 |  |
Šiandien jau nebežinau, ar dar galima kalbėti apie bendruomenių jautrumą / sąmoningumą klimato kaitos problematikai. Nemažai faktų rodo, kad žemės šiltėjimo procesai jau yra nesustabdomi. Matyt, teks kalbėti ir apie jautrumą, ir apie atsparumą.
Kai prieš kiek laiko su vienu žmogumi pasidalijau savo planais savo pilietinę visuomeninę veiklą skirti klimato kaitos problemai, išgirdau įdomų komentarą: štai Valdas iš kaimo glūdumos, didžiąją laiko dalį praleidžiantis fermoje su ožkomis arba sūrinėje, staiga išeina gelbėti pasaulio. Manau, kad šis komentaras puikiai atspindi šios problemos sudėtingumą:
Visa tai sudėjus į krūvą apima bejėgiškumas ir atrodo, kad lengviausias sprendimas paslėpti galvą smėlyje ir lyg niekur nieko džiaugtis vartojimo malonumais.
Tad kaip paskatinti bendruomenių jautrumą / sąmoningumą klimato kaitos problemai? Nežinau. Todėl nutariau ir vėl tapti Pameistriu, kaip beveik 15 metų buvau Jean-Jacques sūrininkystės pameistriu plačiąja prasme.
Meistru pasirinkau prancūzų gamtosaugininką ir mąstytoją Nicolas Hulot. Šiandien jis mane veda per klimato kaitos labirintus, žmogaus ir visuomenės evoliucijos takais. Nicolas Hulot ir jo kolegos filosofo Frederic Lenoir paskutinis bendras darbas pavadinimu „Iš vieno pasaulio į kitą“ gana taikliai įvardijo mūsų šiandienos kelią . Mes šiandien ieškome kelio iš vieno pasaulio į kitą.
Nors ir kaip norisi matyti savo veiklos rezultatus, norisi pakeisti pasaulį, deja, mūsų galimybių ribotumas verčia apriboti tikslus. Mes galime kažką nuveikti – kad ir nedidelio, bet prasmingo. Rasti savo takelį.
Šiandien esame „Miesto laboratorijoje“, kurios vienas iš tikslų – suburti miesto valgytojų ir maisto gamintojų bendruomenę. Tai kokio pasaulio siekia Goda, Agnė ir kiti Antakalnio bendruomenės nariai? Kaip iki jo nukeliauti?
Esame apsupti filosofų ir sociologų, tad norime prasmingo pagarbaus santykio tarp gamintojų, valgytojų ir filosofų. Solidaraus ir pagarbaus bendradarbiavimo tarp mūsų ir gamtos. Tarp miesto ir kaimo.
Prieš pradedant analizuoti Miesto laboratorijos patirtį ir galimybes, noriu pasidalinti, kokias patirtis radau už Lietuvos ribų.
Chronologiškai.
1970 metai. Japonija. TEIKEI. Šis žodis reiškia „įsipareigojimas bendradarbiauti“. Šio judėjimo šaknys – 1950 metais aptikta stipri jūrinė tarša gyvsidabriu žuvyse ir vėžiagyviuose. O tai, kaip žinia, sudaro japonų virtuvės pagrindą. Ekologinės žemdirbystės asociacija, kuruojanti judėjimą TEIKEI, 1978 metais paskelbė 10 principų / vertybių, kuriais remiantis vystomas bendradarbiavimas tarp smulkių gamintojų ir valgytojų. Vienas iš jų – smulkių gamintojų kooperacija ir valgytojų sąmoningumo ugdymas.
1980 metais JAV ir Kanada. CSA (Communauty Suported Agriculture) – bendruomenės palaikoma žemdirbystė. Sistema, kai valgytojų savaitinio abonemento kaina priklauso nuo žemdirbio gamybos kaštų, o valgytojas įsipareigoja dalyvauti produktų distribucijos / pateikimo procese. Šio judėjimo šaknys – 1960-1970 metai „Back to the land“ – grįžimas prie žemės. Judėjimo atsiradimui darė įtaką krizinė situacija kaime, kai bankrutavo daugybė smulkių gamintojų, o valgytojai miestuose susidūrė su nepatenkinama maisto kokybe. Šūkiai – „tiltas tarp miesto ir kaimo“, „svarbu jausti valgytojų palaikymą“.
Remiantis Š. Amerikos patirtimi, 2001 metais Prancūzijoje gimė AMAP – valstietišką žemdirbystę palaikanti asociacija. Valgytojų įsipareigojimai:
Gamintojai: kokybiška ir įvairi produkcija, edukacijos-pedagogika, technologinis ir ekonominis skaidrumas.
Formalizuoti santykiai – sutartis tarp valgytojo ir gamintojo. Tarpininkas – asociacija – dažnai turinti animatorių, finansuojamą iš viešųjų finansų.
2001-2010 metais judėjimas po truputėlį plečiasi į Pietų Ameriką – Brazilija, Aziją – Vietnamas ir, žinoma, į Lietuvą. Asociacija „Viva Sol“ 2006 metais įsikūrė siekdama skatinti miesto ir kaimo solidarumą.
„Viva Sol“ tuo metu taip ir nesugebėjo užmegzti formalaus santykio tarp valgytojų ir gamintojų, tačiau užmezgėme puikius savitarpio pasitikėjimo santykius.
Visi šie liudijimai rodo, kad standartiniai piniginiai ir rinkos santykiai nepajėgūs spręsti kritinių situacijų. Grįžtame prie solidarių bendruomeninių santykių.
Kaip tai atsitinka, kiek jie yra ilgalaikiai?
Kaip atsiranda daugybė puikių iniciatyvų, kurios dažnai užgęsta?
Tai galime suprasti atsiverdami, to tikintis ir iš kitų.
Šiandien atsiranda vis daugiau ir daugiau prielaidų, kai valgytojai ieško bendradarbiavimo su gamintojais:
Kai prieš kiek laiko su vienu žmogumi pasidalijau savo planais savo pilietinę visuomeninę veiklą skirti klimato kaitos problemai, išgirdau įdomų komentarą: štai Valdas iš kaimo glūdumos, didžiąją laiko dalį praleidžiantis fermoje su ožkomis arba sūrinėje, staiga išeina gelbėti pasaulio. Manau, kad šis komentaras puikiai atspindi šios problemos sudėtingumą:
- Tai vyksta kažkur kitur ir mūsų tai tiesiogiai neliečia. Esame atskirti nuo realybės.
- Ne mūsų jėgoms išspręsti šį klausimą, būtini (net ir globalios) valdžios sprendimai. Vis gilėjanti valstybės ir piliečio atskirtis.
- Prie viso to prisideda ir kaltės jausmas. Greta Thunberg pažadino mūsų bendrą ir individualią kaltę dėl ateinančioms kartoms paliekamų gamtos / aplinkos griuvėsių.
Visa tai sudėjus į krūvą apima bejėgiškumas ir atrodo, kad lengviausias sprendimas paslėpti galvą smėlyje ir lyg niekur nieko džiaugtis vartojimo malonumais.
Tad kaip paskatinti bendruomenių jautrumą / sąmoningumą klimato kaitos problemai? Nežinau. Todėl nutariau ir vėl tapti Pameistriu, kaip beveik 15 metų buvau Jean-Jacques sūrininkystės pameistriu plačiąja prasme.
Meistru pasirinkau prancūzų gamtosaugininką ir mąstytoją Nicolas Hulot. Šiandien jis mane veda per klimato kaitos labirintus, žmogaus ir visuomenės evoliucijos takais. Nicolas Hulot ir jo kolegos filosofo Frederic Lenoir paskutinis bendras darbas pavadinimu „Iš vieno pasaulio į kitą“ gana taikliai įvardijo mūsų šiandienos kelią . Mes šiandien ieškome kelio iš vieno pasaulio į kitą.
Nors ir kaip norisi matyti savo veiklos rezultatus, norisi pakeisti pasaulį, deja, mūsų galimybių ribotumas verčia apriboti tikslus. Mes galime kažką nuveikti – kad ir nedidelio, bet prasmingo. Rasti savo takelį.
Šiandien esame „Miesto laboratorijoje“, kurios vienas iš tikslų – suburti miesto valgytojų ir maisto gamintojų bendruomenę. Tai kokio pasaulio siekia Goda, Agnė ir kiti Antakalnio bendruomenės nariai? Kaip iki jo nukeliauti?
Esame apsupti filosofų ir sociologų, tad norime prasmingo pagarbaus santykio tarp gamintojų, valgytojų ir filosofų. Solidaraus ir pagarbaus bendradarbiavimo tarp mūsų ir gamtos. Tarp miesto ir kaimo.
Prieš pradedant analizuoti Miesto laboratorijos patirtį ir galimybes, noriu pasidalinti, kokias patirtis radau už Lietuvos ribų.
Chronologiškai.
1970 metai. Japonija. TEIKEI. Šis žodis reiškia „įsipareigojimas bendradarbiauti“. Šio judėjimo šaknys – 1950 metais aptikta stipri jūrinė tarša gyvsidabriu žuvyse ir vėžiagyviuose. O tai, kaip žinia, sudaro japonų virtuvės pagrindą. Ekologinės žemdirbystės asociacija, kuruojanti judėjimą TEIKEI, 1978 metais paskelbė 10 principų / vertybių, kuriais remiantis vystomas bendradarbiavimas tarp smulkių gamintojų ir valgytojų. Vienas iš jų – smulkių gamintojų kooperacija ir valgytojų sąmoningumo ugdymas.
1980 metais JAV ir Kanada. CSA (Communauty Suported Agriculture) – bendruomenės palaikoma žemdirbystė. Sistema, kai valgytojų savaitinio abonemento kaina priklauso nuo žemdirbio gamybos kaštų, o valgytojas įsipareigoja dalyvauti produktų distribucijos / pateikimo procese. Šio judėjimo šaknys – 1960-1970 metai „Back to the land“ – grįžimas prie žemės. Judėjimo atsiradimui darė įtaką krizinė situacija kaime, kai bankrutavo daugybė smulkių gamintojų, o valgytojai miestuose susidūrė su nepatenkinama maisto kokybe. Šūkiai – „tiltas tarp miesto ir kaimo“, „svarbu jausti valgytojų palaikymą“.
Remiantis Š. Amerikos patirtimi, 2001 metais Prancūzijoje gimė AMAP – valstietišką žemdirbystę palaikanti asociacija. Valgytojų įsipareigojimai:
- Išankstinis produkcijos apmokėjimas,
- Solidarumas, esant derliaus netekčiai,
- Dalyvavimas valdyme.
Gamintojai: kokybiška ir įvairi produkcija, edukacijos-pedagogika, technologinis ir ekonominis skaidrumas.
Formalizuoti santykiai – sutartis tarp valgytojo ir gamintojo. Tarpininkas – asociacija – dažnai turinti animatorių, finansuojamą iš viešųjų finansų.
2001-2010 metais judėjimas po truputėlį plečiasi į Pietų Ameriką – Brazilija, Aziją – Vietnamas ir, žinoma, į Lietuvą. Asociacija „Viva Sol“ 2006 metais įsikūrė siekdama skatinti miesto ir kaimo solidarumą.
„Viva Sol“ tuo metu taip ir nesugebėjo užmegzti formalaus santykio tarp valgytojų ir gamintojų, tačiau užmezgėme puikius savitarpio pasitikėjimo santykius.
Visi šie liudijimai rodo, kad standartiniai piniginiai ir rinkos santykiai nepajėgūs spręsti kritinių situacijų. Grįžtame prie solidarių bendruomeninių santykių.
Kaip tai atsitinka, kiek jie yra ilgalaikiai?
Kaip atsiranda daugybė puikių iniciatyvų, kurios dažnai užgęsta?
Tai galime suprasti atsiverdami, to tikintis ir iš kitų.
Šiandien atsiranda vis daugiau ir daugiau prielaidų, kai valgytojai ieško bendradarbiavimo su gamintojais:
- Aktualėja klimato kaitos aspektai – maisto gamyba / perdirbimas šiandien atsakingi už beveik 1/3 viso išmetamo CO2.
- Maisto pakuočių ir atliekų tarša užtvindo vis daugiau ir daugiau aplinkos.
- Covid-19 pandemija diktuoja mūsų gyvenimo taisykles. Dėl karantino kilo graži Sūrio Lauknešėlių iniciatyva, kuri gyvuoja ir dabar.
RSS Feed
