Lapkričio 11, antradienis.
Vos praplėšėm akis nuo vakarykščio sūrių šturmo, gausiai užlieto burgundišku vynu. Vėlyvi pusryčiai (atspėkit ką valgėme?) su sūrio likučiais, bet be vyno, visgi vakarykštis pasirinkimas pasitvirtino, Langre sūris buvo geriausias.
Išėjus iš viešbučio, pavasariu kvepiantis gaivus oras, netikėtai atvedė į visai šalimais, Saone krantinėje, išsibarščiusį turgų. “Exeptionellement” antradienio rytą, nes Prancūzija šiandien švenčia pirmo pasaulinio karo taikos sudarymo metines.
Turguje vyrauja daržovės ir vaisiai (kažkodėl kyla mintis, kad dauguma jų iš Maroko ar Ispanijos...), sūriai, vytintos Ardėnų dešros. Pirmas vaizdas toks puikus, kad akys nušvinta. Tačiau žioplinėti po turgų darosi sunku, nes prekeiviai nuolat energingai “kabina”. Nieko nepirkdami pasidarome tuoj pat nebeįdomūs. Pardavėjų energingumas privertė suabejoti ar tai tikrai patys gamintojai-ūkininkai pardavinėja savo produktus. Rasai paklausus, įtarimai pasitvirtino. Net ir iškalbingas senukas, sutrūkinėjusiomis rankomis “minkštinantis” patižusius ožkos sūrelius yra samdyta įvaizdžio dalis. Bet produktų pasirinkimas tikrai gausus, tad alkanas neliktų nė vienas.
Šiandien pietūs su A.Coquard, įmonės ETS Coquard (viskas sūriams) įkūrėju ir vadovu. Nuvykom į kaimelio restoranėlį, kur pietų metu renkasi šeimos, dažniausiai kelios kartos, kad pabendrautų, pabūti drauge. Tad niekas neskuba (padavėjas taip pat...), nuotaika sekmadieninė, lyg būtum po ilgo rytmečio miego.
Meniu labai paprastas, bet prancūzų supratimu atitinka kokybės ir kainos santykį. Paukštienos kepenų “terrine”, “andouillette” su garstyčių padažu ir žinoma desertas. Labiausiai pamalonino Beaujolais regiono (čia ir pietaujam) kažkuris iš OAC, kurių pasirodo yra beveik dešimt. Supratau, kad net ir labai norėdamas nesugebėčiau tapti vyno ekspertu, nes aprėpti tokią įvairovę neužtektų nei laiko, nei kepenų. Tuo labiau aiškesnis darosi prancūzų apsisprendimas vartoti savo regiono vynus, kurio įvairovę dar esi pajėgus pažinti ir gali rasti savo mėgstamą produktą.
Nežinau ar tas pats vyksta ir su sūriais? Atrodo, kad sūrių įvairovė yra žymiai mažesnė nei vynų, tačiau vartoti vietinį, visgi turi prasmę ne tik ekonominę- socialinę, bet ir kultūrinę. Jau niekam nekyla abejonių, kad maisto skonis, kvapas ir išvaizda fiksuojasi galvoje drauge su išgyventomis emocijomis, tad saulėti vaikystės prisiminimai dažnam prancūzui susiję su sūriu. Tada ir supranti, kad neįkalbinsi tu jo valgyti tavo padarytą sūrį, nes jis niekada nebus toks, kokį matė vaikystėje.
Su A.Coquard daug diskutavome apie sūrininkystės plėtrą rytų ir šiaurės Europoje, pasiremdami Prancūzijos pieno perdirbimo paskutinio dešimtmečio evoliucija:
Vos praplėšėm akis nuo vakarykščio sūrių šturmo, gausiai užlieto burgundišku vynu. Vėlyvi pusryčiai (atspėkit ką valgėme?) su sūrio likučiais, bet be vyno, visgi vakarykštis pasirinkimas pasitvirtino, Langre sūris buvo geriausias.
Išėjus iš viešbučio, pavasariu kvepiantis gaivus oras, netikėtai atvedė į visai šalimais, Saone krantinėje, išsibarščiusį turgų. “Exeptionellement” antradienio rytą, nes Prancūzija šiandien švenčia pirmo pasaulinio karo taikos sudarymo metines.
Turguje vyrauja daržovės ir vaisiai (kažkodėl kyla mintis, kad dauguma jų iš Maroko ar Ispanijos...), sūriai, vytintos Ardėnų dešros. Pirmas vaizdas toks puikus, kad akys nušvinta. Tačiau žioplinėti po turgų darosi sunku, nes prekeiviai nuolat energingai “kabina”. Nieko nepirkdami pasidarome tuoj pat nebeįdomūs. Pardavėjų energingumas privertė suabejoti ar tai tikrai patys gamintojai-ūkininkai pardavinėja savo produktus. Rasai paklausus, įtarimai pasitvirtino. Net ir iškalbingas senukas, sutrūkinėjusiomis rankomis “minkštinantis” patižusius ožkos sūrelius yra samdyta įvaizdžio dalis. Bet produktų pasirinkimas tikrai gausus, tad alkanas neliktų nė vienas.
Šiandien pietūs su A.Coquard, įmonės ETS Coquard (viskas sūriams) įkūrėju ir vadovu. Nuvykom į kaimelio restoranėlį, kur pietų metu renkasi šeimos, dažniausiai kelios kartos, kad pabendrautų, pabūti drauge. Tad niekas neskuba (padavėjas taip pat...), nuotaika sekmadieninė, lyg būtum po ilgo rytmečio miego.
Meniu labai paprastas, bet prancūzų supratimu atitinka kokybės ir kainos santykį. Paukštienos kepenų “terrine”, “andouillette” su garstyčių padažu ir žinoma desertas. Labiausiai pamalonino Beaujolais regiono (čia ir pietaujam) kažkuris iš OAC, kurių pasirodo yra beveik dešimt. Supratau, kad net ir labai norėdamas nesugebėčiau tapti vyno ekspertu, nes aprėpti tokią įvairovę neužtektų nei laiko, nei kepenų. Tuo labiau aiškesnis darosi prancūzų apsisprendimas vartoti savo regiono vynus, kurio įvairovę dar esi pajėgus pažinti ir gali rasti savo mėgstamą produktą.
Nežinau ar tas pats vyksta ir su sūriais? Atrodo, kad sūrių įvairovė yra žymiai mažesnė nei vynų, tačiau vartoti vietinį, visgi turi prasmę ne tik ekonominę- socialinę, bet ir kultūrinę. Jau niekam nekyla abejonių, kad maisto skonis, kvapas ir išvaizda fiksuojasi galvoje drauge su išgyventomis emocijomis, tad saulėti vaikystės prisiminimai dažnam prancūzui susiję su sūriu. Tada ir supranti, kad neįkalbinsi tu jo valgyti tavo padarytą sūrį, nes jis niekada nebus toks, kokį matė vaikystėje.
Su A.Coquard daug diskutavome apie sūrininkystės plėtrą rytų ir šiaurės Europoje, pasiremdami Prancūzijos pieno perdirbimo paskutinio dešimtmečio evoliucija:
- pieno perdirbimo pramonė labai sparčiai tobulėja ir diversifikuoja savo produktus skirtingam vartotojų lygiui. Atsiranda pramoninės gamybos sūrių pagamintų iš pasterizuoto pieno, kurie tiesiog puikūs;
- nebeliko visiškai smulkių karvės pieno sūrių gamintojų, perdirbančių iki 200L pieno per dieną. Priežastys įvairios: investicijų kaina, darbo optimizavimas, kokybės palaikymas, kvalifikacijos stoka;
- atsiranda vidutinių ir stambesnių gamintojų , kai vieni ar besikooperuojantys ūkininkai perdirba 500L ar toną nepasterizuoto pieno;
- atsiranda kooperatinių sūrinių (iki 10 tonų pieno per dieną) sukurtų keleto ar keliolikos ūkininkų, dirbančių tiek su pasterizuotų ir nepasterizuotu pienu priklausomai nuo sūrio rūšies.
RSS Feed
