Šeštadienio rytas. Traukinys Lyon- Grenoble per valandą mus nuvežė į kažkur labai girdėtą miestą. Gal kad čia buvo olimpinės žaidynės? O gal dėl to, jog Alytaus, buvusios pirmos vidurinės, mokytojai jau tarybiniais metais būtent Grenoblyje tobulino savo vadovėlinę prancūzų kalbą?
Išėjus iš stoties gausus lietus sustabdė nežinomybėje, turime rasti “Marche de l’estacade” kur prekiauja Nicolia iš Ferme de Saint-Luce. Orientyras - geležinkelio bėgiai, tik nežinom į kurią pusę. Nusprendėme eiti į dešinę. Leidomės į kelią su savo moderniais “Samsonite” lagaminais ant ratukų, visiškai prieštaraudami klajoklių sūrininkų įvaizdžiui: turėtume turėti labai didelę ir nutriušusią kuprinę. Mūsų žvilgsniai apsiblausę nuo stotyje praleistos nemigo nakties, o atrodome lyg praleidę dvi paras “Euroline” autobuse, maršrutu Kaunas - Grenoble. Tarp kitko toks maršrutas tikrai egzistuoja ir gali būti visai naudingas pradedančiajam sūrininkui, nenorinčiam klaidžioti po Paryžiaus ar kitų miestų metro labirintus.
Po geležinkelio ilgu tiltu radome turgų, kuris lapkričio lietuje neatrodė labai šiltas, gal labiau gaivus (pozityviai mąstant). Jame daugybė prekiautojų, tarp kurių ir mūsų ieškomas Nicolia su neįvardintu draugu, studentu, kuris kiekvieną turgaus dieną, nuo 7val ryto ateina padėti prekiauti, tuo pačiu, žinoma, kažkiek ir užsidirba. Mūsų lagaminai, palydėti nustebusiu žvilgsniu, atsiduria autobuse iki lubų prikrautame tuščių ir pilnų duonos dėžių, termosų ir dar visokiausių sunkiai įvardijamų rakandų. Vienas iš jų, tai vyno šaldytuvas, pritaikytas tam, kad būtų galima pardavinėti pilstomą atšaldytą nepasterizuotą karvių pieną. Galiojimo laikas - 3 dienos. Kaina 1,20 euro už litrą. Pienas turbūt geras ir skanus, nes eilė rikiuojasi nemaža. Turgus tikrai įspūdingas, labai daug prekeivių, kurie lyg ir padalinti į dvi grupes: produktai iš ūkių, o kita dalis, įvairūs perpardavinėtojai, netgi didžiulis sunkvežimis, kuris privežęs tiek vaisių ir daržovių, kad padaryta gana didelė savitarnos erdvė, su kasos aparatu prie išėjimo. Ko ne mini-maxima?
Kol lietus nesustodamas pliaupia Nicolia mums siūlo pasivaikščioti. Važiuosime į fermą 13 valandą. Skrandis lieka ištikimas poreikiui nuolat būti kažkuo užpildytas, tad ieškome kur mums užeiti, tuo labiau jaučiame, jog atvykus į fermą visi bus jau papietavę ir teks badauti iki vėlyvo vakaro. Na jau ne! Šalia turgaus esančioje gatvelėje aptinkame meniu: virtuvė a la tradition de “bouchon”. Tai mums. Įėjus nežinai kur dėtis, nes visas baras apsėstas, daugybės triukšmingų diedų ir keletas kikenančių moteriškių, suprask, turgaus prekyba dėl lietaus prasta, tai žymiai geriau sušilti prie baro. Mums parodė mažą balkonėlį, kuriame pilna dar mažesnių staliukų. Meniu kuklus, kaina įdomi, prie meniu priklauso pilstomo vyno grafinas. Gyvensim. Šeimininkas neužilgo mums atnešė įvairių dešrelių ir, matyt, neradęs pilstomo vyno atnešė visą butelį Beaujolais. Ką gi, teks darbuotis. Vos spėjom pas mūsų laukiantį Nicolia. Pirmyn į fermą! Keliai vingiuoti, kalnuoti, vairuotojas jaunas ir energingas, popietinis mieguistumas išlaksto kaip nebuvęs.
Štai ir mažas kalnų kaimelis, kuriame praleisime visas 10 dienų. Sutinkame Vincent, kuris palydi iki savo namo ir siūlo ilsėtis, nes Saint Luce “associes” dabar susirinkime.
Buvome čia su Rasa lygiai prieš 10 metų... O Vincent su Florence pažįstu dar nuo tų laikų, kai drauge dirbome Maskvoje, aš pardavinėjau Rusijos paukštynams naminių paukščių selekcinę medžiagą, o Vincent mokė rusus paukštininkus kaip juos lesinti. Tad nenuostabu, kad susitikus pirmiausia “meškiškai” apsikabinome: privet, drug moj.
Kadangi šeštadienis ir šį savaitgalį nei Vincent, nei Florence nedirba fermoje, tai vakarui numatyta šventinis vakaras. Į svečius taip pat pakviesti netoliese esantys kiti smulkūs sūrininkai, laikantys apie 50 ožkų.
Su savo įpročiais anksti gultis vos vos sulaukiam laiko, kai sėsime prie didelio stalo. Supratome, kad šventė skirta daugiau vaikams, nes prie keturių Vincent ir Florence vaikučių prisijungę dar 2 mažamečiai kaimynų vaikai, tad prie stalo susirinkome apie dvylika žmonių. Ir kaip gi pamaitinti tokią govėdą? Fondiu. Bet ne sūrio, o aliejaus. Įkaitinti bliūdai ir gausybė jautienos, sūrio, duonos. Ir viskas iš fermos, išskyrus aliejus. Primena sūrininkų namus Dargužiuose. Knapsėdami nosimis, vos randame progos įsiterpti kad kažką papasakotume apie savo ūkį, vienintelė proga, tai mūsų Žan-Žako ir Bliuzo ragavimas. Dar ožkos bandukė. Pagal prancūzų tradiciją pokalbio tema turi būti bendra visiems ir suprantama vaikams, tai viskas ir sukosi apie juos. Smagu. Vėliau sužinojau, kad buvo numatyta , kad daugiau su kaimynais ožkininkais pabendrausime kai vaikučiai suguls miego, tačiau mes su Rasa pasinaudojom proga, kad 23val. jie kilo nuo stalo ir vos vilkdami kojas pasiekėm savo kambarėlį. Dar ilgai girdėjome kaimynų ūkininkų diskusijų šurmulį, bet dalyvauti niekaip nesugebėjom. Rytoj.
Sekmadienis prasideda vėlyvais pusryčiais, kuriuos mes buvome nieko prieš žymiai paankstinti. Po jų radome laiko pakalbėti apie GAEC Saint Luce.
2001 metais dvi poros (Vincent ir Florence, Anne ir Sergey) nutaria palikti Rusiją, nes tapo aišku, kad kažką reikia keisti. Dar ilgesniam laikui likus užsienyje, jau būtų sunku adaptuotis Prancūzijoje, tektų ir toliau tęsti bastūno kelią. Šeimos nuo pat pradžių nutarė, kad norėtų gyventi kaime, geriausia kalnuose ir dirbti su žeme, gyvuliais. Nors, kaip vėliau išsitarė, motyvai buvo visų skirtingi. Florence norėjo kalnų, gyventi kalnuose - tai jos gyvenimo svajonė. Vincent - energija kunkuliuojantis, verslumu žavintis žmogus, nuolat kuriantis, nuolat žiūrintis į priekį. Neteko paklausti Anne kokia buvo jos motyvacija, bet Florence ir Vincent taip pat įvardijo kaip svarbias sąlygas, kuriomis gyvens (jau gyvena) jų vaikai.
Keleto metų paieškos atvedė į mažą ir mirštantį kalnų kaimelį, kuriame buvo 30 karvių ferma, tradiciškai parduodanti pieną pramoniniam perdirbimui. Jos savininkai jau būdami prieš pensijinio amžiaus suprato, kad reikia imtis iniciatyvos kažką keisti, nes ferma greitu laiku susidurs su finansinėmis problemomis, o amžius neleidžia imtis kardinalių pakeitimų, kad išsaugotų karvių ūkį. Tad sprendimas parduoti fermą su visais gyvuliais buvo palankus abiem pusėms. Ir štai startas: Vincent - pardavimai ir projektų, pinigų paieška, Florence - pieno perdirbimo ateljė, Sergey - ūkis, karvių priežiūra ir pašarų ruošimas, Anne - duonos kepimo ateljė ir apskaita. Taip du metai vergiško darbo ir daug daug vaikučių pabiručių. Krizė atėjo netikėtai. Sergey neatlaikė. Kaip Vincent papasakojo, kultūriniai skirtumai (Sergey - buvęs rusų armijos karininkas) neleido laiku išsiaiškinti nuoskaudų, taip pat nuovargis ir po keleto audringų “associe” susirinkimų Sergey išėjo pasiėmęs kuprinę, palikęs ne tik du mažamečius vaikus, bet didelę skylę ūkio organizavimo sistemoje. O ką kalbėti apie Anne, kai viskas sugriuvo vienu metu. Taigi 2003 metai buvo patys sunkiausi tiek fiziškai, tiek morališkai. Likusiai trijulei prireikė ir psichologo pagalbos, kuri išaugo į nuolatinius metinius aptarimus-seminarus, siekiant suvaldyti nuolatinio streso sukeltas mažo kolektyvo konfliktines situacijas. Maždaug tuo pat metu, mes ir apsilankėme Saint Luce pirmą kartą. Prisiminimai nebuvo labai jaukūs, matėsi suvargę veidai, pražilę plaukai ir nuolatinė įtampa akyse. Tad mūsų viešnagė tuo metu truko vos keletą dienų, net nesugebėjus suprasti kur slepiasi problemos. Bet atsimenu su Rasa kalbėjome, jau mes tai niekada tiek daug nedirbsime kaip bepročiai.....
Taigi, per pirmuosius 3 metus iškilo pirmieji statiniai: sūrio perdirbimas, duonos kepimas, biuras ir “loftas” palėpėje - patalpa skirta praktikantams ar šiaip užklydusiems draugams, kurie nori padirbėti ir pagyventi fermoje. Sūrio gamyba sunkiai skynėsi kelią, nors Florence turi biochemijos mokslo diplomą ir supranta ką daro. Duonos kepimas, atneštas Vincent “kraitis” iš tėvų fermos Bretanėje, padėjo sudurti galą su galu, padidinti pardavimus, sukurti ištikimų valgytojų ratą. Iš nuolat besikeičiančių praktikantų skaičiaus Saint Luce liko Nicolia, ramus ramus belgas, kuris retai kalba, bet jei kalba, tai apie karves ir šieną. Jis įsikūrė kaip jaunasis ūkininkas ir tapo ketvirtuoju Gaec Siant Luce “associe”.
GAEC - juridinė forma - specifinis Prancūzijos ūkininkų susivienijimo pavyzdys, kai kiekvienas ūkininkas išsaugo savo ūkininko statusą, tačiau turimas gamybos priemones sudeda į krūvą ir bendrai veda ūkį. Nežinau visų juridinių ir mokestinių niuansų, tačiau supratau, kad tokių susivienijimų yra labai daug. Prieš keletą metų sulaukiau skambučio iš Žemės ūkio ministerijos: sako atvažiavę čia kažkokie prancūzai ir nori pasidalinti savo patyrimu organizuojant ūkinius susivienijimus. Gal galite/norite dalyvauti jų seminare? Noro buvo, galimybių ne, tai ir po to nieko negirdėjau apie tokias iniciatyvas Lietuvoje.
Šiandien Gaec Saint Luce tai 5 susibūrę ūkininkai/savininkai (2011 metais prisijungė penktasis, Claude, taip pat buvęs fermos praktikantas) ir 6 samdomi jaunuoliai ir merginos, dirbantys tikrai ne dėl pinigų, bet dėl galimybės gyventi ir dirbti tokioje unikalioje vietoje.
2013 metais Gaec investavo nežmonišką sumą (900 tūks eurų) į super modernų karvių ir telyčių pastatą, kuriame vos ne trečdalį investicijų sudaro aktyvus šieno džiovinimas panaudojant per stogą susikaupusią saulės energiją. Ir viskas dėl to, kad galėtų išgyventi kalnuose, kad galėtų daryti kokybiškus sūrius.
Bet svarbiausia čia yra žmonės ir ką jie veikia šiame, vėl gyvame kalnų kaimelyje.
Florence - GAEC prezidente ir atsakinga už sūrinės veiklą. Oho, kokia rimta.
Vincent - GAEC siela ir veidas, atsakingas už pardavimus. Nuolat išsišiepęs.
Anne - GAEC smegenys, atsakinga už apskaitą ir finansus, o dabar vysto naują projektą: kiaulių ganyklinis auginimas panaudojant sūrinės išrūgas. Dešrų gamyba. Ką gi, reiks ir vėl atvažiuoti po metų kitų.
Nicolia - GAEC rankos, atsakingas už fermą ir laukus.
Claude - GAEC skersvėjis, atsakingas už duonos kepyklą.
Ir, kaip jau minėjau, 6 visiškai jauni žmonės kurie laikinai (kas metams, kas keliems) dirba šiame klegančiajam būryje. Dirba pasikeisdami, tai sūrinėje, tai duonos kepykloje, tai išvežioja produktus pagal užsakymus, taip pat ir prekiauja turguose, kaip jau mano aprašytas energingasis kalnų vairuotojas Nicolia-junior.
Skaičiai. 120 ha nuvargusių kalnuotų pievų ir ganyklų, sujungtų vingiuotais kalnų keliukais. 36 Montbeljarų karvės. Stambių kojų, didelių užpakalių, bet sako kad ne mėsinės. Pieninės margos ir gražios. Apie 210 tonų perdirbamo pieno: kietieji sūriai, pusminkščiai tipo Reblochon, jogurtai, baltas sūris ir t.t. Duonos, didžiulėje malkomis kūrenamoje krosnyje, kasmet iškepama 50 tonų, naudojantis ekologiškais kaimyninių ūkių miltų. Duona - maitintoja, nes tik ji gelbsti, kai dėl milžiniškų investicijų į pieno/sūrių ūkį atsiranda skylė fermos biudžete. Duona - 50 procentų ūkio apyvartos.
Taip pat parduodama visa mėsa, tiek karvių prieauglio, tiek atpenėtų brokuojamų karvių. Kad kalnuotoje vietovėje, kur prastos žemės ir atšiaurios žiemos, 120 ha dirbtų ir išgyventų 11 žmonių, tai socialinis stebuklas.
Pabandysime su Rasa tą stebuklą per 10 dienų išlukštenti.
Išėjus iš stoties gausus lietus sustabdė nežinomybėje, turime rasti “Marche de l’estacade” kur prekiauja Nicolia iš Ferme de Saint-Luce. Orientyras - geležinkelio bėgiai, tik nežinom į kurią pusę. Nusprendėme eiti į dešinę. Leidomės į kelią su savo moderniais “Samsonite” lagaminais ant ratukų, visiškai prieštaraudami klajoklių sūrininkų įvaizdžiui: turėtume turėti labai didelę ir nutriušusią kuprinę. Mūsų žvilgsniai apsiblausę nuo stotyje praleistos nemigo nakties, o atrodome lyg praleidę dvi paras “Euroline” autobuse, maršrutu Kaunas - Grenoble. Tarp kitko toks maršrutas tikrai egzistuoja ir gali būti visai naudingas pradedančiajam sūrininkui, nenorinčiam klaidžioti po Paryžiaus ar kitų miestų metro labirintus.
Po geležinkelio ilgu tiltu radome turgų, kuris lapkričio lietuje neatrodė labai šiltas, gal labiau gaivus (pozityviai mąstant). Jame daugybė prekiautojų, tarp kurių ir mūsų ieškomas Nicolia su neįvardintu draugu, studentu, kuris kiekvieną turgaus dieną, nuo 7val ryto ateina padėti prekiauti, tuo pačiu, žinoma, kažkiek ir užsidirba. Mūsų lagaminai, palydėti nustebusiu žvilgsniu, atsiduria autobuse iki lubų prikrautame tuščių ir pilnų duonos dėžių, termosų ir dar visokiausių sunkiai įvardijamų rakandų. Vienas iš jų, tai vyno šaldytuvas, pritaikytas tam, kad būtų galima pardavinėti pilstomą atšaldytą nepasterizuotą karvių pieną. Galiojimo laikas - 3 dienos. Kaina 1,20 euro už litrą. Pienas turbūt geras ir skanus, nes eilė rikiuojasi nemaža. Turgus tikrai įspūdingas, labai daug prekeivių, kurie lyg ir padalinti į dvi grupes: produktai iš ūkių, o kita dalis, įvairūs perpardavinėtojai, netgi didžiulis sunkvežimis, kuris privežęs tiek vaisių ir daržovių, kad padaryta gana didelė savitarnos erdvė, su kasos aparatu prie išėjimo. Ko ne mini-maxima?
Kol lietus nesustodamas pliaupia Nicolia mums siūlo pasivaikščioti. Važiuosime į fermą 13 valandą. Skrandis lieka ištikimas poreikiui nuolat būti kažkuo užpildytas, tad ieškome kur mums užeiti, tuo labiau jaučiame, jog atvykus į fermą visi bus jau papietavę ir teks badauti iki vėlyvo vakaro. Na jau ne! Šalia turgaus esančioje gatvelėje aptinkame meniu: virtuvė a la tradition de “bouchon”. Tai mums. Įėjus nežinai kur dėtis, nes visas baras apsėstas, daugybės triukšmingų diedų ir keletas kikenančių moteriškių, suprask, turgaus prekyba dėl lietaus prasta, tai žymiai geriau sušilti prie baro. Mums parodė mažą balkonėlį, kuriame pilna dar mažesnių staliukų. Meniu kuklus, kaina įdomi, prie meniu priklauso pilstomo vyno grafinas. Gyvensim. Šeimininkas neužilgo mums atnešė įvairių dešrelių ir, matyt, neradęs pilstomo vyno atnešė visą butelį Beaujolais. Ką gi, teks darbuotis. Vos spėjom pas mūsų laukiantį Nicolia. Pirmyn į fermą! Keliai vingiuoti, kalnuoti, vairuotojas jaunas ir energingas, popietinis mieguistumas išlaksto kaip nebuvęs.
Štai ir mažas kalnų kaimelis, kuriame praleisime visas 10 dienų. Sutinkame Vincent, kuris palydi iki savo namo ir siūlo ilsėtis, nes Saint Luce “associes” dabar susirinkime.
Buvome čia su Rasa lygiai prieš 10 metų... O Vincent su Florence pažįstu dar nuo tų laikų, kai drauge dirbome Maskvoje, aš pardavinėjau Rusijos paukštynams naminių paukščių selekcinę medžiagą, o Vincent mokė rusus paukštininkus kaip juos lesinti. Tad nenuostabu, kad susitikus pirmiausia “meškiškai” apsikabinome: privet, drug moj.
Kadangi šeštadienis ir šį savaitgalį nei Vincent, nei Florence nedirba fermoje, tai vakarui numatyta šventinis vakaras. Į svečius taip pat pakviesti netoliese esantys kiti smulkūs sūrininkai, laikantys apie 50 ožkų.
Su savo įpročiais anksti gultis vos vos sulaukiam laiko, kai sėsime prie didelio stalo. Supratome, kad šventė skirta daugiau vaikams, nes prie keturių Vincent ir Florence vaikučių prisijungę dar 2 mažamečiai kaimynų vaikai, tad prie stalo susirinkome apie dvylika žmonių. Ir kaip gi pamaitinti tokią govėdą? Fondiu. Bet ne sūrio, o aliejaus. Įkaitinti bliūdai ir gausybė jautienos, sūrio, duonos. Ir viskas iš fermos, išskyrus aliejus. Primena sūrininkų namus Dargužiuose. Knapsėdami nosimis, vos randame progos įsiterpti kad kažką papasakotume apie savo ūkį, vienintelė proga, tai mūsų Žan-Žako ir Bliuzo ragavimas. Dar ožkos bandukė. Pagal prancūzų tradiciją pokalbio tema turi būti bendra visiems ir suprantama vaikams, tai viskas ir sukosi apie juos. Smagu. Vėliau sužinojau, kad buvo numatyta , kad daugiau su kaimynais ožkininkais pabendrausime kai vaikučiai suguls miego, tačiau mes su Rasa pasinaudojom proga, kad 23val. jie kilo nuo stalo ir vos vilkdami kojas pasiekėm savo kambarėlį. Dar ilgai girdėjome kaimynų ūkininkų diskusijų šurmulį, bet dalyvauti niekaip nesugebėjom. Rytoj.
Sekmadienis prasideda vėlyvais pusryčiais, kuriuos mes buvome nieko prieš žymiai paankstinti. Po jų radome laiko pakalbėti apie GAEC Saint Luce.
2001 metais dvi poros (Vincent ir Florence, Anne ir Sergey) nutaria palikti Rusiją, nes tapo aišku, kad kažką reikia keisti. Dar ilgesniam laikui likus užsienyje, jau būtų sunku adaptuotis Prancūzijoje, tektų ir toliau tęsti bastūno kelią. Šeimos nuo pat pradžių nutarė, kad norėtų gyventi kaime, geriausia kalnuose ir dirbti su žeme, gyvuliais. Nors, kaip vėliau išsitarė, motyvai buvo visų skirtingi. Florence norėjo kalnų, gyventi kalnuose - tai jos gyvenimo svajonė. Vincent - energija kunkuliuojantis, verslumu žavintis žmogus, nuolat kuriantis, nuolat žiūrintis į priekį. Neteko paklausti Anne kokia buvo jos motyvacija, bet Florence ir Vincent taip pat įvardijo kaip svarbias sąlygas, kuriomis gyvens (jau gyvena) jų vaikai.
Keleto metų paieškos atvedė į mažą ir mirštantį kalnų kaimelį, kuriame buvo 30 karvių ferma, tradiciškai parduodanti pieną pramoniniam perdirbimui. Jos savininkai jau būdami prieš pensijinio amžiaus suprato, kad reikia imtis iniciatyvos kažką keisti, nes ferma greitu laiku susidurs su finansinėmis problemomis, o amžius neleidžia imtis kardinalių pakeitimų, kad išsaugotų karvių ūkį. Tad sprendimas parduoti fermą su visais gyvuliais buvo palankus abiem pusėms. Ir štai startas: Vincent - pardavimai ir projektų, pinigų paieška, Florence - pieno perdirbimo ateljė, Sergey - ūkis, karvių priežiūra ir pašarų ruošimas, Anne - duonos kepimo ateljė ir apskaita. Taip du metai vergiško darbo ir daug daug vaikučių pabiručių. Krizė atėjo netikėtai. Sergey neatlaikė. Kaip Vincent papasakojo, kultūriniai skirtumai (Sergey - buvęs rusų armijos karininkas) neleido laiku išsiaiškinti nuoskaudų, taip pat nuovargis ir po keleto audringų “associe” susirinkimų Sergey išėjo pasiėmęs kuprinę, palikęs ne tik du mažamečius vaikus, bet didelę skylę ūkio organizavimo sistemoje. O ką kalbėti apie Anne, kai viskas sugriuvo vienu metu. Taigi 2003 metai buvo patys sunkiausi tiek fiziškai, tiek morališkai. Likusiai trijulei prireikė ir psichologo pagalbos, kuri išaugo į nuolatinius metinius aptarimus-seminarus, siekiant suvaldyti nuolatinio streso sukeltas mažo kolektyvo konfliktines situacijas. Maždaug tuo pat metu, mes ir apsilankėme Saint Luce pirmą kartą. Prisiminimai nebuvo labai jaukūs, matėsi suvargę veidai, pražilę plaukai ir nuolatinė įtampa akyse. Tad mūsų viešnagė tuo metu truko vos keletą dienų, net nesugebėjus suprasti kur slepiasi problemos. Bet atsimenu su Rasa kalbėjome, jau mes tai niekada tiek daug nedirbsime kaip bepročiai.....
Taigi, per pirmuosius 3 metus iškilo pirmieji statiniai: sūrio perdirbimas, duonos kepimas, biuras ir “loftas” palėpėje - patalpa skirta praktikantams ar šiaip užklydusiems draugams, kurie nori padirbėti ir pagyventi fermoje. Sūrio gamyba sunkiai skynėsi kelią, nors Florence turi biochemijos mokslo diplomą ir supranta ką daro. Duonos kepimas, atneštas Vincent “kraitis” iš tėvų fermos Bretanėje, padėjo sudurti galą su galu, padidinti pardavimus, sukurti ištikimų valgytojų ratą. Iš nuolat besikeičiančių praktikantų skaičiaus Saint Luce liko Nicolia, ramus ramus belgas, kuris retai kalba, bet jei kalba, tai apie karves ir šieną. Jis įsikūrė kaip jaunasis ūkininkas ir tapo ketvirtuoju Gaec Siant Luce “associe”.
GAEC - juridinė forma - specifinis Prancūzijos ūkininkų susivienijimo pavyzdys, kai kiekvienas ūkininkas išsaugo savo ūkininko statusą, tačiau turimas gamybos priemones sudeda į krūvą ir bendrai veda ūkį. Nežinau visų juridinių ir mokestinių niuansų, tačiau supratau, kad tokių susivienijimų yra labai daug. Prieš keletą metų sulaukiau skambučio iš Žemės ūkio ministerijos: sako atvažiavę čia kažkokie prancūzai ir nori pasidalinti savo patyrimu organizuojant ūkinius susivienijimus. Gal galite/norite dalyvauti jų seminare? Noro buvo, galimybių ne, tai ir po to nieko negirdėjau apie tokias iniciatyvas Lietuvoje.
Šiandien Gaec Saint Luce tai 5 susibūrę ūkininkai/savininkai (2011 metais prisijungė penktasis, Claude, taip pat buvęs fermos praktikantas) ir 6 samdomi jaunuoliai ir merginos, dirbantys tikrai ne dėl pinigų, bet dėl galimybės gyventi ir dirbti tokioje unikalioje vietoje.
2013 metais Gaec investavo nežmonišką sumą (900 tūks eurų) į super modernų karvių ir telyčių pastatą, kuriame vos ne trečdalį investicijų sudaro aktyvus šieno džiovinimas panaudojant per stogą susikaupusią saulės energiją. Ir viskas dėl to, kad galėtų išgyventi kalnuose, kad galėtų daryti kokybiškus sūrius.
Bet svarbiausia čia yra žmonės ir ką jie veikia šiame, vėl gyvame kalnų kaimelyje.
Florence - GAEC prezidente ir atsakinga už sūrinės veiklą. Oho, kokia rimta.
Vincent - GAEC siela ir veidas, atsakingas už pardavimus. Nuolat išsišiepęs.
Anne - GAEC smegenys, atsakinga už apskaitą ir finansus, o dabar vysto naują projektą: kiaulių ganyklinis auginimas panaudojant sūrinės išrūgas. Dešrų gamyba. Ką gi, reiks ir vėl atvažiuoti po metų kitų.
Nicolia - GAEC rankos, atsakingas už fermą ir laukus.
Claude - GAEC skersvėjis, atsakingas už duonos kepyklą.
Ir, kaip jau minėjau, 6 visiškai jauni žmonės kurie laikinai (kas metams, kas keliems) dirba šiame klegančiajam būryje. Dirba pasikeisdami, tai sūrinėje, tai duonos kepykloje, tai išvežioja produktus pagal užsakymus, taip pat ir prekiauja turguose, kaip jau mano aprašytas energingasis kalnų vairuotojas Nicolia-junior.
Skaičiai. 120 ha nuvargusių kalnuotų pievų ir ganyklų, sujungtų vingiuotais kalnų keliukais. 36 Montbeljarų karvės. Stambių kojų, didelių užpakalių, bet sako kad ne mėsinės. Pieninės margos ir gražios. Apie 210 tonų perdirbamo pieno: kietieji sūriai, pusminkščiai tipo Reblochon, jogurtai, baltas sūris ir t.t. Duonos, didžiulėje malkomis kūrenamoje krosnyje, kasmet iškepama 50 tonų, naudojantis ekologiškais kaimyninių ūkių miltų. Duona - maitintoja, nes tik ji gelbsti, kai dėl milžiniškų investicijų į pieno/sūrių ūkį atsiranda skylė fermos biudžete. Duona - 50 procentų ūkio apyvartos.
Taip pat parduodama visa mėsa, tiek karvių prieauglio, tiek atpenėtų brokuojamų karvių. Kad kalnuotoje vietovėje, kur prastos žemės ir atšiaurios žiemos, 120 ha dirbtų ir išgyventų 11 žmonių, tai socialinis stebuklas.
Pabandysime su Rasa tą stebuklą per 10 dienų išlukštenti.
RSS Feed
