Prieš pradedant apie Monica papasakosiu, kaip Jean-Jacques tapo mano broliu. Prieš gerą dešimtmetį skaitinėjau JJ socialinių mokslų ruošiamą diplominį darbą. Istorija tokia, kad dėl sveikatos ir šeimyninių problemų JJ turėjo palikti Ferme de Pincheloup ir būdamas fiziškai gerokai apsilpęs, bet pačiame minčių žydėjime, nutarė įstoti į vieną iš Paryžiaus aukštųjų mokyklų. Mokymosi kursas - visiškai netradicinis. Buvo nutarta, kad JJ rašys savo gyvenimo istoriją, per ją turėtų pasimatyti pokyčiai Normandijos kaime ir visa tai analizuojama ieškant solidarumo apraiškų bendruomeniniame gyvenime. Taigi keliems metams JJ paniro į socialinę avantiūrą, iš kurios ir dabar nėra išsikapstęs. Darbas nepabaigtas, už mokslus kabo tūkstantinės skolos, bet gimė kažkas netikėto.  Vietoj žodžio solidarumas gimė  brolybė. Nuo pat Kristaus bendruomenės kūrimo laikų iki šių dienų, brolybės jausmas paaiškina pozityvius pokyčius tiek mieste, tiek kaime.  Nagrinėjant profesinius žemdirbių santykius Normandijos kaime, krinta į akį, kad pirmiausia kūrėsi katalikiškosios jaunųjų ūkininkų bendrijos, kurių veiklos principus, bet  ne dvasią perėmė likusios profesinės organizacijos.
         Ir vieną dieną, emocijų apimtas ištariau: bonjour, JJ, mon frere. Nuo tos dienos mūsų santykiai tapo labai aiškūs. Tačiau juos paaiškinti kitiems sunku.
         O kaipgi Monica?
         Beviešint Italijoje, Monica jau pirmąjį vakarą mus supažindino su Padovos miesto senamiesčiu, universitetu. Nors labai nemėgstu  organizuotų ekskursijų, bet pasakojimas  susietas su konkrečiais žmonėmis ir įvykiais tiesiog užbūrė. Vakaras buvo nežmoniškai šaltas, bet norėjosi eiti dar ir dar, žiūrėti, klausytis. O, galvoju, kur fainas gidas. Pasirodo ji visai ne gidas. Ji gana didelio socialinių paslaugų centro vadovė ir siela.
Socialinis centras (Cooperativa Sociali OLIVOTTI) susikūrė prieš keletą šimtmečių, kai religingas vienturtis turtingos šeimos sūnus visus namus pavertė beturčių ir nuskriaustųjų prieglobsčiu. Šiandien šis centras vykdo grįžusių iš kalėjimo, jaunimo kenčiančio nuo priklausomybių ir imigrantų integravimo darbus. Kaip techniškai skamba? Mes visą dieną praleidome šiame centre, valgėme jų pačių rankomis gamintus pietus. Jausmai kunkuliavo nuo netikėto nustebimo iki begalinės pagarbos. Galvoje sušmėžavo Nemunaičio kaimo bendruomenės kova su tuometinio klebono planais parapijos namuose apgyvendinti nuo alkoholizmo ir narkotikų besivaduojančius vyriškius. Prisiminiau girdėtą, Senosios Varėnos agresyvų priešinimąsi, neviltin puolusio tėvo norui įkurti namus savo su narkotikais kovojančiam  sūnui ir jo likimo draugams. Nepamiršau ir mūsų, Dargužių kaimo moterų, draudimo savo vaikams žaisti su iš Spenglos globos namų į kaimo šventę atvykusiais beglobiais.  Man gera gyventi kaime, pro sukąstus dantis kartoju kaip mantrą. Man gera gyventi kaime, kai mažiau bendrauju su kaimo bendruomene. Viešpatie, kokias čia erezijas aš kalbu? Daugiau nuolankumo linkiu sau ir kitiems.
         Mintys sugrįžo pas Monicą išgirdus žodį - baimė. Baimė būti buvusiuoju kaliniu, narkomanu, alkoholiku, baimė sėdėti invalido vežimėlyje, baimė, kad tu kitoks, baimė, kad kiti tave mato ir skaito tavo etiketę, bet nepažįsta tikrojo. Pasislėpiau gilioje gyvenimo duobėje, nes bijau.  Atstumtieji, raupsuotieji, invalidai, tai mūsų sveikos, gyvybingos ir patriotiškos visuomenės atplaišos iš baimės paslėptos valdiškuose getuose. Graudu iki ašarų.
          Monicos šypsena gražina į šviesą. Dažniausiai ne tėvai ir ne draugai padeda sugrįžti, dažniausiai vyresnioji sesuo. Monica, būk mano sesuo, šnabždu tyliai, kad niekas negirdėtų, nes bijau. Taip Monica ir nežino kad ji mano sesuo, bet žino, kad nesu jos brolis. Gal kada būsiu?

2015 metų rudenį Tymo turguje Vilniuje “Sūrininkų namų” paviljoną aplankė skrybėlėtas italas Sylvano. O jau kitą dieną Laimos kvietimu jis atsidūrė Dargužiuose, kur susirinkę vietos sūrininkai ragavo savo ir kaimynų produktus, aiškinosi technologines detales. Bendraujant  paaiškėjo, kad prieš keletą metų italų  ūkininkų šeimų  asociacijos paskatinta įsikūrė Accademia Internazionale dell’arte casearia. Pavadinimas skambus, atitinkantis italų įvaizdį. Noras apsilankyti užfiksuotas.
         Ir štai Erazmus + projektas.  Leader mokymo centro kvietimu maža grupelė jau sėdi lėktuve maršrutu Vilnius - Frankfurtas- Venecija. Sudiev Dargužių ožkos,  skrybėlėtai sūrininkas Valdas vėl kelionėje. Pro orlaivio langą Venecija mus pasitiko begaline  naftos (turbūt) saugyklų eile ir blyksinčiais gamyklų bokštais. Atrodo italai ne tik madas demonstruoja ir bienales rengia, jie dar ir dirba. Iliuziją išsklaidė pro autobuso langą matytas vaizdas, šiukšlėmis nusėta pakelė ir minia tamsaus gymio vyriškių. Visai simpatiškų. Greičiausiai imigrantų prieglobstis, mąsto LNK prisižiūrėjęs dzūkelis. Deja ne, tai tik iš gamyklos po darbo autobusų belaukiantys darbininkai.
         Savaitę praleidus Venetto regione neapleido dvilypis jausmas. Psichiatrai tai vadina šizofrenija. Per visą kelionę nemačiau nei vienos ožkos, nei karvės, bet turistų pamėgtos krautuvėlės lūžta nuo sūrių įvairovės. Venecijoje dekoratyvinių namelių apstotos siauros gatvelės ir nei vienos mašinos (net abejoju ar buvo dviračių?), o už miesto begalinės kilpos greitkelių ir pilko betono gamyklų sienos. Stilingai išsipustęs Cayenne vairuotojas ir nuolankus brolis kapucinas Alfredo.
         Radijo laidoje (čia jau grįžus namo, pristatytas prie kriauklės ploviau krūvą sūrių formelių) girdėjau pažįstamą keliautoją Eveliną T. bepasakojant, kad kalbėdami vis kita kalba mes tampame vis kitokie. Italijoje mane palaikė prancūzu, taip beje ir Dargužiuose esu pramintas. Sulig kiekviena diena šizofrenijos pojūčiai ryškėjo, neapleido jie ir apsilankius Latteria Perenzin (www.perenzin.com.) Dviaukščių namų ir gausybės smulkių firmelių apsuptyje randame šiek tiek nutriušusį pastatą. Nenuostabu, tai jau beveik šimtmetį gyvuojanti sūrinė, dirba ketvirta  sūrininkų karta. O už siauro keliuko, užtverto didoka pieno cisterna (vėliau išaiškėjo, kad tai iš Austrijos atvežtas ekologiškas ožkų pienas) super modernus Sūrio pramogų centras. Tai aš jį taip pavadinau, o jie vadina PER (www.perperenzin.com). Rūsyje moderni sūrių brandykla. Turistams įspūdingi skaičiai -  Carlo sako, kad čia sūrių už 800 000 eurų.  Pirmame aukšte mus pasitinka krūtininga Sara, Carlo dukra (nepykit kovotojai su seksizmu, jei būčiau sakęs vešlių plaukų ševeliūra, nereaguotumėte?). Taigi Sara aprodo mini supersūrių marketą, sūrio barą, restoraną ir t.t., ir t.t. Akys raibsta, fotoaparatas pleška, visko noriu! Sūrių meno akademijai (tarptautinei) skirtas antras aukštas, mokymo klasės. Joje daktaras Sylvano, bet be skrybėlės, mums pasakoja ilgą sūrinės istoriją ir trumpą, bet labai sėkmingą sūrių akademijos  startą. Daug vaizdžių skaičių, apdovanojimų, net ir europinių.  Čia gaminamas ir  geriausias Europos sūris. Va čia tai įdomu. Ar nereiktų Dargužiuose organizuoti Rytų Europos sūrių konkurso, garantuotai mūsų, t.y ožkų, kaprizas laimėtų. Akademija jau sulaukė daugiau kaip 500 besimokančių iš dvidešimties pasaulio šalių. Uzbekistanas jau buvo, Lietuva dar ne.
         Sūrinėje mus pasitiko hipsteriškos išvaizdos Andrea, Carlo sūnus. Kol  Carlo  besimokančių italų grupelei  aiškina sūrių gaminimo subtilybes, Andrea bando mums papasakoti kas čia per sūrinė. Tylus balsas ir kuklus stovas tuoj pat perimtas Saros. Ir vėl Sara! Ji valdo viešuosius ryšius. Iš ilgo pasakojimo apie sūrio gamybą nieko nesupratau ir  su gailesčiu prisiminiau  nusiminusius Dargužių sūrinės lankytojus. 
         Artėjantys pietūs žadėjo sūrio patiekalus. Ir tikra tiesa. Užkandžiui skirtos kumpio skiautės su kietojo sūrio trupiniais buvo nuostabios. Gal dėl to, kad prieš tai įkirtom po gerą taurę prosseco. Visgi esam pačioje Prosseco  gamybos širdyje, kuri užvaldė visą kūną. Todėl neliko nei vienos karvės, nekalbant apie ožkas. Po užkandžio sekęs rizotto irgi buvo puikus, tik deserto neprisimenu, nes praplepėjom su priešais sėdinčiu Sylvanu kaip čia galėtų draugauti LT ir IT sūrininkai. Planai gražūs, prosseco buteliai vis pasipildo- gyvenimas yra gražus. 
         Autobusu grįždamas vis laužau savo mąstymo trafaretus, ir be pieno, oi atsiprašau, be karvių galima padaryti super sūrį. Tai jau aukštasis italų sūrininkų pilotažas. Bet manęs neįtikinsit, kad be ožkų gali būti Dargužių sūris. Tikiuosi, kad nedagyvensim iki šito.
         Dar ne viena diena tarp prancūzų ir naujų draugų italų (ačiū dievui,  prancūzakalbių). Ir vėl nauji atradimai. Per viešnagės apibendrinančią diskusiją turėjome visi pasisakyti kokį poveikį mums padarė vizitai, bendravimas. Ach ta demokratija, kurios  esame mokomi už Europos pinigus. Daug negalvojus išrėžiau, kad esu visiškai pasimetęs! Lig šiolei galvojau, kad turiu antrą tėvynę ir joje gyvena mano brolis Jean-Jacques, dabar supratau, kad ir trečia tėvynė, Italija,  man sava, o joje gyvena  mano sesuo Monica. Ji  to dar  nežino. Grupėje nuskambėjo juokas, o po to įsivyravo tyla. Matyt nusiminė, kad aš ne jų brolis.  Kaip Monica tapo mano sesuo papasakosiu vėliau.
 

Prieš akis trys paskutinės kelionės dienos, kurias numatėme praleisti susipažinimui su prabangos ir išrankaus skonio mėgėjais.
         Taigi, tiesiu taikymu į vos už kelių kilometrų nuo mūsų namelio nutolusį Deauville/Trouville. Net ir žiemą, net ir ne sezono metu atviros restoranų  ir kavinių durys, šildomos terasos ir šalikais apsimuturiavę žmonės. Čia tau ne kaimas! Net ir ne Vokiečių gatvė, nėra nei vieno Coffe Inn, bet pakankamai boulangerie su kvepiančia kava.
         Jūros kvapas mus kviečia į garsųjį Deauville paplūdimį, prie kurio glaudžiasi visiškai neišvaizdus Olimpinis baseinas su SPA procedūromis ir šiek tiek gražesnis Casino su užtemdytais viešbučio langais. Matyt miega po aistringos lošimo nakties. Atspėkit kodėl Casino lankytojų amžius Prancūzijoje viršija 65? Atspėjot, kiekvienam amžiaus periode atrandam savo aistrą.
         Smėlėtame paplūdimyje negausu lankytojų ir žvilgsnį patraukia tolumoje pasirodę raiteliai. Su nekantrumu laukiame neįprasto mūsų akiai vaizdo, žirgai, kepurėti jojikai  ir baltos lūžtančios bangos. Ir aš noriu!!! Noriu būti svaiginamas jūros ošimo ir žirgo artumo. Viena raitelė nesidavė apsvaiginama, nuolat žiūrėjo į savo i-phoną. Aš taip nenoriu!!! Tad dar giliau nuo besišaipančių paslėpiau savo mygtukinę nokia, kad gink dieve, nesuskambėtų.
         Atėjus pietų metui užtikom poisonnerie- žuvinę. Pamatę ant prekystalio atidarinėjamas austres ir šalia stovinčią balto muscadet taurę pamiršom šventiškiems pietums numatytą biudžetą. Nutarėm, kad vėliau apsipirksim supermarkete ir žvejų namelyje atšvęsim paskutinį vakarą pajūryje.
         Laukia savaitgalis Paryžiuje. Ant lūpų priedas - romantiškas. Kodėl gi ne? Prieš keletą mėnesių sužinojom, kad šiomis dienomis vyksta salon des saveurs. Jis ir paskatino užsilikti kelioms dienoms.
         Internetinė informacija. Lūkesčiai. Realybė. Niekada nenuspėjama Šventoji trejybė. Po miesto aikšte išraustame pusrūsyje (dydžio kaip nemaža metro stotis) vyksta mugė. Vynas, sūriai, dešros, kumpiai, riebiųjų kepenų konservai, saldumynai. Visi produktai aukštesnės klasės, aiškiai orientuoti į paryžietišką prieškalėdinį kapšelį. Gali ragauti ir jei neturi ką pasakyti arba sakai “dėkui, labai skanu” - privalai pirkti. Apėjus keletą prekeivių jau pasidarė baisu. Paskutinį tolerancijos lašą perpildė atkimštais buteliais nustatę stalus vyno pardavėjai. Po nosimi gavęs vyno katalogą (kainos prasideda nuo dviženklių skaičių, įpusėja triženkliais, toliau nebežiūrėjau) buvau paklaustas kokiu adresu reiks pasiųsti nupirktas dėžes. Adreso nesakiau, vyno neparagavau ir palikęs Rasą vieną apipirkti namuose laukiančias gimines radau kamputyje barą. Gamintojai iš Noirmoutier salos Bretanėje. Tarp bulvių dėžučių ir vėl austrės. Valio, į komplektą įeina ir vyno taurė.
         Rytoj atsižymėsime turistiniame maršrute, suvalgysim tikrą ir ypatingai gausų kuskusą alžyrietiškam restoranėlyje ir visos dienos kelionė namo. Belaukdami lėktuvo pažiūrėjom ką nufotkinom. Iš Paryžiaus tik traktorinį keltuvą, taip mums reikalingą ūkyje. 
         Ožkos gyvos ir sveikos, ramiais žvilgsniais apžiūrinėja susijaudinusius ir pasiilgusius šeimininkus. Kalėdos, Nauji metai ir vėl sūrių kupinas Dargužių gyvenimas.  

Dideliam Rasos nusivylimui šiandien vėl susitikimas. Kelias netolimas, bet  kaimiečių manymu - pavojingas. Važiuosime per didžiausią Normandijos tiltą. Bandysime įsivaizduoti, kaip prabagotėjusioje Lietuvoje, tiesiai iš Klaipėdos pasiektume Kuršių neriją. Kai išgirstu žodį nerija, tai suskamba “vėl, švieski man vėl....”. Galėtum pagalvoti, kad Nerijos pavadinimas kilęs nuo vokalinio ir instrumentinio ensemble “Nerija”. O iš kurgi daugiau?
         Susitinkame su Cerlange MFR , tai būtų atitikmuo Varėnos žemės ūkio mokyklos. Deja Varėna jau seniai nemoko nei vieno jaunojo ūkininko, nėra paklausos. Bet kepa Ūkininko pažymėjimus. Girdėjau, kad Lietuvoje yra išdalinta ar ne pusė milijono ūkininko pažymėjimų.  Valio!  kas šeštas lietuvis ūkininkas. Tiek prigaminom, kad jau pradėjom eksportuoti.  Bet tik tuos, kurie taip pat turi aukštąjį filologinį išsilavinimą. Emigravo matyt jų daug, nes kitaip niekaip nesuprantu kodėl savaitraščio “Šiaurės Atėnai” tiražas tik 1158?  Bet grįžtam prie Cerlange. Mus pasitinka jaunas mokyklos direktorius, kuriam valdžia (tai mūsų pažįstamas Philippe) iš Paryžiaus liepė mus priimti. Ir ko gi? Rasai nesugebėjau paaiškinti kaip šis reikalas susijęs su sūriais, pabandysiu jums.
Kažkada Petras Vaitiekūnas (pagal išsilavinimą fizikas), atvažiavęs į Dargužius pranašavo: Lietuvoje sūrių tradicijų ir inovacijų derinimas pasivys ir pralenks lazerių mokslą. Taip taip lazerių, ne lūzerių. Prieš keletą metų pradėję dalintis sūrininkystės žiniomis supratome, kad profesionalus sūrio gaminimas neatsiejamas nuo profesionalaus požiūrio į mokymąsi ir tam labai padėtų jaunimo profesinis mokymas. Kodėl gi nepagalvoti apie nuolatinį formalų jaunimo mokymą, derinant teorinį dėstymą dabartinėse mokyklose ir nuolatines  tęstines praktikas pas smulkiuosius sūrininkus. Taip pradėjome bendrauti su įvairiomis mokymo institucijomis, nepamiršdami senų draugų - Amatų mokyklos Rūdiškėse “Sodžiaus meistrai”, drauge žiūrėdami kaip toje srityje veikia prancūzų institucijos, besirūpinančios, kad kaimas turėtų savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
          Drebančiomis rankomis, įsikibus į vairą, sėkmingai įveikę le pont de Normandie, mažam kaimelyje randame buvusią dvarvietę standartiniu pavadinimu Belle vu - gražus vaizdas. Pirmas vaizdas vidutiniškas, šiek tiek aptriušę pastatai (matyt nerašė europinių projektų), bet viduje pilni gyvybės. Ją labiausiais pastebėjome, kai pietų metu (ir vėl tas šventas pietų metas) į valgyklą susirinko visi tą dieną buvę mokyklos moksleiviai nuo 12 iki 18 metų. Jų daug, labai daug. Nenustebčiau, jei kas pasakytų, kad šimtas ir daugiau. Ir visi mokosi žemės ūkio specialybių, pačių įvairiausių. Apie jas sužinojome iš pačių moksleivių, kai besišlaistydami lyg ir netyčia užgriuvom į vieną pamoką. Pasirodo jaunimas jau žinojo, kad atvyko kažkokie ūkininkai iš kažkokios šalies (supratom, kad dieną prieš visi atidžiai studijavo žemėlapį) ir buvo pasirengę mus ištardyti. Jų pačių prisistatymas mums aiškiai iliustravo, ką dabar augina Normandijos ūkininkai, kas perspektyvu, kas ne. Tai papasakojo pačių ūkininkų vaikai arba būsimos ūkininkaitės. Kad ir kaip gaila, kad ir kokia puiki race Normande karvių pieno ir iš jo gaminamo Camembert reputacija, dauguma kalba apie cukrinius runkelius, kviečius, ir linus.
         Puolėm ir mes pasakoti, kad Lietuva, tai Normandijos atitikmuo: daug drėgmės, puikios pievos ir skanūs sūriai. Paklausus apie ateities perspektyvas, pasidžiaugėm, kad sūrius perka puikiai ir ožkų skaičių didinsim iki 50. Ir čia mus apgaubė tyla. Akyse matėsi noras mums padėti taisyklingai ištarti 500? Nesugebėjom paaiškinti kaip vidutinė šeima Europoje gali išgyventi iš 50 ožkų, mums padėjo dėstytoja -  Afrikoje šeimos laiko po vieną melžiamą ožką. Mokinių intelektą iliustravo tyli tolerancija, kurios lydimi palikome klasę.
         Pavaišinti moksleiviškais pietumis su mokyklos vadovais atsisveikinome au revoir gal būt Lietuvoje? Gegužės viduryje Dargužiuose planuojam svarstyti: ar man gera gyventi kaime, ar ne? Jei ne, tai kodėl? Gal tiek į kairę ir į dešine pridalinti makulatūriniai ūkininko pažymėjimai ir kiti diplomai mums maišo? O gal mūsų traktoriai tokie dideli, kad kopėčiomis užlipus į kabiną matosi tik tolimas  amerikietiškų prerijų horizontas. O gal šiaip esam niurzgliai, kuriems viskas negerai? 

Vėlų vakarą mus pasitiko labai garsus ošimas. Tamsoje neįžvelgėme ar tai bangos ar medžiai ošia? Paryžiaus klimato kaitos konferencija  mums primena apie gausėjančius štormus, potvynius, krantų eroziją, o internete matėme, kad mūsų “Jūreivio užuovėja” visai ant kranto.  Vos tik atvažiavus šeimininkas įjungė šviesas ir šildymą, ant stalo pūpso putojantis kriaušių gėrimas, kurį normalūs žmonės geria tik vasarą, tačiau baimės kryželiai žybsi mūsų akyse. Ant galvų užsidėję visas įmanomas antklodes su rūbais griūnam į prancūzišką raskloduškę.
         Atostogų rytas prasidėjo kniaukimu, jūra nurimo. Pasirodo katinas įeina į namelio daiktų sąrašą ir bendravimas su juo privalomas. Esame tarp Deauville (kas nežino, tai mylimiausias Paryžiaus snobų pliažas, prie kurio buvęs prezidentas Sarcozy bandė pripratinti ir draugą Putiną) ir Honfleur - meno bohemos pamėgtas mini uostas. Kad nebūtų pernelyg didelio kultūrinio šoko šiandien pėsčiomis eisime į šalimais esantį  žvejų kaimelį. Tiksliau buvusį. Tarp uolų įsiterpusius siaurus ir aukštus namelius vietiniai vadina lizdais.  Ir iš tiesų, tai primena telike matytas paukščių kolonijas. Tik čia klegesio jokio, vos radome tris atidarytas įstaigas: senų damų kirpyklą, Dargužių maximos tipo krautuvėlę ir statybininkų furgonėliais apstatytą barą. Nuo jo ir pradėjome pažintį su jūra. Dzūkams net ir Dusios ežeras jūra. Prancūzams ši pakrantė Rankovė-Lamanšas, kurią kažkas net su vonia perplaukė  pasiekdamas Londoną.
         Mūsų vėlyvi pusryčiai sutapo su statybininkų ankstyvais pietumis, tad baro viduj ir terasoje ne tik kavos gėrimas, bet ir vyno. Ir tuoj prisiminiau vieno prancūzo pasakojimą apie savo tėvą statybininką: ryte - vienas butelis vyno, per pietus - du. Vakarienė ilga - buteliai trys. Gerai, kad jis tik grindų plyteles dėliojo. Dabar laikai keičiasi, vietoje butelių skaičiuojame taures.
         Toliau pažindinamės su pakrante, viskas apstatyta namais nameliais, Villa, kurios kantriai laukia paryžiečių (ten matyt viso pasaulio pinigus spausdina?), o ne sezono metu  sulaukia tik statybininkų furgonėlių. Iš veidų galėtų būti lietuviai, bet galvos linksi prancūziškai.
         Viskas mums. Tuščios gatvės, gražios vilos, akmenuota pakrantė. Kvėpuojam giliai, žvalgomės skvarbiai. Kodėl taip gera? Atostogos, mylimas žmogus ir begalinis horizontas. Ko ne Palanga v barchatnij sezon? Supratau ko miestiečiai važiuoja per atostogas prie jūros - ieško horizonto tolių. Amžinatilsi kaimynas Gudonis džiaugdavosi: gražu Dargužiuose, išeini ant kiemo, viską matai kas už trijų kilometrų. O mes matome  už dar daugiau kilometrų, vieną paskui kitą į Havro uostą įplaukiančius įvairiaspalvius laivus. Kai sutemsta, jūra šviečia. Jaučiamės saugesni, mes ne vieni po ūkanotu dangumi.
         Krautuvėlės vyno asortimentas prilygsta Dargužių degtinės įvairovei, maisto atsargų turime, tad nebaisi artėjanti pajūrio naktis. Naktipiečius valgome atidarę terasos duris, atidžiai klausydamiesi bangų mūšos. Atrodo, kad esame kol kas saugiu atstumu nuo yrančio skardžio.  Dėl klimato šiltėjimo, problemų turės jaunoji imigrantų banga, o mes - jotvingių palikuonys,  mėgaujamės  saugios prabangos malonumais. Per dieną įšilę namelio sienos, kampe televizorius uždengtas rankomis siuvinėtu rankšluostėliu, ant kojų murkiantis katinas. Galvojate, kad esame pas Onutės mamą Musteikos kaime? Ne. Mus skiria trys tūkstančiai kilometrų. Kažkas pasakytų tik 3 val. skrydžio. Onutės mamai neužteko viso ilgaamžio gyvenimo nukeliauti tokį kelią. Net ir mintimis.