Mes ką tik pabuvojom ateityje

Kiekvieną kartą važiuodamas tarp Vilniaus ir Kauno (patikėkite, tai vyksta ne dažniau kaip kartą per metus...) garsiai stebiuosi – kelias pilnas automašinų ir jų juda lygiai taip pat daug į vieną pusę, kaip ir kitą. Jei sudėtume jų trajektorijas, tai pamatytume, kad gaunasi nulis – niekas niekur nepajudėjo. Tačiau visgi kažkas įvyko. Pralavėję inteligentai sakytų, kad įvyko entropija, o rusų popkultūra tai įvardintų: perebativajem dobro na gavno. Ir tas gavno – tai nematomas ir nelemtas CO2. Anglies dvideginio skaičiuoklės suskaičiavo, kad žmonija išgyvens, jei kiekvienas gyventojas per metus „išskirs“ ne daugiau 2 tonų CO2. Lietuvoje vidurkis – 5 tonos, Prancūzijoje beveik dvigubai didesnis, apie Ameriką patylėsiu. Nuo senų laikų mes tą Ameriką net pirtyse sapnuojam.

Henrikas Gudavičius sako, kad užsimojau pakeisti pasaulį. Tikrai ne – pasaulis keičiasi pats, o aš uždusęs vos spėju vilktis uodegoje. Dar dažniau esu velkamas įsikibęs į kažkieno uodegą. Nenumaldomas laisvės troškimas mane verčia paleisti Antropoceno uodegą ir sustoti, o gal skaudžiai nukristi. Bet ir vėl stotis, apsidairyti aplinkui, pasilypėti ant žmonijos išminties medžio šakų. Galvoti. Tai toks trumpas atsakymas į mylimo Henriko ilgą laišką, kurį skaičiau kaip gamtiškos ir kaimiškos išminties lobyną.

Šiandien apie žemiškus atradimus. Net sunku patikėti, kad viena savaitė ar viena diena gali būti tokią turtinga. Tiek daug gavau. Net ir ateityje pabuvojau.

Savaitė prasidėjo besvajojant apie vėją ir bures. Juliaus iš Butrimonių pagamintas katamaranas jau stovi ant Daugų ežero kranto ( kol kas...) ir laukia vėjo, nebūtinai palankaus, kad tik būtų vėjas. Su Juliumi svajojam, kad ežeras galėtų pasipuošti daugybe burių.

Bekalbant apie Daugų bures (koks daugiaprasmis žodžių junginys), atradau kultūros klubą „Kitaip“, Robertą Ožalinską ir jo „nulinkusį elektros stulpą“, kuris man pasirodė nuostabi energetinės entropijos metafora. Su nekantrumu laukiu artimiau pabendrauti su Robertu. Antras daugiškis Rolandas – ir vėlgi naujos patirtys. Žvejys, o taip – Dauguose sunku nebūti žveju. Poetas ir tapytojas – galima suprasti, žuvys ne visąlaik kimba – daug laiko mąstymui. Nuostabios beržų sulos gamintojas – neįtikėtina, kiek daug žmogus turi savyje. Ir ne tik Rolandas. Šio šeštadienio (7) Trijų ežerų HUB | Facebook susibūrimas aplink žuvienės puodą – jau tas Kitas pasaulis, apie kurį svajoju šioje studijoje.

Tai sūrių pameistrės (ir menininkės dizainerės) Ievos pasaulis, per Mėlynų durų galeriją atskleidęs kulinarinius talentus ir aistrą dalintis.

Tai medžio drožėjo (ir virėjo šefo) Andriaus pasaulis, skleidžiantis susikaupusią ramybę ir nuostabų žuvienės kvapą, kviečiantį prie bendro stalo.

Tai gamtos šviesuolės (ir žolininkės rašytojos, raugintojos ir kt. talentai ) Ievos ir jos šeimynos pasaulis, spinduliuojantis harmonija su gamta. Daug pažįstu gamtininkų, kurie dirba ir  gyvena dėl gamtos, bet nedaug tokių, kurie tiesiog su gamta. Tai Ieva Šidlaitė su savo šeimyna.

Tai Kotryna su vyru susikaupę ties stalo žaidimu (lyg katanija?) taip rimtai sprendžia teritorijų užkariavimo galimybes, kad norisi pakeisti žaidimo esmę ir pasiūlyti kovoti su CO2 išskyrimu. Jų šunytė (atleiskit, vardo neužfiksavau) tuo metu nuolankiai atranda naująjį besiganančių ožkų pasaulį.

Tai Daiva su drauge Inga apsvaigę nuo maudynių Juodikio durpingame ežere, nesustodamos dalijasi savo laimės akimirkomis. Šiek tiek apgailestaudamos, kad Juodikio žalčiai neįsisuko į ant kranto paliktus rūbus ir neįvyko netikėtas susitikimas.

Tai kantriausia Puodžių apylinkių uogų rinkėja Aldona, besididžiuojanti geriausiai žinanti visus apylinkių kelius ir takelius ir kantriai laukianti Andriaus žuvienės ragavimo. Pažadėjo, kad bus rudeninio ar ankstyvos žiemos žygio per Netečių ir Juodikį jungiantį pelkyną vadovė.

Tai pilna mašina klajojančių ožkų sūrių mylėtojų, kurie tiek prisipirko sūrių, kad bonusui gavo po nemokamą lėkštę žuvienės.

Tai tarp Vilniaus ir Merkinės klaidžiojantys autentiškų potyrių ieškotojai (ir vartotojai...) su vargu radę nuošalią Trijų ežerų fermą skubėdami valgė paskutinius žuvies gabaliukus.

Ir visi šie skirtingi pasauliai porai valandų susibūrė prie stalo, kad įvyktų trumpas bendrystės stebuklas.
​
Smagiai pasibuvom Kitam pasaulyje. Ateities pasaulyje.