Buvau pasodintas į Vilniaus miesto daboklę Pylimo gatvėje. Buvau teisiamas už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Jie bučiau neatgailavęs, tai bučiau buvęs teisiamas už pareigūno sužalojimą. Seime dalyvavau spaudos konferencijoje šalia opozicijos politikierių. Visiškai neatsimenu, kas tada buvo valdžioje, tai nebuvo svarbu.
Nors tai buvo prieš gerus 15 metų, tačiau adrenalino antplūdį prisimenu ir dabar. Ir nors priežastys buvo visiškai niekinės, buvo įdomu tapti mini herojumi, kovojančiu ne tik žodžiu (bet ir fiziniu veiksmu) su valstybės institucija. O ką reiškia policijoje verkianti, už širdies besilaikanti ir validolio prašanti moteris? Ir ne viena. O ką reiškia staiga suaktyvėjęs draugų ratas, per pažįstamus siekiantis išlaisvinti iš daboklės – ūkininkui gi reikia ožkas melžti, negali sėdėti daboklėje iki nakties.
Prisimenu analogišką situaciją Normandijoje, Žan-Žako fermoje. Visą savaitgalį man vienam reikėjo prižiūrėti „Ferme de Pincheloup“, nes po supermarketo „išniekinimo“ (jame ŽŽ su draugais patalpino avis ir telyčias), jie buvo uždaryti ir gavo nemenką baudą, kurią vėliau sumokėjo solidarūs valgytojai.
Visiškai nesistebiu, kad atsiranda kumštininkų vyrukų, kurie tik ir laukia progos kam užduoti. Kraujo kvapas labai svaigina. O jūsų ne? Minios palaikymas mane svaigina. O jūsų ne?
Atrodo, kad kumštininkai be minios neilgai svaigsta, gavę atgal – greit išsiblaivo.
Didžiausia problema ne kumštininkai, o minia. Kodėl ji čia, ko ji nepatenkinta? Ir t. t. Galima užduoti tūkstančius klausimų ir gausime tūkstančius visai racionalių atsakymų. Dažnai tai būna ilgalaikės pagirios po audringo ūžavimo.
Ir vėlgi grįžtu prie Gintauto Mažeikio „Po pono ir tarno“. Jei mūsų sąmonėje – valstybė – ponas, o mes – tarnautojai, tai nesunku suprasti, kad valstybė žygiuoja į vieną pusę, tarnas – į kitą. Minia nori duonos ir žaidimų, tai ką valdžia žada, bet nesugeba ir niekada nesugebės išpildyti. Bet stengiasi iš paskutiniųjų – nemokami koncertai, patriotinis himno giedojimas, betonuoti miestai, miesteliai ir vis dar ¡ atsiliekantys kaimai. Atlyginimų didėjimas, produktų pigėjimas – viskuo pasirūpina valdžia.
Ei tu mužike, nelįsk čia su savo samprotavimais, kad nei žmogus, nei jo teritorija nelabai kam rūpi, tai gal mes imsimės rūpintis savimi ir savo teritorija?
Panašu, kad turime tarnų minią. Ir ji reguliariai, laikas nuo laiko nušluoja esančią, kad ir super intelektualią ir protingą valdžią.
Kumštininkus išblaivinsim, tam valstybė turi visas galimybes. Bet kaip išblaivinti tarnų minią?
Gal reikia baigti ją girdyti? Nuolankiai prisipažinus, kad karalius yra nuogas, pradėsime kalbėtis.
Pokalbis bus labai ilgas ir emocingas. Citata iš knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ – „Žmogus – kupina paradoksų būtybė – nuolat deklaruoja būti nepriklausomu pačiam priimant sprendimus, tačiau negali išgyventi be ryšių su kitais. Istorija rodo, kaip sunku rasti kompromisą tarp asmeninės ir kolektyvinės laimės.“
2021-08-12
Valdas
Nors tai buvo prieš gerus 15 metų, tačiau adrenalino antplūdį prisimenu ir dabar. Ir nors priežastys buvo visiškai niekinės, buvo įdomu tapti mini herojumi, kovojančiu ne tik žodžiu (bet ir fiziniu veiksmu) su valstybės institucija. O ką reiškia policijoje verkianti, už širdies besilaikanti ir validolio prašanti moteris? Ir ne viena. O ką reiškia staiga suaktyvėjęs draugų ratas, per pažįstamus siekiantis išlaisvinti iš daboklės – ūkininkui gi reikia ožkas melžti, negali sėdėti daboklėje iki nakties.
Prisimenu analogišką situaciją Normandijoje, Žan-Žako fermoje. Visą savaitgalį man vienam reikėjo prižiūrėti „Ferme de Pincheloup“, nes po supermarketo „išniekinimo“ (jame ŽŽ su draugais patalpino avis ir telyčias), jie buvo uždaryti ir gavo nemenką baudą, kurią vėliau sumokėjo solidarūs valgytojai.
Visiškai nesistebiu, kad atsiranda kumštininkų vyrukų, kurie tik ir laukia progos kam užduoti. Kraujo kvapas labai svaigina. O jūsų ne? Minios palaikymas mane svaigina. O jūsų ne?
Atrodo, kad kumštininkai be minios neilgai svaigsta, gavę atgal – greit išsiblaivo.
Didžiausia problema ne kumštininkai, o minia. Kodėl ji čia, ko ji nepatenkinta? Ir t. t. Galima užduoti tūkstančius klausimų ir gausime tūkstančius visai racionalių atsakymų. Dažnai tai būna ilgalaikės pagirios po audringo ūžavimo.
Ir vėlgi grįžtu prie Gintauto Mažeikio „Po pono ir tarno“. Jei mūsų sąmonėje – valstybė – ponas, o mes – tarnautojai, tai nesunku suprasti, kad valstybė žygiuoja į vieną pusę, tarnas – į kitą. Minia nori duonos ir žaidimų, tai ką valdžia žada, bet nesugeba ir niekada nesugebės išpildyti. Bet stengiasi iš paskutiniųjų – nemokami koncertai, patriotinis himno giedojimas, betonuoti miestai, miesteliai ir vis dar ¡ atsiliekantys kaimai. Atlyginimų didėjimas, produktų pigėjimas – viskuo pasirūpina valdžia.
Ei tu mužike, nelįsk čia su savo samprotavimais, kad nei žmogus, nei jo teritorija nelabai kam rūpi, tai gal mes imsimės rūpintis savimi ir savo teritorija?
Panašu, kad turime tarnų minią. Ir ji reguliariai, laikas nuo laiko nušluoja esančią, kad ir super intelektualią ir protingą valdžią.
Kumštininkus išblaivinsim, tam valstybė turi visas galimybes. Bet kaip išblaivinti tarnų minią?
Gal reikia baigti ją girdyti? Nuolankiai prisipažinus, kad karalius yra nuogas, pradėsime kalbėtis.
Pokalbis bus labai ilgas ir emocingas. Citata iš knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ – „Žmogus – kupina paradoksų būtybė – nuolat deklaruoja būti nepriklausomu pačiam priimant sprendimus, tačiau negali išgyventi be ryšių su kitais. Istorija rodo, kaip sunku rasti kompromisą tarp asmeninės ir kolektyvinės laimės.“
2021-08-12
Valdas
RSS Feed
