nepriklausomybės aušroje padarytas euroremntas, sudedant plastikines duris ir langus. Tik atsivertę keturiomis kalbomis surašytą meniu supratome, kad atsidūrėme prancūzų saloje, viskas tiesiai (tiesa per Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą) iš Prancūzijos, pradedant šviežiomis austrėmis (2 kartus brangesnėmis nei Lyon restorane), sraigėmis, varlių šlaunelėmis ir taip toliau. Rusai sako: dalche nekuda. Nedidelėje kultūrnamio salėje, kur vietoje scenos įrengtas lentinis baras, jau įsikūrę keletas šeimų, matyt virtuvės patriotų. Mes save irgi priskiriame prie tos kategorijos ir tikėdami Ingos rekomendacijomis drąsiai užsakinėjam ir užkandį, ir karštą patiekalą, ir po to sekantį desertą. Viskas puiku, patiekalams neturi ko prikišti, viskas kaip Paryžiuje (dėkui globalizacijos išugdytam mobilumui, ne tik skonių, bet ir produktų), tik kainos skiriasi, jos kaip gerame Lyon restorane. Penkiasdešimt eurų vakarienė neįkaušusiam žmogui. Sako, kad Rygos masteliais tai vienas iš pigesnių variantų. Matyt dėl to, kad užmiesčio kultūrkė su euroremontu. Ne veltui sakoma, kad Rytų Europos šalys puikiai (ir kosminiu greičiu) integruojasi į Europą. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje, praėjus metams po euro įvedimo, nebeliks kažkokių mūsų jau pamirštų euro “variokų” ar “auksinukų” ir smulkiausias bus penkių eurų banknotas.
Atsisveikinę su virėjais : au revoir, bonsoir, c’est tres bon , merci, - vykstam į Rygos centrą iki kurio dar visi 16 km. Visą laiką tiesiai ir visada viena gatve. Dargužiai garsėja kaip didžiausias gatvinis kaimas Lietuvoje, Ryga, matyt, didžiausias gatvinis miestas Latvijoje. Mes kažkuo panašūs, smagu. Kol radome Monikos viešbutį, jau ir vėlyvas vakaras. Sovietinio dekoro stiliaus loby bar prie virškinamojo (digestive) kokteilio trise aptarėme Lietuvos sūrininkų bendruomenės kūrimosi problematiką ir nutarėm, kad esame spuoguotos paauglystės periode, kai buriamasi į chebrą tik tada kai yra bendras priešas, dažniausiai kito kiemo chebra arba koks nuolat suirzęs diedas, nepatenkintas vaikigalių keliamu triukšmu. Gal dėl to ir sūrininkų asociacija niekaip neįsikuria, nes nėra vieningai nuspręsta kas tas priešas.
Diena taip pertekusi įspūdžiais, kad užmigti niekaip negali, nors iš nuovargio vos vos dvėsuoji. Langai atlapoti (trūksta drėgmės, kaip tiems brandinamiems sūriams), elektrinis radiatorius visu smarkumu (šalta, nes už lango visgi sausio vidurys, kad ir prie jūros) bėda tiems kaimiečiams. Pagalvės tokios purios, kad galva kažkur prasmenga, bet sapnų kaip nėra taip nėra. Vos sulaukę tamsaus ir lietingo rytmečio (pasirodo Ryga šiaurėje, ypatingai nutolus į šiaurę nuo Dzūkijos), skubam pusryčiauti. O čia rusiškas swedskij stol, tiek visko prikrauta, vien dešrelių penkios rūšys, o kur dar ovsianaja kacha. Yra ir baras, ne tik su baro panele, bet ir degtine pusrytine. Tiesa bare viskas už pinigus. Ir ne bet kokius - evro. Tuo ir skiriasi nuo Peterburgo gostinica centralnaja. Visa kita tas pats.
O mes skubame atradinėti Rygos europiečių (tai tie, kurie eurais uždirba tiek pat kiek mes litais). Šeštadienio rytmečio pramoga - ūkininkų turgus. Kol atkakliai ieškojome, vienas jau užsidarė, tiesa ne šiandien, o prieš gerą pusmetį (ir vėl mus pavedė internetinė informacija, o kiti sūrius gamina pagal internetinius receptus). Tačiau BERG turgus mus labai nudžiugino. Nemažas privatus kiemas su minimalia infrastruktūra, kur ir pliaupiant lietuj visai linksmai prekiauja bent pusšimtis gamintojų. Gal jie nėra visi ūkininkai, gal ne visi smulkūs, bet produktai labai įdomūs ir, aiškiai matosi, tvirta ranka atrinkti turgaus organizatorių. Organizatorius “Slow food Riga”, kurie supranta kokie produktai tinka prie jų veido. Aplink keletas restoranų ir barų, scena ir aikštelė vaikams, viskas ko reikia jaukiam pasibuvimui ir apsipirkimui. Valio! Ir aš noriu, tai yra noriu, kad iš Tymo turgaus padarytume kažką jaukaus, patrauklaus. Atrodo, kad padarysime, gal net nuo Velykų, tik nežinau kurių.
Kaip tikri miestiečiai ūkininkų draugai, iki soties atsikalbėję, prisiragavę, net ir truputį nusipirkę, jau skubam į kelią, kad su šviesa atvažiuotume iki Miezotne, kur Laimos laukia karščiuojantis Nikolai. Ir nežinom nuo ko jis karščiuoja, gal bijo, kad pravažiuosim Bauskę ir nusivešime Laimą Lietuvon, gal kaimynai ūkininkai-žemvaldžiai kokią zarazą paleido pavėjui, kad išrūkytų gražiai įdirbtų laukų kraštovaizdį gadinančias trobeles.
Sudiev Latvija. Visgi kelias ilgas, tad apsidraudę Laimos bulvių pusmaišiu ir obuolių kašiku patamsiais pasiekiam savo namus, pilnus besibarančių ožkų ir joms antrinančių Zuikio ir Karolio. Vienintelis pasiteisinimas, kad grįžome po dviejų dienų, o ne po dviejų savaičių.
Gana kelionių ir reportažų, Dargužių sūrininkai pradeda ožkų melžimo ir sūrių darymo sezoną. Laukite ožkos sūrių jau pirmomis vasario dienomis.
RSS Feed
