SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra

2021-02-21. Pinigų karalystė. Pradžia

21/2/2021

0 Comments

 
Picture
Dar net nepradėjus gilintis į Nicolo Hulot ir Frederic Lenoir diskusiją pinigų klausimu, galva pilna visokiausių emocijų, paaiškinimų, standartų, klišių – mes kiekvienas ir kasdien susiduriame su magišku žodžiu PINIGAI, kurių šiandien net nepačiupinėsi. Tai mūsų susitarimas. Kaip ir ekonomika.

Pirmiausia, suskamba džiaugsmingas 80-ųjų ABBA priedainis „Mani, mani“ Abba - Money, Money, Money (Official Video) - YouTube, po to išlenda ilgesingas sielvartingas Pink Floyd – „Maniiiiiiiiiiiiiii“.................... Pink Floyd - Money (Official Music Video) - YouTube. Tai dar kartą įrodo, kad manyje daugiau emocijų nei proto. Jaučiuosi, kad pasaulis apsėstas pinigų. Kviečiu išgirsti, kas buvo pinigai tuo laikotarpiu.

Mokyklinis išsilavinimas sako, kad pinigai – tai mainų ekvivalentas. Mainom daiktą į darbą, dar dažniau daiktą į daiktą. Anksčiau tai vadino spekuliacija, dabar barteriu. Prancūziškai pinigai – „argents“. Tai sidabras. Įdomu, kodėl lietuviškai „pinigai“ – pinigai? Kalbininkai aiškina, kad nuo vokiško „pfenig“. Bet tai viskas gilioje praeityje.

Sidabras ir auksas labai greitai tapo kaupimo galimybe. Nuo to momento žmogus nusprendė, kad jis gali tapti savo ateities šeimininku, gal net ir nemirtingu. Kuo daugiau sukaupsiu sau ir savo šeimai, tai ne tik sau užtikrinsiu saugią ir ilgaamžę ateitį, bet ir mano vardas bus amžiams įrašytas istorijoje. Vietiniai kaupikai statė dvarus ir rūmus, o jei dar nesibaigdavo pinigai, tai ir bažnyčią pastatydavo. Talentingesni užkariaudavo artimus ar tolimus kaimynus, imdavo duoklę pinigais ar darbu, kad įamžintų save Triumfo arka Paryžiuje. Bet ir tai viskas gilioje praeityje. Nebent buvę paskutiniai Europos pagonys dar vis stato kryžius pakelėse.

Atsiranda Bankas. Nuo visai gražaus itališko žodžio „banca“ – stalas. Už kurio sėdėdavo pinigų keitėjai. Klasikinis anekdotas kalba apie „aukso dulkes“, nuo kurių turtėja pinigų keitėjai. Turi daug daug čiupinėti, kad „prisitrintų“ kuo daugiau dulkių. Jų prisikaupus atsirado paskolų pasiūla ir paklausa. Tai tapo ekonomikos (mokslo?) pradžia ir „ekonominio“ vystymosi varikliu. Bet ir tai viskas seniai praeityje.

Ruošdamasis „pinigų karalystės“ studijoms, vakar išklausiau 2 valandų prancūzų tyrėjo Gael Giraud Gaël Giraud, Chief Economist at AFD - ID4D (ideas4development.org) paskaitą apie bankinius „produktus“ ir šiandieninio pasaulio makroekonomikos finansinius „vingius“, kad būtų galima atsispirti visa griaunančiai Covid pandemijai. Pasijaučiau lyg studijuočiau https://www.blockchain.com/ technologijas.

Jau nebežinau, ar tikrai noriu žengti į Pinigų karalystę? Bijau, kad galiu negrįžti. Užburtas graikiškų Sirenų arba lietuviškų Laumių.

2021-02-21
- Jūsų sūrininkas Valdas

0 Comments

2021-02-18. Mus valdo troškimai. Išvados

18/2/2021

0 Comments

 
Picture
Tema jausminga, emocionali ir kiekvienam vis kitaip suprantama. Mes kiekvienas skirtingas savo troškimais, džiaugsmu ir laimės siekiu. Tačiau mus vienija tai, kad vartojimo skatinimo technologijos, atsižvelgdamos į mūsų individualius ypatumus, nuolat mus gundo, ieško mūsų jautrių vietų ir pajungia vartojimo malonumams. Kaip patenkinti savo nenumaldomą laisvės nuo troškimą? Europos viešoje erdvėje dažnai girdžiu žodį GAFA – google, amazon, facebook, apple. Tai štai, mūsų kasdieniai draugai ir padėjėjai, jau valdantys didelę dalį mūsų gyvenimo.

​
Neužilgo sulauksim 5G, garsiai kalbam apie dirbtinį intelektą. Nereikia būti pranašu, kad nuspėtum, kaip tai paveiks mūsų kasdienį vartotojo gyvenimą. Ar neteks persikelti į Bruno Latour įsivaizduojamą GAFA savininkų „ofšorinę teritoriją“? Tik kad „bilietas“ ten brangesnis negu SpaceX kosminė odisėja.

Kita tema – „Pinigų karalystė“. Puslapių daug – nuo 61 iki 111. Bus įdomu.

2021-02-18,
Valdas Kavaliauskas

0 Comments

2021-02-07. Mus valdo troškimai. Zygmunt Bauman studijos

7/2/2021

0 Comments

 
Zygmunt Bauman. Globalizacija. Pasekmės žmogui. Strofa, Vilnius, 2002.

Šią knygą atradau prieš gerą dešimtmetį. Kiekvienais metais ją vėl naujai perskaitau. Ją reikėtų pastudijuoti kaip vadovėlį kiekvienam, gaminančiam ir norinčiam parduoti prekes, paslaugas ar kitas atrakcijas. Taip pat tiems, kurie kovoja su vartojimu ir mano, kad reikia gaminti mažiau, vartoti mažiau ir atsakingiau. Jau prieš 20 metų parašytos vadinamo „šiuolaikinio filosofo“ Baumano mintys tiksliai atskleidžia mus supantį vartojimo skatinimo pasaulį.


Ši knyga man įdomi ir dar viena erdvės ir laiko santykio interpretacija. Globalizacija – kaip gyvenamosios erdvės išnykimas. Verslo atitrūkimas nuo teritorijos.


Bruno Latour aktualizuoja globalizaciją įvesdamas „ofšorinės teritorijos“ terminą. Kai vienas procentas turtingiausiųjų praranda bet kokius saitus su likusiu pasauliu ir apsigyvena savo susikurtoje realybėje – „ofšorinėje“ teritorijoje.


Bet grįžkime prie mūsų temos „ Mus valdo troškimai“. Zygmuntas Baumanas man atskleidžia dar vieną vartojimo skatinimo aspektą, susijusį su mūsų troškimais – gundymą. Siūlau susipažinti su tekstu iš knygos „Globalizacija“, puslapiai 121-122.

Picture
Picture
Dar gilesni ir sudėtingesni klausimai analizuojami knygoje Zygmunt Bauman. Likvidi meilė. Apie žmogaus santykių trapumą. Apostrofa. Vilnius, 2007.

Ją kol kas suskleidžiau iki žodžių:


Gundymas-Geismas- Meilė- Seksas- Vaikas (tėvystė) ir visa tai, kad iš Homo faber per Homo sexualis taptume Homo consumens.

Atsižvelgiant į temos sudėtingumą, siūlau perskaityti visą knygą. Abidvi šias knygas, taip pat ir „Kultūra takioje modernybėje“. Apostrofa, 2015. Jau seniai atradau Varėnos viešojoje bibliotekoje – kokia nuostabi atgaiva beganant ožkas. Kai ieškau kelio iš vieno pasaulio į kitą.

2021-02-06,

Valdas Kavaliauskas

Picture
0 Comments

2021-02-02. Mus valdo troškimai. Pradžia

2/2/2021

0 Comments

 
Picture
„Troškimai yra Žmogaus esmė“, – Boruchas Spinoza.

Knyga „Iš vieno pasaulio į kitą“, antras skirsnis, nuo 39 iki 61 puslapio.

Susiskleidė iki žodžių:
Troškimas – Pasitenkinimas, Malonumas – Nusivylimas

Gražus lietuviškas žodis „troškulys“, dar gražesnė frazė – svaiginantis vandens troškulys.

Žmogus kaip „espece“ – rūšis neišgyventų, jei neturėtų troškimų. Valgymas ir dauginimasis – ko labiausiai trokštame. Tada ateina pasitenkinimas. Valgymo malonumas (šilta, saldu, kvepia ir t. t.) nuo pat pirmos dienos mus lydi visą gyvenimą, subrendus – dauginimosi troškimas, susijęs su pasitenkinimu, malonumu. Psichoneurologai yra identifikavę smegenų dalį, kuri, gavusi su valgymu ar dauginimusi susijusius impulsus, išskiria dopaminą – mūsų malonumo šaltinį. Norim valgyti vis dažniau, gausiau ir skaniau, norim atrodyti vis gražiau. Kiekvieną kartą, kai pajaučiam malonumą ar gyvybinių jėgų antplūdį, jaučiame pasitenkinimą. Nėra abejonių, kad pasitenkinimas yra labai svarbus žmogaus laimei. Tad pirmykščiam žmogui nelabai ko ir trūko. Šiandien, deja, ne viskas taip paprasta.

Šiandieninio gyvenimo malonumų troškulys įgavo ypatingą intensyvumą. Mes esame nuolat ir nuolat bombarduojami reklamos, žinių, socialinių tinklų, vaizdo žaidimų ir kitos informacijos, kurie skatina mūsų troškimus, kurie savo gausybėje tampa vis labiau ir greičiau patenkinami. Patiriame trumpalaikį malonumą ir vėl jau turime naują troškimo objektą. Vartojimo skatinimas paremtas troškulio skatinimu, greitu ir trumpalaikiu jo patenkinimu – trumpas malonumas, dažnai nusivylimas ir vėl naujo troškulio skatinimas.

Taip tampame savo troškimų įkaitu, kai nebepatiriame ilgalaikio džiaugsmo, nes esame nuolatinių troškimų būsenoje. Ir jei negalime patenkinti nuolat skatinamų troškimų – ateina nusivylimas.

Tai dar analizuosiu gilindamasis į Zygmunto Baumano „Likvidi meilė“ ir „Globalizacija“.

​Džiaugsmas – Liūdesys, Laimė – Nelaimė

Henri Bergson džiaugsmą apibrėžia kaip pergalę kažką įvykdžius. Tai didina mūsų gyvybiškumą, galią. Mes džiaugiamės, nes didinam savo Būtį.

Nuolatinis turėjimo malonumų skatinimas mums sukelia daugybę mažų džiaugsmų. Malonumas netrunka ilgai ir priklauso nuo išorinių dirgiklių. Apibūdindamas savo gyvenimą dažnai vartoju frazę – „nenumaldomas laisvės troškimas“. Ir dažnai užduodu sau klausimą – ar aš tikrai esu laisvas nuo nuolatinių išorinių dirgiklių, socialinių paskatų, kurios man sukelia nuolatinį troškulį? Nors esame pasiekę politinę laisvę, tačiau vis tiek likome vergais, savo aistrų vergais. Mokslo-technologijų progresas išoriniais dirgikliais dar labiau išplėtė ir įtvirtino mūsų vergystę.

Tuo tarpu ilgalaikis džiaugsmas kyla iš vidaus ir nėra priklausomas nuo išorės dirgiklių. Tris amžius anksčiau prieš Froidą, Spinoza genialiai įrodė, kad mes esame nuolat įtakojami savo troškimų, norų, raginimų ir t. t.

Be troškimų žmogus negalėtų egzistuoti. Spinoza pabrėžė, kad svarbu, kokia kryptimi nukreipti mūsų troškimai. Troškimai turėtų sietis su prasme, o per prasmingumą ateina atsakingumas. Spinozos „Etika“ išaiškina, kad yra troškimai, kurie mus „augina“ ir yra troškimai, nuo kurių mes nykstam. Tad troškimai gali atvesti į džiaugsmą arba į nusivylimą.

Laimė ir ilgalaikis džiaugsmas yra susieti vienas su kitu. Laimė kyla iš vidaus, iš būties, bet ne dėl išorinių veiksnių. Dualistinių santykių pasėkoje trumpalaikis džiaugsmas (kurį dažnai įsivaizduojam kaip laimę) kyla tada, kai nugalim savo priešininką. Jei būtume monistais, ieškotume laimės iš vidaus. 

2021-02-01,
Valdas Kavaliauskas
0 Comments

2021-01-24. Progresas. Išvados

24/1/2021

0 Comments

 
Visai neseniai atradau filosofą antropologą Bruno LATOUR (https://lt.wikipedia.org/wiki/Bruno_Latour). Jo šiandieninės situacijos apibūdinimas sudrebina iš vidaus – šiandien Žemė tarsi atsiskyrė nuo Žmonijos. Mes visi kiekvieną dieną, kiekvieną minutę jaučiamės atsakingi, kad prarandame Žemę, ir jaučiamės kalti, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti.

Keturias savaites pašvenčiau „suskliausti“ ir „išskleisti“ knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skyrių „Progresas“. Išskleidžiant pasitelkiau Edgar Morin, Pierre Rabhi, Aurelien Barrau, Cyrile Dion įžvalgas ir padedant Frederic Lenoir – Barouch Spinoza, kuris nutiesė kelius pereinant į antrą skyrių „Mus valdo troškimai“.

Prisimenant Edgar Morin įvardijimą, kad žmogus kaip būtybė stovi ant trijų, tarpusavyje viena kitą nuolat įtakojančių kojų:
  • „espece“ – rūšis, gyvūnas
  • „individu“ – individas, asmuo
  • „societė/culture“ – visuomenė/kultūra.

Peršasi išvada, kad MTP (mokslo technologijos progresas) kurdamas daiktų ir vis daugiau nematerialių „daiktų“ tenkina mūsų kaip „espece“ ir „individu poreikius“, bet nustumia į paribį visuomenės sandaros / kultūros vystymąsi.

„Progreso“ skyriaus analizė man perša keletą išvadų:
 
I. Materialinis progresas
  • Su R. Dekartu prasidėjęs mokslo technologinis progresas ir jo įtakojamas materialinių vertybių pasaulis plečiasi po visą planetą. Tuo pačiu gilėja  ir socialinė ir turtinė nelygybė, ypač vadinamosiose „išsivysčiusiose“ ekonomikose.
  • Gamtos išteklių naudojimu paremta daiktų gamyba remiasi iliuzija, kad galime vartoti „be ribų“, nors gamtos ištekliai yra riboti.
  • MTP nuolat greitėja.
  • MTP praktiškai nekontroliuojamas. Dėl globalizacijos nebelikę nacionalinių svertų. O planetos mastu susitariama tik dėl laisvos prekybos konvencijų, bet ne dėl bendrųjų grėsmių, tokių kaip ekologija – tarša, bioįvairovė, klimato kaita.
  • Senėjimo ir mirties baimė verčia „draustis“ arba kitaip tariant „kaupti“.

II. Kultūra, visuomenės sandara
  • MTP smelkiasi į kultūrą, tačiau vėlgi tenkindama individualius poreikius.
  • Stagnuojantys vadinamieji „humanitariniai“ mokslai nepakankamai skatina kultūros ir visuomenės sandaros vystymąsi. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje per savo iliuzinius poreikius tampa MTP auka, taip pat praranda stabilumą ir gebėjimą spręsti bendrąsias problemas.
  • Visuomenės santykiai remiasi dualizmo / konkurencijos principu ir apsunkina kurti / rasti bendruosius sprendimus.
  • Humanitarinių mokslų vystymasis ir sklaida – raktas į kitą, t. y. solidarų ir tausojantį pasaulį.

P.S. Prieš keletą metų Dargužiuose iš Redo Diržio išgirdau apie trišalį futbolą. Per kaimo šventę su vietiniais vaikinais (nežinau, kodėl ne su merginomis?) netgi sužaidėme mačą. Kviečiu susipažinti: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/menininko-redo-dirzio-projektas-londone.
 
Trišalio futbolo taisyklės: http://www.surininkunamai.lt/piemens-dienorascarontis/archives/06-2016
Picture
Picture
0 Comments

2021-01-15. Progresas. Gyvenimo proza ir poezija

15/1/2021

0 Comments

 
Picture
Šią savaitę paskyriau nuotoliniam (anksčiau sakydavo neakivaizdžiam) bendravimui su filosofu savamoksliu ir žemdirbiu, agroekologijos įprasmintoju Pierre Rabhi.

Pierre Rabhi – kilęs iš Alžyro ir nuo 5 metų visą gyvenimą praleidęs Prancūzijoje jau vaikystėje pateko į dviejų pasaulių sandūrą, t. y. gyvenimas dykumos oazės mikro bendruomenėje, musulmoniškas tikėjimas ir staiga užgriuvęs vakarų civilizacijos pasaulis su krikščioniškuoju pragmatizmu. Filosofijos studijos, darbas Paryžiaus pramonėje atvedė prie daržovių lysvės, kurioje žmona Michel išperėjo 5 vaikus. Juos maitino ožkų pienu. Ožkų pieno sūrius mainė į druską ir duoną, taip pat į instrumentus, kuriais muzikavo vaikai.

Mano pamėgtas Edgar Morin sakė – nori ar nenori, bet yra gyvenimo proza, valgyt tai norisi, yra ir gyvenimo poezija. Pierre Rabhi gyvenime atradau neįtikėtinai daug poezijos. Neįtikėtinai daug grožio, gerėjimosi pasauliu ir harmoningo, prasmingo širdžiai mielo darbo.

Gal tikrai reikia rankas panardinti į žemę, pamatyti dygstantį augalą, pamelžti ožką ar karvę ir atsigerti šilto pieno, kad suprastumei, kokį gėrį atėmė iš mūsų progresas?

Gyvenimo prozos ir poezijos santykį gražiai iliustruoja Pierre Rabhi dažnai pasakojamas atsitikimas. Drauge su kaimynu pjaudami malkas namų židiniui, vakarėjant dienai Pierre pamatė nuostabų reginį – besileidžianti saulė apšvietė didingo medžio šakas, šviesos aureolė sudievino medžio grožį. Pierre kumštelėjo savo kaimyną, žiūrėk! „O taip, beveik 10 kietmetrių malkų“ – atsakė susižavėjęs kaimynas.

Taip ir savo kūrybiškumą galime nukreipti didinti malkų kietmetrių skaičiui, taip greitindami technologinį mokslo progresą, bet galime kurti ar atkurti grožį, galime puoselėti meilę.

2021-01-15, Valdas Kavaliauskas

Ankstesnis gėrėjimasis diena ir „šviečiančiais“ žmonėmis

Man patinka geltona spalva
2016-05-11

Diena prasidėjo nuo sūrių brandyklos šaldytuvo įsijungimo. Ankstyvą ir saulėtą rytmetį geltonas saulės spindulys pro mažą plyšelį sugebėjo apšviesti temperatūros matuoklį. Pasiuntė šilumos pliūpsnį, suveikė elektronika ir mieguistas sūrininkas jau negali sustabdyti savo minčių. Galvoje užstrigo žodis „elektra“. Gūdžiais tarybiniais laikais ekonominį išsivystymą vertino pagal elektros naudojimą. Jei neklystu, tai Lietuva pirmavo lyginant su kitomis broliškomis respublikomis. O kaipgi balanos gadynėje skaičiavo, iš ko mokesčių daugiau surinkti? Mužikų krašte skaičiuodavo, kiek troba turi langų. Kai pažiūri dabar į senovines dzūkelių trobas, tai supranti, kad mokesčių jie tikrai nedaug mokėjo. O elektros dabar sunaudojam daug. Kas mėnesį sumokam tris ir daugiau šimtų eurų. Gal labai modernūs esame? Vargu – pasakytų barzdą užsiauginęs ekologistas.

Gana sapalioti, laikas keltis pas ožkas ir melžti. Rytinis espresso puodelis sustato į vėžes užkaitusią galvą. Išėjus į lauką akys apraibsta nuo rytmečio šviesos, išsibarsčiusios ant ryškiai geltonos tvoros. Nuo šypsenos raukšlės susipina ne tik apie burną, bet ir apie akis. Ar žinote, kaip dieną atskirti kaimietį nuo miestiečio? Nagi pagal akinius. Ne pagal akinių eleganciją ir kainą, bet pagal stiklų tamsumą. Miestiečio nuo kompo išsausėjusios akys tiesiog paniškai bijo saulės, tad kuo tamsesni akiniai, tuo ilgiau nematęs natūralios šviesos, dažnai išbalusio veido miestietis. O man patinka geltona ryški šviesa.

Po rytinių darbų ateina verslo pusryčių metas. Tradiciškai kaimynkos Dalytės kiaušinis, kartais vienas, kartais ir visi trys – priklauso nuo to, kokie darbai laukia. Šiandieninės diskusijos objektas – kiaušinio trynio geltonumas. Pagal tai aptariam, kokie buvo šios savaitės orai, kiek dažnai vištos lakiojo po kiemą, ar jau išdygusi žolė? Šiandien kiaušinis pilnas saulės spindulių. Tai jaučiame ir gomuriu, kuris maloninamas įvairialypiais skoniais. Man patinka geltona spalva.

Ožkų reiškiamas nepasitenkinimas mane skubina leistis į ganyklas. Gerai. Jau keliaujam, tik uždarysim vieną apšlubusią Stirną, nes dabar nuolat judėsime iki ganyklų, jose taip pat nesustosime, ir grįžti reikės prieš pačius pietus. Pievos mus pasitinka geltona jūra. Šiemet pienės sužydėjo žymiai anksčiau nei sodai. Net ir kriaušės dar tik skleidžia lapus. Ganydamas nepaskubėsi ir interneto nepažiūrėsi. Mano „Nokios“ ekranas saulės šviesoje beviltiškai juodas. Užtat ir patinka geltona saulės šviesa.

Prisiminiau naktį matytą didelį geltoną mėnulį. Šaltas jis atrodė. Gal dėl to, kad jis visai ne geltonas, o tik atspindintis saulės šviesą.

Na va, pagaliau supratau, kad yra šviečiantys ir šviesą atspindintys. Mėnulis ir tvora – atspindi šviesą. Pienė ir kiaušinis – šviečia. Kuo kietesnis, uždaresnis apvalkalas – tuo labiau atspindi, bet nešviečia. Lygiai taip pat ir žmonėse. Prisiminiau situaciją, kai buvau klausinėjamas, o kodėl Dargužiuose apsigyvenote? Juokdamasis automatiškai atsakydavau – tai mažiausiai nuo Vilniaus nutolęs kaimas, kuriame nėra nei vieno lenko. Be reikalo juokiausi – papuoliau į kaimą, kuriame šimto penkiasdešimties kiemų gyvenvietėje vyrauja tik penkios pavardės, nors pravardžių galybė. Kaimynai su pasididžiavimu paaiškino, kad dargužiškiai į savo kaimą nepriimdavo žentų, kraujo atšviežinimui veždavosi tik nuolankias marčias. Visą ilgą Rusijos imperijos ir lenkmečio laiką saugojo savo kalbą ir tikėjimą. Puiku, džiaugiuosi ilgamete istorija ir aš, bet kaip man gyventi šiame kaime?

​Gyvenimas prasidėjo nuo to, kad gavau pravardę – Prancūzas. Gal dėl to, kad mūsų kieme dažnai skambėdavo svetima kalba? Nors pravardės gimsta ne pagal logiką – iracionaliai. Vėliau iš Europos išgirdome žodį „daugiakultūriškumas“. Tikėdamas, kad viskas, kas ateina iš Europos yra gerai, pradėjau tai įgyvendinti su ožkomis. Vietinės veislės autochtonės du metus kergiamos su čekų baltuoju, du metus – šveicarų zaanenu ir du metus prancūzų alpinu. Ir taip toliau, jokio kraujo grynumo, jokios veislės stabilumo. Rasonacizmui – ne. Ir ką jūs pasakysit? Rezultatas pranoko lūkesčius – atsako postmodernusis mičiurinietis.

Kaimo kultūrinis kiautas sueižėjo, kai draugai (ir vėl prancūzai) į kaimo šventę atsivežė grupę juodaodžių, kurie, matyt, instinktyviai siekdami daugiakultūriškumo mielai fotografavosi su kaimo merginom, o vakare užkilę į sceną afrikietiškais ritmais sudainavo „o mama, kaip aš tavęs ilgiuosi“. Žodžiai prancūziški, bet refrenas „mama“ grynai lietuviškas. Atlyžo sugrudusios kaimo moteriškių širdys – pasirodo ir juodukai turi mamas ir dar ilgisi jų. Nuo to momento kaimas prarado atspindintį švytėjimą, per plyšius į vidų skverbėsi naujo gyvenimo gaivalas. Nuslopo ir kaimo Sekminių šventės, nebeatsispindi ta išorinė valdžios bendruomeniškumo skatinimo ir kitokia šviesa.

Šiais metais atsirado švytėjimas. Vis žiūrėjau, ar tai ne atšvaitas? Tikrai ne. Valio Dargužių kaimui ir jo kultūriniuose plyšiuose išaugusiam jaunimui. Man gera gyventi kaime! Truputį deklaratyvu, truputį provokatyvu, bet įdomu.

Seniūnė Vaiva sako, kad Dargužiai gerai verčiasi. Kažin per ką? Išgirdus žodį „verslas“ iš karto matau du ryškius efektyvaus verslumo pavyzdžius: valstybės įmonė Registrų centras ir šiuolaikinis LT verslo idealas Ilja Laursas. Ir vieni, ir kiti kaip žaliavą naudoją orą, viduramžiais vadintą eteriu. Tik vieni, prisidengę valstybiniu reikšmingumu, gamina (t. y. gadina ir labai brangiai) popierių, o kiti – patenkina malonumo troškulį ir greičiausiai visai nebrangiai. „Pypt“, – sako Laursas. Ir jau turi atspausdintą trimatį mėgstamo žaidimo herojų, dar kartą „pypt“ ir už keleto dienų individualaus dizaino žiedas ant piršto. Kol suregistruosim visus Lietuvos sklypelius ir šulinėlius, visas esančias malkines ir šiaip pavėsines darbo registrui užteks dešimčiai metų. Paskui jas nugriausim, užregistruosim nugriovimą, pastatysim naujas ir vėl užregistruosim. Dar dešimt metų verslo garantuota. Ilja per tą laiką pradės spausdinti trimačius spausdintuvus, kad kiekvienas galėtume atsispausdinti reikalingus ir nereikalingus daiktus.

O ką man daryti, jei nesu valstybinės monopolinės įmonės tarnautojas? Ilja išvis dirba dviese tik su spausdintuvu. Filosofas Arūnas sako – turi išplėsti verslumo sąvoką. Jau dešimt metų su Rasa plečiam. Kai klausia, kada atostogaujam, atsakom – kiekvieną dieną. Klausia, kada sunkiausia? Atsakom – kai nėra darbo, t. y. nėra pieno, nedarom sūrių. Tada bandom keliauti, pavargstam baisiai. Greičiau namo, greičiau į tvartą, pas laukiančius augintinius.

Klausia, ar valdžia gera, ar padeda? Atsakom, kad neturim valdžios. Pažįstam keletą pavargusių tarnautojų, tai  mes jiems kartais padedam.

Klausia, kas jums patinka? Atsakau – man patinka šviečiantys geltona spalva.

Šios ir kitos mintys kilo svarstant, apie ką reikės kalbėti gegužės 14 d. Dargužiuose vyksiančioje diskusijoje „Man gera gyventi kaime?!“. Arūnas ir Kęstutis sufleruoja diskusijos užuomazgą: užeivių ir autochtonų sąveika, verslo sąvokos išplėtimas, kaimo gyvybės prielaidos... Gal ir pataikysiu į temą. Jei bus pakankamai šviečiančiųjų…
0 Comments

2021-01-09. Progresas. Pauzė

10/1/2021

0 Comments

 
Picture
Paspausti „pauzė“

Ar įmanoma sinchronizuoti mokslo technologinį progresą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką „stop“ – kompiuteris išsijungia, kaip paspaudi „stop“ žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Pratęsiant klausimą ir išplečiant citatą.

Progresas, ypač paskutinių dešimtmečių, galėtų būti simbolizuojamas judėjimo greičiu. Kuo labiau didėja judėjimo greitis, tuo labiau traukiasi erdvė. Ir atvirkščiai.

Apie tai mano rašyta esė „2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės“:

Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.

Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.

Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?

Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Itakė. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.

Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.

Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.

Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gilyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.

Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.

Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.

Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.

Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.

Draugiškai Valdas, 2020-08-21

Karantino metu ribojamas fizinis judėjimas persiorientavo į vis didėjantį informacijos greitį. Rezultatas tas pats – mūsų mąstymo ir gyvenimo erdvė lygiai taip pat spaudžiasi, tampa rudimentine.

Technologinis progresas (greitis) ir žemdirbystė

Iš prigimties cikliškas žemdirbio laikas ir „gyvenimas“ erdvėje sąlygojo, kad, vystantis technologiniam progresui, žemdirbys buvo ir yra laikomas atsilikusiu. Žemdirbio įvaizdis – iš šiuolaikinio žaidimo iškritęs autsaideris. Pagal linijinio laiko įvaizdį – žemdirbys neturi ateities. Tad progresas ėmėsi ir kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo  transformuojantis sprogmenų gamintojų pramonei prasidėjo kaimo industrializacija, „chemizuota“ žemdirbystė. Po to prasidėjo „hors sol“ – gamyba po stogu. Pirmiausia pramoniniai paukščių kompleksai, po to kiaulių, galvijų, o dabar ir melžiamų karvių, ožkų, avių. Aišku nepamirštant, kad augalus irgi galima auginti „hors sol“ (žr. Almerijos šiltnamių kompleksai Ispanijoje, kur dešimtys ir šimtai hektarų klesti po plastiko stogu.) Gamyba „hors sol“ neišvengimai tapo gamtos, aplinkos niokojimo šaltiniu. Šiandien, kai kalbame, kad maisto gamyba sąlygoja apie 1/3 CO2 išmetimo – tai pramoninė „postoginė“ gamyba ir su ja tiesiogiai susijusi maisto perdirbimo pramonė.

Šie technologiniai pasiekimai transformavo žemdirbio, valstiečio, kaimiečio sąvoką. Romantiškoje visuomenės atmintyje – valstietis vis dar arklį pasikinkęs ir su kauptuku dirbantis, su meile ir saulės šviesa  mums maistą gaminantis kaimietis, nors realybėje tokių jau mažai beliko. Atsiranda naujieji valstiečiai, valdantys dešimtis ir šimtus tūkstančių ha žemės ir puikiai adaptavęsi gyventi linijiniame laike, kurių kaip pagrindinis tikslas – kaupimas – yra nuolat priekyje, ateityje.

Išlikęs ar naujai įsikūręs „senasis“ valstietis desperatiškai ieško savo vietos, blaškydamasis tarp besitraukiančios erdvės ir greitėjančio laiko.

Gamtos „nusavinimas“ ir nemirtingumas

​Sudaiktinus gamtą, atsirado gamtos naudojimosi ir tuo pačiu nuosavybės poreikis. Imperinių ir kolonijinių valstybių, kurių palikuonys esame mes – vakarų civilizacija, „svetimų“ teritorijų užkariavimas ar kitoks užgrobimas įteisina ir žemės nuosavybę. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą iliustruoja gerai žinomas Amerikos užkariautojų ir vietos indėnų nesusikalbėjimas. Paprašius ar pareikalavus parduoti aplink esančias žemės, indėnai buvo nuoširdžiai nustebę – kaip aš galiu parduoti tai, ko pats nepagaminau, tai, ko neturiu, ne man priklauso ši žemė, bet aš jai priklausau.

Praradę ciklišką laiką, kai gimtis ir mirtis yra nuolat pasikartojantys, gyvename nuolatinėje ateityje, kuriai užtikrinti turime kaupti atsargas, kurios mums turėtų užtikrinti nuolatinį „jaunumą“ ir nemirtingumą.


0 Comments

2021-01-04. Progresas

4/1/2021

0 Comments

 
Picture
Picture
Picture
Ir vėl į nuotykį. Socialinės ir filosofinės studijos. Pasidėjęs prieš akis knygą „Iš vieno pasaulio į kitą“ svarstau, kaip ją geriau suprasti ir perteikti kitiems? Prisiminiau neseną FB renginį: Tarpušvenčio filosofija #1 – Kodėl P. Ramus, o ne G. Bruno: R. Descartes'o „Samprotavimų apie metodą“ prielaidos. Prof. Gintautas Mažeikis. Jame Gintautas iliustravo mokymosi metodą: „pasiimkite Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir perskaitę ją suskleiskite į vieną puslapį. Tai bus epitoma. Po to išskleiskite kūrinį iki jo buvusio dydžio“. Susižavėjęs suskleidimo ir išskleidimo žodžiais, panaršęs internete radau Gilles Deleuze Le Pli – klostės sąvoką. Pasiskolinęs šią metaforą, „suskliausiu“ į klostes PROGRESO skirsnį (13-39 p.) ir kviečiu į pagalbą per sausio mėnesį „išskleidžiant“ šią temą. Gal pasisektų susiburti į viešą diskusiją ir drauge išvėdinti savo protą?

Suskliausti klostes, išskleisti vėduoklę, išvėdinti protą. Trys Vėduoklės žingsniai?

O gal suskleisti, užvožti per galvą – apsvaiginti. Išskleisti vėduoklę, gaivaus oro gūsis – atgaivinti?

Tema – PROGRESAS

​
Suskleista vėduoklė:

Civilizacija ir progresas

Prieš pradedant kalbėti apie progresą, norisi užsiduoti civilizacijos klausimą: kokiame pasaulyje mes norime gyventi? Mes jau nebegalime kalbėti apie savo pasaulį. Dėl technologinio progreso ir globalizacijos šiandien mes visi esame viename laive. Edgar Morin pasakė: „Mano tėvynė – visa Žemė“. Šiandien beveik kiekviena krizė tampa pasauline – ar būtų sanitarinė, ar ekonominė. Kai V amžiuje subyrėjo Romos imperija, tai buvo kataklizmas visam Vakarų pasauliui, bet jokio poveikio Indijai ar Kinijai. Šiandien žmonijos istorijoje žymus pasikeitimas – mes visi esame vieno likimo. Tačiau visi esame ir pasidaliję: ekonominė, socialinė nelygybė ne tik tarp kontinentų ir šalių, bet ir kiekvienos šalies viduje. Vienas ketvirtis žmonijos valdo tris ketvirčius pasaulio turtų. Ir šis santykis vis keičiasi turtėjančių naudai.

Taigi, kokios civilizacijos mes norime? Kokiomis vertybėmis remsimės? Kokią prasmę suteikiame savo veiksmams? Kaip mes reaguojame į precedento neturinčią ekologinę krizę?

Modernią žodžio progresas prasmę suformulavo mąstytojai Gotthold Ephraim Lessing (Visuotinė lietuvių enciklopedija – https://www.vle.lt/straipsnis/gotthold-ephraim-lessing/), Anne Robert Jacques Turgot (Wikipedia, la enciclopedia libre – https://es.wikipedia.org/wiki/Anne_Robert_Jacques_Turgot). Iš vienos pusės tai – kritiškas realybės stebėjimas, paskatinęs mokslo ir technologijų pakilimą. Iš kitos pusės mitas – tikėjimas, kad mokslo vystymasis sąlygos moralinį ir dvasinį žmogaus pasaulį. Šis modernybės mitas buvo gana populiarus iki 1930 m., kai dalis filosofų paneigė šią priklausomybę. Vienas iš jų – Victor Hugo. Mitas griuvo XX amžiuje. Du ypatingai žudikiški pasauliniai karai, žmonių naikinimo stovyklos, Nagasakio ir Hirosimos bombardavimas sugriovė visas iliuzijas. Dar niekad Žmonija nebuvo tokia barbariška. Mokslas ir technologijos ne tik kad nepaskatino moralės, bet atvirkščiai – tapo naikinimo įrankiu.

Protas ir išmintis

„Dar niekad mes nebuvome tokie technologiškai galingi ir kultūriškai niekingi“, – Edgar Morin. Išmintis, moralė beviltiškai atsiliko nuo proto – mokslo technologijų. Protingas – tai dar nereiškia, kad išmintingas. „Mokslo dėka mes tapome Dievais, nors nesame nusipelnę būti Žmonėmis“, – Jean Rostand. Šiandieninio mokslo pasiekimai ir jų nauda dažnu atveju palieka problemas ateičiai. Užtenka Černobylio pavyzdžio, nekalbant apie radioaktyvias atliekas, kurias ir šiandien nežinome, kur slėpti. Šiandien mokslas, pasikinkęs technologijas, įgavo tokį greitį, kad daugelis mūsų nebesugebame spėti drauge ir esame neviltyje. Kokia prasmė? Kur grožis? Meilė ir fantazmai? Modernumo šūkis „ateitis ir progresas“ mus apakino ir suteikė viltį, kad rytoj bus geriau, kad mokslas išspręs visas problemas. Ar įmanoma sinchronizuoti mokslą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką stop – kompiuteris išsijungia, kai paspaudi stop žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Antropocentrizmo ir gamtos sudaiktinimo istorija

Žmogaus ir gamtos atskyrimo procesas, prieš išplisdamas po visą pasaulį, prasidėjo Mesopotamijoje prieš 12 tūkstančių metų, kai mūsų civilizacija perėjo iš paleolito amžiaus į neolito periodą. Natūraliai atšilus klimatui mūsų protėviai iš medžiotojų – rinkėjų bendruomenės perėjo į sėslų gyvenimo būdą, kurdami kaimus, po to miestus, karalystes ir imperijas. Prisiminkime, kad paleolitinėje eroje žmogus buvo pasinėręs į simbolinį tikėjimą. Žmogus žinojo, kad yra sudėtinė gamtos dalis ir nėra skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jis tikėjo, kad ir augalai, ir gyvūnai tiek pat orūs, kiek ir žmogus. Pirmosios religijos buvo animistinės. Tikėjimas, kad gamta susideda iš matomo ir nematomo pasaulio ir yra gyvas organizmas. Tarpininkas tarp gyvo pasaulio ir negyvo – šamanas, kuris tiesiogiai kontaktuoja su gamtos dvasiomis (medžio, vandens, akmens, gyvūno ir t. t.)

Įsitvirtinus sėsliam gyvenimo būdui, pagoniškos religijos palaipsniui nyksta ir atsiranda taip vadinamos didžiosios religijos. Įsitvirtina tikėjimas, kad nematomos dvasios gyvena ne šalia – gamtoje, bet Danguje. Tokiu būdu atsiranda vertikalė – apačioje yra gamta, viršuje – dievai, o tarp jų – žmogus. Visose antikos religijose stebime tą pačią hierarchiją. Žmogus lyg sodininkas įgauna misiją valdyti kosminę ir gamtos sferas. Žmogus išrinktuoju tampa Dievų paliepimu. Žmogus įgauna atsakomybę valdyti gamtą. Nuo to momento gamta nelaikoma gyvu organizmu, bet tampa aplinka aplink žmogų – gimsta antropocentrizmas. XVII amžiuje matematikas ir filosofas Renė Dekartas peržengia dar vieną etapą – gamta pradedama vertinti kaip medžiaga, kurią galime naudoti kaip resursą savo poreikiams. Žmogus tampa valdovas ir gamtos savininkas.

Šis redukcionistinis ir naudingumo principu paremtas mąstymas atvėrė kelius eksperimentiniams mokslams. Gimus šiuolaikiniam kapitalizmui, gamtinių resursų naudojimas tapo besaikis, be jokios atsakomybės gamtai. Taip gamta prarado savo magiją, praradom poetinį pasaulį. Gamta prarado šventumą ir tapo daiktu. Tuo pačiu žmogus tapo vienišas. Jei jis nėra gamtos dalis, tai kaip jis gali sietis su kosmosu? Kaip gyventi, kai neturi su gamta susietų šaknų? Kuo labiau nutolstame nuo gamtos, tuo labiau mus apima nerimas ir pažeidžiamumo jausmas.

Dar reikėtų grįžti prie sakralumo / šventumo sąvokos. Mūsų egzistenciją sąlygoja erdvės ir laiko dimensijos. Vadinamos primityvios tradicinės bendruomenės, gyvenančios ciklišku (metų ciklas) laiku, sakralizavo gyvenimo erdvę. Gamta – tai švento, dvasinio, nematomo pasaulio susitikimo vieta. Tad kosmosas ir visa gamta tampa šventa. Pradedant XVIII amžiumi, gamta nuvainikuojama ir valdoma tik žmogaus. Tad žmogus nesijaučia gyvenąs šventoje erdvėje, šventu tampa laikas. Iš cikliško gamtiško laiko žmogus pereina į linijinį laiką – turintį tikslą iš netobulo pasaulio sukurti tobulą. Šis laiko šventumas sudaro visų šiuolaikinių ideologijų pagrindą – progreso ideologiją, tačiau taip pat ir nacizmo ar marksizmo ideologiją, kurios mums nuolat žadėjo geresnį pasaulį. Tas pats ir su ultra-liberalia ideologija, kuri mums žada geresnį pasaulį daugiau gaminant ir daugiau vartojant.

Laiko šventumas krikščionybės ištakose. Biblija mums atnešė radikaliai naują idėją. Nepriklausomas nei nuo kosmoso, nei nuo laiko Dievo kūrėjas sudarė sąjungą su žmogumi. Ir šita sąjunga yra skirta pagerinti pasaulį. Šventas Augustinas V amžiuje savo darbe „Cite de dieu“ pagrindė šią biblinę koncepciją – sąjunga tarp žmogaus ir dievo. Ateistinė bendruomenė tiesiog perėmė šią pasaulio pagerinimo idėją išmesdami į pašalį religiją. Bet laiko sakralumo / šventumo sąvoka išliko tikint, kad progresas mus išgelbės ir tai suteikė žmonijai viltį.

Deja, ši viltis šiandien ištikta krizės. No future! – jau 1970 metais šaukė pankai. Šiandien krizės ritasi per pasaulį viena paskui kitą ir jaunoji karta dar garsiau šaukia – jūs atėmėte iš mūsų ATEITĮ.

Laiko sakralizacijos krizė mums suteikia progą atsikratyti progreso mito.

Žmogus ir aplinka

Dažnai kalbame apie aplinką, aplinkosaugą, tarsi gamtos pasaulis yra aplink žmogų. Gana arogantiška įsivaizduoti, kad žmogus yra visa ko centre. Froidas įvardijo tris nuolankumo pamokas žmogui, kurias pavadino „narcizo žaizdos“:
  • Kopernikas įrodė, kad žemė nėra visatos ir pasaulio centras.
  • Darvinas įrodė, kad žmogus nėra atskiras išrinktasis dieviškas kūrinys. Žmogaus ir žmogbeždžionės DNR kodas beveik sutampa.
  • Psichoanalizė įrodė, kad mūsų protas nėra laisvas, jam įtaką daro pasąmonė.

Nicolas Hulot kalba apie ketvirtąjį pažeminimą – Prometėjo gėdą, mes nebegalime suvaldyti progreso ir tapome mūsų sėkmės aukomis. Gal tai paaiškina, kodėl didelė dalis mokslininkų, intelektualų nekalba apie pagrindinį mūsų civilizacijos klausimą – ar išgyvens žmonija, ar išvis išliks gyvybė žemėje?

Žemės istorijoje įvyko du kokybiniai šuoliai:
  • Kai iš mineralinių medžiagų chaoso atsirado gyvybė, augalai, gyvūnai. 
  • Besivystant gyvūnijos pasauliui, staiga atsirado žmogus ir protas / sąmonė.

Ar įvyks trečiasis? Suvokti pasaulio prasmę?
Picture
Picture
Picture
0 Comments

2020-12-28. Pirmas įrašas – problema

28/12/2020

0 Comments

 
Picture
„Iš vieno pasaulio į kitą“ – tai gamtininko, politiko ir mąstytojo Nicolas Hulot ir filosofo Frederic Lenoir knyga, kurioje diskutuojama apie žmoniją šiuolaikiniame ekologinės ir sanitarinės krizės pasaulyje. Pažvelgti į žmogų, kaip į sudėtinę mūsų visų planetos dalį, suvokti jo klystkelius ir netektis. Atrasti kelią į prasmingą ateitį. 

Šiandien mano mokytojai – sociologas filosofas Edgar MORIN, filosofas Pierre RABHI, astrofizikas, filosofas, poetas Aurelien BARRAU, filosofas Frederic LENOIR ir gamtininkas, mąstytojas, politikas Nicolas HULOT. Turiu viltį atrasti ir kitus, taip pat ir Lietuvos sociologus ir filosofus.

Džiaugiuosi būdamas laisvas drauge su Jumis kurti kitokį pasaulį. Solidarų ir tausojantį pasaulį.

Prancūzų astrofizikas, filosofas, poetas, Grenoblio universiteto profesorius Aurelien Barrau  pastebėjo, kad neužtenka tik spėlioti ir diskutuoti apie mūsų laukiančias krizes ir kitus kataklizmus. Norėdami suprasti žmonijos civilizacijos kelią, turėtume iš etinės moralinės pusės įvertinti jau seniai ir gerai žinomus faktus apie žmogaus „nuveiktus“ darbus:
  • per du paskutinius šimtmečius žemė neteko 60 procentų savo miškų;
  • per du paskutinius dešimtmečius žemė neteko beveik pusės gyvūnijos pasaulio;
  • per du paskutinius metus kai kurios teritorijos neteko daugiau kaip pusės savo vabzdžių.

Visa tai – žmogaus agresyvios veiklos rezultatai. Šiandien mes gyvename šeštojoje gyvybės išnykimo mūsų planetoje eroje. Skirtumas tas, kad anksčiau gyvybės nykimo priežastys būdavo sąlygotos geologinių ir visatos pokyčių, šiandien – žmonijos, kuri užima tik šimtąsias dalis procento nuo viso gyvybės pasaulio žemėje.

Ir tai tik keletas paskutinių mūsų destrukcinės veiklos šimtmečių, kurie žemės istorijos požiūriu yra tik vienas mirksnis.
 
„Dar niekada žmonija nebuvo tokia technologiškai galinga ir kartu tokia trapi“ – citata iš knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“. Fizinį ir visuomenės santykių trapumą skaudžiai pastebime kiekvienas mūsų – daugiau ar mažiau paliesti COVID-19 pandemijos ir su ja susijusiu karantinu.

Mūsų žemės tarša ir išteklių eikvojimas nuolat auga. Negana to, pirmi klimato kaitos požymiai ir greitėjantys atšilimo pokyčiai dar labiau paskatins destrukcinį poveikį net ir  pasaulyje „viešpataujančiai“ žmonijai.

Kviečiu aktyviai dalyvauti, prisidėti prie temų nagrinėjimo, analizuoti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Išsaugant viltį, kad žmogaus išmintis ir sąmoningumas atvers naujus pasaulio horizontus.

Planuojamas diskusijų ciklo turinys:  
  • Civilizacijos progresas? Kaip civilizacijos ir technologinis progresas daro įtaką žmogaus būčiai, jo dvasiniam ir fiziniam pasauliui?  
  • Viskas yra tik malonumas. Vartojimo malonumai ir žmogiškasis džiaugsmas.
  • Pinigų viešpatavimas. Kaip mainų ekvivalentas tapo viešpataujančiu elementu.
  • Politikos ribotumas. Trumpalaikiai uždaviniai ir ilgalaikės problemos.

Kiti raktiniai sakiniai – asmeniniai poreikiai ir viešasis interesas; virtualus miražas ir realybė; nuo „vis daugiau“ prie „esu“. Suderinti unikalumą ir įvairovę. Suteikti prasmę.

- draugiškai, vis dar sūrininkas Valdas Kavaliauskas

0 Comments

2020-12-05. Mėlynstiebis narcizas pražydo

5/12/2020

0 Comments

 
Pradžioje dvi citatos iš Vikipedijos:
​
Narcizas (lot. Narcissus, angl. Narcissi, vok. Narzissen) – amarilinių (Amaryllidaceae) šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio narkao – svaiginu; žiedai turi stiprų svaiginantį kvapą. Daugiamečiai svogūniniai augalai. Stiebas ilgas, belapis, su plėvine makštimi pamate ir linijiškais pamatiniais lapais. Žiedai gana stambūs, pavieniai arba susitelkę po kelis. Sėklos juodos, rutuliškos arba kampuotos. Gentyje apie 50 rūšių; auga daugiausia Viduržemio pajūrio srities vakarinėje dalyje. Lietuvoje auginamos 3 rūšys: baltasis (arba poetinis), puokštinis ir geltonasis (arba tariamasis) narcizai (Narcissus pseudonarcissus). Išvesta labai daug veislių.

Mūsų narcizas ypatingas – mėlynstiebis. Tiesa, ne vienintelis, pasaulyje jų daugybė. Pasirodo, tai XXI amžiaus sparčiai besidauginanti veislė.

Pavadinimo kilmė. Senovės graikų mitologijoje pasakojama apie labai gražų jaunuolį, kurio vardas buvo Narcizas. Jis taip save mylėjo, kad aplinkui nieko nepastebėdavo ir vis žiūrėdavo į savo gražaus veido atspindį vandenyje. Tačiau už tai dievai jį nubaudė ir pavertė gėle, kuri savo žiedą yra pasukusi į šoną arba žemyn, tarsi žiūrėdama į veidrodį ar į vandenį.

Mūsų narcizas ypatingas – mėlynstiebis. Tiesa, ne vienintelis, pasaulyje jų daugybė.

Narcisizmas (pagal senovės graikų mitologijos herojų Narcizą, kuris įsimylėjo save išvydęs atspindį vandenyje; arba autoerotizmas) – asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi.

Froidas manė, kad nežymus narcisizmas būdingas kiekvienam žmogui, ir buvo pirmasis autorius priskyręs sąvoką psichologijai. Tačiau perteklinį jo kiekį žmoguje aprašė kaip patologinę savimeilę. Psichologijoje bei psichiatrijoje perteklinis narcisizmas pripažįstamas kaip asmenybės sutrikimas, vadinamasis Narcisistinis asmenybės sutrikimas. Paprastai narcisizmas veikia kaip kompensacinis nepilnavertiškumo komplekso mechanizmas. Narcisistinė asmenybė formuojasi jau vaikystėje ir tam didelę įtaką turi vaiko santykiai su tėvais.

Narcizai nesugeba suprasti priešingos nei jų nuomonės egzistavimo galimybės, todėl kitokios nuomonės konfrontaciją dažnai lydi pykčio, o kartais net ir agresijos protrūkiai. Dėl nuolatinio savęs lyginimo su kitais patiriamas nevisavertiškumo jausmas.

Terminas neretai naudojamas neigiama, kritiška prasme, pabrėžiant asmens tuštybę, puikybę, egoizmą ar paprastą savanaudiškumą. Kartais taikomas elitinėms visuomenės grupėms apibūdinti. XXI a. dažnai vadinamas narcisizmo amžiumi dėl visuomenės susitelkimo į save.

Ilgai galvojau prieš rašydamas šias eilutes. Prisiminta vaikystės pasaka apie nuogą karalių palengvino apsisprendimą. Jei mūsų valstybės dvariškiai dėl vienų ar kitų priežasčių nemato nuogo kūno, tai laisvas vaikas tą nesunkiai parodo pirštu.
​
- draugiškai sūrininkas Valdas
0 Comments
<<Previous

    Archyvai

    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.