Redas iš Alytaus nėra Dargužių kaimo gyventojas. Bet tai, apie ką jis kalba, apie konformistinę ir primetamą kultūrą, svarbu ne vien tik kaimui. Girdėjau, kai Redas svajojo apie trišalio futbolo turnyrą Lietuvoje. Jau žaidėme jį Dargužiuose.....gal rytoj pas jus?

​Prielaidos
Pagal infrastruktūrines ir gamtines aplinkybes Dargužiuose yra visos sąlygos pradėti plėtoti regioninį-kultūrinį turizmą bei tęsti ir plėtoti kultūrinį kolonializmą, kurį jau daugelį metų sėkmingai vysto centras periferijos atžvilgiu. Tos pačios sąlygos savo ruožtu praktiškai visiškai „numelioravo“ vietos iracionalų (nesuvoktą) identitetą – žmonės šiandien tapo praktiški, pragmatiški, nors išlaikė kolektyvinį poreikį kultūrinei veiklai, kurią bando realizuoti remdamiesi tais pačiais racionaliais paskaičiavimo principais: sėkminės organizuojamos kaip spektaklis kaimui, lyg patys kaimo gyventojai norėtų save nustebinti, lyg norėtų patys sau būti tuo kitu, kuris slypi anapus TV ekrano, ar atvyksta iš sostinės kaip kultūrinis produktas.
Socialinė nelygybė sudarė sąlygas kultūrinei segregacijai:
1. Aktyvūs-progresyvūs-racionalistai siekia kurti „gerovės aplinką“ su stereotipiniais kultūros atributais, atpažįstamais turistams: sūrininkų namai, nacionaliniu lygmeniu žinomo dailininko sodyba, amatų centro steigimas, kaimo bendruomenės namai.
2. Aktyvūs-tradicionalistai-iracionalistai siekia palaikyti tradicinius kolektyvinius veiksmus: laidotuvių apeigos, gyvulių gynimas į ganyklą pagrindine gatve, gegužinių giedojimai.
3. Pasyvūs-nihilistai-iracionalistai bendrauja tarpusavyje, svaiginasi, mėgaujasi gyvenimu, kuriuo bodisi vos prasiblaivę. Šiai grupei priklausantys žmonės turi vieną turtingiausių individualaus) iracionalumo potencialų.
Pastebimos ir tarpsegmentinės jungtys:

1. 1-ą ir 2-ą grupę sieja noras institucionalizuoti (dar labiau racionalizuoti) savo kasdienius užsiėmimus ir sujungti savo pastangas – abejos grupės mato interesus vystant kultūrinius ryšius šia kryptimi: daugiausia tikimasi iš renovuojamo ir steigiamo Dargužių amatų centro, kuris apjungs ir visus namudininkus, ir tuos, kurie norėtų kažko pramokti, o galų gale tai bus bendra viešoji erdvė, kurioje jie galės rinktis, bendrauti.
2. 1-ą ir 3-ą grupes sieja futbolas (jaunesniąją kartą) ir kiti masiniai renginiai; Dargužių amatų centro vaidmuo taip pat jungianti grandis.
3. Iš dalies visas tris, bet labiausiai 2-ą ir 3-ą grupes sieja vietinis (istorinis) patriotizmas ir potenciali vienybė, kuria visi didžiuojasi.

Kultūrinio vystymo tikslai
1. Sudaryti palankias prielaidas gyventojų dvasinio gyvenimo kokybei atsirasti ir vystytis vietoje.
2. Aktyvinti pilnaverčius kultūrinius mainus tarp kaimo ir miesto, mažinti kaimo žmonių psichologinę-dvasinę priklausomybę nuo miesto kultūros (kultūrinės kolonizacijos).
3. Leisti pasireikšti lokaliam iracionaliam (kultūriniam-estetiniam) potencialui.

Uždaviniai
1. Stiprinti dar išlikusius sunkiai paaiškinamus kolektyvinės veiklos reiškinius:
 
1.1. Gegužinių giedojimai. Šia dar vis gyvybingai tradicijai sustiprinti ir palaikyti yra daug potencialo iš profesionalų, esančio miestuose ir norinčių save realizuoti gyvenimiškoje, o ne vien uždaroje kultūrinėje aplinkoje, pusės.
 
1.2. Daugiau hipergrafikos kaimelyje – šiuo metu yra pastebima kelių rūšių hipergrafika:
- reklama/veiklos pobūdžio nuorodos – „sūrininkų namai“, „pas staškorių“, „parduotuvė“...
- radikali vaizduotė – Daniliausko „nesąmonės“ ant namo
- graffiti
- kelio rodyklė pas kažką kieme – Valkininkai – Vilnius ar kažkas panašaus
- dominuoja šviesus gyvenamųjų namų koloritas.
 
Galėtų atsirasti: toponimų pavadinimai, pravardės, nuorodos į susibūrimo vietas, nieko nereiškiantys žodžiai ir/ar ženklai. Kaimas pradėtų skaitytis kaip tekstas, nebedominuotų reklama, atsirastų gyvybės – vaizduotės.
 
1.3. Gyvulių „stado“ gynimas pagrindine gatvele – galbūt čia ne tiek svarbus klausimo sprendimas, kiek to klausimo nuolatinis kėlimas...
 
2. Apsispręsti dėl racionalizuotų iracionalumo (bendravimo, kūrybos, estetikos) sklaidos formų reikalingumo ir/ar jas įgyvendinti
 
2.1. Dargužių amatų centras
2.2. sėkminės ir/ar kiti periodiškai vykstantys renginiai
2.3. bendruomenės namai
2.4. Bažnyčia
2.5. turizmo infrastruktūra
 
3. Ieškoti galimybių radikaliai atstatyti ir/ar pakeisti nusistovėjusius racionalius kolektyvinės aplinkos elementus iracionaliais (siūlomos galimybės, kurios gali būti pakeistos bet kuriomis kitomis, kurios būtų kolektyviai priimtinos). Žmonės turėtų ilgainiui suvokti, kad geriau gyventi savo susigalvotame absurde, nei kitų primetame – tai yra pagrindinis autonominės kultūros principas. Keletas iracionalių pasiūlymų pavyzdžių radikalioms galimybėms:
 
3.1. Burtis ir siekti Merkio vagos sukreivinimo – nes jos ištiesinimas melioracijos metu dvasiškai nuskurdino vietos žmones. Gerai būtų, kad žmonės ne tiek bandytų „atkurti“ buvusius vingius, bet tiesiog galėtų kolektyviai kurti galimybę „kreivinti“ Merkį pagal tai, kai jiems šiandien tai būtų gražiau. Labai įdomus ir kūrybiškas būtų privačios nuosavybės – žemės sklypų atsidalinimas.
 
3.2. Sekminės be spektaklio. Bendras šventes (Sekmines) organizuoti ne spektaklio forma (ant scenos), bet dalyvavimo forma – daugiau dalyvių ir mažiau (arba visai be) žiūrovų.
 
3.3. Įkurti savo vietinę televiziją/radiją ir kasdien bent valandą skirti bendruomenės žinių sklaidai po to, kai parduotuvė jau uždaryta. Siekti ne konkurencijos su parduotuve, kaip informacijos sklaidos centru, bet bendradarbiavimo, papildymo...pvz. kultūrinės programos, orų prognozės, horoskopų ir pan. Sugriauti pasitikėjimą vienintele ir nepakartojama nacionaline-korporacine žiniasklaida.
 
3.4. Prie Merkio įrengti Wilhelmo Reicho atrasto argono generatorių – debesų sklaidytuvą: vamzdžių sistema, nukreipta į dangų, ir kurios tikslas traukti seksualinę (gyvybės) energiją iš debesų ir ta energija „pakrauti“ Merkio vandenį. Tokiu būdu Dargužiuose dažniau švies saulė, o demografija sparčiai progresuos.
 
3.5. Atvirų durų dienos – vieni užeina pas kitus, ir taip visą dieną.
 
3.6. Futbolas. Dvišalio (bipoliariojo) futbolo aikštę perdaryti į trišalio futbolo aikštę ir taip sudaryti situaciją visai naujoms tarpusavio santykių (kad ir su tais pačiais Valkininkais, Čižiūnais, Žilinais) tradicijoms. Taip pat galbūt pavyktų išvengti ligšiolinės perskyros tarp „vyriško futbolo“ ir „moteriško“ tinklinio. Atsivertų galimybė ir pritraukti daugiau trišalio futbolo mėgėjų į Dargužius.
 
 
TRIŠALIO FUTBOLO TAISYKLĖS


Šio žaidimo esmė –agresijos ir konkurencijos (taip būdingos tiek normaliam futbolui, tiek bipoliariniam mąstymui) eliminavimas. Skirtingai nuo dvipusio (normalaus) futbolo komandos neskaičiuoja įspirtų įvarčių. Skaičiuojami tik praleisti įvarčiai ir laimi komanda, praleidusi jų mažiausiai. Toks žaidimas dekonstruoja mitinę normalaus futbolo bipoliarinę struktūrą, kurioje „mūsiškiai“ kaunasi su „kitais“, o teisėjas savo mimikomis demonstruoja esąs visiškai „neutralus“ – panašiai kaip žiniasklaida ir valstybinės struktūros, stebėdamos klasių kovą visuomenėje. Trišaliame futbole yra išsilaisvinama nuo skirstymo į herojus ir „lūzerius“, nes galimybių spektras labai išsiplečia.
 
Šešiakampis laukas yra suskirstytas į  6 lygiakraščius trikampius, kurių kiekvieni du priešpriešiniai yra skiriami atitinkamai kiekvienai iš trijų komandų. Trikampė zona be vartų vadinama priešakine, o su vartais – užpakaline. Komanda privalo saugoti savo vartus, kad į juos neįmuštų įvarčio. Agresija ir konkurencija yra eliminuojama dėl paprasčiausios priežasties – kad įmuštum įvartį privalai kažkaip susiderinti su trečiąja komanda. Dėl šios priežasties toks žaidimas yra labai priimtinas moterims, kurios paprastai vengia dalyvauti tradiciniame futbole. Bet kuris kooperavimasis sujungiant bendras pajėgas nugalėti vieną priešininką yra laikinas, nes ilgainiui kooperacija pradės megztis tarp pralaiminčios ir vienos iš ex-sąjungininkių. Čia laimės tie, kurie sugebės geriau ir greičiau susikalbėti, išraiškingiau valdys kūną ir kamuolį, o taip pat pagal pralaiminčios komandos atsitiktines simpatijas. Suvokiant, kad šis procesas bus laipsniškas, komanda kartais skils į priešpriešines dalis. Tokia situacija gali sudaryti sąlygas abiem likusioms komandoms susivienyti ir visiškai sužlugdyti trečiąją komandą. Trišalis futbolas – tai meistriškumo, įtikinėjimo ir psichogeografijos lydinys. Kai kamuolys išrieda už lauko ribų priešakinio lauko teritorijoje – kamuolį išmeta rankomis iš užribio to lauko komanda, jeigu ne jos žaidėjas išleido kamuolį į užribį. Priešingu atveju kamuolį išmeta žaidėjas komandos, kurios vartai yra arčiau tos vietos. Jeigu kamuolys išrieda į užpakalinio lauko užribį – jį grąžina į žaidimą vartininkas spirdamas laisvąjį smūgį. Bet jeigu paskutinis lietęs išriedėjusį kamuolį yra to lauko žaidėjas – tuomet kampinį kelia žaidėjas iš to lauko, kurio vartai yra arčiau. Pusapskritimis priešais vartus – tai baudos aikštelė, kurioje prasižengus besiginančios komandos žaidėjui yra skiriamas baudinys į vartus. Dirbtinos nuošalės taisyklė dar nėra pritaikyta.
 
Naujos galimybės: (individualios) idėjos/iniciatyvos
 
1. Sūrininkų namai, J. Daniliausko sodyba, – vietos ir tarpininkai bendruomenės susitikimams su miesto kultūros atstovais.
 
2. Keramika – galimybė dirbti aljanse su su apylinkėse esančiomis kūrybinėmis iniciatyvomis: Gojos kaimo keramikais (Dormantė), Krūminių kaimo plytininku Gintaru, Ąžuolų kaimo balto molio resursais, J. Daniliausko entuziazmu ir viso aplinkinio regiono mokyklinio amžiaus vaikais (edukacija), o taip pat ryšys su kitų regionų vaikais – iracionalios vaikų vaizduotės vystymas ir  jos įkūnijimas lipdant žemę (molį).  Kamo ryšys su regono dailės mokyklų kontingentu. Iš kitos pusės tai galėtų būti puiki jungtis su amatų centru. Tai paskatintų dar vienos žmogaus jutiminės-jausminės dimensijos (kuri yra tiesiogiai susijusi su žmonių tarpusavio santykių vystymu) vystymąsi – taktiliškumą.
 
3. Skatinti naujų autonominių kultūrinių vienetų kūrimąsi ir jų tarpusavio sąveiką nekonkurencinėmis formomis.
 
Principai
 
1. Dalyvauti. Žmonės (įskaitant ir valdžią) iš centro(ų), kitų regionų ir/ar miestų atvyksta ne tik kažką parodyti, ne tik į kažką pasižiūrėti, bet kažką kartu nuveikti. Nepalikti statistų.
 
2. Sudaryti situaciją. Žmonėms organizuotis ne pasiūlant/priimant pasiteisinančias jau parengtas iniciatyvas, bet persitvarkant situaciją, kurioje užgimtų nauji tarpusavio santykiai.
 
3. Puoselėti dvasinę ekologiją – vietos žmonės taip save dvasiškai nudrenavę, kad praktiškai blogiausia, kas gali atsitikti, tai užpildyti ją „kultūriniu produktu“. Drąsinti žmones daryti bet ką, kas kelia malonumą gyventi vietoje, nesidairyti, ar tai turi prasmės, „neimportuoti“ gatavų receptų.
 
4. Eksperimentuoti.
 
5. Kiek įmanoma daugiau bendravimo viešojoje erdvėje.
 
6. Bandyti problemas spręsti ne dialektiškai (išskaidant į priešybes ir ieškant kaltų), bet triolektiškai – ieškant trijų segmentų, jų tarpusavio sąveikų ir konfliktų, bei juos laipsniškai niveliuojant.

​Redas Diržys

Pirmą kartą su Dargužių iracionalumo herojumi Vycka susipažinau prieš keletą dešimtmečių. Vos nusipirkę Dargužių trobesius, kaip pavyzdingi vilniečiai savaitgaliais su įniršiu puldavom daryti tvarką, pjauti užaugusią žolę, rinkti ir pjauti griuvinėjančias tvoras ir visokius pagalius. Sekmadienio popietę  su nerimu imi galvoti apie pirmadienio rytą laukiantį lėktuvą, kuriuo turėtum parsivežti pinigėlių investicijoms į kaimo grožį.
Atvažiavus po Rusijoje praleistos savaitės pasigendu ilgo elektros kabelio, kuris tarnavo kreizo jungimui. Paslaugi kaimynka Marytė kužda į ausį: Valduli, mačiau Zalieckas nešė kokią tai rinkę laidų, greičiausiai jūsų kabelį nudrožė ir parduos metalistams. Ot, tai pijokas, zaraza. Tik niekam nesakyk, kad aš mačiau. Iš kitos kaimynystės pusės, kupčiaus Jonas antrina, - vagis tas prietranka, ana mano žuvis iš tvenkinio gaudė, tai  vandenin niurkiau, niurkiau pasigavęs, daugiau nebeateina.
         Įgavęs drąsos ir aš stabdau gatve einantį Vycką,- ei, tu, bjaurybe, kodėl mano kabelį pavogei. Nors Vycka už mane pusantro karto didesnis, bet nepuola muštis, sako “baik, tu. Aš ne vagis”. Taip prasidėjo pažintis su kaimu. Vieni per savo norą įtikti ir būti gerais prišneka nebūtų dalykų, kiti per savo pyktį nemato šviesios dienos, o tu naivuolis  klausai išžiojęs burną ir visais tiki.
         Bėgant metams potyrių gausėjo, ne su vienu kaimynu ir baliavoti teko, bet atotrūkis vis tiek išliko. Niekaip nesupranti ir ko trūksta, atrodo viskas puiku,  gyvenimas gražėja. Įkūrėm ir kaimo bendruomenę, skambių švenčių pridarėm, galų gale patys tapome nuolatiniais Dargužių gyventojais.
         Kažkas pasakė,- dzūkai su meile ir nuoširdumu priima svečius, bet nemėgsta naujai besikuriančių kaimynų.  Tai kraujyje nuo neatmenamų laikų, “kad ant ir taip menkos  pieskos lyšna burna ateina”. Gal tai netiesa? Kaip ir netiesa, kad dzūkai nevalgo nei voveruškų, anei baravykų. “O už ką pirksi druską  bulbai ir gelažį noragui, jei žydui neparduosi miško derliaus?”
         Apie iracionalumą pradėjom kalbėti su Redu iš Alytaus, kurį  kaip  žymų vietos kultūrininką  (visgi Alytaus Dailės mokyklos direktorius) pakvietėm patyrinėti Dargužių kultūrinio gyvenimo esamybę ir perspektyvas. Nors Redą “stūmiau” į gegužinių giesmių giedojimą ir būsimo amatų centro perspektyvas, Redas primygtinai prašėsi susitikimo su, mandagiai vadinant,  kaimo atplaišomis. Gerai, sakau, yra du variantai: eik pas Virgą, Vyckos seserį ir ten ieškok, o jei nerasi, tai prie krautuvės, bet prie jos nėra valandų, nebent sutiksi ryte, prieš pat parduotuvei atsidarant. Pas Virgą sužinojom Vyckos giminiškai švelnų apibūdinimą - prietranka. Pats Vycka išėjęs ant uždarbių miško sodinti, Redas susitarė susitikti kitą dieną prie krautuvės, bet Vycka neatėjo. Gal ir nežadėjo, o gal žadėjo, bet pamiršo. Gal nepamiršo, bet nekreipė dėmesio. Kaip  jau antras mėnesis vis žada ateiti mėžti ožkų tvarto,- visiems sako, oi, prancūzas gerai moka, reikia eiti, bet  praeina vis pro šalį.
         Atsisveikindamas Redas mestelėjo: geriau gyventi savo susikurtame absurde, negu kitų primestoje tvarkoje. Nuleidau negirdomis, bet galvoje užsifiksavo. Ir vis išlenda, kaip bandai suprasti kaimyno kitoniškumą.
Kitą savaitę įdėsime Redo 2004 metų pamąstymus ir pasiūlymus apie Dargužių kultūrinį-socialinį gyvenimą.
            O visą  asociacijos “Viva Sol” projekto “Dargužių kaimo ekonominės, kultūrinės ir gamtosauginės vystymo kryptys”  kurį vykdė VŠĮ “Baltijos aplinkosaugos forumas” galite rasti www.vivasol.lt tinklapyje, skiltyje projektai:  https://drive.google.com/file/d/0B9VkixwUlw22Z25kcnRmb0xjVXc/view 

Valdas

Archyve radau 2006 metais spausdintą straipsnelį.
Spaudinio, kurio pavadinimas "Dargužis" istorija linskma. Varėnoje gyvuoja vietinis laikraštėlis "Giružis".
Vieną kartą bendraudami su redaktore Romana, sutarėm , kad leisime mėnesinį Dargužių kaimo bendruomenės  priedą "Dargužis". 
Kvapo užteko turbūt 4 ar 5 numeriams, bet Dargužiai išgarsėjo "ant visos Varėnos".

​                  Idėja organizuoti Sūrių kermošių Dargužių metinės šventės metu atėjo šiek tiek netikėtai. Žinodami, kad kaimo šventės greitai išsisemia ir nublanksta, ieškojome akcento ar devizo, kuris galėtų pritraukti žmonių dėmesį ir sukelti norą apsilankyti mūsų šventėje. O šventė garbinga: ir Dargužių 440 metų jubiliejus, ir koplytėls pastatymo svarbios metinės, - taip ir norisi pasilinksminti kiek galint didesniame svečių ir namiškių būryje.
                     Vieną dieną, besilankant Varėnos turizmo ir verslo informacijos centre, jo vadovas Algirdas Juškevičius pradėjo rodyti skaidres ir nuotraukas apie įvairius Europos kaimus, kurie, pasirinkę temą ar idėją, ją aktyviai propaguoja, garsiai skambina varpais, tokiu būdu kviesdami gausų lankytojų būrį, vysto savo verslą. Klausėmės ir žiūrėjome, kaip kaimai vysto duonos kepimo ar aguonų temą. Kiti pasiskelbia kalvių ar račių kaimu ir pretenduoja tapti Europos kalvių sostine. Tam organizuoja seminarus, mokymus, patys gamina dirbinius ir t.t. Vienas kaimelis, pasiskelbęs Aguonų sostine, sugeba į savo metines šventes sukviesti dešimtis tūkstančių svečių. Šiame kaime jau pradėjo vystytis viešbučių ir kavinių verslas, nekalbant apie įvairiaskonius kepinius ir gėrimus.
                     Paklausė ir pažiūrėję, pradėjome ir mes galvoti, kas galėtų garsinti Dargužių kaimą. Jau beveik visi žino, kad dar bendrai ganome karves (kiek atvažiavusių užsienio svečių stebisi ir džiaugiasi šiuo Vakaruose seniai išnykusiu reiškiniu!!!), žino, kad mokame skambiai dainuoti ir smagiai linksmintis, esame vaišingi, praeitais metais vaišinome savo svečius kiaušiniene ir sūriais...Aha, sūriai!
                     Ar negalėtume tapti Sūrių kaimu? Julab kad iš visų Dzūkijos kaimų turime daugiausia karvių, už pieną pieninė mums moka tik grašius, tad jei turėtume, kur parduoti, galėtume, gamindami sūrius, už pieną gauti ne 50 ct, bet visą litą ir daugiau. Taigi dar šių metų pradžioje, bendruomenės valdyboje svarstydami pasiruošimą Sekminių šventei, nutarėme organizuoti Sūrių kermošių, ir tai bus vienas iš šventės akcentų.
                     Artėjo Sekminių savaitgalis. Susirinkę spėliojome, o kas gi tuos sūrius pardavinės? Pasirodo, kad gaminti daug kas gamina, tačiau arba patys suvalgo, arba giminėms išdalina. Vienintelė Diana pažadėjo pagaminti ir pardavinėti, nors ir jai, pasirodo, klientų netrūksta... Sūrių kermošiui grėsė žlugimas, nors jau iš anksto jis visur buvo reklamuotas. Turėjome šauktis į pagalbą savo draugą Žan Žaką iš Prancūzijos, kad mums padėtų sūrius gaminti ir kad išgelbėtume savo idėją. Kadangi Žan Žakas lietuviškų sūrių gaminti nemoka, tad pradėjome gaminti pagal Normandijos regiono technologijas: “Point L’Eveque” (jį pavadinome Žan Žak, mūsų mokytojo garbei), “Thome”, lietuviškas pavadinimas “Banda ir ožkos”, kurį pavadinome “Spira”. Taigi, labai nesiskelbdami, pirkome iš kaimynų pieną ir spaudėme sūrius. Gegužės viduryje pas mus atvykęs Žanas Žakas nustebo atradęs savo buvusios Normandijoje sūrinės kvapą. Vadinasi buvome geri mokiniai! Dar keletas savaičių bendro darbo, ir štai atvykome į Sūrių kermošių.
                     Nors reklamos tikrai netrūko (net prie pagrindinio kelio, nusižengdami taisyklėms, iš šiaudų pastatėme skelbimą), nors kelis kartus raginome kaimo žmones pardavinėti savo gaminius, Sūrių kermošiuje sustojome keturi gamintojai: du iš Dargužių, vienas ir Puodžių ir vienas iš Kauno rajono. Nagi tikrai nedaug, žinant, kad vien Dargužiuose melžiama per 70 karvių... Tačiau stengėmės, papuošėme savo palapinę, rodėme nuotraukas ir aprašymus stenduose. Susidomėjimas buvo tikrai didžiulis, pardavėme beveik visus prancūziško tipo sūrius, o Diana jau po poros valandų sūrių nebeturėjo... Po kaimą vėl šurmuliavo daugybė svečių – ir savų, ir svetimų. Net Varėnos savivaldybės darbuotojai stebėjosi, kad į garsiąją Varėnos Grybų šventę neatvyksta tiek užsienio svečių, kiek atvyko į Dargužius.
                     Tai ar taps Dargužiai Sūrių sostine? Nors galimybių turime apsčiai, tačiau viskas priklausys nuo noro ir iniciatyvos. Negali vienas ar du sūrių gamintojai pasiskelbti atstovaujantys visam kaimui. Jų tikrai yra daugiau, galbūt atsiras ir naujų, tad tereikia apsispręsti: ar mums reikia viešumo, ar mums reikia reklamos, ar mums reikia miesto svečių, potencialių sūrių valgytojų?
                     Pavargę nuo šventęs rūpesčių, kai kurie pradėjo abejoti: gal jau gana to šurmulio? Kodėl mes turime stengtis dėl atvažiuojančiųjų? Gal padarykime šventę sau ir visi ramiai atšvęskime?
                     Iš tikrųjų ne šventė svarbiausia – mes kiekvieną dieną gyvename su savo rūpesčiais ir nesibaigiančiais darbais. Tad ramiai gaminsime sūrius ir džiaugsimės juos ragaudami su namiškiais ir svečiais. O dėl sostinės vardo bus matyt! Pats kaimas nuspręs.

​Valdas