Vėlyvi pusryčiai ir n’espresso kava iš kapsulių mus nuteikia energingiems gurmaniškiems Lyon atradimams. Kuprinės ant pečių ir žygiuojam į “Les halles de Paul Bocuse”. Prieš porą metų viename lietuviškame kulinarijos žurnale perskaitėme, kad tai geriausias Prancūzijos turgus. Nežinau kaip autoriai tą sužinojo, bet turgumi čia visai nekvepia. Gamintojo nei vieno nėra, vien komersantai: sūrininkai, mėsininkai, žuvies ir jūros gėrybių ir t.t., tai yra tie kurie atsirenka geros kokybės produktus ir puikiai juos pateikia išrankiai publikai. Gal net sakyčiau, kad atrenka geriausios kokybės ir parduoda profesionaliausiai. Halių koncepcija labai aiškiai suformuota į tam tikro lygio išrankų ir pasiturintį miestietį, todėl nerasi čia atsitiktinio prekiautojo ar vidutinės kokybės pigesnio produkto. Dar vienas originalumas, tai restoranų gausa, toks įspūdis, kad patekai į restoranų centrą, o prekiautojai tik priedas, kad restoranai turėtų kur įsigyti nuolat šviežią ir kokybišką produktą. Ypatingai tą jauti kur yra prekiaujama jūros gėrybėmis: šviežiai atidarytos austrės, šalto muscadet butelis, pagrindinis austrių baro patiekalas. O prie mėsinės švytinčių prekystalių puikuojasi čirškantys steikai su “fritkėm”.
Mes su Rasa savo įdėmiais žvilgsniais “nušveitėme” sūrių komersantų vitrinas ir įsitikinome, kad tokios įvairovės ir tokios kokybės dar niekur nesame matę. Žiūrėkite nuotraukas ir varvinkite seilę svajodami apie galimybę, bent akies krašteliu pasiganyti sūrių “pievose”. O mes, per tą laiką, nusprendžiam kukliai nutūpti ant austrių baro kėdučių ir įkvėpti visus metus laukto vandenyno kvapo. Vien kvapo negana, tad pradžiai po tuziną austrių ir balto rasojančio vyno. Dar ir to neužtenka. Kol austres atidarys, lėkštelė “boulot”, lietuviškai pavadinčiau jūros sraigės su naminiu majonezu.
Prabėgus aistringų malonumų valandėlei tuo nepasitenkinam, ir nusprendę, kad pietų jau nebevalgysime, nutarėme apvainikuoti džiaugsmo metą dar tuzinu austrių. Betupėdami ant aukštų baro kėdžių nutarėm, kad vien gero produkto negana. Halių šurmulys, prekeivių riksmai ir šalia susibūręs ryškių vyriškų šalikų ir moteriškų aukštakulnių būrelis kaip tik tas interjeras, kad jau nebe valgytume, bet mėgautumės kažkur netoliese esančia jūra.
Susiruošę išeiti (kuprinė jau prieš tai užpildyta nematytų neragautų sūrių ) lyg tarp kitko kreivai pažvelgiau į “kuklią” sąskaitą, kuri savo dydžiu prilygsta patirtam džiaugsmui. Apkvaitusiomis galvomis žygiuojam į savo “studio”, kad truputėlį nusnaudę toliau tęstume bastūnų sūrininkų keliones.
Šį kartą ieškome sūrio restorano. Berods, vienintelis toks, besiblaškantis Paryžiaus ir Liono internetinėje erdvėje. Jau antri metai, kai neakivaizdžiai jį pažįstam, bet neturėjom progos aplankyti. “L’instant fromages”, 31 rue St-Helene, Lyon 2.
Nors jau 19 valanda, bet mes kaip visada pirmieji lankytojai. Puikiai žinome kas mums patinka, jauki aplinka, pilna salė klegančių žmonių ir sūrio kvapas. Deja, kol kas tik jauki maža salytė, pora nuobodžiaujančių jaunuolių ir pilna siena sūrių pavadinimų.
Jau rašiau, kad atėjęs į tradicinėje vietoje esantį tradicinį prancūzų restoraną anksčiau negu 19-20 valandą, gali labai nejaukiai pasijausti ir sutrukdyti personalą, kuris “ilsisi” prieš ilgą būsimos vakarienės metą. Tas negalioja turistinėse vietose, kur visąlaik atdara ir visąlaik gausi ko nors valgyti, bet nusiteik greitajam maistui už stingdančią žvilgsnį kainą.
Kol rinkomės sūrį belgiškas alus nuplovė ant lupų užsilikusį jūros skonį. Jaunuoliai pasirodo tikri sūrių fanai ir žinovai, tad rinktis sūrius buvo tikras malonumas: rocamadour, epoisse, brillat- savarin ir keletas “specialite” su garstyčių grudeliais ir dar kažkuo. Prie kiekvieno sūrio parinktas vis kitas priedas, pradedant figų uogiene ir baigiant žaliais padžiūvusiais pievagrybiais. Smagu. Ačiū dievui sūrio kiekiai nedideli, skoniai įvairūs, aplinka darosi vis šiltesnė, nes vietų restoranėlyje jau trūksta. Tad mūsų ankstyvas išėjimas visiškai nenuliūdino personalo, atvirkščiai, bemokant sąskaitą Rasa prisipažino kad patys esame sūrininkai ir Dargužiuose rengiam sūrių degustacijas. Nežinau ar mums abiems tai buvo skirta, bet Rasa kišenėje parsinešė vizitinę kortelę su palinkėjimais bendrauti, susitikti.
Tegyvuoja sūrininkų pasaulis!
Mes su Rasa savo įdėmiais žvilgsniais “nušveitėme” sūrių komersantų vitrinas ir įsitikinome, kad tokios įvairovės ir tokios kokybės dar niekur nesame matę. Žiūrėkite nuotraukas ir varvinkite seilę svajodami apie galimybę, bent akies krašteliu pasiganyti sūrių “pievose”. O mes, per tą laiką, nusprendžiam kukliai nutūpti ant austrių baro kėdučių ir įkvėpti visus metus laukto vandenyno kvapo. Vien kvapo negana, tad pradžiai po tuziną austrių ir balto rasojančio vyno. Dar ir to neužtenka. Kol austres atidarys, lėkštelė “boulot”, lietuviškai pavadinčiau jūros sraigės su naminiu majonezu.
Prabėgus aistringų malonumų valandėlei tuo nepasitenkinam, ir nusprendę, kad pietų jau nebevalgysime, nutarėme apvainikuoti džiaugsmo metą dar tuzinu austrių. Betupėdami ant aukštų baro kėdžių nutarėm, kad vien gero produkto negana. Halių šurmulys, prekeivių riksmai ir šalia susibūręs ryškių vyriškų šalikų ir moteriškų aukštakulnių būrelis kaip tik tas interjeras, kad jau nebe valgytume, bet mėgautumės kažkur netoliese esančia jūra.
Susiruošę išeiti (kuprinė jau prieš tai užpildyta nematytų neragautų sūrių ) lyg tarp kitko kreivai pažvelgiau į “kuklią” sąskaitą, kuri savo dydžiu prilygsta patirtam džiaugsmui. Apkvaitusiomis galvomis žygiuojam į savo “studio”, kad truputėlį nusnaudę toliau tęstume bastūnų sūrininkų keliones.
Šį kartą ieškome sūrio restorano. Berods, vienintelis toks, besiblaškantis Paryžiaus ir Liono internetinėje erdvėje. Jau antri metai, kai neakivaizdžiai jį pažįstam, bet neturėjom progos aplankyti. “L’instant fromages”, 31 rue St-Helene, Lyon 2.
Nors jau 19 valanda, bet mes kaip visada pirmieji lankytojai. Puikiai žinome kas mums patinka, jauki aplinka, pilna salė klegančių žmonių ir sūrio kvapas. Deja, kol kas tik jauki maža salytė, pora nuobodžiaujančių jaunuolių ir pilna siena sūrių pavadinimų.
Jau rašiau, kad atėjęs į tradicinėje vietoje esantį tradicinį prancūzų restoraną anksčiau negu 19-20 valandą, gali labai nejaukiai pasijausti ir sutrukdyti personalą, kuris “ilsisi” prieš ilgą būsimos vakarienės metą. Tas negalioja turistinėse vietose, kur visąlaik atdara ir visąlaik gausi ko nors valgyti, bet nusiteik greitajam maistui už stingdančią žvilgsnį kainą.
Kol rinkomės sūrį belgiškas alus nuplovė ant lupų užsilikusį jūros skonį. Jaunuoliai pasirodo tikri sūrių fanai ir žinovai, tad rinktis sūrius buvo tikras malonumas: rocamadour, epoisse, brillat- savarin ir keletas “specialite” su garstyčių grudeliais ir dar kažkuo. Prie kiekvieno sūrio parinktas vis kitas priedas, pradedant figų uogiene ir baigiant žaliais padžiūvusiais pievagrybiais. Smagu. Ačiū dievui sūrio kiekiai nedideli, skoniai įvairūs, aplinka darosi vis šiltesnė, nes vietų restoranėlyje jau trūksta. Tad mūsų ankstyvas išėjimas visiškai nenuliūdino personalo, atvirkščiai, bemokant sąskaitą Rasa prisipažino kad patys esame sūrininkai ir Dargužiuose rengiam sūrių degustacijas. Nežinau ar mums abiems tai buvo skirta, bet Rasa kišenėje parsinešė vizitinę kortelę su palinkėjimais bendrauti, susitikti.
Tegyvuoja sūrininkų pasaulis!
RSS Feed
