Jau nuo Velykų vis žadėjau ožkoms, kad jau jau žygiuosim į ganyklas, bet šilumos ir saulės stoka neleido išeiti. Šiandien jau iškeliavom. Be kaimo palydų, be piemenėlių traliavimo, net ir varinių varpelių ant kaklo nepririšau. Žiniasklaidos taip pat nebuvo.
Ištaręs žodį palydos, kažkodėl prisiminiau tarybinių laikų palydas anapilin. Kuo labiau nusipelnęs veikėjas ar šiaip, kažkaip sugebėjęs prakusti žmogelis, tuo skaitlingesnis dūdų orkestras. Vaikiškom akim stebiu Alytaus gatve žygiuojančią koloną (mašinų daug nebuvo, tad eismo reguliuotojo nereikėjo), o širdis tik graudinasi, tik graudinasi.... Taigi tos dūdos taip ištęsioja Šopeno melodiją, kad gaila, labai gaila. Jei kas paklaustų ir ko tau gaila? Nežinau. Gal kad mama nenupirko agrastų cukruje, gal kad mokytoja uždavė daug namų darbų?
Jau visiškai suaugęs, sulaukiau kol Dargužių kaimynas Stasys pasimirė. Dargužiai ne Alytus, dūdų orkestras toli, bet giesminykai jau renkasi ant pakasynų. Pasidėję ant stalo grabnyčią, lenkiškų saldainių ir fantos bambalių gieda iš kantičkų apie amžiną ramybę, kažkodėl vis minėdami Egipto karalystę ir kitokius negirdėtus kraštus. Suprast nieko nesuprantu, bet katalikiškos mantros poveikį jaučiu. Matau tamsų neaprėpiamą ir žvaigždėtą dangų, po juo, ant žemės, keletą žvakių apšviestų trobos langelių. Prie nabašnyko sėdi marga kompanija giedanti apie Egipto karalystę. Krūtinę apima ilgesys, skausmas ir svaigulys. Stebiu po tuo pačiu dangumi ir atvirukuose matytą vaizdą. Ten liūdnos piramidės, bekelniai faraonai ir papirusuose rašoma išmintis.
Giedotojams pavalgius ir užgėrus, prie stalo eilė giminėms ir kaimynams. Kadangi žiema, o ant stalo daug silkės, tai nori nenori tenka siurbtelti degtinės. Po trečio siurbtelėjimo jau šypsena lūpose, bet juoktis negalima, visgi pagrabas. Viskas baigėsi tradiciniu moterų barniu. Vyrų buvo mažai, tai iki muštynių nedaėjom.
Ožkos mažiau turi tradicijų, nelabai mąsto apie simbolius ir tolimas karalystes, bet rūpesčių užtenka. Kaip čia suradus tą žolę, kuri skani? Kaip čia nepersiėsti, nes pilvas išsipūs nuo neįprasto maisto? O dar reikės iki namų, t.y. tvarto pareiti... Nors kelionė netolima, bet pilnėjantis tešmuo vis pinasi tarp kojų, niekaip bėgti negali. Ir lietus jau krapnoja.
O piemuo kažką mąsto, gal kad gera gyventi kaime? Gera, nes daug geltonos spalvos, kuri patinka. Gera, nes daug gaivaus oro, košiančio plaučius. Gera, kad yra internetas ir galimybė rašyti....
Ištaręs žodį palydos, kažkodėl prisiminiau tarybinių laikų palydas anapilin. Kuo labiau nusipelnęs veikėjas ar šiaip, kažkaip sugebėjęs prakusti žmogelis, tuo skaitlingesnis dūdų orkestras. Vaikiškom akim stebiu Alytaus gatve žygiuojančią koloną (mašinų daug nebuvo, tad eismo reguliuotojo nereikėjo), o širdis tik graudinasi, tik graudinasi.... Taigi tos dūdos taip ištęsioja Šopeno melodiją, kad gaila, labai gaila. Jei kas paklaustų ir ko tau gaila? Nežinau. Gal kad mama nenupirko agrastų cukruje, gal kad mokytoja uždavė daug namų darbų?
Jau visiškai suaugęs, sulaukiau kol Dargužių kaimynas Stasys pasimirė. Dargužiai ne Alytus, dūdų orkestras toli, bet giesminykai jau renkasi ant pakasynų. Pasidėję ant stalo grabnyčią, lenkiškų saldainių ir fantos bambalių gieda iš kantičkų apie amžiną ramybę, kažkodėl vis minėdami Egipto karalystę ir kitokius negirdėtus kraštus. Suprast nieko nesuprantu, bet katalikiškos mantros poveikį jaučiu. Matau tamsų neaprėpiamą ir žvaigždėtą dangų, po juo, ant žemės, keletą žvakių apšviestų trobos langelių. Prie nabašnyko sėdi marga kompanija giedanti apie Egipto karalystę. Krūtinę apima ilgesys, skausmas ir svaigulys. Stebiu po tuo pačiu dangumi ir atvirukuose matytą vaizdą. Ten liūdnos piramidės, bekelniai faraonai ir papirusuose rašoma išmintis.
Giedotojams pavalgius ir užgėrus, prie stalo eilė giminėms ir kaimynams. Kadangi žiema, o ant stalo daug silkės, tai nori nenori tenka siurbtelti degtinės. Po trečio siurbtelėjimo jau šypsena lūpose, bet juoktis negalima, visgi pagrabas. Viskas baigėsi tradiciniu moterų barniu. Vyrų buvo mažai, tai iki muštynių nedaėjom.
Ožkos mažiau turi tradicijų, nelabai mąsto apie simbolius ir tolimas karalystes, bet rūpesčių užtenka. Kaip čia suradus tą žolę, kuri skani? Kaip čia nepersiėsti, nes pilvas išsipūs nuo neįprasto maisto? O dar reikės iki namų, t.y. tvarto pareiti... Nors kelionė netolima, bet pilnėjantis tešmuo vis pinasi tarp kojų, niekaip bėgti negali. Ir lietus jau krapnoja.
O piemuo kažką mąsto, gal kad gera gyventi kaime? Gera, nes daug geltonos spalvos, kuri patinka. Gera, nes daug gaivaus oro, košiančio plaučius. Gera, kad yra internetas ir galimybė rašyti....
RSS Feed
