Saulėtą šeštadienio popietę skausmingai palikę jau jau atsirandančią pievų žalumą su Rasa išvykome į Lions Fury renginį Varėnoje, kad rytoj būtume ir judresni, ir sveikesni. Iš pradžių su sūrių pilnais termosais aplankėm Danutės krautuvėlę ir apkurtinti padangų žviegimo (aikštelėje vyko auto slalomo varžytuvės) nusprendėme, kad Ernesto ir Pavelo renginio laukia visiška nesėkmė – blizgančios ir magiškais žodžiais aprašinėtos riaumojančios mašinos, degalų ir degančių padangų kvapas, greičio adrenalinas ir saulė saulė – visos panos mano!
​
Visgi mūsų prognozės neišsipildė – Varėnos kino salė (kad ir Mažoji) beveik pilna švariai nuskustų vaikinų galvų ir šalia (lyg ir kukliai) prisiglaudusių ilgaplaukių panelyčių.

Supratau, kad asociacija „Viva Sol“ su savo šūkiu „Kad kaimas būtų gyvas“ gali tikėtis tik pensininkų susidomėjimo (deja, jiems jau niekas neįdomu…)

Jaunimas domisi savimi, savo grožiu, savo sveikata, savo kūnu. O galva tegu rūpinasi visokios valdiškos institucijos, pradedant mokykla ir baigiant blaivykla.

Dar teko matyti skaistyklą. Ja pavadinčiau kino salės vestibiulį, kur plevėsuoja tautinės juostos, stoviniuoja  medinės mūkelės ir kabo tapyba „a la Daniliauskas“. Nejaugi  Varėnoje meną kuria tik pensininkai? Sunku patikėti.

Sveikinu Ernestą, Pavelą ir jų mielą pagalbininkę Dovilę, sugebėjusius užimti viešą jaunimo  erdvę Varėnoje!

Linkiu okupuoti antrą Kino centro salę, jos vestibiulį, miesto biblioteką – ir taip po truputėlį artėti prie Merijos.   
​
– sūrininkas Valdas
http://www.vivasol.lt/

​Tokią temą anonsavome drauge su Arūnu P. ruošdamiesi susitikimui su Vilniaus universiteto studentais, socialinės ekonomikos kurso klausytojais.
         Ketvirtadienis, viena sunkiausių dienų savaitėje, kai šalia visų kasdieninių darbų dar reikia suruošti “turgų”- sudėlioti aibę sūrių sūrelių į didesnes ir mažesnes dėžutes, kad Sūrininkų Namų autobusėlio viršininkas Juozas rastų ir perduotų išsiilgusiems valgytojams. O čia dar paskaita - susitikimas VU! Jau trys dienos kaip ant stalo pasidėjęs sąsiuvinį vis save raginu pasiruošti, aprašyti ką kalbėsime, deja apmastymui laiko radau tik atsistojęs prie kriauklės sūrinėje, kai tris valandas ploviau sūrių formeles.
         Ir štai ta diena, kai užsidėjęs itališką skrybėlę per Daukanto aikštę žygiuoju į Filosofijos fakultetą. Jau vien to pakylėto jausmo ir užtektų - kam dar tas susitikimas?  Bet 307 auditorijoje mūsų laukia kelios dešimtys smalsių veidų. Arūnas bando mane pristatyti, bet akyse matau sumišimą, prie ko čia tos ožkos? Kokia čia ekonomika? Ir visai neaišku kodėl ją bandoma parodyti iš socialinės pusės? Tai tik dalis klausimų  kuriuos bandėme drauge diskutuoti. 
         Man pasirodė svarbu susikoncentruoti ties “ištuštėjusios teritorijos” tematika ir koks tokioje teritorijoje gyvenančio aktyvaus piliečio vaidmuo sprendžiant iškilusius socialinių ryšių klausimus.
         Arūnas norėjo perteikti žinią, koks platus yra sociologo interesų laukas, kai nagrinėjant periferijos kaimelio evoliuciją galima “prisikasti” iki žymiai platesnių interpretacijų.
         Pusantros valandos prabėgo dažniausiai vartojant žodį “socialinis”, antroje vietoje “maxima”, kaip klasikinio lietuviško verslo simbolis, trečioje - “sūris”, kaip ryšys tarp žemės ir žmogaus ir tarp žmonių.
         Nekėlėm sau uždavinio spręsti kaip užpildyti tuštėjančią Lietuvą, bet kilo kitų, visai netikėtų minčių.
         Tuštėjančiose teritorijose valstybė ir savivaldybės (atliekančios tas pačias valstybės funkcijas) nepajėgi užtikrinti pakankamos socialinės infrastruktūros.
         Nukopijuotas miesto infrastruktūros modelis, perkeltas į retai apgyvendintą   teritoriją, tampa tik nuolatiniu finansinių išteklių eikvojimu, pamirštant norimą pasiekti rezultatą. (Dažniausiai taip kuriamos arba palaikomos biudžetinės darbo vietos). 
         Vietos žmonių savanoriškos ir motyvuotos iniciatyvos gali veikti žymiai efektyviau ir su mažesniais kaštais.
         Dalinimosi, natūrinių mainų, “uberizacijos” ekonomikos galėtų rasti savo vietą ir spręsti vietinių žmonių problemas.
         Skirstantis Arūnas džiaugėsi, kad atsirado intriga, entuziazmas, noras pažinti. Ir ne tik studentams, taip pat ir mums.   
 
Valdas
23-02-2017

       Dar prieš dešimtį metų kaimo bendruomenės laikraštėlyje išsprūdo frazė: Dargužiai - stebuklų kaimas. O toliau sekė paaiškinimas - “nes jame gyvena stebuklingi žmonės”. Šiandien manau jau kitaip, jokių stebuklų čia nėra, tiesiog tai laisvi žmonės.
         Prieš keletą savaičių, ankstyvą sekmadienio rytą matau atlapotus Sūrininkų Namų vartus ir po kiemą vaikščiojančias tris žmogystas.
         - Ot stebuklas, ir ką jie čia veikia?
Atpažįstu stambų Stasio siluetą ir porą mažesnių, susikūprinusių vyrukų.
         - Kas atsitiko?
         - Oi, Valduli, kažkokie chuliganai viso kaimo vartus nukilojo, tai ieškome tavo kieme, gal pas tave įmetė?
Tikrai, ir mūsų kiemo tik pusė  vartų atlapota, kitų nėra... Lyg ir nerimas, lyg ir pyktis suėmė. Neturi ką veikti kaimo durneliai?
O Stasys toliau stovinėja ant kelio, komanduodamas Sigitui ir Veronikės sūneliui Arūnui.
         -Žiūrėkit pas Kupčių ant kiemo.
Na va, viena vartų pusė voliojasi pusnyje, kita - vos laikosi ant vieno zovieso. Niekas nesulūžo, trijų vyrų pagalba viskas sutvarkyta. Pyktis nurimo, nuoširdžiai dėkoju talkininkams.  Bet neįdomus jiems mano žodžių šiltumas, rytas žvarbus, norėtųsi kažko stipriau. Bet ar aš ką suprantu, mieguistomis akimis išlindęs iš pūkinės patalynės? 
         - Valduli, žinok staliuką užsakiau pas Pirčiupių Gretą.
O stebuklai margo svieto, ir ką čia tas Staškorius šneka?
         Atpasakojant Rasai vyrų rytinę kalbą greit supratome kokios čia baikos. Taigi Stasys kažkada mus su Rasa supiršo po egle. Atmenamais laikais, miško pusnynų apsuptyje mums linkėjo meilės, sveikatos ir akvatos... Žiema miške neapseina be degtinės, tad linksmybė begalinė. O dar arklys pakinkytas į roges galva linguoja:  “Važiuojam karčemon, užtvirtinsim pažadus ir linkėjimus”. Ir pučia, tik pučia šaltyje baltuojantį garą.
         Ant stalo jautienos karpačio su daug kaparėlių ir citrinos riekele, šalia rasotas grafinas. Labai nedidelis, pradžioje mes dar nedrąsūs. Su trečiu grafinu pasirodė ir Greta - “Dargužiai siaučia?”  Kaip alyvos į ugnį įpylė, pasididžiavimas apėmė širdį, “siaučia Dargužiai”. Grįžimas namo neįstrigo į atmintį, bet žinau, kad nuolat lydėjo didžiulis didžiulis geltonas mėnulis.
         Vakar nuėjau pas Stasį paklausti, tai kada jis tą staliuką rezervavo pas Gretą? Nutarėm, kad  šį sekmadienį per pietus kinkysim arklius,  kviesim liudininką Joną ir per Dargužių mišką Pirčiupių Karčemon! Oi gerai, Greta, kad su savo Cezariu dar laikai atidarius duris, Dargužiams kap rozas čia su arkliais atvažiuoti.
         Rasa vis sako, ką tu ten rašinėji prie kompo, reik ruoštis restoranan. Gerai jau gerai, tęsinys laukia.... po baliaus Karčemoje.
         Ir štai mes rogėse. Paskęstam kumelės kvapo debesyje. Užsukam pas Joną, jo moteriškė miestiškai apsitaisius lipa į roges, Stasys linguoja galvą, bet nieko nesako. Patraukiam kaimo keliuku pro kapines, bet mums jos visai neįdomios, mūsų laukia apsnigtas miškas ir “žalioji stotelė” prie laužo. Kaimo keliais šiais laikais važinėja traktoriai dideliais ratais, kelias išmaltas, tad mūsų nekaustyta kumelė ir rogės skersos, tai į vieną pusę, tai į kitą, vis kitą, niekaip neprisitaiko tiesiai važiuoti. Primena sūpynes, kai krūtinėje gimsta lengvumo, gal net skrydžio jausmas. Viename kelio vingyje lėtai, bet  iš tiesų  išskridome, visi į kairį šoną. Rasa ant žemės, Jono moteriškė ant Rasos, aš prie Rasos, Jonas ant manęs, tik Stasys už vadelių besilaikydamas stryktelėjo ant kojų.  Prieš tai išgėrę nebuvom, tad skrydžio euforijos nespėjom pajausti, pasičiupinėjom, kad su mėlynėmis, bet be lūžių, tęsiam kelionę toliau. Šiek tiek netikrumo akyse, tad maža spanguolinės taurelė kaip Perlo bilietas į pažadėtą puodo laimėjimo džiaugsmą.
         Miškas tikrai gražus, “joks dailininkas tokio nenutapytų”. Tai Stasio pasišaipymas iš Jono, kuris dažnai savo drobėse atkartoja Dargužių apylinkių detales. Rogės juda tyliai ir lėtai, lėtai pasakoja ir Stasys. Vis rodo kur kokio dargužiečio privataus miško ribos, kas tą mišką prižiūri arba neprižiūri, taip sužinom ir daugelio šeimų istorijas. Jos ganėtinai liūdnos, tas jau mirė, ten vaikai dėl turto barasi, kiti vien tik geria ir niekas jiems daugiau nerūpi.         
         O Stasiui rūpi Stasiukas, jau daug metų pas jį gyvenantis gero būdo, bet silpnavalis vyriškis, vis nuolat ir nuolat bandantis ištrūkti iš namų rutinos. Stasys turi namus, turi lauko virtuvę, kuri tarnauja vyriškos kompanijos valgymui, televizoriaus žiūrėjimui, dažnai ir išgėrimui. Saikingam. Nesaikingai ar neprotingai geriantiems kieme, tiesiai ant tako guli du puikiai matomi tvoros štankietai - vienas Prietrankai, kitas Limuzinui ( ai du visiems gerai pažystami Dargužių personažai). Taip Stasys saugo savo mini bendruomenę nuo išorinių pagundų. Bendruomenėje kaip šešėlis slankioja ir armėnas Sarkisianas. Sunkiai, labai sunkiai sergantis, bet stiprią kavą nuolat geriantis vienišas vyras, seniai pardavęs 4 kambarių butą Vilniuje, pinigus atidavęs į Londoną išvykusiai dukrai. Vienišų vyrų bendruomenė, kurios siela, seserimi Tereza, save vadinantis Staškorius.
         Nežinau kur priežastis, o gal pasekmė, bet kaimuose daug vienišų vyrų. Dažnai turintys žmonas mieste, kurios kaime pasirodo tik atšilus orams, kai grynam ore  išsivėdina per žiemą sudrėkusios prietrankų drapanos.
         Kumelė greitina žingsnį, krūmuose sušmėžuoja Margiris, Stasių šuniukas, o štai ir Stasiukas, nuo pat ryto su kitu arkliu malkas miške ruošia. Ir laužas uždegtas, ir stalas apvalus pastatytas. Stasys ieško eglės, galvojau savais reikalais? Bet ne, atneša ryšulėlį dovanų - riešutų buvusiai jaunamartei Rasai. Ilgas bučinys į lūpas, Jonas fiksuoja į skaitmeninę laikmeną, bus ką įdėti į facebook. Ir kaip gali nemylėti to Stasio?
         Nors ir laibai smagu prie laužo, bet kelionės tikslas - Gretos restoranas. Ir vėl į roges, ir vėl lėtas Stasio pasakojimas apie buvusį Pirčiupių lentpjūvės viršininką, kuris “24” Volgą nusipirko anksčiau negu Varėnos partijos sekretorius. Pirčiupių kaimas paliko slogų įspūdį, gal kad pradėjo temti, gal dėl to, kad atmintyje įstrigusi sudeginto kaimo tragedija. Net ir miestiškai išpuošti namai atrodo atlieka kapinių sargų pareigą. Kažkur miške pasislėpus buvusi dviaukštė mūrinė mokykla, kurios griuvimo nesustabdė net ir joje atidarytas “nacistinio genocido aukų muziejus”. Parduotuvė neveikia. Gyvybės šaltinis ir šioks toks darbdavys tai Gretos ir Cezario karčema. Jon ir judame, įveikę nuolatiniu srautu judančių mašinų greitkelį A4.
         Stasys bučiuoja ranką baro šeimininkei Linutei, ranką tiesia ir tikroji šeimininkė Greta. Tik Cezaris niekad nesirodo ir kažkur po savo išpuoselėtą mini zoosodą vaikštinėja. Ant stalo garuoja karšto vyno ąsotis, nuotaika akivaizdžiai keičiasi į gerą. Kol užsakom užkandą, kol karštą patiekalą - aplinka tampa Kalėdinė.
 
Su Kalėdom, kaimiečiai!!!

   Žmonijos vystymosi aušroje šamanai spėdavo orą,  gydydavo ligas išvarydami piktas dvasias, kartais vadovaudavo mini bendruomenei. Ir visais atvejais būdavo atleisti nuo pavojingos medžioklės ar sunkių lauko darbų.
   Besivystant įgūdžiams, išmokus apibendrinti, mokslas greitai atėmė iš šamanų praktines veiklas. Išsiskyrė dvi  šamanizmo kryptys: dvasinė - vystėsi įvairios religijos ir pramoginė - iliuzionistai cirko arenoje. Tam prireikė keleto tūkstančių metų.
   Šiandien vėl grįžtame į pirmykštę bendruomenę ir valdžioje turime šamanus, kurie puikia apibendrino abejas šamanizmo apraiškas. Pažvelgus tiesiai prieš nosį, į kairę ir į dešinę matome tris panašius individus, kuriuos vienija fizinės savybės: nedidelis kresnas ūgis, gelsvi retėjantys plaukai ir akinių (kiti sako intelekto) nesugadintas veidas.
Viešoje erdvėje juos atskirsime:
- šamanai bendrauja tiesiogiai su aukštesnėmis jėgomis, tad patarėjų ar kokių kitokių visuomenės institucijų jiems nereikia;
- šamanams nėra kitų autoritetų;
- šamanams paklūsta ne tik gražios moterys (sportininkės, manekenės) bet ir visi vyrai, kurie nori tų pačių moterų;
- šamanams rūpi tik šamanizmo plėtra;
ir t.t., ir t.t. Dadėkite ką pastebėjote.
 

​Šiandien prasidėjo vakar. Prieš pora dienų paskambino Konstantin’as iš Kaliningrado ir pasiprašė atvykti pasitarti dėl sūrių gamybos. Gerai, Konstantin, dirbsiu šeštadienį Sūrininkų Namuose, tai ir susitiksim. Ištariau žodį, kuris netikėtai virto kūnu. Dar sulaukiau skambučio jog dvi šeimos su vaikučiais ieško kur pabūti atšiaurią šeštadienio dieną. Na va, jau ir programa dienai.
         Galvoti turi iš anksto: duonai kildinti reikia minimum 12 valandų,  kad ją užraugtum reikia fermentinio sūrio išrūgų. Tie darbai vyksta penktadienį.
Na štai ir prasideda piemens nestandartinė diena.
7.00. Akys dar nieko neįžvelgia drėgnoje tamsoje. Bet melžimo indai jau skambčioja. Buo vakuumo siurblio gaudimo suklūsta ožkos: argi jau rytas? Rytas, brangiosios. Adrenalinas jau bunda kraujyje, galvoje dėliojasi dienos planas.
8.00. Pradedu vaikščioti tarp Sūrininkų Namų ir sūrinės. Reikia sunešioti sūrius. Įjungus šaldytuvą, jisai nerodo jokios gyvybės: patalpoje šalčiau, negu 5 laipsniai. Ką pasakytų veterinarija? Nedirba šaldytuvas. Gerai, kad vakare prinešiau malkų, tad pirmas darbas - užkurti krosnį.
9.00 Dedu duonos tešlą į formas ir pašaunu į duonkepį, kad dar kartą iškiltų ir įgautų norimą formą. Vis dadedu malkų į krosnį, kad tik greičiau aplinka sušiltu.
10.00 Pirmas skambutis į 8-655-29171. Sūrininkų Namai Dargužiuose, Valdas klauso. Čia ta grupelė kur vakar skambinom. Atvažiuosim pas jus 12 val. Ar gerai? Oi, gerai, jau bus šilta iškepta duona.
Skubu į mūsų namelį. Greitas dušas, skrybėlė ant galvos, vartai atidaryti. Sūrininkų Namai dirba. Prabėgdamas suklupau Rasos darže, nuroviau keletą saujų petražolių, dar ir salotų lapų radau.
11.00 Pirkioje dar tik 12 laipsnių. Nešu stalą arčiau krosnies, pakūros stiklas alsuoja karščiu, gal bus viskas gerai? Į indeliu dėlioju Camembert. Šiandien dar viena proga. Ragausim drauge su Frederic’u ir dar 6 sūrininkais Dargužių Amatų centre darytus karvės pieno sūrius. Kaip dažniausiai būna mokymų metu, sūriai nelabai vykę. Guodžiamės tuo, jog mokymų procesas pagrįstas mokymusi iš klaidų.
         Moliniam indelyje padėjau sviesto gabalėlį, smulkiai pripjausčiau petražolių, ant viršaus uždėjau horizontaliai į dvi dalis perpjautą sūrį. Prisiminiau, kad Camembert tėvynė Normnadija garsi savo obuoliais. Ką gi, papjaustysim skiltelėmis rūgščių lauko obuolių. Visai gražu. Šalia garuojantis duonos kepalas. Deja nuotrauka FB išėjo blyški, gal dėl to kad duonos garas apgaubė sūrio su obuoliais grožį?
12.00 Mano vienišas džiaugsmas ilgai netruko. Pirma mašina įsuko į kiemą. Žmonės prisiskaitę internete apie Dargužių sūrininkus, lūkesčiai milžiniški: ožkas aplankysim, pamatysim kaip sūriai daromi, sūrininkas viską papasakos. Gal kokį ir sūrį nusipirksim? Realybė truputį kitokia: ožkos nuo lietaus pasislėpę tvarte, iki jo netrumpas mėšlinas takas. Sūrinė yra darbui, o ne ekskursijoms. O sūrininkas tuo pačiu metu jau bendrauja su atvykusiu Konstantin’u. Ant, prie pečiaus priglausto stalo, išdėlioti sūriai jau skleidžia kvapą, karšta fermentuoto gauromečio arbata šildo iš vidaus, visa pirkia pilna duonos aromato. Puiku. Kontantin’ą diskusijai perima Rasa, sunkiai artikuliuodama retai vartojamus rusiškus žodžius.
13.00 Dar vienas skambutis. Norim atvažiuoti penkiese pasisvečiuoti. Gerai. Šeštadienis įgauna greitį. Pro darganotą langą sušmėžuoja dviratininkų spalvoti šalmai. O ne, nejaugi iš Vilniaus tokiu oru atmynė? Atmynė, taip. Bet ne iš Vilniaus. O iš Pirčiupių. 10 km miško takeliais ir sustojimas kvepiančios kavos. Su pienu turite? Deja, pienas perdirbamas į sūrius. Grietinėlės iš parduotuvės nebeperkam. Siūlom sūrio gabalėlį. Kepto obuolio kartu. Trys dviratininkai apimti euforijos, sūrininkų namai gaudžia nuo kalbų. Serge Gainsbourg kaip visąlaik užkimęs. Keturios kalbos vienu metu. Vokietojoje gyvenanti ukrainiečių porelė su lietuvaičiais bendrauja angliškai, nors viena ausimi klauso ką Rasa kalba su Konstantin rusiškai. Serge dainuoja prancūziškai, mes su dviratininkais apie orą diskutuojam lietuviškai.
14-15-16. Laikas bėga nepastebimai. Apsilanko senyva mama su jau pražilusiu sūnumi. Abudu perka sūrio, bet atskirai. Pačio geriausio, pačio brangiausio. Kas sakė, kad mūsų pagyvenusi karta valgo tik daktarišką dešrą? Išleidęs Ukrainos lietuvišką draugiją, prie durų sutikau Robertą. Ji atlieka pasiuntinio funkciją. Netoliese esančioje sodyboje susirinkusi gausi giminė nebegali be savo mėgiamo sūrio. Vienas ŽŽ, vienas mokinių Camembert, savo nuožiūra dadedu kvapnų sūrio gabalėlį. Sumoka žymiai daugiau negu prašiau. Dėkui, tada aš dovanoju duonos kepalėlį. Taip galėtume tęsti iki begalybės, bet Roberta skuba pas savo du mažiukus vaikučius, o man skambina Rasa, kad pietūs, nors ir labai vėlyvi, bet paruošti. Besirengdamas pastebiu pilnas kriaukles neplautų indų, nenukraustytus stalus. Gal palauks.
Kiaulės kojos su lęšiais. Įkvėpti G.D. kulinarinės kelionės į Portugaliją, valgome biedniokų turgininkų maistą. Tik neradome klijonkės užtiesti ant stalo, tad prie rankų limpančius kaulus metam į terasą, kur laukia katinų ir Zuikės BC akys. 
Skambutis. Kažkas iš Sūrininkų Namų. “Užėjom, šiltą, gera, yra sūrio ant stalo, bet norisi, kad ir kažkas ateitų”. Nubraukęs rankas į kelnes keiksnodamas sunkų gyvenimą  skubu. Rusiškai kalbanti gražuolė blondinė išbalusi nuo Druskininkų chloruotų vandens procedūrų giliai kvepia kaimišką orą. T.y sūrio ir duonos kvapą. Jauno barzdoto  vaikino veide patenkinto katino šypsena. Ir ko jie ten važiuoja, į Druskininkus? Gerai, kad pusiaukelėje yra Dargužiai.
17.30. Vakarinio melžimo metas artėja. Piniginėje suskaičiuoju  dienos apyvartą. Beveik priartėjau prie mėnesinio praėjusios kadencijos socialdemokratų minimumo. Rytoj balsuosiu už tuos, kurie nežada duoti minimumo, bet kviečia pačiam pasiekti maksimumą.   

Ožkų ganymo sezonas nutrūko neįtikėtinai anksti. Kaip ir visi šiaurės kraštai džiaugdamiesi klimato atšilimu, tikėjomės kad ganysim ir lapkritį, bet deja. Artėja kultūrinė žiema, kai tamsius vakarus užpildo knygos, kartais koks zombiškas kinas ir kelionės. Keliaujam, nes norim atrasti, įkvėpti gaivaus pažinimo ir laisvės kvapo. Gūdžiais tarybiniais metais rašytojas S.T. Kondrotas kruiziniu laivu įveikęs geležinę uždangą ištarė: pagaliau  įkvėpiau laisvės oro. Ir šiandien kvėpuoja. Taip giliai, kad jau ir nebesirašo. Bet neiškęsiu vėl laisvai nepacitavęs giliai įstrigusios minties: meno kūrinys nebūna apie kažką, jis yra meno kūrinys. Ir kiekvieną kartą kai knygos anotacijoje matau aprašytą siužeto aktualumą prisimenu S.T. Kondrotą.   
         Paauglystės metais kultūros sėmiausi iš Tarptautinių žodžių žodyno. Dar ir dabar matau tą kietais raudonais viršeliais knygą, kur abėcėlės tvarka surašyta begalės nesuprantamų žodžių. Atrodė, kuo daugiau jų žinai, tuo protingesnis atrodai ne tik sau, bet ir kitiems. Po to atsivėrė rusų ir prancūzų kalbų žodynai ir pats sunkiausias laikotarpis gyvenime – asmenybės susidvejinimo, susitrejinimo laikas. Atmintis priešinosi, liežuvis nesivertė - oi ne, kalbos tikrai ne man.  Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Prakalbau ir tebekalbu iki šiol. Pasirodo, kad rusiškai kalbėdamas galvoju dvasingai kaip rusas, prancūziškai - net ir gestikuliuoju panašiai kaip prancūzas. Draugai sako: ai, ką tu čia apsimetinėji? Būk lietuvis. Nebegaliu. Esu trys viename.
         Neseniai skaityta knyga “Lauras” pritrenkė mintimi:  gyvenime mums neužtenka vieno vardo. Kiekviename tarpsnyje mes esame skirtingi žmonės, tad ir vardai turėtų būti skirtingi. Jei pradėjai gyvenimą mamos kūdikėliu Valduku, tai žiūrėk penkiasdešimties jau esi “vladi mir”. O baigsi gal Inokentijum ar Jean Paul? Tarp kitko precedentas ir šiame pasaulyje yra, popiežiumi tapę keičia savo vardą?
         Prieš dešimtį metų pradėjęs naują gyvenimo tarpsnį nepakeičiau vardo ir labai gailiuosi. Bet pažinimo ir kūrybos džiaugsmas užgožė viską. Vienas savamokslis žurnalistas pasakojo apie savo amatą: žinai, sako, dabar reikia turėti gerą atminti ir sugebėti kompiliuoti. Taip grįžau prie tarptautinių žodžių žodyno. Nes kompiliuoti neturi nieko bendro su depiliuoti, žodį apie kurį buvau girdėjęs.
Kad atverčiau naujus horizontus, pašte užsisakiau kultūrinį savaitraštį “Šiaurės Atėnai” ir mėnraštį “Kultūros barai”. Kai kurias šių leidinių dalis, ypač kritikos straipsnius skaičiau kaip užsienio kalba: naratyvas, dichotomija, autochtonas. Na ir smagumėlis, pasineri į kažkokį nesuprantamą, bet viliojantį pasaulį. Atrandi tai, ko net ir neįtarei egzistuojant. Keletas metu puikių atradimų. Susigyvenant su autorių kolektyvu pradedi juos pažinti vos ne kaip šeimos narius. Labas Giedre, sveiki Almantai, galėčiau sveikinti sutikęs gatvėje.  Kartais nustembu: o kodėl tiražas Šiaurės Atėnų tik 1200? Visoj Lietuvoj!!! Neįtikėtina.
         Šį rudenį nustebino Redas iš Alytaus. Jau anksčiau “ŠAtėnuose” esu skaitęs jo meno streiko tezių, bet paskutiniai straipsniai “Kultūros baruose” sujaukė galvą. Triolektiškumas, transformacinė unikalumo morfologija - situlogija ir taip toliau. Nieko nesuprantu, bet vidinis magnetizmas jau įtraukė.  Dėkui Redai, turėsiu ką veikti žiemą. Gal tapsiu Triolektu?

(Pratęsiant “Valstiečių atgimimas pagal Erlicką” http://www.surininkunamai.lt/naujienos/paskutinis-sekmadienis)


Gamtoje viskas paprasčiau. Lietingą ir niūrią vasarą, su striukėmis sėdėdami lauko terasoje, džiaugėmės, kad visgi vasara. Atėjus kalendoriniui rudeniui, džiaugiamės saulėtomis dienomis netgi jei ir ruduo.
         Visuomeniniame gyvenime truputėlį kitaip. Politinės vasaros kaitroje nugriaudėjo Perkūnas ir žemėn leptelėjo jaunosios - naujosios kartos lyderis, kuris pasak, kai kurių balsų, jau ruošėsi užimti ir dievulio vietininko Lietuvoje sostą.  Kaip baisu. Negali būti. Dar ir kiek gali! O šiandien virtualios mirties agonijoje besiblaškančiam herojui jau reikėtų siūlyti terapiją - budistinę, aromatinę, ar šiaip kokią šiuolaikinę. Gamta irgi prisidėjo prie naujosios kartos apgailestavimų ir septynių verkiančių brolių lietumi pranašavo artėjantį rudenį.
Ir jis atėjo. Užsimetęs valstiečio sermėgą (ir vėl ta sermėga), apsisiautęs žalia mantija talentingas taktikas pakvietė darniomis gretomis žygiuoti į rytojų. O kur tas rytojus? A dievai žino,  atsakymo paieškosime  vėliau,  Naisių aukuro pelenuose. O dabar svarbu išnaikinti bet kokius iracionalumo pamatus, mažiau svaičiojimo-daugiau darbų. Teisingų, gerai sustyguotų, duodančių rezultatą.
Kartą mačiau tokią antraštę “putinizmo neįveiksime putinizuoidami savo visuomenes”. Putino Rusijos projekte vien tik privalumai. Ir tegu nepasakoja mums kaip blogai ten visi gyvena.  Baudžiauninkai ten labai gerai gyvena, nes ponas geras. Ir pono tijūnas gerai gyvena, nes gerai valdo. Už gerą tvarką ir drausmę nusipelno baudžiauninkų padėkos ir pagarbos. Tada tijūnas reikalauja paklusnumo. Na va ir visas valstybės vadybos projektas. Nesudėtingas sukurti, bet sunkus įgyvendinti, tam ir reikia talentingo taktiko. 
         Net ir tamsų rudenį nušvinta saulė. Ją pamačiau “darnios Lietuvos”  internetinėje skiltyje: mąslus žvilgsnis, neišsišiepęs, bet ir nesusiraukęs “zanūda”. Nors ir su švarku, bet kaklaraištis parištas laisvai. Jei nuotrauka būtų visu ūgiu, tai pamatytume šortus ir basas kojas basutėse (tikiuosi, kad nepersiaus į vyžas). Labai patinka man šis žmogus. Aš juo tikiu. Bet ką jis veikia  renkamoje darnios Lietuvos top vadybininkų komandoje? Gal atneša tai, ko nėra siūlomame valstybės projekte - pagarbos žmogui, aplinkai vertybėms. Talentingasis taktikas ir vėl neapsiriko.
Čepkelių dzūkutis kipšas šnibžda man į ausį: Valduli, o kaip tu? ar eitum, jei tau siūlytų?
 - Oi, ne, veju pinčiuką šalin. Žmonės kalba, kad esu sunkaus ir konfliktiško charakterio, kam aš toks reikalingas? 
O mintyse atsakau: taip, eičiau. Jei bučiau Kęstutis ir tikėčiau, kad kiti rinkimai bus pavasarį. 

​