Dideliam Rasos nusivylimui šiandien vėl susitikimas. Kelias netolimas, bet kaimiečių manymu - pavojingas. Važiuosime per didžiausią Normandijos tiltą. Bandysime įsivaizduoti, kaip prabagotėjusioje Lietuvoje, tiesiai iš Klaipėdos pasiektume Kuršių neriją. Kai išgirstu žodį nerija, tai suskamba “vėl, švieski man vėl....”. Galėtum pagalvoti, kad Nerijos pavadinimas kilęs nuo vokalinio ir instrumentinio ensemble “Nerija”. O iš kurgi daugiau?
Susitinkame su Cerlange MFR , tai būtų atitikmuo Varėnos žemės ūkio mokyklos. Deja Varėna jau seniai nemoko nei vieno jaunojo ūkininko, nėra paklausos. Bet kepa Ūkininko pažymėjimus. Girdėjau, kad Lietuvoje yra išdalinta ar ne pusė milijono ūkininko pažymėjimų. Valio! kas šeštas lietuvis ūkininkas. Tiek prigaminom, kad jau pradėjom eksportuoti. Bet tik tuos, kurie taip pat turi aukštąjį filologinį išsilavinimą. Emigravo matyt jų daug, nes kitaip niekaip nesuprantu kodėl savaitraščio “Šiaurės Atėnai” tiražas tik 1158? Bet grįžtam prie Cerlange. Mus pasitinka jaunas mokyklos direktorius, kuriam valdžia (tai mūsų pažįstamas Philippe) iš Paryžiaus liepė mus priimti. Ir ko gi? Rasai nesugebėjau paaiškinti kaip šis reikalas susijęs su sūriais, pabandysiu jums.
Kažkada Petras Vaitiekūnas (pagal išsilavinimą fizikas), atvažiavęs į Dargužius pranašavo: Lietuvoje sūrių tradicijų ir inovacijų derinimas pasivys ir pralenks lazerių mokslą. Taip taip lazerių, ne lūzerių. Prieš keletą metų pradėję dalintis sūrininkystės žiniomis supratome, kad profesionalus sūrio gaminimas neatsiejamas nuo profesionalaus požiūrio į mokymąsi ir tam labai padėtų jaunimo profesinis mokymas. Kodėl gi nepagalvoti apie nuolatinį formalų jaunimo mokymą, derinant teorinį dėstymą dabartinėse mokyklose ir nuolatines tęstines praktikas pas smulkiuosius sūrininkus. Taip pradėjome bendrauti su įvairiomis mokymo institucijomis, nepamiršdami senų draugų - Amatų mokyklos Rūdiškėse “Sodžiaus meistrai”, drauge žiūrėdami kaip toje srityje veikia prancūzų institucijos, besirūpinančios, kad kaimas turėtų savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
Drebančiomis rankomis, įsikibus į vairą, sėkmingai įveikę le pont de Normandie, mažam kaimelyje randame buvusią dvarvietę standartiniu pavadinimu Belle vu - gražus vaizdas. Pirmas vaizdas vidutiniškas, šiek tiek aptriušę pastatai (matyt nerašė europinių projektų), bet viduje pilni gyvybės. Ją labiausiais pastebėjome, kai pietų metu (ir vėl tas šventas pietų metas) į valgyklą susirinko visi tą dieną buvę mokyklos moksleiviai nuo 12 iki 18 metų. Jų daug, labai daug. Nenustebčiau, jei kas pasakytų, kad šimtas ir daugiau. Ir visi mokosi žemės ūkio specialybių, pačių įvairiausių. Apie jas sužinojome iš pačių moksleivių, kai besišlaistydami lyg ir netyčia užgriuvom į vieną pamoką. Pasirodo jaunimas jau žinojo, kad atvyko kažkokie ūkininkai iš kažkokios šalies (supratom, kad dieną prieš visi atidžiai studijavo žemėlapį) ir buvo pasirengę mus ištardyti. Jų pačių prisistatymas mums aiškiai iliustravo, ką dabar augina Normandijos ūkininkai, kas perspektyvu, kas ne. Tai papasakojo pačių ūkininkų vaikai arba būsimos ūkininkaitės. Kad ir kaip gaila, kad ir kokia puiki race Normande karvių pieno ir iš jo gaminamo Camembert reputacija, dauguma kalba apie cukrinius runkelius, kviečius, ir linus.
Puolėm ir mes pasakoti, kad Lietuva, tai Normandijos atitikmuo: daug drėgmės, puikios pievos ir skanūs sūriai. Paklausus apie ateities perspektyvas, pasidžiaugėm, kad sūrius perka puikiai ir ožkų skaičių didinsim iki 50. Ir čia mus apgaubė tyla. Akyse matėsi noras mums padėti taisyklingai ištarti 500? Nesugebėjom paaiškinti kaip vidutinė šeima Europoje gali išgyventi iš 50 ožkų, mums padėjo dėstytoja - Afrikoje šeimos laiko po vieną melžiamą ožką. Mokinių intelektą iliustravo tyli tolerancija, kurios lydimi palikome klasę.
Pavaišinti moksleiviškais pietumis su mokyklos vadovais atsisveikinome au revoir gal būt Lietuvoje? Gegužės viduryje Dargužiuose planuojam svarstyti: ar man gera gyventi kaime, ar ne? Jei ne, tai kodėl? Gal tiek į kairę ir į dešine pridalinti makulatūriniai ūkininko pažymėjimai ir kiti diplomai mums maišo? O gal mūsų traktoriai tokie dideli, kad kopėčiomis užlipus į kabiną matosi tik tolimas amerikietiškų prerijų horizontas. O gal šiaip esam niurzgliai, kuriems viskas negerai?
Susitinkame su Cerlange MFR , tai būtų atitikmuo Varėnos žemės ūkio mokyklos. Deja Varėna jau seniai nemoko nei vieno jaunojo ūkininko, nėra paklausos. Bet kepa Ūkininko pažymėjimus. Girdėjau, kad Lietuvoje yra išdalinta ar ne pusė milijono ūkininko pažymėjimų. Valio! kas šeštas lietuvis ūkininkas. Tiek prigaminom, kad jau pradėjom eksportuoti. Bet tik tuos, kurie taip pat turi aukštąjį filologinį išsilavinimą. Emigravo matyt jų daug, nes kitaip niekaip nesuprantu kodėl savaitraščio “Šiaurės Atėnai” tiražas tik 1158? Bet grįžtam prie Cerlange. Mus pasitinka jaunas mokyklos direktorius, kuriam valdžia (tai mūsų pažįstamas Philippe) iš Paryžiaus liepė mus priimti. Ir ko gi? Rasai nesugebėjau paaiškinti kaip šis reikalas susijęs su sūriais, pabandysiu jums.
Kažkada Petras Vaitiekūnas (pagal išsilavinimą fizikas), atvažiavęs į Dargužius pranašavo: Lietuvoje sūrių tradicijų ir inovacijų derinimas pasivys ir pralenks lazerių mokslą. Taip taip lazerių, ne lūzerių. Prieš keletą metų pradėję dalintis sūrininkystės žiniomis supratome, kad profesionalus sūrio gaminimas neatsiejamas nuo profesionalaus požiūrio į mokymąsi ir tam labai padėtų jaunimo profesinis mokymas. Kodėl gi nepagalvoti apie nuolatinį formalų jaunimo mokymą, derinant teorinį dėstymą dabartinėse mokyklose ir nuolatines tęstines praktikas pas smulkiuosius sūrininkus. Taip pradėjome bendrauti su įvairiomis mokymo institucijomis, nepamiršdami senų draugų - Amatų mokyklos Rūdiškėse “Sodžiaus meistrai”, drauge žiūrėdami kaip toje srityje veikia prancūzų institucijos, besirūpinančios, kad kaimas turėtų savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
Drebančiomis rankomis, įsikibus į vairą, sėkmingai įveikę le pont de Normandie, mažam kaimelyje randame buvusią dvarvietę standartiniu pavadinimu Belle vu - gražus vaizdas. Pirmas vaizdas vidutiniškas, šiek tiek aptriušę pastatai (matyt nerašė europinių projektų), bet viduje pilni gyvybės. Ją labiausiais pastebėjome, kai pietų metu (ir vėl tas šventas pietų metas) į valgyklą susirinko visi tą dieną buvę mokyklos moksleiviai nuo 12 iki 18 metų. Jų daug, labai daug. Nenustebčiau, jei kas pasakytų, kad šimtas ir daugiau. Ir visi mokosi žemės ūkio specialybių, pačių įvairiausių. Apie jas sužinojome iš pačių moksleivių, kai besišlaistydami lyg ir netyčia užgriuvom į vieną pamoką. Pasirodo jaunimas jau žinojo, kad atvyko kažkokie ūkininkai iš kažkokios šalies (supratom, kad dieną prieš visi atidžiai studijavo žemėlapį) ir buvo pasirengę mus ištardyti. Jų pačių prisistatymas mums aiškiai iliustravo, ką dabar augina Normandijos ūkininkai, kas perspektyvu, kas ne. Tai papasakojo pačių ūkininkų vaikai arba būsimos ūkininkaitės. Kad ir kaip gaila, kad ir kokia puiki race Normande karvių pieno ir iš jo gaminamo Camembert reputacija, dauguma kalba apie cukrinius runkelius, kviečius, ir linus.
Puolėm ir mes pasakoti, kad Lietuva, tai Normandijos atitikmuo: daug drėgmės, puikios pievos ir skanūs sūriai. Paklausus apie ateities perspektyvas, pasidžiaugėm, kad sūrius perka puikiai ir ožkų skaičių didinsim iki 50. Ir čia mus apgaubė tyla. Akyse matėsi noras mums padėti taisyklingai ištarti 500? Nesugebėjom paaiškinti kaip vidutinė šeima Europoje gali išgyventi iš 50 ožkų, mums padėjo dėstytoja - Afrikoje šeimos laiko po vieną melžiamą ožką. Mokinių intelektą iliustravo tyli tolerancija, kurios lydimi palikome klasę.
Pavaišinti moksleiviškais pietumis su mokyklos vadovais atsisveikinome au revoir gal būt Lietuvoje? Gegužės viduryje Dargužiuose planuojam svarstyti: ar man gera gyventi kaime, ar ne? Jei ne, tai kodėl? Gal tiek į kairę ir į dešine pridalinti makulatūriniai ūkininko pažymėjimai ir kiti diplomai mums maišo? O gal mūsų traktoriai tokie dideli, kad kopėčiomis užlipus į kabiną matosi tik tolimas amerikietiškų prerijų horizontas. O gal šiaip esam niurzgliai, kuriems viskas negerai?
RSS Feed
