All Categories - SŪRININKŲ NAMAi

2020-09-14. Svajonė, kuriai 30 metų

15/9/2020

O gal ir daugiau.

- vandenyje gali būti valtyje blaškomas audrų, vėjo ar įkalintas štilio...
- gali įsitempęs irkluoti iki išseks jėgos;
- gali įjungti birbiantį motorą ir įsivaizduoti nugalintis likimą;
- gali pagauti vėją ir skrieti per putojančias bangas.

Kol tėvai su draugais kažką šventė, mane jų vaikai nusivedė prie Eletrėnų marių ir įsodino į burinį laivelį. Atsimenu tik jaudulį, vandens purslus ir vėją. Tas atsiminimas lydi nuolat ir nuolat. Jau būdamas paauglys nugvelbiau „Daugų bobutės“ pasoginę maršką ir pasislėpęs siuvau burę. Irklinė gremėzdiška valtis tik krūptelėjo, marška driokstelėjo vandenin, svajonė nutolo dešimtmečiui.

„Perestroikos“ metais buvo daug magiškų žodžių – vienas iš jų man tapo „aistra“. Burlentė. Vasaros dienos praeidavo besižvalgant į medžių viršūnes – vos tik stipriau joms susvyravus – į mašiną ir prie Daugų ežero. Nesvarbu, kad pilna burna ir galva vandens, pamesti akiniai ir net apatiniai rūbai. Svarbu ir vėl atsistoti ant lentos, pakišti burę po vėju ir lėkti per baltai sūkuriuojančias bangas.

Ir vėl greitėjančiu tempu praskriejo dešimtmetis. O gal ir daugiau. Kai Rasa paklausė, kokios dovanos norėčiau gimtadienio proga, spontaniškai atsakiau – burės. Žvalgėmės į jas Trakų ežeryne, žiūrėjau youtube. Trakuose pasiplaukiojimas su kepurėtu kapitonu, vestuvine suknele ir putokšlio buteliu, o youtube – vartosi vėjyje akrobatai. Daugų ežere dar išbandžiau Kęsto guminę valtį su motoru. Nuostabią vasaros savaitgalio dieną nepamačiau nei vienos burės. Tai buvo tylaus apsisprendimo diena.

Skambinu Reginai su Kęstu į Daugus, sakau – iš Klaipėdos priekaboje išvažiavo laivelis, galime jį sutverti pas jus kieme?. Draugai mandagūs, nesako ne. Ir štai viduryje išpuoselėtos vejos, ant mažo tvenkinio kranto stovi burėmis pasipuošęs katamaranas Hobie Cat. Buriuotojas Irmantas apsikabinęs graudinasi, atsisveikina. Gal su geriausiu draugu, gal su gyvenimo svajone.

Pirmosios nuotraukos ir klausimas Reginos akyse. Visiškai netikėtai į gyvenimą įsiveržė burės. Kažką tai reiška.

Tradiciškai laivelį pagerbėm su šampano taure, pavadinom mano mūzos Rasos vardu. „Daugų burės – ką jums tai sako?“ – paklausiau būrelio draugų.

Daugai buriasi. Būriuojasi. Kažkam ruošiasi.
Daugų buriukės – avytės ir ožkytės.
Irklentės ir nardymas.
Baidarės ir kanojos.
Ateities ir verslo burės.

Ir pagaliau buriuotojų klubas – „Daugų burės“.

Šią žiemą pakviesime į Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnaziją – buriuotojų būrelio mokymus. O 2021 vasarą startuos su burėmis Daugų ežere. Tikiuosi, ir aš į vieną skriesiu įsikibęs.

Draugiškai Valdas,
2020-09-14

2020-09-11. „Oi, kaip aš noriu į Dzūkiją!“ arba turgaus prekeivio užrašai

14/9/2020

Europos aikštė, Vilnius. Keli prekybiniai autobusėliai ir palapinių eilė stebina stiklo kūbų gyventojus. Jei langai nebūtų tamsinti ir veidrodiniai, galėtume susimojuoti ir pakviesti nusileisti žemyn: užuosti lašinio ar sūrio kvapą, pasivaišinti krituoliais sodo obuoliais, pasilabinti su pavargusią šypseną bespaudžiančiu ūkininku.

„Oi, kaip aš noriu į Dzūkiją!“ – išgirdau iš pasitempusios, pasipuošusios senolės. Pokalbis prasidėjo nuo sūrių, pievų, menkų žemių. Sukibirkščiavo emocijomis prakalbus apie šiųmetinę baravykų invaziją. Tamsūs akiniai išdavė, kad Meilutė Onutė menkai mato, bet jei koja užkliūtų už didesnio baravyko – jį apčiuoptų.

„Noriu rasti kokią senolę – draugę Dzūkijoje, kad galėčiau pabūti kelias dienas ar savaitę, pavaikščioti po mišką, ir kvėpuoti kvėpuoti pušynų oru...“

Pažadu jai, kad pagalvosiu, kol kas niekas neateina į galvą, nors pilnas kaimas žilagalvių kaimynkų.

Pristatau Meilutės Onutės telefoną, net ne mobilų, o fiksuotą – 8-5-2734701, jei kas nors galite padėti? Suvesti dvi bendraamžes, kad galėtų pabūti kartu. Pažinčių programėlė (bet ar jos veikia per fiksuotą telefoną?) pasitarnautų gal ne tik ieškant aistringos antros pusės?

Kažkada satyrinis Varėnos laikraštukas mane pavadino Ryšininku. Truputėlį pyktelėjau ant jų, bet kiekvieni metai rodo, kad identifikavo tiksliai.

Geras draugas Kęstutis žengė dar toliau, sako – „tu sąvadautojas“. Šiaip žodis gražus, tik įgavęs pikantišką prasmę.

Buvau ryšininkas Dargužiuose, turguje Vilniuje prisiimu tą vaidmenį tarp miesto ir kaimo, tarp valgytojo ir gamintojo. Norėčiau tapti geru savo gyvenamosios teritorijos ryšininku.

Kaip mums trūksta tos antros, trečios ar ketvirtos pusės… Kad būtume laimingi.

Draugiškai Valdas,
2020-09-11

2020-09-01. Mano laisvės kelias

1/9/2020

Čia nebus apie Andriaus Tapino kelią. Kuris, beje, nuostabus pavyzdys, kaip su niekinėmis finansinėmis sąnaudomis įvyksta stebuklas. Tikiu, kad iš tokių stebuklų ir susidės ateities gyvenimas.

Mano laisvės kelias įdomus ir svarbus tik man. Kadangi dienoraštį rašau sau (na, ir dar kam nors...), tai ir vėl leidžiuosi į prisiminimų labirintą.

Laisvė nuo brolio. Vyresnysis brolis, pats to nejausdamas, nuolat kerštavo už tėvų jaunėliui Valdukui atiduotą dėmesį. Spaudė mane šiek tiek fiziškai, o dar labiau dvasiškai. Įskiepino kaltės jausmą. Atgaivos ieškojau romantinėse nuotykių ieškotojų knygose. Išsilaisvinau tik broliui mirus. Labai skaudėjo. Kaltės ar skolos jausmas liko.
Laisvė nuo mokyklos. Nors buvau geriausių klasės mokinių trejetuke, nuo 16 metų pradėjau rūkyti. Dažniausiai mokyklos tualete. Kitur buvo neįdomu. Ten sutikau visus mokyklos nedorėlius, kurie dažnai dalijosi įspūdžiais iš gyvenimo už mokyklos ribų. Pirmą kartą pasijutau šizofreniku – pamokose viskas puiku, bet svarbiausia pertrauka. Ten įdomu. Išsilaisvinau tik baigęs mokyklą. Be jokio skausmo. Be jokio jausmo.
Laisvė nuo dviveidiškos kasdienybės. Studijos Kaune ir pirmi darbo kaime metai lyg kaleisdoskopas. Teko bendrauti ir su profesonalais fanatikais dėstytojais, ir su komunistėjančia sudentija, ir su nuolatiniu juodu alkoholio vartojimu. Dirbant – bendravimas vyko su komunistais-nomenklatūrininkais, ir su ūkiniais vadovais, kurie gamina tik daugiau ir daugiau, visiškai nesvarbu, kaip ir kokiomis sąnaudomis. Antrą kartą pasijaučiau šizofreniku. Paviršiuje viskas gražu – potekstėje visiškai niekinis požiūris į žmogų. Išsilaisvinau tik išvažiavęs į Prancūziją.
Laisvė nuo nepilnavertiškumo. Kultūrinis šokas – per silpnas žodis apibūdinti būseną, kai pilnas ambicijų trisdešimtmetis iš 90 metų Lietuvos patenka į Paryžiaus Gare du Nord. Du metus sukandus dantis. Jokios šizofrenijos, tik noras bėgti. Ir niekada negrįžti. Išlaisvėjau, kai nuolankiai grįžau. Ir paprašiau Žan-Žako, kad jis būtų mano brolis.
Laisvė kam. Kurti. Kurti santykius su mylimu žmogumi, kurti bendrą buitį. Kurti kasdienį džiaugsmą. Taiką su gamta, su kaimynais, su savimi.
Atradau stalo knygą „Po pono ir tarno“ (Gintautas Mažeikis). Pridedu jos 11 puslapį apie dvi laisvės sampratas – Laisvė nuo ir Laisvė kam.

Draugiškai Valdas,
2020-09-01

2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės

22/8/2020

Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.

Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.

Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?

Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Ithaka. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.

Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.

Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.

Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.

Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gylyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.

Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.

Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.

Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.

Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.

Draugiškai Valdas,
2020-08-21

2020-08-01. Dalijimasis šiandien

3/8/2020

Dalijimosi savaitė, mėnuo, o gal visada?

Vis tie sūriai. Prisiminimai nuvinguriavo į „Mano guru“ kavinę Vilniuje, kur prieš kelerius metus kiekvieną sekmadienį vykdavo nei šis nei tas – Sūrių turgus. Keli suvargę, bet besišypsantys sūrininkai pagarbiai kraudavome ant kavos staliukų savo brangenybes (nuo žodžio „brangu“) ir laukdavome beprabundančių ar iš rytinių mišių grįžtančių vilniečių.

Vienas jų – mūsų pasaulį jau palikęs Romas S. Jis ne tik sūrius pirkdavo, bet ir mielai mus vaišindavo kavos puodeliu, vis kviesdamas pasidalinti sūrininkystės kasdienybe. Ačiū jam už tai. Dalintis – tai lengvinti rūpesčių naštą ir didinti džiaugsmą.

Vieną rytmetį Romui S. beperkant mūsų prabangiausią, t. y. brangiausią, sūrį „Ožkos bandą“, prisigretino dideliu dredų kuodu pasipuošęs, plastmasiniame maiše visą savo mantą ant pečių užsimetęs dar jaunas žmogus.

„Aš noriu šito sūrio...“ – nusukęs žvilgsnį į šoną sumurmėjo.

Romas besišypsodamas plačiu mostu jam ištiesė gerą puskilogramį sūrio.

Aš nežinau, ką daryti. Vėl atpjauti to sūrio Romui, o gal duoti kokį mažesnį ir pigesnį gabalą mūsų nelauktam svečiui? Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad tai Romo bendruomenės narys, jie šalia gyvena. Romas erdviame bute, o jis dar erdvesnėje gatvėje.

Kurį laiką jaunuolis (apgailestauju, kad pamiršau vardą...) vis ateidavo su mumis pasilabinti, kartais tik pabarbandeavo į kavinės langą – žinodavau, kad reikia išnešti sūrio.

Kita, su sūriu susijusi istorija ne mažiau keista. Praeitos vasaros rytmetį beprekiaujant Tymo turguje prisistatė pusamžė, prancūziškai kalbanti moteris. Sako – važiuoju su savo Camping Car per Europą, galvoju, kur čia man sustoti nakvynei?

„Tai gal nėra problemų – važiuokit pas mus į sodybą, šalia yra miškelis, duosim sūrio – neprapulsit...“ – pasiūliau.

Grįžęs iš turgaus ir pavakariop pamatęs į kiemą sukantį autobusėlį prisiminiau, kad esu kažką nepataisomo padaręs. Rasa kraipo galvą ir nesupranta, kas čia darosi, o Izabel jau labinasi apsikabindama. Ma destination est votre joie – atrodo, taip buvo užrašyta ant autobusėlio ir pripiešta visokių linksmų paveikslėlių. Iš jo dar išlipa lietuvaitė mergina su Latvijos rusu – pasirodo, ant Varšuvos kelio tranzuoja į Vokietiją. Ten nori apsigyventi. Ką gi, pažinsimės ir bandysime suprasti Isabelle (https://www.facebook.com/IsabelleAlexandrine), gyvenančią Šveicarijoje, buvusią karo žurnalistę, išsileidusią po Europą ieškoti kitų žmonių džiaugsmo. Su viltimi juo pasidalinti su kitais, ir tokiu būdu visą Europą padaryti džiaugsmingą. Na gal ne visą, bet bent jau tą Europą, kuri iš ankstyvo ryto (tiesa, dabar tik nuo 10...) renkasi prie kaimo krautuvės.

Bevakarojant su sūriu pripasakojo ji mums labai daug ir prieš atsisveikindama miegoti paklausė – o kur gi jūsų džiaugsmas? Kas yra jūsų džiaugsmas? Laukė įspūdžių pilna bemiegė naktis vis beieškant atsakymo. Pusryčiaudami ir meilę minėjom, ir ožkas, ir sūrį. Atsisveikinant dovanų gavom mažą žibintą, kurį pakabinom ant balkio ir jis mums švietė vis primindamas keistą viešnią ir dar keistesnius jos klausimus. Atsakymų dar ieškau.

Praėjusio pirmadienio popietę mūsų kieman įsuko penkios toli gražu ne prasčiausios mašinos. Atvažiavo „Vadovų klubas“. Molio lipdymas ir Dalytės sūrių ragavimas Dargužių amatų centre ir štai jie pas mus. Trumpas vizitas į sūrinę ir tiesmukiškas klausimas – kaip gimė Lauknešėlių projektas? Visą valandą teko aiškinti, kad ir ožiukai gimsta savaime. Tereikia, kad kažkas pasėtų sėklą į pasiruošusią aplinką. Dar reikia išlaukti – ožiuko 5 mėnesius. Lauknešėlių įgyvendinimui – gal ir visus 10 metų.

Reikia savitarpio pasitikėjimo, reikia ir solidarumo – tai beveik pamiršti žodžiai mūsų nuasmenintame globaliame verslo pasaulyje. Reikia išmokti dalintis. Šį žodį radau atsisveikinant dovanų gautoje Klaus Schwab „Ketvirtoji pramonės revoliucija“. Dalijimosi ekonomika jau prie mūsų durų. Kaip ta giltinė stovi su dalgiu. Cituoju: „Uber didžiausia pavežėjimo paslaugų įmonė pasaulyje – neturi nei vieno automobilio. AirBnB didžiausia apgyvendinimo paslaugų įmonė pasaulyje neturi jokio nekilnojamojo turto.“

O taip, supratau: „Skrajojantis sūrių baras“ taps mažiausia pasaulyje sūrio valgymo paslaugų ir tūso įmone, neturinčia nei vieno restorano. Startuojam rugpjūčio 15 d. „Simpatija“ viešbutyje, Druskininkuose. Būtinai ateikite! Prie įėjimo dalinsimės kaukėmis. Išeinantys atiduos įeinantiems ir pan.

Prieš rašant šį dienoraščio įrašą galvojau apie dalijimąsi sūriu. Prisimindamas plačią Romo S. šypseną ir ištiestą sūrį, šią savaitę noriu pakviesti visus Lauknešėlių valgytojus Nepažįstamajam (-ai) padovanoti sūrelį. Ir jei tai suteiks džiaugsmo, pasidalinti juo.

Aš į Jūsų užsakytą Lauknešėlį įdėsiu papildomą sūrelį ir paprašysiu... nežinau, gal Dovana, gal Šypsena? O gal tiesiog Sūris.

Draugiškai Valdas,
2020-08-01

2020-07-25. Turizmas ir teritorija

27/7/2020

Merkinės dvarvietėje Daivos U. sukviesti susirinkom pakalbėti apie turizmą Dzūkijoje. Kad praskaidrinčiau smegenis, stabtelėjau „Šilo kopoje“ išgerti puodelį espresso. Vos sugebėjau įtikinti merginas, kad nenoriu kavos išsinešti, tik noriu išgerti puodelį išsinešęs į lauką, nes baro tai nėra... Pasilabinau su virtuvės šeimininke Alma ir sužinojau, kad susitiksime „ant kalno“.

Kalną radau vingiuodamas siaurutėliu keleliu, aplipusiu silikatinių plytų nameliukais. Matyt, tai buvę dvaro patarnautojų medinukai, sovietmečiu įsiamžinę baltomis plytomis. Įdomu būtų sužinoti ten gyvenančių žmonių ir jų namų istoriją. Pasiekus dvarvietę, atsivėrė neįtikėtinas vaizdas į Merkinės piliakalnį ir Nemuną. Tokioje vietoje tikrai matai horizontą. Nereikia pasilypėti ant Meistro pečių.

Daug gražių ir aktyvių žmonių susirinko, dar daugiau svarbių žodžių išsakė. Susirūpinę, rimti veidai apie rimtą temą – turizmą. Pamiršę , kad ką tik išsigandę koronės viruso sėdėjom savo pirkiose ir meldėmės, kad tik koks emigrantas neužeitų kiaušinių paprašyti. Pamiršę, kad nuo mūsų nenumaldomo noro vartoti vaikai mus apkaltino nepalikus jiems ateities.

Ir toliau kaip mantrą kartojam – kodėl mes nevystom turizmo, kodėl tie dzūkai neverslūs, niekaip nesugeba parduoti savo gražios gamtos ir savo grikinių babkų?

Vieni minėjo svetingumo stoką (paradoksas – visa Lietuva kalba apie dzūkų svetingumą), kaimynų abejingumą ir aplaidumą, kiti – valdžios nesirūpinimą. Treti kalbėjo, kad kažkokios taisyklės negeros, neleidžia paimti projektinių pinigų. Varėnos savivaldybės atstovės, matyt, pasijautė kaltos, nes su įkarščiu gynė vietinės valdžios geranoriškumą. Irklininkas Karolis pasiūlė įsteigti e-Dzūkijos ambasadą Europoje, o kol jos nėra bent iki Vilniaus su nameliu ant ratų nuvažiuoti. (Mane fantazija nuginė į Europos aikštę, kur iš mobilios dzūkiškos pirties rūksta kadagio dūmelis). Ir teritorinės Dzūkijos grandinės paminėtos, kurias šalia sėdėjęs merkiniškis gražiai pavadino lenciūgėliais.

Ir visa tai, kad kuo daugiau žmonių atvyktų, kad kuo daugiau pinigėlių išleistų. Reikia pastatyti viešbučius, kad nakvotų – ilgais tamsiais vakarais daug išgertų. Gal tada skrandis įveiktų ir lašinį su cibuliu ir desertui – tą nelemtą grikinę babką. Atsileidus širdžiai, dosniai apdovanotų (eurais...?) tautiniais rūbais apsirėdžiusius giedančius vietinius. Kultūringi žmonės juos vadina autochtonais, o nelabai – aborigenais.

Apie juos ir norisi pakalbėti. Juk puikiai suprantame, kad turizmas turi vieną specifinį bruožą – pajamas generuoja geriau ar blogiau organizuotam verslui, o šiukšles (iš jų, žinoma, ir garso bei oro taršą) ir nepatogumus palieka vietiniams. Ir ne tik artimiausiems kaimynams. Paklauskit Zervynų kaimo gyventojų (net ir savaitgalinių, jie taip pat gyventojai), kaip jie vertina Ūlos baidarių arteriją?

Po kelių metų, kai Merkinės dvarvietės „Pasaulio puodų“ projektas įgaus savo veidą ir žinomumą, paklauskit tų silikatinių namelių gyventojų.

Puikiai prisimenu „Sūrininkų Namų“ Dargužiuose organizuojamų renginių sėkmę, kai užkišta kaimo gatvele nepravažiuodavo joks traktorius, nekalbant apie javų kombainą. Taip įgijau kaimyno (ir ne tik...) pyktį, kuris vaikučių renginio metu savo kieme pradėjo šaudyti kurmius. Laukiniai tie kaimiečiai. O gal mes laukiniai? Dzūkai mus vadina – užeiviais. Užėjo, bet nepraėjo, liko. Neduok dieve. Gal kaip nors pralauksim, kaip pralaukėm užeivius lenkus ir rusus...? Jei ne, tai išrūkysim, vis su ta pačia dzūkiškos pirties kadagio vanta. (Daug degtinės reikia išgerti, kad ištvertum tokius vakaro malonumus).

Dzūkai svetingi svečiams, kurie drauge traukia bendrą dainą. Kurie drauge kūrena tą nelemtą pirtį. Kurie valgo prie jų stalo tą patį kepalą duonos. Ir dalijasi savo sunkiu gyvenimu. Taip, dzūkai svetingi, bet tik svečiams, kurie nepamiršta laiku išvažiuoti.

Geriausia vystyti turizmą, kur nėra vietinių, bet ar kas važiuos pas mus? Važiuos tie, kurie anksčiau važiuodavo į Turkijos, Egipto ar Tuniso paplūdimius.

Tai kaip čia bus su tuo turizmu?

Valdas,
2020-07-25

2020-07-18. Vakar, šiandien, rytoj – aš ir mano teritorija

20/7/2020

Užvakar garbus pilietis Romaldas A. persiuntė labai įdomų LR Seimo dokumentą ir pakvietė jungtis prie Žaliosios bangos. Iškart pamaniau, kad tai vaizdas iš Kauno halės bežaidžiant žaliesiems. Bet ne, tai Lietuvos pažangos strategija remiantis Europos sąjungos žaliuoju kursu. Yra tos strategijos kūrimo iniciatyvinė grupė. Nesunku atspėti, kad joje vien Seimo žaliųjų šviesuoliai. Tekste nuolat dominuoja žodžiai „tvarus“ – turbūt vystymasis?, „holistinis“ – turbūt požiūris, „integruota“ – turbūt visa tauta. Oi, čia jau suklydau, prie ko čia tauta? Yra pastraipa apie Europos fondus – turbūt galimai duodamus pinigus. Ir, aišku, valstybės valdymo ir vadybos sistemos poreikis. Visos sudėtinės dalys, kad vėl užkurtume propagandinę asmeninio spindesio mašiną. Mašina? Viešpatie, nejaugi ir vėl pirksite mašinas? Vienas šviesuolis per ketverius metus, matyt, jau suvažinėjo šešialitrį cadilac’ą (ne juokas gyventi Kauno marių apsuptyje, o dirbti Lietuvos širdyje).

Kitas šviesuolis, aplinkosaugos vyriausiasis administratorius, Europos žaliąjį kursą komentuoja per savo T. Hilux prizmę: Lietuvai nepakeliui su taršia senąja Europa, jungsimės prie Vyšegrado grupės (vadovaujamos vengrų ir lenkų šviesuolių?) ir neapmokestinsim savo transporto. Kas mums tas CO2? Nei kvapo, nei svorio, tik apimtis – kaipgi tai paversi gerovės valstybei reikalingais pinigais?

Gerovės patarėjas jau ir Briuselyje. Nors Vokietijai iš aukšto dovanoja dirigento lazdelę, bet visi mato Green Farmers ausis – čia atvažiavom dėl žemdirbių išmokų. Visa kita įveiksim ir be jūsų vadovavimo. Vis dar matosi žalieji kryžiai Lietuvos laukuose. Puikus simbolis, o kai kam ir priminimas, kad gali būti nukryžiuotas. Net ir būdamas gerovės advokatas.

Vakar važiuojam su uogininke Genute į ekologiškų produktų prezentaciją Kaune. Smarkiai papuvusiame x-trail (aišku, kad senas dyzelis, ko čia stebitės?) šalia nuostabių spalvų uogų ir daržovių dėžių sklaidosi ir mano sūrių kvapas.

– Na kaip gyveni, kas gero? – klausia Genutė.
– Po 5 metų ruošiuosi į pensiją, – atsakau.
– Na na, tai ką, anūkus auginsi? – toliau domisi kelionės kompanionė.
– Kad neturiu anūkų, tai noriu gilintis į klimato kaitos problematiką, – atsakau.
– Ai, – sako Genutė ir priduria, – tie vyrai kai tik sensta, taip ir pradeda spręsti globalius dalykus, nes, matyt, lokalių jau nebepajėgia…

Na va… užėmė kvapą, papurčiau galvą ir pradedu pasakojimą, kaip tai svarbu, kokia prasta situacija Lietuvoje, kad tai filosofinis, o gal net ir egzistencinis (?) žmonijos išlikimo klausimas. O Genutės akys juokiasi – čia tau reikia. Čia tavo egzistencinis klausimas.

Grįžęs namo prieš miegą atsiverčiau savo stalo (čia iš tos serijos, kai būna stalo vynas, stalo vanduo… o rusiškai išvis nuostabus žodis – „stolovaja“) knygą „Po pono ir tarno“, Gintautas Mažeikis. Padedamas jos dar ir dar kartą svarstau apie tarnystę ir meistrystę, apie lyderystę ir vadovavimą. Apie poną ir tarną. Manau, kad dėka meistro Jean-Jacques Patin, kurio pameistriu buvau visus 15 metų, tapau ir esu sūrininkystės meistras. Dabar noriu žengti dar žingsnį – tapti savo teritorijos meistras.

Radau meistrą, kurio pameistriu noriu tapti – Nicolas Hulot. Jis aplinkosaugininkas, klimato kaitos militan (netikslus vertimas – kovotojas…), turintis labai platų požiūrį į Klimato kaitos problemą. Svarbus dalykas vienija Jean-Jacques Patin ir Nicolą Hulot – bendruomenės solidarumo vaidmuo, ieškant sprendimų. Nicolas yra meistras, o ne lyderis, nors buvo kelių vyriausybių ministras. Aš noriu tapti jo pameistriu.

Šiandien man laisvas vakaras. Rasa išėjo su ožkomis vakarinio melžimo. Vakarykštis pokalbis su Genute, Gintauto Mažeikio dėka identifikuotas meistras Nicolas pažadino ryžtą. Ir štai, aš jau kelyje. Nežinau, ką sutiksiu, ką atrasiu, nežinau, kur nueisiu. Rašysiu „Piemens dienoraštį“. Su Jocya iš Provanso kuriam dviejų teritorijų nuotolinio bendravimo formą. Tai bus veidrodis, kuriame matysite tik plokščią mūsų įsivaizduojamą tikrovę. Su viltim, kad visų mūsų tikrovės susilies į bendrą teritorijos paveikslą. O kol kas iš Varėnos bibliotekos ir vėl paimsiu Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“. Tai lengviau skaitosi negu Mažeikis.

Rytoj. Ateinančią savaitę laukia įdomūs susitikimai – Daivos U. Merkinėje organizuojama diskusija apie vietinį turizmą ir asociacijos „Viva Sol“ organizuojamas „Vadovų klubo“ vizitas į Puodžius. Į abudu susitikimus pasiimsiu G. Mažeikio knygą. Nežinau, ar cituosiu. Nežinau, ar cituosiu Nicolą Hulot. Bet bandysiu pasilypėti ant Meistro pečių, kad matyčiau horizontą.

Draugiškai, Valdas
2020-07-18

Lietingas gegužės 24-osios sekmadienis. Imituojam pokarantinį gyvenimą

27/5/2020

6:30 val. Keltis sunku. Gelbsti mintis, kad valgysim savo vištų pirmuosius kiaušinukus. Tad vakarykštės dvi bulvės, nesukramtomos jautienos nugarinės gabalėlis, o ant jų – 7 geltoni kaip saulės tryniai. Tiesa – labai labai nedideli. Kava geriasi lėtai, tad į fermą išjudam jau po septynių.

7:15 – 9:15 val. Mes su jumis. Ožkos puikiai žino savo ritmą: tiek melžimo, tiek valgymo, tiek ėjimo į pievas. Vos spėjam suktis.

9:20 val. Grįžtam su pienu namo. Prie Algucio namo stovi policijos automobilis. Nejaugi kas atsitiko Algiui? Stabdau. Mane irgi stabdo. Pasirodo sekmadienio rytą, parduotuvės atidarymo valandą yra svarbus tikslas – atsigaivinti. Vietinis Varėnos policijos ekipažas puikiai tai supranta ir stabdo visus nekantruolius. Mūsų pieno bačkos priekaba nepritaikyta viešam keliui, gali būti pavojinga skubantiems į krautuvę, Tad palydėjus į sodybos kiemą man rašo protokolą.

9:30 – 10 val. Antra kava. Incidento aptarimas. Bauda minimali, tai vertinam kaip tėvišką patapšnojimą – ateityje susitvarkysite. Na taip, reikės ryt į Varėną – pirkti vadinamą „pypkę“ ir lemputes, kad bent „stopai“ ir posūkiai degtų.

10 – 13 val. Gausus lietus. Ožkos kažkur slankioja po medžiais. O mes šturmuojam sūrinę. 80 Kvadratinių apelsinų, 84 Angliukai, 35 Spiros, 5 Bandos mažiausiai po tris kg, tai dviejų dienų pieno derlius.

11:15 val. Maža pertraukėlė – o kas bus pietums. Cimakauskų kalakutų sparneliai, kaimynkos Zitos bulvės ir Jūratės krautuvės žiediniai kopūstai.

13:15 val. Jau viskas išsitroškino orkaitėje – tai ji mūsų kasdienė pietų ruošėja Ir štai mes tik dviese su Rasa prie 2 m stalo. Artimiausi kaimynai – už 200 m. Arte rodo "Invitation aux voyages" – Meksika. Nuo vakar likęs pusbutelis Platonico. Visa valanda socialiai izoliuoto malonumo. Desertui – Porto su Žan-Žaku.

14:15 – 14:45 val. Siesta po pušim už lango. Praplėšus akis ir vėl lietus. Trečia kava.

15 val. Ir vėl į sūrinę. Greit greit visus apvartyti ir pagaliau išlaisvinti iš po medžių ožkas. Jos tiesiog nekenčia drėgmės ir lietaus. Bėgte į tvartą, kur šienas ir grūdai.

16 val. O gal ketvirta kava? Tai galima tik lietingą sekmadienį ir sėdint prie kompo, rašant Piemens dienoraštį

Dar laukia 1,5 valandos vakarinis melžimas ir vakaras su serialu „Mentalistu“, kreiva šypsena kalbinančiu žavingas nusikaltėles.

Vietinis gyvenimas. Vietinis maistas. Internetinės kelionės. Buitiniai malonumai. Tai mūsų kasdienybė, o jūsų ateitis.

Draugiškai,
sūrininkas Valdas

Prašysiu pratęsti karantiną

30/4/2020

Prieš savaitę išgirdau – Vokietija netikėtai įvykdys 2020 metų CO2 emisijos sumažinimo planą. Valio karantinui.

Vakar išgirdau – Vokietija skiria 21 proc. savo BVP, kad išlaikytų verslą ir vartojimą. Valio BVP augimui.

Šiandien išgirdau – Lietuvoje svarstoma, jog reikia prailginti savaitgalius, kad per karantiną sutaupytus pinigus galėtume pravalgyti, pragerti ar šiaip su nenumaldoma aistra prapirkti. Ir dar žadama pridėti „valdiškų“ pinigų, jei savi kartais pasibaigtų. Bet pirmiausia išleisim tavo, o paskui kiekvienas savo. Valio mūsų Rūpintojėliams.

Todėl prašysiu pratęsti karantiną, nes niekaip nesugebu perskaityti Servanteso „Don Kichoto“. Šių metų pradžioje per asociacijos „Viva Sol“ metinį susirinkimą viešai paskelbiau, kad nuo šiol mano pilietinė pareiga – kova su klimato kaita ir jos poveikio kaimo teritorijai vertinimas.

Analizuojant viešąją erdvę, tolimesnę ir artimesnę aplinką, supratau, kad turėčiau pradėti nuo Don Kichoto gyvenimo istorijos, nes panašu, kad susidūriau su vėjo malūnais.

Tad kovo viduryje Varėnos bibliotekoje gavau į rankas 1959 m. 20 tūkst. tiražu išleistą dvitomį „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“.

Pažįstama bibliotekininkė „paguodė“ – neįmanoma iki galo perskaityti šių kliedesių. Man tai jau antrasis bandymas, kol kas nesėkmingas. Guodžiausi, kad karantinas padės. Deja, jis per trumpas, kad būtų galima įveikti 1200 puslapių nuolatinio balansavimo ant beprotystės ribos.

Guodžia tik tai, kad beprotystė permaininga. Tai Don Kichotas kliedi, tai jo pašnekovai dar labiau nusišneka. Atrodo, kad atradau raktą diskusijai apie klimato kaitą. Tik dar nežinau, kokias duris turėčiau juo atrakinti?

Labai noriu pasikviesti į Lietuvą prancūzą gamtininką Nicolą Hulot (pirmyn, frankofonai! https://www.youtube.com/watch?v=yqwiFo82GfM).

Suvesti jį su filosofu Gintautu Mažeikiu. Pakviesti ir kokį mūsų visų gerove susirūpinusį politiką. Gal jų pokalbyje suprasčiau savo indėlį, kad Kaimas būtų gyvas. Galų gale, kad ožkos dar ganytųsi, kad pienas vis tekėtų ir mikrogyvūnų (bakterijų ir pelėsių) dėka virstų į sūrius.

- Jūsų sūrininkas Valdas

Pabaigai citata iš Servanteso (spausdintas tekstas nuotraukoje žemiau).

„Gyveno Sevilijoje vienas beprotis, kurį buvo apsėdus keisčiausia ir juokingiausia manija, kokią tik, aplamai, kada turėjo pamišėlis pasaulyje. Reikalas buvo toks, kad, prasigręžęs nusmailintu galu nendrę, jis gatvėje arba kur kitur pasigaudavo šunį ir, viena koja primynęs jam batu, o antrąją pakėlęs ranka, rūpestingai įkišdavo nendrę tam tikron vieton ir paskui pūsdavo į ją, kol šuo tapdavo apvalus it sviedinys; <...> Žiūrovams sakydavo: „Argi ir dabar tamsta manysi, kad lengvas darbas parašyti knygą?“

Ir aš manau, kad nėra lengvas daiktas kovoti su klimato kaita.

Džiovina

13/4/2020

Džiovina – susirūpinęs sako Vytautas R. Keli šimtai hektarų Puodžių apylinkių smėlėtų laukų nieko nesukaupė per besniegę žiemą, o pavasaris – normalu, kad džiovina. Viskas, ką pasėjo, šį pavasarį sėkmingai džiūsta žemėje. „Sėkim pievas, – sakau, – ir sąnaudų mažiau ir klimato kaitos rizikos mažiau. O kur dar privalumai – CO2 įkalinam, tuo prisidėdami prie kovos su klimato kaita.“

– Bet kas man ta klimato kaita, jei žemė neduos grūdo, – atsako visą gyvenimą maistu besirūpinantis dzūkas.

Atrodo, kad neduos.

„Džiovina“ – šypsosi Žymantas M., beganydamas egzotiškus jaučius po 666 ar 999 pelkėtą orchidėjų pievą. Kiek paukščių perimviečių atsiras, kiek šilumoje ir pelkės drėgmėje išsiperens visokių skraidančių ir ropojančių „bužių“. Paukštukui bereiks tik išsižioti, uodas pats įskris burnon. Po metų kitų žiūrėk ir jautukas paaugs, niekam nežinant nematant bus medžiotojų nudaigotas ir pakabintas ant smaigalio. Ir tada prasidės vegetarų siaubas – poetiškai skambantys mėsos gabalų pavadinimai, iš kurių bus ir „karpačio“ ir mėlynasis steikas (cuisson? – bleu¡).

Gerai, kad džiovina.

„Džiovina“ – sako kaimynas Algis Ž. Ir kur nedžiovins Velykų antrą dieną. Rūpestis nedidelis – krautuvė netoli. Bet vis tiek rūpestis. Kuriuo pasirūpina smulkieji (kaip ir stambieji) prekybininkai ir kosminių alaus pavadinimų gamintojai. Nežinau, kaip Algis atlaiko, bet jei aš padauginu pramoninio lietuviško alaus – garantuotas beprotiškas galvos skausmas ir kunkuliuojantis pyktis. Pradėjau pirkti olandišką – galvą skauda mažiau ir ant nieko nepykstu.

Supratau, kodėl aplinkui nemažai piktų žmonių.

Džiovina – man smegenis džiovina prieš karantino paskelbimą iš bibliotekos paimta Nabokovo „Meistras ir Margarita“. Tik atėjus Velykoms supratau, meistro meilės ir išprotėjimo priežastis – Poncijus Pilotas. Nukryžiavimu prevenciškai numalšinęs maištaujančius 3 piliečius, jis pasmerkė save ir kitus gyventi dvejopame trejopame šizofreniko pasaulyje. Ir aš jame gyvenu. Lietuvišką Poncijų Pilotą pažįstu. Ir ne vieną.

Džiovina – mano akis džiovina ašaros. Iš manęs kažkas atėmė apsikabinimą, prisilietimą. Tai, kas nepersiduoda per fizinį atstumą ir žodžiu. Man labai trūksta to, ko negaliu apsakyti, o tuolab – aprašyti.

Man trūksta lietaus. Gausaus. Su žaibais. Su griaustiniu.

- Valdas