Penktadienis išaušo apniukęs, bet nuotaika gera, nes nusprendėme vėl grįžti į Paul Bocuse. Tikslas - pabūti ilgesnį laiką, pajausti žmonių nuotaikas, analizuoti jų buvimą šioje įdomioje vietoje. Taikome per pietus, kai iš aplinkinių daugiaaukščių, biurų pastatų plūsta “tarnautojai” trumpais paltukais ir siauromis kelnėmis.
Ta proga prisiminiau savo bobutės linkėjimus, - vaikeli, svarbiausia gyvenime rasti gerą tarnystę, tada gyvenimas bus sotus ir laimingas. Ir tik apsigyvenęs kaime ir apsidairęs aplinkui supratau ką reiškia šie žodžiai, kaime būsi tik kuprotas ir niekada bagotas. Bet ačiū dievui senolių išmintis tebuvo trumpalaikė, o bežemiai atostogaujantys ūkininkai štai stebi nuolat beskubančius prancūzus tarnautojus ir dėkoja apvaizdai, kad nerado “tarnystės”.
Grįžtam į Halles. Vos įžengę pro duris atsimušėme į įmitusių amerikiečių gausią grupę, susibūrusią prie iškabintomis dešromis pasipuošusios mėsinės. Pro juos nardė su prijuostėmis ir padėklais patarnautojai, besiūlantys skanauti mėsiškų gardėsių. Iš kažkur atsirado ir vyno taurės, tad šurmulys tik stiprėjo. Na taip, Lyon garsėja savo dešromis ir kitais mėsos gaminiais. Mūsų akis iš karto pastebėjo “dirigentą”, kuris yra praktiškai kiekviename produktų skyriuje. Dažniausiai tai yra jau pražilęs vyriškis, esamas ar “apsimetęs” šeimininkas, kuris puikiai organizuoja komandos darbą, iš karto identifikuoja sudėtingą situaciją ar įnoringą klientą. O amerikiečiai su džiaugsmu spaudė ranką ir dėkojo ūsuotam mėsininkui, besisukančiam aplinkui su šiek tiek kruvina prijuoste. Fotografavosi. Asmenukės? Nuotaika puiki.
Verta prisiminti Paul Bocuse vardą. Tai turbūt labiausiai išviešintas Prancūzijos virtuvės šefas, kilęs iš Lyon. Šiandien jo vardas, tai vienas iš brangiausių prekinių ženklų, kurio pasąmonėje puikuojasi skonis, elegancija ir šventė. Ir dar įdomu, kad garsusis ir ištaigingas “Paul Bocuse” ant Rhone upės kranto įsikūręs restoranas, nuolat balansuoja ant bankroto ribos, o pinigus jam uždirba alinės pavadintos tuo pačiu vardu. Taip pat virtuvės knygos ir virtuvės meno mokykla.
Taigi, maistas tai šventė. Dar vis bandom analizuoti kaip ta šventė kuriama, kokie pagrindiniai akcentai dėliojami. Kaip minėjau, kiekviename skyriuje savas “dirigentas” garantuojantis visos komandos darbą, nuolat matantis tiek klientus, tiek produktus.
Maisto produktų skyrių gausybė niekaip nenustelbia kokybės, visos halės, tai vientisa ir aiškiai sudėliota erdvė. Toje erdvėje nesunku pasiklysti, panašu, kad net specialiai yra padaryti užkaboriai, kur galėtum susitikti tokį patį žioplinėjantį ir beklausdamas kur rasti Ardėnų dešros, susipažinti. Erdvės susitikimams, bendravimui įtiks kiekvieno skoniui: gali prie baro išgerti “apero” arba siaurais laipteliais užlipti į dengtą terasą, kurioje žaluma dera su garuojančiais kepsniais. Ir jokios muzikos, net ir Kalėdinės. Čia bendraujama, čia niekas neima rankomis iš savitarnos vitrinos, tad turistui sunku.
Ko norėsite, Madamme/Monsieur?
Kad nežinau, dar žiūriu, noriu paragauti.
O, gerai. Restoranas ten dešinėje.
Tai gal jau žengiam į restoraną? Na ne, dar žiūrinėjame. Rasa aktyviai viską iš eilės “fotkina” ir kad nenugriūtume iš svaigulio puolam prie baro. Už prekystalio sukasi vyrukai, kuriems jau gerokai virš 50. Visus pažįsta, išskyrus mus. Mes kavos galim ir palaukti, nes aplink vien halių prekeiviai atbėgę “įkalti dopingo”. Laukiam jau kuris laikas, o paprašius kavos nustemba, o ar ponia/ponas jau valgėte? Ne, mes laikomės sūrių dietos. Tik nežinau ar ta dieta, kad valgai vien tik sūrius (tai mūsų atvejis), ar kad niekad nevalgai sūrių?
Begerdami kavą prisiminėm dar vieną Lyon atrakciją, “bouchon de Lyon”. Paraidžiui versčiau “Lyon kamštis”, nors internetas duoda kitą interpretaciją.
Pirmą kartą jį užtikome dar praėjusiais metais viename iš smulkučių senamiesčio gatvelių. Du apmusiję langeliai, durys per vidurį, pro langą matosi dvi eilės prie sienų išsidėsčiusių staliukų, per vidurį praėjimas, o gale to praėjimo virtuvė. Atvira. Tuščia, aišku dar tik 19 val. Praėjom pro šalį, nes vaizdas nekoks, nors kainos patrauklios. Dar vaikštinėjam apie pusvalandį ir nusprendžiam rizikuoti, grįžtam atgal ir jei jame bus nors vienas žmogus, užeisime. Valio, yra pora, tiesa drūčiai pagyvenusi, o kiti (ne daugiau kaip 10) staliukai mūsų paslaugoms. Meniu labai kuklus, bet kraujinės dešros ir deserto yra. Dėl meniu nieko nuostabaus, nes virtuvėje pabuvusi pora, vyras murzinais džinsais kažką skrudina, o ponia pajuodusiomis akimis jam patarnauja, ir dar mus “aptarnauja”. Ir vėlgi nejauku, nes nežinai kas laukia, bet rezultatas geras, bent jau man. Kraujinę dešrą mėgstu, vynas atitiko kokybės ir kainos santykį, tad ko daugiau norėti. Kai 21 valandą mes kilome pavalgę, jau pradėjo rinktis žmonės, pasipylė užsakymai ir sužibėjo ponios akys, tik ne mums.
Taigi, bouchon de Lyon. Tai tam tikras “label”, sertifikuotas prekės ženklas, palaikantis tradicinę Lyon paprasto mėsiško maisto ir paprasto, bet neprasto vyno kultūrą. Tai tikrai ne išrankiems gurmanams, bet tiems kurie artimam draugų rate ( greičiau eilėje) puikiai leidžia laiką. Artimumas labai artimas, nes su kaimynu lietiesi alkūnėmis, o su kaimyne keliais. Girdėjau, kad viena kavinė akcentavo, kad yra staliukai kurie skirti įsimylėjėliams, nes kojos po juo telpa tik supintos. Taigi “bouchon de Lyon” supinta viskas: staliukai, virtuvė, kaimynas, kaimynė ir daug daug kalbų. Tualetas lauke ir ne taip lengvai rasi, turi tris kartus klausti. Nenoriu gyventi Lyon, nes kiekvieną vakarą praleisčiau “Lyon kamštyje” su kamščiatraukiu rankoje.
Rytoj į kalnus. Rytoj į sūrinę. Rytoj pas karves. Rytoj pas Florence ir Vincent.
Penktadienis išaušo apniukęs, bet nuotaika gera, nes nusprendėme vėl grįžti į Paul Bocuse. Tikslas - pabūti ilgesnį laiką, pajausti žmonių nuotaikas, analizuoti jų buvimą šioje įdomioje vietoje. Taikome per pietus, kai iš aplinkinių daugiaaukščių, biurų pastatų plūsta “tarnautojai” trumpais paltukais ir siauromis kelnėmis.
Ta proga prisiminiau savo bobutės linkėjimus, - vaikeli, svarbiausia gyvenime rasti gerą tarnystę, tada gyvenimas bus sotus ir laimingas. Ir tik apsigyvenęs kaime ir apsidairęs aplinkui supratau ką reiškia šie žodžiai, kaime būsi tik kuprotas ir niekada bagotas. Bet ačiū dievui senolių išmintis tebuvo trumpalaikė, o bežemiai atostogaujantys ūkininkai štai stebi nuolat beskubančius prancūzus tarnautojus ir dėkoja apvaizdai, kad nerado “tarnystės”.
Grįžtam į Halles. Vos įžengę pro duris atsimušėme į įmitusių amerikiečių gausią grupę, susibūrusią prie iškabintomis dešromis pasipuošusios mėsinės. Pro juos nardė su prijuostėmis ir padėklais patarnautojai, besiūlantys skanauti mėsiškų gardėsių. Iš kažkur atsirado ir vyno taurės, tad šurmulys tik stiprėjo. Na taip, Lyon garsėja savo dešromis ir kitais mėsos gaminiais. Mūsų akis iš karto pastebėjo “dirigentą”, kuris yra praktiškai kiekviename produktų skyriuje. Dažniausiai tai yra jau pražilęs vyriškis, esamas ar “apsimetęs” šeimininkas, kuris puikiai organizuoja komandos darbą, iš karto identifikuoja sudėtingą situaciją ar įnoringą klientą. O amerikiečiai su džiaugsmu spaudė ranką ir dėkojo ūsuotam mėsininkui, besisukančiam aplinkui su šiek tiek kruvina prijuoste. Fotografavosi. Asmenukės? Nuotaika puiki.
Verta prisiminti Paul Bocuse vardą. Tai turbūt labiausiai išviešintas Prancūzijos virtuvės šefas, kilęs iš Lyon. Šiandien jo vardas, tai vienas iš brangiausių prekinių ženklų, kurio pasąmonėje puikuojasi skonis, elegancija ir šventė. Ir dar įdomu, kad garsusis ir ištaigingas “Paul Bocuse” ant Rhone upės kranto įsikūręs restoranas, nuolat balansuoja ant bankroto ribos, o pinigus jam uždirba alinės pavadintos tuo pačiu vardu. Taip pat virtuvės knygos ir virtuvės meno mokykla.
Taigi, maistas tai šventė. Dar vis bandom analizuoti kaip ta šventė kuriama, kokie pagrindiniai akcentai dėliojami. Kaip minėjau, kiekviename skyriuje savas “dirigentas” garantuojantis visos komandos darbą, nuolat matantis tiek klientus, tiek produktus.
Maisto produktų skyrių gausybė niekaip nenustelbia kokybės, visos halės, tai vientisa ir aiškiai sudėliota erdvė. Toje erdvėje nesunku pasiklysti, panašu, kad net specialiai yra padaryti užkaboriai, kur galėtum susitikti tokį patį žioplinėjantį ir beklausdamas kur rasti Ardėnų dešros, susipažinti. Erdvės susitikimams, bendravimui įtiks kiekvieno skoniui: gali prie baro išgerti “apero” arba siaurais laipteliais užlipti į dengtą terasą, kurioje žaluma dera su garuojančiais kepsniais. Ir jokios muzikos, net ir Kalėdinės. Čia bendraujama, čia niekas neima rankomis iš savitarnos vitrinos, tad turistui sunku.
Ko norėsite, Madamme/Monsieur?
Kad nežinau, dar žiūriu, noriu paragauti.
O, gerai. Restoranas ten dešinėje.
Tai gal jau žengiam į restoraną? Na ne, dar žiūrinėjame. Rasa aktyviai viską iš eilės “fotkina” ir kad nenugriūtume iš svaigulio puolam prie baro. Už prekystalio sukasi vyrukai, kuriems jau gerokai virš 50. Visus pažįsta, išskyrus mus. Mes kavos galim ir palaukti, nes aplink vien halių prekeiviai atbėgę “įkalti dopingo”. Laukiam jau kuris laikas, o paprašius kavos nustemba, o ar ponia/ponas jau valgėte? Ne, mes laikomės sūrių dietos. Tik nežinau ar ta dieta, kad valgai vien tik sūrius (tai mūsų atvejis), ar kad niekad nevalgai sūrių?
Begerdami kavą prisiminėm dar vieną Lyon atrakciją, “bouchon de Lyon”. Paraidžiui versčiau “Lyon kamštis”, nors internetas duoda kitą interpretaciją.
Pirmą kartą jį užtikome dar praėjusiais metais viename iš smulkučių senamiesčio gatvelių. Du apmusiję langeliai, durys per vidurį, pro langą matosi dvi eilės prie sienų išsidėsčiusių staliukų, per vidurį praėjimas, o gale to praėjimo virtuvė. Atvira. Tuščia, aišku dar tik 19 val. Praėjom pro šalį, nes vaizdas nekoks, nors kainos patrauklios. Dar vaikštinėjam apie pusvalandį ir nusprendžiam rizikuoti, grįžtam atgal ir jei jame bus nors vienas žmogus, užeisime. Valio, yra pora, tiesa drūčiai pagyvenusi, o kiti (ne daugiau kaip 10) staliukai mūsų paslaugoms. Meniu labai kuklus, bet kraujinės dešros ir deserto yra. Dėl meniu nieko nuostabaus, nes virtuvėje pabuvusi pora, vyras murzinais džinsais kažką skrudina, o ponia pajuodusiomis akimis jam patarnauja, ir dar mus “aptarnauja”. Ir vėlgi nejauku, nes nežinai kas laukia, bet rezultatas geras, bent jau man. Kraujinę dešrą mėgstu, vynas atitiko kokybės ir kainos santykį, tad ko daugiau norėti. Kai 21 valandą mes kilome pavalgę, jau pradėjo rinktis žmonės, pasipylė užsakymai ir sužibėjo ponios akys, tik ne mums.
Taigi, bouchon de Lyon. Tai tam tikras “label”, sertifikuotas prekės ženklas, palaikantis tradicinę Lyon paprasto mėsiško maisto ir paprasto, bet neprasto vyno kultūrą. Tai tikrai ne išrankiems gurmanams, bet tiems kurie artimam draugų rate ( greičiau eilėje) puikiai leidžia laiką. Artimumas labai artimas, nes su kaimynu lietiesi alkūnėmis, o su kaimyne keliais. Girdėjau, kad viena kavinė akcentavo, kad yra staliukai kurie skirti įsimylėjėliams, nes kojos po juo telpa tik supintos. Taigi “bouchon de Lyon” supinta viskas: staliukai, virtuvė, kaimynas, kaimynė ir daug daug kalbų. Tualetas lauke ir ne taip lengvai rasi, turi tris kartus klausti. Nenoriu gyventi Lyon, nes kiekvieną vakarą praleisčiau “Lyon kamštyje” su kamščiatraukiu rankoje.
Rytoj į kalnus. Rytoj į sūrinę. Rytoj pas karves. Rytoj pas Florence ir Vincent.
RSS Feed
