Visai neseniai atradau filosofą antropologą Bruno LATOUR (https://lt.wikipedia.org/wiki/Bruno_Latour). Jo šiandieninės situacijos apibūdinimas sudrebina iš vidaus – šiandien Žemė tarsi atsiskyrė nuo Žmonijos. Mes visi kiekvieną dieną, kiekvieną minutę jaučiamės atsakingi, kad prarandame Žemę, ir jaučiamės kalti, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti.

Keturias savaites pašvenčiau „suskliausti“ ir „išskleisti“ knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skyrių „Progresas“. Išskleidžiant pasitelkiau Edgar Morin, Pierre Rabhi, Aurelien Barrau, Cyrile Dion įžvalgas ir padedant Frederic Lenoir – Barouch Spinoza, kuris nutiesė kelius pereinant į antrą skyrių „Mus valdo troškimai“.

Prisimenant Edgar Morin įvardijimą, kad žmogus kaip būtybė stovi ant trijų, tarpusavyje viena kitą nuolat įtakojančių kojų:

• „espece“ – rūšis, gyvūnas
• „individu“ – individas, asmuo
• „societė/culture“ – visuomenė/kultūra.

Peršasi išvada, kad MTP (mokslo technologijos progresas) kurdamas daiktų ir vis daugiau nematerialių „daiktų“ tenkina mūsų kaip „espece“ ir „individu poreikius“, bet nustumia į paribį visuomenės sandaros / kultūros vystymąsi.

„Progreso“ skyriaus analizė man perša keletą išvadų:
 
I. Materialinis progresas

• Su R. Dekartu prasidėjęs mokslo technologinis progresas ir jo įtakojamas materialinių vertybių pasaulis plečiasi po visą planetą. Tuo pačiu gilėja  ir socialinė ir turtinė nelygybė, ypač vadinamosiose „išsivysčiusiose“ ekonomikose.
• Gamtos išteklių naudojimu paremta daiktų gamyba remiasi iliuzija, kad galime vartoti „be ribų“, nors gamtos ištekliai yra riboti.
• MTP nuolat greitėja.
• MTP praktiškai nekontroliuojamas. Dėl globalizacijos nebelikę nacionalinių svertų. O planetos mastu susitariama tik dėl laisvos prekybos konvencijų, bet ne dėl bendrųjų grėsmių, tokių kaip ekologija – tarša, bioįvairovė, klimato kaita.
• Senėjimo ir mirties baimė verčia „draustis“ arba kitaip tariant „kaupti“.

II. Kultūra, visuomenės sandara

• MTP smelkiasi į kultūrą, tačiau vėlgi tenkindama individualius poreikius.
• Stagnuojantys vadinamieji „humanitariniai“ mokslai nepakankamai skatina kultūros ir visuomenės sandaros vystymąsi. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje per savo iliuzinius poreikius tampa MTP auka, taip pat praranda stabilumą ir gebėjimą spręsti bendrąsias problemas.
• Visuomenės santykiai remiasi dualizmo / konkurencijos principu ir apsunkina kurti / rasti bendruosius sprendimus.
• Humanitarinių mokslų vystymasis ir sklaida – raktas į kitą, t. y. solidarų ir tausojantį pasaulį.

P.S. Prieš keletą metų Dargužiuose iš Redo Diržio išgirdau apie trišalį futbolą. Per kaimo šventę su vietiniais vaikinais (nežinau, kodėl ne su merginomis?) netgi sužaidėme mačą. Kviečiu susipažinti: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/menininko-redo-dirzio-projektas-londone.
 
Trišalio futbolo taisyklės: http://www.surininkunamai.lt/piemens-dienorascarontis/archives/06-2016

„Iš vieno pasaulio į kitą“ – tai gamtininko, politiko ir mąstytojo Nicolas Hulot ir filosofo Frederic Lenoir knyga, kurioje diskutuojama apie žmoniją šiuolaikiniame ekologinės ir sanitarinės krizės pasaulyje. Pažvelgti į žmogų, kaip į sudėtinę mūsų visų planetos dalį, suvokti jo klystkelius ir netektis. Atrasti kelią į prasmingą ateitį. 

Šiandien mano mokytojai – sociologas filosofas Edgar MORIN, filosofas Pierre RABHI, astrofizikas, filosofas, poetas Aurelien BARRAU, filosofas Frederic LENOIR ir gamtininkas, mąstytojas, politikas Nicolas HULOT. Turiu viltį atrasti ir kitus, taip pat ir Lietuvos sociologus ir filosofus.

Džiaugiuosi būdamas laisvas drauge su Jumis kurti kitokį pasaulį. Solidarų ir tausojantį pasaulį.

Prancūzų astrofizikas, filosofas, poetas, Grenoblio universiteto profesorius Aurelien Barrau  pastebėjo, kad neužtenka tik spėlioti ir diskutuoti apie mūsų laukiančias krizes ir kitus kataklizmus. Norėdami suprasti žmonijos civilizacijos kelią, turėtume iš etinės moralinės pusės įvertinti jau seniai ir gerai žinomus faktus apie žmogaus „nuveiktus“ darbus:

• per du paskutinius šimtmečius žemė neteko 60 procentų savo miškų;
• per du paskutinius dešimtmečius žemė neteko beveik pusės gyvūnijos pasaulio;
• per du paskutinius metus kai kurios teritorijos neteko daugiau kaip pusės savo vabzdžių.

Visa tai – žmogaus agresyvios veiklos rezultatai. Šiandien mes gyvename šeštojoje gyvybės išnykimo mūsų planetoje eroje. Skirtumas tas, kad anksčiau gyvybės nykimo priežastys būdavo sąlygotos geologinių ir visatos pokyčių, šiandien – žmonijos, kuri užima tik šimtąsias dalis procento nuo viso gyvybės pasaulio žemėje.

Ir tai tik keletas paskutinių mūsų destrukcinės veiklos šimtmečių, kurie žemės istorijos požiūriu yra tik vienas mirksnis.
 
„Dar niekada žmonija nebuvo tokia technologiškai galinga ir kartu tokia trapi“ – citata iš knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“. Fizinį ir visuomenės santykių trapumą skaudžiai pastebime kiekvienas mūsų – daugiau ar mažiau paliesti COVID-19 pandemijos ir su ja susijusiu karantinu.

Mūsų žemės tarša ir išteklių eikvojimas nuolat auga. Negana to, pirmi klimato kaitos požymiai ir greitėjantys atšilimo pokyčiai dar labiau paskatins destrukcinį poveikį net ir  pasaulyje „viešpataujančiai“ žmonijai.

Kviečiu aktyviai dalyvauti, prisidėti prie temų nagrinėjimo, analizuoti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Išsaugant viltį, kad žmogaus išmintis ir sąmoningumas atvers naujus pasaulio horizontus.

Planuojamas diskusijų ciklo turinys:  

• Civilizacijos progresas? Kaip civilizacijos ir technologinis progresas daro įtaką žmogaus būčiai, jo dvasiniam ir fiziniam pasauliui?  
• Viskas yra tik malonumas. Vartojimo malonumai ir žmogiškasis džiaugsmas.
• Pinigų viešpatavimas. Kaip mainų ekvivalentas tapo viešpataujančiu elementu.
• Politikos ribotumas. Trumpalaikiai uždaviniai ir ilgalaikės problemos.

Kiti raktiniai sakiniai – asmeniniai poreikiai ir viešasis interesas; virtualus miražas ir realybė; nuo „vis daugiau“ prie „esu“. Suderinti unikalumą ir įvairovę. Suteikti prasmę.

- draugiškai, vis dar sūrininkas Valdas Kavaliauskas