SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
    • Keliaujantis / nokstantis lauknešėlis „Ožkų Banda“
    • Lauknešėlis verslui / šventei visoje Lietuvoje!
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra
  • Trijų ežerų HUB

2020-08-21. Mano teritorija ir kelionės

22/8/2020

0 Comments

 
Kažkada savo dukros Ievos paklausiau – o tai kuo žadi būti? „Keliautoja“, – atsakė.
 
Matyt, pas kiekvieną kraujyje yra nenumaldomas atradimų troškulys. Gal tai susiję ir su nuolat besikeičiančia svajone? O jei mus supanti informacinė erdvė vis paskatina, vis kažką malonaus ir gražaus parodo, tai ir leidžiamės į, atrodo, nenutrūkstamą kelionę. Jau kai šią vietą aplankysiu, tai jau tikrai viskas. Deja, ne. Dzūkai sako: „nejau gyvas žemėn sulysi?“ Kelionė tęsiasi, kaip ir nuolat gimsta vis kitos svajonės ir naujos galimybės jas įgyvendinti. Kol gyvas.
 
Įsiminė gamtininko Henriko Gudavičiaus kelionės. Nors daug prisiminimų iš Baškirijos ir Altajaus, bet didžiausi atradimai savo laukinių augalų Sode. Dar jų daugiau, kai priverstinai palikęs dviratį eini į Sodą pėsčiomis. Henrikas ir pasakoja – daugiausia pamatai, kai per dieną nueini ne daugiau kaip vieną kilometrą. Turint galvoje, kad tokią distanciją žmogus, turintis tikslą, nueina per 15 minučių, aišku, kad Henriko dienos kelionė susideda iš nuolatinio stovėjimo ir stebėjimo. Pasirodo, kad stovėjimas, o ne judėjimas, yra mūsų atradimų šaltinis. Tad kaip čia su tuo keliavimu?
 
Prisimenu savo tolimiausią kelionę į Amerikos žemyną. Vilnius-Londonas-Niujorkas-Ithaka. Kita Vilnius-Amsterdamas-Monrealis. Ką šiandien atsimenu? Nenumaldomą norą greičiau palikti lėktuvo saloną. Nors ir kino filmą žiūrėjau ir bandžiau valgyti ir kažkuo užgerti, bet Nelaisvės jausmas atbukino visas teigiamas emocijas.
 
Liko baimė, kad migracijos kontrolė nepraleis, kad mano anglų kalbos 5 žodžių bagažas nebus pakankamas, kad persėsčiau į kitą lėktuvą ir t. t. Ir tik sutikęs savo kolegą iš Estijos Aaree nušvitau. Prisiminimuose savaitė Amerikoje praleista bare su Aaree besikalbant apie gyvenimą. Tą lygiai taip pat sėkmingai galėjom padaryti Taline ar Vilniuje.
 
Monrealis, o tuo labai Kvebekas – atgaiva prancūzakalbiui. Na, o kas liko galvoje? Iš pramoginio laivo matyta banginio uodega. Ir panika, kad laivelis apvirs, nes visi keleiviai sutartinai ūžtelėjo į vieną pusę – ten, kur iš vandenyno kyštelėjo banginio pelekas.
 
Į Prancūziją keliavau daugybę kartų. Ilgą laiką joje, o tiksliau Ferme de Pincheloup, judėjau tik tarp gyvenamo namo ir ožkų tvarto, pusiaukelėje sustodamas sūrinėje. Atsimenu, kvapus, kartais ne visai malonius. Atsimenu gyvulių žvilgsnius, atsimenu šieno rulonus. Ožkos sūris, dėžėmis sukrautas Thierry sidras. Jean-Jacques su Sophie ir keturi vaikai. Tiesa, ketvirtas gimė man bebūnant, kaimynai kalbėjo, kad jis mano. Įsivaizduojat, kiek laiko keliavau vien tik po fermą? Atradau visą save. Ir tokį, kad norėjosi kuo toliau bėgti iš šios vietos.
 
Nuolankiai sugrįžau. Sugrįžau su ožkomis, su Rasa. Sugrįžau į vietą su sūrio kvapu, duona, vynu. Sugrįžau ne į Ferme de Pincheloup, sugrįžau pas Žan-Žaką. Į jo visiškai sukiužusį karavaną, kieme iškastus griovius, rūsius. Liga Žan-Žakui atšaldė kojų ir rankų pirštus, bet delnai stipriai įsikibo į kastuvą ir kiekvieną dieną kasėsi vis platyn ir gylyn. Mums su Rasa pasakojo sklypo planus ir svajones. Man tai buvo visiškai neįdomu. Tai buvo jo kelionė gilyn į žemę.
​
Dabar dažnai keliauju tarp namų ir fermos. 500 metrų pirmyn ir tiek pat atgal. Simbolinis H. Gudavičiaus kilometras. Man jis dar neatrastas, jį nueinu per 15 minučių, nes nuolat turiu kažkokį tikslą – tai melžti ožkas, tai skubėti į sūrinę.
 
Praeitą savaitgalį su draugais nukeliavome keliasdešimt kilometrų. Ilonos išmanusis informavo – nuo 11 iki 20 valandos dirbdami Sūrio bare nukeliavome 50 tūkstančių žingsnių. O niekur nenuėjome, mynėm pirmyn atgal su kvepiančio sūrio lėkštėmis, spalvingu desertu. Trypėme aplink draugų, pažįstamų ir nepažįstamų stalus. Atradimų ir įspūdžių tiek, kad reikėjo ir sekmadienio, ir pirmadienio, kad vėl pradėčiau lėtai labintis su ožkomis. Tam reikėjo ir tylos.
 
Šiais metais pas mus žymiai daugiau tylos. Į Vilnių ir atgal neskraido lėktuvai. Tamsiame danguje tiktai statiškos žvaigždės. Pernai jų buvo žymiai daugiau ir bent pusė – judėjo. Kažkas nuolat keliavo. Šiemet irgi keliauja, tik 10 kartų lėčiau.
 
Tikėkimės, kad ir atranda daugiau.
 
Draugiškai Valdas,
2020-08-21
0 Comments

2020-08-01. Dalijimasis šiandien

3/8/2020

0 Comments

 
Dalijimosi savaitė, mėnuo, o gal visada?

Vis tie sūriai. Prisiminimai nuvinguriavo į „Mano guru“ kavinę Vilniuje, kur prieš kelerius metus kiekvieną sekmadienį vykdavo nei šis nei tas – Sūrių turgus. Keli suvargę, bet besišypsantys sūrininkai pagarbiai kraudavome ant kavos staliukų savo brangenybes (nuo žodžio „brangu“) ir laukdavome beprabundančių ar iš rytinių mišių grįžtančių vilniečių.

Vienas jų – mūsų pasaulį jau palikęs Romas S. Jis ne tik sūrius pirkdavo, bet ir mielai mus vaišindavo kavos puodeliu, vis kviesdamas pasidalinti sūrininkystės kasdienybe. Ačiū jam už tai. Dalintis – tai lengvinti rūpesčių naštą ir didinti džiaugsmą.

Vieną rytmetį Romui S. beperkant mūsų prabangiausią, t. y. brangiausią, sūrį „Ožkos bandą“, prisigretino dideliu dredų kuodu pasipuošęs, plastmasiniame maiše visą savo mantą ant pečių užsimetęs dar jaunas žmogus.

„Aš noriu šito sūrio...“ – nusukęs žvilgsnį į šoną sumurmėjo.

Romas besišypsodamas plačiu mostu jam ištiesė gerą puskilogramį sūrio.

Aš nežinau, ką daryti. Vėl atpjauti to sūrio Romui, o gal duoti kokį mažesnį ir pigesnį gabalą mūsų nelauktam svečiui? Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad tai Romo bendruomenės narys, jie šalia gyvena. Romas erdviame bute, o jis dar erdvesnėje gatvėje.

​Kurį laiką jaunuolis (apgailestauju, kad pamiršau vardą...) vis ateidavo su mumis pasilabinti, kartais tik pabarbandeavo į kavinės langą – žinodavau, kad reikia išnešti sūrio.


Kita, su sūriu susijusi istorija ne mažiau keista. Praeitos vasaros rytmetį beprekiaujant Tymo turguje prisistatė pusamžė, prancūziškai kalbanti moteris. Sako – važiuoju su savo Camping Car per Europą, galvoju, kur čia man sustoti nakvynei?

„Tai gal nėra problemų – važiuokit pas mus į sodybą, šalia yra miškelis, duosim sūrio – neprapulsit...“ – pasiūliau.

Grįžęs iš turgaus ir pavakariop pamatęs į kiemą sukantį autobusėlį prisiminiau, kad esu kažką nepataisomo padaręs. Rasa kraipo galvą ir nesupranta, kas čia darosi, o Izabel jau labinasi apsikabindama. Ma destination est  votre joie – atrodo, taip buvo užrašyta ant autobusėlio ir pripiešta visokių linksmų paveikslėlių. Iš jo dar išlipa lietuvaitė mergina su Latvijos rusu – pasirodo, ant Varšuvos kelio tranzuoja į Vokietiją. Ten nori apsigyventi. Ką gi, pažinsimės ir bandysime suprasti Isabelle (https://www.facebook.com/IsabelleAlexandrine), gyvenančią Šveicarijoje, buvusią karo žurnalistę, išsileidusią po Europą ieškoti kitų žmonių džiaugsmo. Su viltimi juo pasidalinti su kitais, ir tokiu būdu visą Europą padaryti džiaugsmingą. Na gal ne visą, bet bent jau tą Europą, kuri iš ankstyvo ryto (tiesa, dabar tik nuo 10...) renkasi prie kaimo krautuvės. 

Bevakarojant su sūriu pripasakojo ji mums labai daug ir prieš atsisveikindama miegoti paklausė – o kur gi jūsų džiaugsmas? Kas yra jūsų džiaugsmas? Laukė įspūdžių pilna bemiegė naktis vis beieškant atsakymo. Pusryčiaudami ir meilę minėjom, ir ožkas, ir sūrį. Atsisveikinant dovanų gavom mažą žibintą, kurį pakabinom ant balkio ir jis mums švietė vis primindamas keistą viešnią ir dar keistesnius jos klausimus. Atsakymų dar ieškau.

Praėjusio pirmadienio popietę mūsų kieman įsuko penkios toli gražu ne prasčiausios mašinos. Atvažiavo „Vadovų klubas“. Molio lipdymas ir Dalytės sūrių ragavimas Dargužių amatų centre ir štai jie pas mus. Trumpas vizitas į sūrinę ir tiesmukiškas klausimas – kaip gimė Lauknešėlių projektas? Visą valandą teko aiškinti, kad ir ožiukai gimsta savaime. Tereikia, kad kažkas pasėtų sėklą į pasiruošusią aplinką. Dar reikia išlaukti – ožiuko 5 mėnesius. Lauknešėlių įgyvendinimui – gal ir visus 10 metų.

Reikia savitarpio pasitikėjimo, reikia ir solidarumo – tai beveik pamiršti žodžiai mūsų nuasmenintame globaliame verslo pasaulyje. Reikia išmokti dalintis. Šį žodį radau atsisveikinant dovanų gautoje Klaus Schwab „Ketvirtoji pramonės revoliucija“. Dalijimosi ekonomika jau prie mūsų durų. Kaip ta giltinė stovi su dalgiu. Cituoju: „Uber didžiausia pavežėjimo paslaugų įmonė pasaulyje – neturi nei vieno automobilio. AirBnB didžiausia apgyvendinimo paslaugų įmonė pasaulyje neturi jokio nekilnojamojo turto.“

​
O taip, supratau: „Skrajojantis sūrių baras“ taps mažiausia pasaulyje sūrio valgymo paslaugų ir tūso įmone, neturinčia nei vieno restorano. Startuojam rugpjūčio 15 d. „Simpatija“ viešbutyje, Druskininkuose. Būtinai ateikite! Prie įėjimo dalinsimės kaukėmis. Išeinantys atiduos įeinantiems ir pan. 

Prieš rašant šį dienoraščio įrašą galvojau apie dalijimąsi sūriu. Prisimindamas plačią Romo S. šypseną ir ištiestą sūrį, šią savaitę noriu pakviesti visus Lauknešėlių valgytojus Nepažįstamajam (-ai) padovanoti sūrelį. Ir jei tai suteiks džiaugsmo, pasidalinti juo.

Aš į Jūsų užsakytą Lauknešėlį įdėsiu papildomą sūrelį ir paprašysiu... nežinau, gal Dovana, gal Šypsena? O gal tiesiog Sūris.

Draugiškai Valdas,
2020-08-01
Picture
0 Comments

    Archyvai

    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.