Blog Archives

2021-01-24. Progresas. Išvados

24/1/2021

Visai neseniai atradau filosofą antropologą Bruno LATOUR (https://lt.wikipedia.org/wiki/Bruno_Latour). Jo šiandieninės situacijos apibūdinimas sudrebina iš vidaus – šiandien Žemė tarsi atsiskyrė nuo Žmonijos. Mes visi kiekvieną dieną, kiekvieną minutę jaučiamės atsakingi, kad prarandame Žemę, ir jaučiamės kalti, kad esame bejėgiai ką nors pakeisti.

Keturias savaites pašvenčiau „suskliausti“ ir „išskleisti“ knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skyrių „Progresas“. Išskleidžiant pasitelkiau Edgar Morin, Pierre Rabhi, Aurelien Barrau, Cyrile Dion įžvalgas ir padedant Frederic Lenoir – Barouch Spinoza, kuris nutiesė kelius pereinant į antrą skyrių „Mus valdo troškimai“.

Prisimenant Edgar Morin įvardijimą, kad žmogus kaip būtybė stovi ant trijų, tarpusavyje viena kitą nuolat įtakojančių kojų:

„espece“ – rūšis, gyvūnas
„individu“ – individas, asmuo
„societė/culture“ – visuomenė/kultūra.

Peršasi išvada, kad MTP (mokslo technologijos progresas) kurdamas daiktų ir vis daugiau nematerialių „daiktų“ tenkina mūsų kaip „espece“ ir „individu poreikius“, bet nustumia į paribį visuomenės sandaros / kultūros vystymąsi.

„Progreso“ skyriaus analizė man perša keletą išvadų:

I. Materialinis progresas

Su R. Dekartu prasidėjęs mokslo technologinis progresas ir jo įtakojamas materialinių vertybių pasaulis plečiasi po visą planetą. Tuo pačiu gilėja ir socialinė ir turtinė nelygybė, ypač vadinamosiose „išsivysčiusiose“ ekonomikose.
Gamtos išteklių naudojimu paremta daiktų gamyba remiasi iliuzija, kad galime vartoti „be ribų“, nors gamtos ištekliai yra riboti.
MTP nuolat greitėja.
MTP praktiškai nekontroliuojamas. Dėl globalizacijos nebelikę nacionalinių svertų. O planetos mastu susitariama tik dėl laisvos prekybos konvencijų, bet ne dėl bendrųjų grėsmių, tokių kaip ekologija – tarša, bioįvairovė, klimato kaita.
Senėjimo ir mirties baimė verčia „draustis“ arba kitaip tariant „kaupti“.

II. Kultūra, visuomenės sandara

MTP smelkiasi į kultūrą, tačiau vėlgi tenkindama individualius poreikius.
Stagnuojantys vadinamieji „humanitariniai“ mokslai nepakankamai skatina kultūros ir visuomenės sandaros vystymąsi. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje per savo iliuzinius poreikius tampa MTP auka, taip pat praranda stabilumą ir gebėjimą spręsti bendrąsias problemas.
Visuomenės santykiai remiasi dualizmo / konkurencijos principu ir apsunkina kurti / rasti bendruosius sprendimus.
Humanitarinių mokslų vystymasis ir sklaida – raktas į kitą, t. y. solidarų ir tausojantį pasaulį.

P.S. Prieš keletą metų Dargužiuose iš Redo Diržio išgirdau apie trišalį futbolą. Per kaimo šventę su vietiniais vaikinais (nežinau, kodėl ne su merginomis?) netgi sužaidėme mačą. Kviečiu susipažinti: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/menininko-redo-dirzio-projektas-londone.

Trišalio futbolo taisyklės: http://www.surininkunamai.lt/piemens-dienorascarontis/archives/06-2016

0 Comments

2021-01-15. Progresas. Gyvenimo proza ir poezija

15/1/2021

0 Comments

Šią savaitę paskyriau nuotoliniam (anksčiau sakydavo neakivaizdžiam) bendravimui su filosofu savamoksliu ir žemdirbiu, agroekologijos įprasmintoju Pierre Rabhi.

Pierre Rabhi – kilęs iš Alžyro ir nuo 5 metų visą gyvenimą praleidęs Prancūzijoje jau vaikystėje pateko į dviejų pasaulių sandūrą, t. y. gyvenimas dykumos oazės mikro bendruomenėje, musulmoniškas tikėjimas ir staiga užgriuvęs vakarų civilizacijos pasaulis su krikščioniškuoju pragmatizmu. Filosofijos studijos, darbas Paryžiaus pramonėje atvedė prie daržovių lysvės, kurioje žmona Michel išperėjo 5 vaikus. Juos maitino ožkų pienu. Ožkų pieno sūrius mainė į druską ir duoną, taip pat į instrumentus, kuriais muzikavo vaikai.

Mano pamėgtas Edgar Morin sakė – nori ar nenori, bet yra gyvenimo proza, valgyt tai norisi, yra ir gyvenimo poezija. Pierre Rabhi gyvenime atradau neįtikėtinai daug poezijos. Neįtikėtinai daug grožio, gerėjimosi pasauliu ir harmoningo, prasmingo širdžiai mielo darbo.

Gal tikrai reikia rankas panardinti į žemę, pamatyti dygstantį augalą, pamelžti ožką ar karvę ir atsigerti šilto pieno, kad suprastumei, kokį gėrį atėmė iš mūsų progresas?

Gyvenimo prozos ir poezijos santykį gražiai iliustruoja Pierre Rabhi dažnai pasakojamas atsitikimas. Drauge su kaimynu pjaudami malkas namų židiniui, vakarėjant dienai Pierre pamatė nuostabų reginį – besileidžianti saulė apšvietė didingo medžio šakas, šviesos aureolė sudievino medžio grožį. Pierre kumštelėjo savo kaimyną, žiūrėk! „O taip, beveik 10 kietmetrių malkų“ – atsakė susižavėjęs kaimynas.

Taip ir savo kūrybiškumą galime nukreipti didinti malkų kietmetrių skaičiui, taip greitindami technologinį mokslo progresą, bet galime kurti ar atkurti grožį, galime puoselėti meilę.

2021-01-15, Valdas Kavaliauskas

Ankstesnis gėrėjimasis diena ir „šviečiančiais“ žmonėmis

Man patinka geltona spalva
2016-05-11

Diena prasidėjo nuo sūrių brandyklos šaldytuvo įsijungimo. Ankstyvą ir saulėtą rytmetį geltonas saulės spindulys pro mažą plyšelį sugebėjo apšviesti temperatūros matuoklį. Pasiuntė šilumos pliūpsnį, suveikė elektronika ir mieguistas sūrininkas jau negali sustabdyti savo minčių. Galvoje užstrigo žodis „elektra“. Gūdžiais tarybiniais laikais ekonominį išsivystymą vertino pagal elektros naudojimą. Jei neklystu, tai Lietuva pirmavo lyginant su kitomis broliškomis respublikomis. O kaipgi balanos gadynėje skaičiavo, iš ko mokesčių daugiau surinkti? Mužikų krašte skaičiuodavo, kiek troba turi langų. Kai pažiūri dabar į senovines dzūkelių trobas, tai supranti, kad mokesčių jie tikrai nedaug mokėjo. O elektros dabar sunaudojam daug. Kas mėnesį sumokam tris ir daugiau šimtų eurų. Gal labai modernūs esame? Vargu – pasakytų barzdą užsiauginęs ekologistas.

Gana sapalioti, laikas keltis pas ožkas ir melžti. Rytinis espresso puodelis sustato į vėžes užkaitusią galvą. Išėjus į lauką akys apraibsta nuo rytmečio šviesos, išsibarsčiusios ant ryškiai geltonos tvoros. Nuo šypsenos raukšlės susipina ne tik apie burną, bet ir apie akis. Ar žinote, kaip dieną atskirti kaimietį nuo miestiečio? Nagi pagal akinius. Ne pagal akinių eleganciją ir kainą, bet pagal stiklų tamsumą. Miestiečio nuo kompo išsausėjusios akys tiesiog paniškai bijo saulės, tad kuo tamsesni akiniai, tuo ilgiau nematęs natūralios šviesos, dažnai išbalusio veido miestietis. O man patinka geltona ryški šviesa.

Po rytinių darbų ateina verslo pusryčių metas. Tradiciškai kaimynkos Dalytės kiaušinis, kartais vienas, kartais ir visi trys – priklauso nuo to, kokie darbai laukia. Šiandieninės diskusijos objektas – kiaušinio trynio geltonumas. Pagal tai aptariam, kokie buvo šios savaitės orai, kiek dažnai vištos lakiojo po kiemą, ar jau išdygusi žolė? Šiandien kiaušinis pilnas saulės spindulių. Tai jaučiame ir gomuriu, kuris maloninamas įvairialypiais skoniais. Man patinka geltona spalva.

Ožkų reiškiamas nepasitenkinimas mane skubina leistis į ganyklas. Gerai. Jau keliaujam, tik uždarysim vieną apšlubusią Stirną, nes dabar nuolat judėsime iki ganyklų, jose taip pat nesustosime, ir grįžti reikės prieš pačius pietus. Pievos mus pasitinka geltona jūra. Šiemet pienės sužydėjo žymiai anksčiau nei sodai. Net ir kriaušės dar tik skleidžia lapus. Ganydamas nepaskubėsi ir interneto nepažiūrėsi. Mano „Nokios“ ekranas saulės šviesoje beviltiškai juodas. Užtat ir patinka geltona saulės šviesa.

Prisiminiau naktį matytą didelį geltoną mėnulį. Šaltas jis atrodė. Gal dėl to, kad jis visai ne geltonas, o tik atspindintis saulės šviesą.

Na va, pagaliau supratau, kad yra šviečiantys ir šviesą atspindintys. Mėnulis ir tvora – atspindi šviesą. Pienė ir kiaušinis – šviečia. Kuo kietesnis, uždaresnis apvalkalas – tuo labiau atspindi, bet nešviečia. Lygiai taip pat ir žmonėse. Prisiminiau situaciją, kai buvau klausinėjamas, o kodėl Dargužiuose apsigyvenote? Juokdamasis automatiškai atsakydavau – tai mažiausiai nuo Vilniaus nutolęs kaimas, kuriame nėra nei vieno lenko. Be reikalo juokiausi – papuoliau į kaimą, kuriame šimto penkiasdešimties kiemų gyvenvietėje vyrauja tik penkios pavardės, nors pravardžių galybė. Kaimynai su pasididžiavimu paaiškino, kad dargužiškiai į savo kaimą nepriimdavo žentų, kraujo atšviežinimui veždavosi tik nuolankias marčias. Visą ilgą Rusijos imperijos ir lenkmečio laiką saugojo savo kalbą ir tikėjimą. Puiku, džiaugiuosi ilgamete istorija ir aš, bet kaip man gyventi šiame kaime?

Gyvenimas prasidėjo nuo to, kad gavau pravardę – Prancūzas. Gal dėl to, kad mūsų kieme dažnai skambėdavo svetima kalba? Nors pravardės gimsta ne pagal logiką – iracionaliai. Vėliau iš Europos išgirdome žodį „daugiakultūriškumas“. Tikėdamas, kad viskas, kas ateina iš Europos yra gerai, pradėjau tai įgyvendinti su ožkomis. Vietinės veislės autochtonės du metus kergiamos su čekų baltuoju, du metus – šveicarų zaanenu ir du metus prancūzų alpinu. Ir taip toliau, jokio kraujo grynumo, jokios veislės stabilumo. Rasonacizmui – ne. Ir ką jūs pasakysit? Rezultatas pranoko lūkesčius – atsako postmodernusis mičiurinietis.

Kaimo kultūrinis kiautas sueižėjo, kai draugai (ir vėl prancūzai) į kaimo šventę atsivežė grupę juodaodžių, kurie, matyt, instinktyviai siekdami daugiakultūriškumo mielai fotografavosi su kaimo merginom, o vakare užkilę į sceną afrikietiškais ritmais sudainavo „o mama, kaip aš tavęs ilgiuosi“. Žodžiai prancūziški, bet refrenas „mama“ grynai lietuviškas. Atlyžo sugrudusios kaimo moteriškių širdys – pasirodo ir juodukai turi mamas ir dar ilgisi jų. Nuo to momento kaimas prarado atspindintį švytėjimą, per plyšius į vidų skverbėsi naujo gyvenimo gaivalas. Nuslopo ir kaimo Sekminių šventės, nebeatsispindi ta išorinė valdžios bendruomeniškumo skatinimo ir kitokia šviesa.

Šiais metais atsirado švytėjimas. Vis žiūrėjau, ar tai ne atšvaitas? Tikrai ne. Valio Dargužių kaimui ir jo kultūriniuose plyšiuose išaugusiam jaunimui. Man gera gyventi kaime! Truputį deklaratyvu, truputį provokatyvu, bet įdomu.

Seniūnė Vaiva sako, kad Dargužiai gerai verčiasi. Kažin per ką? Išgirdus žodį „verslas“ iš karto matau du ryškius efektyvaus verslumo pavyzdžius: valstybės įmonė Registrų centras ir šiuolaikinis LT verslo idealas Ilja Laursas. Ir vieni, ir kiti kaip žaliavą naudoją orą, viduramžiais vadintą eteriu. Tik vieni, prisidengę valstybiniu reikšmingumu, gamina (t. y. gadina ir labai brangiai) popierių, o kiti – patenkina malonumo troškulį ir greičiausiai visai nebrangiai. „Pypt“, – sako Laursas. Ir jau turi atspausdintą trimatį mėgstamo žaidimo herojų, dar kartą „pypt“ ir už keleto dienų individualaus dizaino žiedas ant piršto. Kol suregistruosim visus Lietuvos sklypelius ir šulinėlius, visas esančias malkines ir šiaip pavėsines darbo registrui užteks dešimčiai metų. Paskui jas nugriausim, užregistruosim nugriovimą, pastatysim naujas ir vėl užregistruosim. Dar dešimt metų verslo garantuota. Ilja per tą laiką pradės spausdinti trimačius spausdintuvus, kad kiekvienas galėtume atsispausdinti reikalingus ir nereikalingus daiktus.

O ką man daryti, jei nesu valstybinės monopolinės įmonės tarnautojas? Ilja išvis dirba dviese tik su spausdintuvu. Filosofas Arūnas sako – turi išplėsti verslumo sąvoką. Jau dešimt metų su Rasa plečiam. Kai klausia, kada atostogaujam, atsakom – kiekvieną dieną. Klausia, kada sunkiausia? Atsakom – kai nėra darbo, t. y. nėra pieno, nedarom sūrių. Tada bandom keliauti, pavargstam baisiai. Greičiau namo, greičiau į tvartą, pas laukiančius augintinius.

Klausia, ar valdžia gera, ar padeda? Atsakom, kad neturim valdžios. Pažįstam keletą pavargusių tarnautojų, tai mes jiems kartais padedam.

Klausia, kas jums patinka? Atsakau – man patinka šviečiantys geltona spalva.

Šios ir kitos mintys kilo svarstant, apie ką reikės kalbėti gegužės 14 d. Dargužiuose vyksiančioje diskusijoje „Man gera gyventi kaime?!“. Arūnas ir Kęstutis sufleruoja diskusijos užuomazgą: užeivių ir autochtonų sąveika, verslo sąvokos išplėtimas, kaimo gyvybės prielaidos... Gal ir pataikysiu į temą. Jei bus pakankamai šviečiančiųjų…

0 Comments

2021-01-09. Progresas. Pauzė

10/1/2021

0 Comments

Paspausti „pauzė“

Ar įmanoma sinchronizuoti mokslo technologinį progresą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką „stop“ – kompiuteris išsijungia, kaip paspaudi „stop“ žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Pratęsiant klausimą ir išplečiant citatą.

Progresas, ypač paskutinių dešimtmečių, galėtų būti simbolizuojamas judėjimo greičiu. Kuo labiau didėja judėjimo greitis, tuo labiau traukiasi erdvė. Ir atvirkščiai.

Apie tai mano rašyta esė „2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės“:

Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.

Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.

Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?

Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Itakė. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.

Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.

Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.

Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gilyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.

Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.

Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.

Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.

Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.

Draugiškai Valdas, 2020-08-21

Karantino metu ribojamas fizinis judėjimas persiorientavo į vis didėjantį informacijos greitį. Rezultatas tas pats – mūsų mąstymo ir gyvenimo erdvė lygiai taip pat spaudžiasi, tampa rudimentine.

Technologinis progresas (greitis) ir žemdirbystė

Iš prigimties cikliškas žemdirbio laikas ir „gyvenimas“ erdvėje sąlygojo, kad, vystantis technologiniam progresui, žemdirbys buvo ir yra laikomas atsilikusiu. Žemdirbio įvaizdis – iš šiuolaikinio žaidimo iškritęs autsaideris. Pagal linijinio laiko įvaizdį – žemdirbys neturi ateities. Tad progresas ėmėsi ir kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo transformuojantis sprogmenų gamintojų pramonei prasidėjo kaimo industrializacija, „chemizuota“ žemdirbystė. Po to prasidėjo „hors sol“ – gamyba po stogu. Pirmiausia pramoniniai paukščių kompleksai, po to kiaulių, galvijų, o dabar ir melžiamų karvių, ožkų, avių. Aišku nepamirštant, kad augalus irgi galima auginti „hors sol“ (žr. Almerijos šiltnamių kompleksai Ispanijoje, kur dešimtys ir šimtai hektarų klesti po plastiko stogu.) Gamyba „hors sol“ neišvengimai tapo gamtos, aplinkos niokojimo šaltiniu. Šiandien, kai kalbame, kad maisto gamyba sąlygoja apie 1/3 CO2 išmetimo – tai pramoninė „postoginė“ gamyba ir su ja tiesiogiai susijusi maisto perdirbimo pramonė.

Šie technologiniai pasiekimai transformavo žemdirbio, valstiečio, kaimiečio sąvoką. Romantiškoje visuomenės atmintyje – valstietis vis dar arklį pasikinkęs ir su kauptuku dirbantis, su meile ir saulės šviesa mums maistą gaminantis kaimietis, nors realybėje tokių jau mažai beliko. Atsiranda naujieji valstiečiai, valdantys dešimtis ir šimtus tūkstančių ha žemės ir puikiai adaptavęsi gyventi linijiniame laike, kurių kaip pagrindinis tikslas – kaupimas – yra nuolat priekyje, ateityje.

Išlikęs ar naujai įsikūręs „senasis“ valstietis desperatiškai ieško savo vietos, blaškydamasis tarp besitraukiančios erdvės ir greitėjančio laiko.

Gamtos „nusavinimas“ ir nemirtingumas

Sudaiktinus gamtą, atsirado gamtos naudojimosi ir tuo pačiu nuosavybės poreikis. Imperinių ir kolonijinių valstybių, kurių palikuonys esame mes – vakarų civilizacija, „svetimų“ teritorijų užkariavimas ar kitoks užgrobimas įteisina ir žemės nuosavybę. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą iliustruoja gerai žinomas Amerikos užkariautojų ir vietos indėnų nesusikalbėjimas. Paprašius ar pareikalavus parduoti aplink esančias žemės, indėnai buvo nuoširdžiai nustebę – kaip aš galiu parduoti tai, ko pats nepagaminau, tai, ko neturiu, ne man priklauso ši žemė, bet aš jai priklausau.

Praradę ciklišką laiką, kai gimtis ir mirtis yra nuolat pasikartojantys, gyvename nuolatinėje ateityje, kuriai užtikrinti turime kaupti atsargas, kurios mums turėtų užtikrinti nuolatinį „jaunumą“ ir nemirtingumą.

0 Comments

2021-01-04. Progresas

4/1/2021

0 Comments

Ir vėl į nuotykį. Socialinės ir filosofinės studijos. Pasidėjęs prieš akis knygą „Iš vieno pasaulio į kitą“ svarstau, kaip ją geriau suprasti ir perteikti kitiems? Prisiminiau neseną FB renginį: Tarpušvenčio filosofija #1 – Kodėl P. Ramus, o ne G. Bruno: R. Descartes'o „Samprotavimų apie metodą“ prielaidos. Prof. Gintautas Mažeikis. Jame Gintautas iliustravo mokymosi metodą: „pasiimkite Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir perskaitę ją suskleiskite į vieną puslapį. Tai bus epitoma. Po to išskleiskite kūrinį iki jo buvusio dydžio“. Susižavėjęs suskleidimo ir išskleidimo žodžiais, panaršęs internete radau Gilles Deleuze Le Pli – klostės sąvoką. Pasiskolinęs šią metaforą, „suskliausiu“ į klostes PROGRESO skirsnį (13-39 p.) ir kviečiu į pagalbą per sausio mėnesį „išskleidžiant“ šią temą. Gal pasisektų susiburti į viešą diskusiją ir drauge išvėdinti savo protą?

Suskliausti klostes, išskleisti vėduoklę, išvėdinti protą. Trys Vėduoklės žingsniai?

O gal suskleisti, užvožti per galvą – apsvaiginti. Išskleisti vėduoklę, gaivaus oro gūsis – atgaivinti?

Tema – PROGRESAS

Suskleista vėduoklė:

Civilizacija ir progresas

Prieš pradedant kalbėti apie progresą, norisi užsiduoti civilizacijos klausimą: kokiame pasaulyje mes norime gyventi? Mes jau nebegalime kalbėti apie savo pasaulį. Dėl technologinio progreso ir globalizacijos šiandien mes visi esame viename laive. Edgar Morin pasakė: „Mano tėvynė – visa Žemė“. Šiandien beveik kiekviena krizė tampa pasauline – ar būtų sanitarinė, ar ekonominė. Kai V amžiuje subyrėjo Romos imperija, tai buvo kataklizmas visam Vakarų pasauliui, bet jokio poveikio Indijai ar Kinijai. Šiandien žmonijos istorijoje žymus pasikeitimas – mes visi esame vieno likimo. Tačiau visi esame ir pasidaliję: ekonominė, socialinė nelygybė ne tik tarp kontinentų ir šalių, bet ir kiekvienos šalies viduje. Vienas ketvirtis žmonijos valdo tris ketvirčius pasaulio turtų. Ir šis santykis vis keičiasi turtėjančių naudai.

Taigi, kokios civilizacijos mes norime? Kokiomis vertybėmis remsimės? Kokią prasmę suteikiame savo veiksmams? Kaip mes reaguojame į precedento neturinčią ekologinę krizę?

Modernią žodžio progresas prasmę suformulavo mąstytojai Gotthold Ephraim Lessing (Visuotinė lietuvių enciklopedija – https://www.vle.lt/straipsnis/gotthold-ephraim-lessing/), Anne Robert Jacques Turgot (Wikipedia, la enciclopedia libre – https://es.wikipedia.org/wiki/Anne_Robert_Jacques_Turgot). Iš vienos pusės tai – kritiškas realybės stebėjimas, paskatinęs mokslo ir technologijų pakilimą. Iš kitos pusės mitas – tikėjimas, kad mokslo vystymasis sąlygos moralinį ir dvasinį žmogaus pasaulį. Šis modernybės mitas buvo gana populiarus iki 1930 m., kai dalis filosofų paneigė šią priklausomybę. Vienas iš jų – Victor Hugo. Mitas griuvo XX amžiuje. Du ypatingai žudikiški pasauliniai karai, žmonių naikinimo stovyklos, Nagasakio ir Hirosimos bombardavimas sugriovė visas iliuzijas. Dar niekad Žmonija nebuvo tokia barbariška. Mokslas ir technologijos ne tik kad nepaskatino moralės, bet atvirkščiai – tapo naikinimo įrankiu.

Protas ir išmintis

„Dar niekad mes nebuvome tokie technologiškai galingi ir kultūriškai niekingi“, – Edgar Morin. Išmintis, moralė beviltiškai atsiliko nuo proto – mokslo technologijų. Protingas – tai dar nereiškia, kad išmintingas. „Mokslo dėka mes tapome Dievais, nors nesame nusipelnę būti Žmonėmis“, – Jean Rostand. Šiandieninio mokslo pasiekimai ir jų nauda dažnu atveju palieka problemas ateičiai. Užtenka Černobylio pavyzdžio, nekalbant apie radioaktyvias atliekas, kurias ir šiandien nežinome, kur slėpti. Šiandien mokslas, pasikinkęs technologijas, įgavo tokį greitį, kad daugelis mūsų nebesugebame spėti drauge ir esame neviltyje. Kokia prasmė? Kur grožis? Meilė ir fantazmai? Modernumo šūkis „ateitis ir progresas“ mus apakino ir suteikė viltį, kad rytoj bus geriau, kad mokslas išspręs visas problemas. Ar įmanoma sinchronizuoti mokslą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką stop – kompiuteris išsijungia, kai paspaudi stop žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).

Antropocentrizmo ir gamtos sudaiktinimo istorija

Žmogaus ir gamtos atskyrimo procesas, prieš išplisdamas po visą pasaulį, prasidėjo Mesopotamijoje prieš 12 tūkstančių metų, kai mūsų civilizacija perėjo iš paleolito amžiaus į neolito periodą. Natūraliai atšilus klimatui mūsų protėviai iš medžiotojų – rinkėjų bendruomenės perėjo į sėslų gyvenimo būdą, kurdami kaimus, po to miestus, karalystes ir imperijas. Prisiminkime, kad paleolitinėje eroje žmogus buvo pasinėręs į simbolinį tikėjimą. Žmogus žinojo, kad yra sudėtinė gamtos dalis ir nėra skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jis tikėjo, kad ir augalai, ir gyvūnai tiek pat orūs, kiek ir žmogus. Pirmosios religijos buvo animistinės. Tikėjimas, kad gamta susideda iš matomo ir nematomo pasaulio ir yra gyvas organizmas. Tarpininkas tarp gyvo pasaulio ir negyvo – šamanas, kuris tiesiogiai kontaktuoja su gamtos dvasiomis (medžio, vandens, akmens, gyvūno ir t. t.)

Įsitvirtinus sėsliam gyvenimo būdui, pagoniškos religijos palaipsniui nyksta ir atsiranda taip vadinamos didžiosios religijos. Įsitvirtina tikėjimas, kad nematomos dvasios gyvena ne šalia – gamtoje, bet Danguje. Tokiu būdu atsiranda vertikalė – apačioje yra gamta, viršuje – dievai, o tarp jų – žmogus. Visose antikos religijose stebime tą pačią hierarchiją. Žmogus lyg sodininkas įgauna misiją valdyti kosminę ir gamtos sferas. Žmogus išrinktuoju tampa Dievų paliepimu. Žmogus įgauna atsakomybę valdyti gamtą. Nuo to momento gamta nelaikoma gyvu organizmu, bet tampa aplinka aplink žmogų – gimsta antropocentrizmas. XVII amžiuje matematikas ir filosofas Renė Dekartas peržengia dar vieną etapą – gamta pradedama vertinti kaip medžiaga, kurią galime naudoti kaip resursą savo poreikiams. Žmogus tampa valdovas ir gamtos savininkas.

Šis redukcionistinis ir naudingumo principu paremtas mąstymas atvėrė kelius eksperimentiniams mokslams. Gimus šiuolaikiniam kapitalizmui, gamtinių resursų naudojimas tapo besaikis, be jokios atsakomybės gamtai. Taip gamta prarado savo magiją, praradom poetinį pasaulį. Gamta prarado šventumą ir tapo daiktu. Tuo pačiu žmogus tapo vienišas. Jei jis nėra gamtos dalis, tai kaip jis gali sietis su kosmosu? Kaip gyventi, kai neturi su gamta susietų šaknų? Kuo labiau nutolstame nuo gamtos, tuo labiau mus apima nerimas ir pažeidžiamumo jausmas.

Dar reikėtų grįžti prie sakralumo / šventumo sąvokos. Mūsų egzistenciją sąlygoja erdvės ir laiko dimensijos. Vadinamos primityvios tradicinės bendruomenės, gyvenančios ciklišku (metų ciklas) laiku, sakralizavo gyvenimo erdvę. Gamta – tai švento, dvasinio, nematomo pasaulio susitikimo vieta. Tad kosmosas ir visa gamta tampa šventa. Pradedant XVIII amžiumi, gamta nuvainikuojama ir valdoma tik žmogaus. Tad žmogus nesijaučia gyvenąs šventoje erdvėje, šventu tampa laikas. Iš cikliško gamtiško laiko žmogus pereina į linijinį laiką – turintį tikslą iš netobulo pasaulio sukurti tobulą. Šis laiko šventumas sudaro visų šiuolaikinių ideologijų pagrindą – progreso ideologiją, tačiau taip pat ir nacizmo ar marksizmo ideologiją, kurios mums nuolat žadėjo geresnį pasaulį. Tas pats ir su ultra-liberalia ideologija, kuri mums žada geresnį pasaulį daugiau gaminant ir daugiau vartojant.

Laiko šventumas krikščionybės ištakose. Biblija mums atnešė radikaliai naują idėją. Nepriklausomas nei nuo kosmoso, nei nuo laiko Dievo kūrėjas sudarė sąjungą su žmogumi. Ir šita sąjunga yra skirta pagerinti pasaulį. Šventas Augustinas V amžiuje savo darbe „Cite de dieu“ pagrindė šią biblinę koncepciją – sąjunga tarp žmogaus ir dievo. Ateistinė bendruomenė tiesiog perėmė šią pasaulio pagerinimo idėją išmesdami į pašalį religiją. Bet laiko sakralumo / šventumo sąvoka išliko tikint, kad progresas mus išgelbės ir tai suteikė žmonijai viltį.

Deja, ši viltis šiandien ištikta krizės. No future! – jau 1970 metais šaukė pankai. Šiandien krizės ritasi per pasaulį viena paskui kitą ir jaunoji karta dar garsiau šaukia – jūs atėmėte iš mūsų ATEITĮ.

Laiko sakralizacijos krizė mums suteikia progą atsikratyti progreso mito.

Žmogus ir aplinka

Dažnai kalbame apie aplinką, aplinkosaugą, tarsi gamtos pasaulis yra aplink žmogų. Gana arogantiška įsivaizduoti, kad žmogus yra visa ko centre. Froidas įvardijo tris nuolankumo pamokas žmogui, kurias pavadino „narcizo žaizdos“:

Kopernikas įrodė, kad žemė nėra visatos ir pasaulio centras.
Darvinas įrodė, kad žmogus nėra atskiras išrinktasis dieviškas kūrinys. Žmogaus ir žmogbeždžionės DNR kodas beveik sutampa.
Psichoanalizė įrodė, kad mūsų protas nėra laisvas, jam įtaką daro pasąmonė.

Nicolas Hulot kalba apie ketvirtąjį pažeminimą – Prometėjo gėdą, mes nebegalime suvaldyti progreso ir tapome mūsų sėkmės aukomis. Gal tai paaiškina, kodėl didelė dalis mokslininkų, intelektualų nekalba apie pagrindinį mūsų civilizacijos klausimą – ar išgyvens žmonija, ar išvis išliks gyvybė žemėje?

Žemės istorijoje įvyko du kokybiniai šuoliai:

Kai iš mineralinių medžiagų chaoso atsirado gyvybė, augalai, gyvūnai.
Besivystant gyvūnijos pasauliui, staiga atsirado žmogus ir protas / sąmonė.

Ar įvyks trečiasis? Suvokti pasaulio prasmę?

0 Comments

2021-01-24. Progresas. Išvados

2021-01-15. Progresas. Gyvenimo proza ir poezija

2021-01-09. Progresas. Pauzė

2021-01-04. Progresas

Archyvai

Kategorijos