Pirmadienio rytas mums žada pajūrio vėją. Jau šiandien vakare turėtume pasiekti Normandijos pakrantę, kur mūsų laukia mažas namelis gražiu pavadinimu “Jūreivio prieglobstis”.
Bet prieš tai - labai rimtas vizitas. Saint Maure de Tourraine, tai ne tik garsaus sūrio pavadinimas, bet ir miestelis 50 km nutolęs nuo Tour. Jame susitiksime su Cecile ir Frederic. Susitikimo vieta passerele - suprask laive. Klausiam adreso, sako - įvažiuosit į miestelį - pamatysit. Gerai, važiuojam. Ir tikrai, priekyje du didžiuliai skarda apkalti laivo pavidalo siluetai. Tai tuose laivuose įsikūręs ir miestelio turizmo centras, ir sūrio pažinimo ekspozicija, ir dar keletas valdiškų įstaigėlių. Paklausęs, kaip čia sugalvojo tokius be ryšio pastatus pastatyti? Gavau atsakymą, kad teritorijų planavimo architektai pasiūlė modernų sprendimą, stipriai disonuojantį su miestelio architektūra. Na taip, prancūzai niekaip neišsiblaivo nuo Pompidou centro ir Luvro piramidės sekmės Paryžiuje. Gal ir gerai. Prisiminiau, kad ir šiliniai dzūkai turime savo inkliūzą, stiklo piramidę. Autobusais atvažiavę ne meno ar sūrio ten ieškome, bandome susitikti su Dievu, nors dažniausiai randame Poviliuko mamą.
O Cecile drauge su turizmo centro poniomis mums aprodo garsiųjų ožkos sūrių Saint Maure de Tourraine demonstracinius stendus ir visa kita. Startavome nuo filmuko, kuriame labiausiai įstrigo kaip ruošiami ruginiai šiaudai, kad pervertų išilgai kiekvieną sūrį. Be visa ko, jie dar ir numeruoti, kad atpažintų kiekvieną gamintoją, o gal dėl to, kad kiekvienas gamintojas privalėtų juos pirkti? O kaip kitaip finansuosi vidinės kontrolės ir rinkodaros kaštus?
Prisijungus Frederic, paklausiau: kokią įtaką šiaudas daro gamybos technologiniams procesams ar sūrio skoninėms sąvybėms? Sulaukiau lengvo pasišaipymo. Kol nemokėjo gaminti šių sūrių, tai šiaudas neleido subyrėti, tačiau dabar tai tik nemažos išlaidos gulančios ant gamintojo pečių ir negana to, valgytojų nepasitenkinimas: per tą šiaudą negali normalaus gabalėlio atsipjauti. Ir tuo teko tuoj pat įsitikinti degustacijos metu. O Cecile tik juokiasi, taigi tas šiaudas pagrindinis mūsų sūrio natūralumo, tradiciškumo akcentas. Na ir perkam su džiaugsmu tuos akcentus, gerai kad dar nereikia jų valgyti. Greitai taptume ir atrajotojais. Šovė mintis, kad jais greičiausiai taps vegetarai ir taip išgelbės planetą nuo smurto su gyvuliais.
Vos prisėdus prie sūrio degustacijos buvome įspėti, jokių patinka-nepatinka, skanu-neskanu. Turime būti objektyvūs: saldu -sūru, kartu ir t.t., trys lapai žodžių, kuriuos toli gražu ne visus ir suprantam. Dabar supratau, ką mokyklose galėtume veikti per skonio pamokėlės. Apie sūrį jau ir pamiršom, žongliruojam poskoniais kurių gal gyvenime nepajausim, pvz truffe grybų, kurių kilogramo kaina artėja prie tūkstančio eurų.
Dėkui dievui, artėja pietų metas, miestelio restoranėlis visai šalia. Dvi šiuolaikinės poros: pusamžį peržengę vyriškiai ir dvi versliškai jaunatviškos moterys. Pėsčiomis pasiekiam mums rezervuotą staliuką. Vos pasiekiam, nes turime brautis per gausų būrį žandarų ir žandarių, apsikaišiusių papilvių diržus pistoletais. Pietų metas šventas, ar tu profesorius ar žandaras. Kai imigrantai integruosis į Prancūzijos kultūrą, supras kokiu dienos metu jų niekas nestebi.
Nors meniu labai tradiciškas, pietūs tapo verslo. Su Frederic ir Cecile aptarinėjom kaip galėtume organizuoti darbą su Ukrainos sūrininkais. Kokius mokymus organizuoti Lietuvoje, kaip priimti grupę Prancūzijoje. 2016 metų programa jau aiški, taigi po bučkį visiems ir pirmyn į Normandiją. Iki jos geras gabalas kelio. Tačiau įvaldžius elektro-benzininę Toyatą niekas nebaisu, tik reikia laikas nuo laiko užsipilti benzino, nes bakas tik kibiro talpos.
Bet prieš tai - labai rimtas vizitas. Saint Maure de Tourraine, tai ne tik garsaus sūrio pavadinimas, bet ir miestelis 50 km nutolęs nuo Tour. Jame susitiksime su Cecile ir Frederic. Susitikimo vieta passerele - suprask laive. Klausiam adreso, sako - įvažiuosit į miestelį - pamatysit. Gerai, važiuojam. Ir tikrai, priekyje du didžiuliai skarda apkalti laivo pavidalo siluetai. Tai tuose laivuose įsikūręs ir miestelio turizmo centras, ir sūrio pažinimo ekspozicija, ir dar keletas valdiškų įstaigėlių. Paklausęs, kaip čia sugalvojo tokius be ryšio pastatus pastatyti? Gavau atsakymą, kad teritorijų planavimo architektai pasiūlė modernų sprendimą, stipriai disonuojantį su miestelio architektūra. Na taip, prancūzai niekaip neišsiblaivo nuo Pompidou centro ir Luvro piramidės sekmės Paryžiuje. Gal ir gerai. Prisiminiau, kad ir šiliniai dzūkai turime savo inkliūzą, stiklo piramidę. Autobusais atvažiavę ne meno ar sūrio ten ieškome, bandome susitikti su Dievu, nors dažniausiai randame Poviliuko mamą.
O Cecile drauge su turizmo centro poniomis mums aprodo garsiųjų ožkos sūrių Saint Maure de Tourraine demonstracinius stendus ir visa kita. Startavome nuo filmuko, kuriame labiausiai įstrigo kaip ruošiami ruginiai šiaudai, kad pervertų išilgai kiekvieną sūrį. Be visa ko, jie dar ir numeruoti, kad atpažintų kiekvieną gamintoją, o gal dėl to, kad kiekvienas gamintojas privalėtų juos pirkti? O kaip kitaip finansuosi vidinės kontrolės ir rinkodaros kaštus?
Prisijungus Frederic, paklausiau: kokią įtaką šiaudas daro gamybos technologiniams procesams ar sūrio skoninėms sąvybėms? Sulaukiau lengvo pasišaipymo. Kol nemokėjo gaminti šių sūrių, tai šiaudas neleido subyrėti, tačiau dabar tai tik nemažos išlaidos gulančios ant gamintojo pečių ir negana to, valgytojų nepasitenkinimas: per tą šiaudą negali normalaus gabalėlio atsipjauti. Ir tuo teko tuoj pat įsitikinti degustacijos metu. O Cecile tik juokiasi, taigi tas šiaudas pagrindinis mūsų sūrio natūralumo, tradiciškumo akcentas. Na ir perkam su džiaugsmu tuos akcentus, gerai kad dar nereikia jų valgyti. Greitai taptume ir atrajotojais. Šovė mintis, kad jais greičiausiai taps vegetarai ir taip išgelbės planetą nuo smurto su gyvuliais.
Vos prisėdus prie sūrio degustacijos buvome įspėti, jokių patinka-nepatinka, skanu-neskanu. Turime būti objektyvūs: saldu -sūru, kartu ir t.t., trys lapai žodžių, kuriuos toli gražu ne visus ir suprantam. Dabar supratau, ką mokyklose galėtume veikti per skonio pamokėlės. Apie sūrį jau ir pamiršom, žongliruojam poskoniais kurių gal gyvenime nepajausim, pvz truffe grybų, kurių kilogramo kaina artėja prie tūkstančio eurų.
Dėkui dievui, artėja pietų metas, miestelio restoranėlis visai šalia. Dvi šiuolaikinės poros: pusamžį peržengę vyriškiai ir dvi versliškai jaunatviškos moterys. Pėsčiomis pasiekiam mums rezervuotą staliuką. Vos pasiekiam, nes turime brautis per gausų būrį žandarų ir žandarių, apsikaišiusių papilvių diržus pistoletais. Pietų metas šventas, ar tu profesorius ar žandaras. Kai imigrantai integruosis į Prancūzijos kultūrą, supras kokiu dienos metu jų niekas nestebi.
Nors meniu labai tradiciškas, pietūs tapo verslo. Su Frederic ir Cecile aptarinėjom kaip galėtume organizuoti darbą su Ukrainos sūrininkais. Kokius mokymus organizuoti Lietuvoje, kaip priimti grupę Prancūzijoje. 2016 metų programa jau aiški, taigi po bučkį visiems ir pirmyn į Normandiją. Iki jos geras gabalas kelio. Tačiau įvaldžius elektro-benzininę Toyatą niekas nebaisu, tik reikia laikas nuo laiko užsipilti benzino, nes bakas tik kibiro talpos.
RSS Feed
