Šiandien ir vėl lyja. Šią vasarą tai jokia naujiena. Ožkų ganymas nutrūko staiga užėjus tamsiems lietaus debesims. Nugaros pašiurpo, pasirodė šerių keteros. Taip jos ginasi nuo drėgmės. O man gerai, nes turiu super gerus guminius batus, turiu ir gerą striukę. Tam išleidau nemažą sumą eurų, bet dabar sausa ir šilta.
O kas būtų jei dėvėčiau nusidriskusią sermėgą? Keikčiau visą pasaulį, kad velniškai sunkus ir nedėkingas tas sūrininko amatas, nuolatinė drėgmė laužo reumatinius sąnarius. Skųsčiausi, kad šiandien ir vėl lyja, kaip lijo vakar ir dar lis rytoj ir poryt. Kai lyja, tai ir turgus prastas, ir į Dargužius niekas nevažiuoja, sūriai rūgsta, pinigų nėra. Padėkit - solidarumo šaukiasi smulkusis sūrininkas.
Prieš gerą dešimtmetį, vos pradėję sūrininko kelią, labai daug svarstėme apie gamintojų ir valgytojų solidarumą. Įkvėpti prancūzų solidarumo tradicijų analizavome kaip organizuojasi miesto valgytojai, kad palaikytume smulkų ūkį (asociacijos AMAP). Principas, kad valgytojai įsipareigoja imti, t.y. pirkti produkciją, sumokėdami jam iš anksto už visų metų derlių. Dažniausiai tai už šviežias ir sezonines daržoves. O geras, sakom, čia tiks ir sūriams. Mums, pradedantiesiems, tikrai reikia palaikymo, padrąsinimo. Taip gimė valgytojų ir smulkių gamintojų asociacija “Viva Sol”, taip atsirado mikro turgelis “Paryžiaus kavinėje” pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje. Buvo nuostabūs laikai, pilni entuziazmo ir vilčių.
Ant žemės nusileidau, kai vieną dieną geras pažystamas Ghilem po turgaus man padavė 200 litų banknotą.
- O, sakau, kaip laiku. (Tikrai nelengvi laikai buvo). Atiduosiu sūriais.
- Čia ne už sūrius, nepatinka man tavo sūriai. Jei kada nors pagaminsi mano mėgiamą, tai nusipirksiu.
Antras dušas buvo, kai Dargužiuose besilankantis vyndarys iš Alzaso paragavęs vieną mūsų kietąjį sūrį išvažiuodamas paliko 100 eurų.
- Už ką? Palauk, aš tau įdėsiu visą sūrio galvą kelionei.
- Nenoriu dabar, palaikyk tą galvą dar pusę metų ir kai vėl atvažiuosiu, tada ir atiduosi.
Naiviai ir kantriai laukiau. Jis neatvažiavo antrą kartą į Dargužius, galbūt ir nežadėjo.
Supratau, kad valgytojas nori mokėti už kokybišką, profesionaliai pagamintą produktą. O jei tu, pradedantysis, tai į tavo ateitį galbūt investuos, bet nešelps visą laiką ir nelabai svarbu, kad nuolat skelbiesi esantis ne tik smulkus gamintojas, bet ir netiesiogiai atliekantis kitas socialines ir aplinkosaugines funkcijas.
Turgelis “Paryžiaus kavinėje” persikėlė į ”Mano Guru”, o valgytojų “solidarumas” vis blėso ir blėso. Kažkur pradingo mūsų gražiai bendraujanti kompanija. Taip atrodė, mūsų, gamintojų, akimis. O gal augo mūsų profesionalumas, pradėjom užsidirbti, tad solidarūs valgytojai perkėlė savo dėmesį kitiems pradedantiesiems.
Tačiau dalis gamintojų negalėjo su tuo susitaikyti, toliau kūrė ir palaikė skurstančio kaimo gyventojo įvaizdį. Apie kuriamus įvaizdžius ir simbolius privertė susimąstyti neseniai Dargužiuose vykusios kaimyno sūnaus vestuvės. Atlėkė ar ne dešimt per kaimą pypsinčių vienodų juodų mersedesų, iš kurių išlipo 10 juodais kostiumais ir baltais marškiniais apsirėdžiusių jaunuolių. Dieve, sakau, nejaugi Al Capone prisikėlė ir Krištatėvis 3 filmuojamas Dargužiuose?
Kaip kontrastas prieš akis iškilo matyta filmuota medžiaga, kaip smulkus vyžotas sūrininkas su linine sermėga veda prie altoriaus basakoję nuotaką.
Na va, kokie simboliai - vieni projektuoja savo gyvenimą juodame merse, kiti su dalge gelėtame lauke. Manau, kad ir vienas ir kitas save apgaudinėja.
O kas būtų jei dėvėčiau nusidriskusią sermėgą? Keikčiau visą pasaulį, kad velniškai sunkus ir nedėkingas tas sūrininko amatas, nuolatinė drėgmė laužo reumatinius sąnarius. Skųsčiausi, kad šiandien ir vėl lyja, kaip lijo vakar ir dar lis rytoj ir poryt. Kai lyja, tai ir turgus prastas, ir į Dargužius niekas nevažiuoja, sūriai rūgsta, pinigų nėra. Padėkit - solidarumo šaukiasi smulkusis sūrininkas.
Prieš gerą dešimtmetį, vos pradėję sūrininko kelią, labai daug svarstėme apie gamintojų ir valgytojų solidarumą. Įkvėpti prancūzų solidarumo tradicijų analizavome kaip organizuojasi miesto valgytojai, kad palaikytume smulkų ūkį (asociacijos AMAP). Principas, kad valgytojai įsipareigoja imti, t.y. pirkti produkciją, sumokėdami jam iš anksto už visų metų derlių. Dažniausiai tai už šviežias ir sezonines daržoves. O geras, sakom, čia tiks ir sūriams. Mums, pradedantiesiems, tikrai reikia palaikymo, padrąsinimo. Taip gimė valgytojų ir smulkių gamintojų asociacija “Viva Sol”, taip atsirado mikro turgelis “Paryžiaus kavinėje” pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje. Buvo nuostabūs laikai, pilni entuziazmo ir vilčių.
Ant žemės nusileidau, kai vieną dieną geras pažystamas Ghilem po turgaus man padavė 200 litų banknotą.
- O, sakau, kaip laiku. (Tikrai nelengvi laikai buvo). Atiduosiu sūriais.
- Čia ne už sūrius, nepatinka man tavo sūriai. Jei kada nors pagaminsi mano mėgiamą, tai nusipirksiu.
Antras dušas buvo, kai Dargužiuose besilankantis vyndarys iš Alzaso paragavęs vieną mūsų kietąjį sūrį išvažiuodamas paliko 100 eurų.
- Už ką? Palauk, aš tau įdėsiu visą sūrio galvą kelionei.
- Nenoriu dabar, palaikyk tą galvą dar pusę metų ir kai vėl atvažiuosiu, tada ir atiduosi.
Naiviai ir kantriai laukiau. Jis neatvažiavo antrą kartą į Dargužius, galbūt ir nežadėjo.
Supratau, kad valgytojas nori mokėti už kokybišką, profesionaliai pagamintą produktą. O jei tu, pradedantysis, tai į tavo ateitį galbūt investuos, bet nešelps visą laiką ir nelabai svarbu, kad nuolat skelbiesi esantis ne tik smulkus gamintojas, bet ir netiesiogiai atliekantis kitas socialines ir aplinkosaugines funkcijas.
Turgelis “Paryžiaus kavinėje” persikėlė į ”Mano Guru”, o valgytojų “solidarumas” vis blėso ir blėso. Kažkur pradingo mūsų gražiai bendraujanti kompanija. Taip atrodė, mūsų, gamintojų, akimis. O gal augo mūsų profesionalumas, pradėjom užsidirbti, tad solidarūs valgytojai perkėlė savo dėmesį kitiems pradedantiesiems.
Tačiau dalis gamintojų negalėjo su tuo susitaikyti, toliau kūrė ir palaikė skurstančio kaimo gyventojo įvaizdį. Apie kuriamus įvaizdžius ir simbolius privertė susimąstyti neseniai Dargužiuose vykusios kaimyno sūnaus vestuvės. Atlėkė ar ne dešimt per kaimą pypsinčių vienodų juodų mersedesų, iš kurių išlipo 10 juodais kostiumais ir baltais marškiniais apsirėdžiusių jaunuolių. Dieve, sakau, nejaugi Al Capone prisikėlė ir Krištatėvis 3 filmuojamas Dargužiuose?
Kaip kontrastas prieš akis iškilo matyta filmuota medžiaga, kaip smulkus vyžotas sūrininkas su linine sermėga veda prie altoriaus basakoję nuotaką.
Na va, kokie simboliai - vieni projektuoja savo gyvenimą juodame merse, kiti su dalge gelėtame lauke. Manau, kad ir vienas ir kitas save apgaudinėja.
RSS Feed
