 |  |
Raudonai nusvilusios blauzdos vis primena, kad prieš porą dienų su Rasa baidare plaukėme Merkiu, maršrutas – nuo Valkininkų iki Pamerkių.
Nebūtų nieko nuostabaus, jei baidarininkas Paulius nebūtų paklausęs: „o tai prieš kiek metų sėdėjote baidarėje?“
Aš pasiskubinęs leptelėjau: „prieš dešimt!“. Rasa atidžiau pasvarsčiusi patikslino: „prieš 12“. Prieš 12... Visus savo sūrininkystės metus praleidome vėjais. Dargužiuose gyvendami Merkį matėme pro langą už Aukštuolio prūdo. Dabar nuo Norvydiškių turime pavažiuoti kelis kilometrus. Nors Merkys ir dabar ranka pasiekiamas, kažkodėl realiai yra toli nuo mūsų. Jei tai būtų kalba apie kultūrą ar kitas pramogas, tai galėtume save įvardyti, kaip tipiškus socialinės atskirties atstovus.
Neturime, ko kaltinti, kad tokie esame. Patys pasirinkome laisvę daryti tai, ką norime, kartu save įkalindami laike ir erdvėje. Prieš kelias savaites Gražvydas iš Baltijos aplinkos forumo pasiėmęs planšetę man uždavė 250 klausimų. Per penkias bendravimo valandas turėjome išsiaiškinti, ar mūsų ūkis yra gyvybingas ir tvarus. Didžiosios dalies klausimų ir atsakymų nepamenu, bet Gražvydas žadėjo parodyti gražią diagramą, atspindinčią mūsų dabartį ir ateitį. Vis dėlto vieną skaičių pacituosiu. 70 valandų per savaitę – tiek laiko mes su Rasa kiekvienas dirbame savo ūkyje, sūrinėje ir lakiodami po miestą, kad parduotume sūrius. Tik atsakęs į šį klausimą suvokiau šių skaičių reikšmę mūsų ateičiai. Tikiu, kad Gražvydo diagrama parodys puikų mūsų ūkio gyvybingumą (kol mes patys dar vis gyvybingi...), tačiau kas laukia rytoj???
Vos prieš trejus metų pakvietėme į sodybos „Paskui saulę ir ožkas“ atidarymą ir kalbėjome, kad bent dešimčiai metų esame ramūs – optimizavome visą rankinį darbą, kad galėtume su mažesnėmis darbo laiko sąnaudomis nudirbti daugiau darbų (tai vadinasi darbo našumu), tačiau nuolatinis išorinis ekonominis spaudimas mus ir vėl verčia iš naujo planuoti optimizavimą, investicijas, didėjimą.
Ir viskas tik dėl to, kad galėtume kelias valandas paplaukti Merkiu? Kad galėtume turėti laiko savišvietai ir bendravimui?
Senas pažįstamas Arūnas iš mūsų juokiasi: „planuojat sūrių gaminti daugiau, tikėdamiesi dirbti mažiau?“ Kodėl, Arūnai, tu daužai mūsų viltis?
Paraleliniame pasaulyje vis kalbama apie skaitmenizavimą, dirbtinį intelektą, dalijimosi ekonomiką, o mes pasislėpę nuo svilinančios saulės gailestingai žiūrime į ruduojančias, jau buvusias pievas. Ožkos po jas vaikšto tiek pat valandų, bet nesant žolės pieno duoda 30 proc. mažiau. Darbo našumas nukrito trečdaliu. Jei tai būtų globaliai, tai tendencija katastrofiška, bet mūsų lokaliame ūkelyje tai įdomu tik mums, desperatiškai skaičiuojantiems, kiek per tų 70 savaitinių valandų pagaminame produkcijos.
Nusvilusių blauzdų perštėjimas vis primena, kad kažkas čia ne taip!
Kaime smagu poilsiauti ir skaniai valgyti kaimynės užaugintas daržoves, bet dirbti kaime..?
- sūrininkas Valdas
Nebūtų nieko nuostabaus, jei baidarininkas Paulius nebūtų paklausęs: „o tai prieš kiek metų sėdėjote baidarėje?“
Aš pasiskubinęs leptelėjau: „prieš dešimt!“. Rasa atidžiau pasvarsčiusi patikslino: „prieš 12“. Prieš 12... Visus savo sūrininkystės metus praleidome vėjais. Dargužiuose gyvendami Merkį matėme pro langą už Aukštuolio prūdo. Dabar nuo Norvydiškių turime pavažiuoti kelis kilometrus. Nors Merkys ir dabar ranka pasiekiamas, kažkodėl realiai yra toli nuo mūsų. Jei tai būtų kalba apie kultūrą ar kitas pramogas, tai galėtume save įvardyti, kaip tipiškus socialinės atskirties atstovus.
Neturime, ko kaltinti, kad tokie esame. Patys pasirinkome laisvę daryti tai, ką norime, kartu save įkalindami laike ir erdvėje. Prieš kelias savaites Gražvydas iš Baltijos aplinkos forumo pasiėmęs planšetę man uždavė 250 klausimų. Per penkias bendravimo valandas turėjome išsiaiškinti, ar mūsų ūkis yra gyvybingas ir tvarus. Didžiosios dalies klausimų ir atsakymų nepamenu, bet Gražvydas žadėjo parodyti gražią diagramą, atspindinčią mūsų dabartį ir ateitį. Vis dėlto vieną skaičių pacituosiu. 70 valandų per savaitę – tiek laiko mes su Rasa kiekvienas dirbame savo ūkyje, sūrinėje ir lakiodami po miestą, kad parduotume sūrius. Tik atsakęs į šį klausimą suvokiau šių skaičių reikšmę mūsų ateičiai. Tikiu, kad Gražvydo diagrama parodys puikų mūsų ūkio gyvybingumą (kol mes patys dar vis gyvybingi...), tačiau kas laukia rytoj???
Vos prieš trejus metų pakvietėme į sodybos „Paskui saulę ir ožkas“ atidarymą ir kalbėjome, kad bent dešimčiai metų esame ramūs – optimizavome visą rankinį darbą, kad galėtume su mažesnėmis darbo laiko sąnaudomis nudirbti daugiau darbų (tai vadinasi darbo našumu), tačiau nuolatinis išorinis ekonominis spaudimas mus ir vėl verčia iš naujo planuoti optimizavimą, investicijas, didėjimą.
Ir viskas tik dėl to, kad galėtume kelias valandas paplaukti Merkiu? Kad galėtume turėti laiko savišvietai ir bendravimui?
Senas pažįstamas Arūnas iš mūsų juokiasi: „planuojat sūrių gaminti daugiau, tikėdamiesi dirbti mažiau?“ Kodėl, Arūnai, tu daužai mūsų viltis?
Paraleliniame pasaulyje vis kalbama apie skaitmenizavimą, dirbtinį intelektą, dalijimosi ekonomiką, o mes pasislėpę nuo svilinančios saulės gailestingai žiūrime į ruduojančias, jau buvusias pievas. Ožkos po jas vaikšto tiek pat valandų, bet nesant žolės pieno duoda 30 proc. mažiau. Darbo našumas nukrito trečdaliu. Jei tai būtų globaliai, tai tendencija katastrofiška, bet mūsų lokaliame ūkelyje tai įdomu tik mums, desperatiškai skaičiuojantiems, kiek per tų 70 savaitinių valandų pagaminame produkcijos.
Nusvilusių blauzdų perštėjimas vis primena, kad kažkas čia ne taip!
Kaime smagu poilsiauti ir skaniai valgyti kaimynės užaugintas daržoves, bet dirbti kaime..?
- sūrininkas Valdas
RSS Feed
