​Šiandien prasidėjo vakar. Prieš pora dienų paskambino Konstantin’as iš Kaliningrado ir pasiprašė atvykti pasitarti dėl sūrių gamybos. Gerai, Konstantin, dirbsiu šeštadienį Sūrininkų Namuose, tai ir susitiksim. Ištariau žodį, kuris netikėtai virto kūnu. Dar sulaukiau skambučio jog dvi šeimos su vaikučiais ieško kur pabūti atšiaurią šeštadienio dieną. Na va, jau ir programa dienai.
         Galvoti turi iš anksto: duonai kildinti reikia minimum 12 valandų,  kad ją užraugtum reikia fermentinio sūrio išrūgų. Tie darbai vyksta penktadienį.
Na štai ir prasideda piemens nestandartinė diena.
7.00. Akys dar nieko neįžvelgia drėgnoje tamsoje. Bet melžimo indai jau skambčioja. Buo vakuumo siurblio gaudimo suklūsta ožkos: argi jau rytas? Rytas, brangiosios. Adrenalinas jau bunda kraujyje, galvoje dėliojasi dienos planas.
8.00. Pradedu vaikščioti tarp Sūrininkų Namų ir sūrinės. Reikia sunešioti sūrius. Įjungus šaldytuvą, jisai nerodo jokios gyvybės: patalpoje šalčiau, negu 5 laipsniai. Ką pasakytų veterinarija? Nedirba šaldytuvas. Gerai, kad vakare prinešiau malkų, tad pirmas darbas - užkurti krosnį.
9.00 Dedu duonos tešlą į formas ir pašaunu į duonkepį, kad dar kartą iškiltų ir įgautų norimą formą. Vis dadedu malkų į krosnį, kad tik greičiau aplinka sušiltu.
10.00 Pirmas skambutis į 8-655-29171. Sūrininkų Namai Dargužiuose, Valdas klauso. Čia ta grupelė kur vakar skambinom. Atvažiuosim pas jus 12 val. Ar gerai? Oi, gerai, jau bus šilta iškepta duona.
Skubu į mūsų namelį. Greitas dušas, skrybėlė ant galvos, vartai atidaryti. Sūrininkų Namai dirba. Prabėgdamas suklupau Rasos darže, nuroviau keletą saujų petražolių, dar ir salotų lapų radau.
11.00 Pirkioje dar tik 12 laipsnių. Nešu stalą arčiau krosnies, pakūros stiklas alsuoja karščiu, gal bus viskas gerai? Į indeliu dėlioju Camembert. Šiandien dar viena proga. Ragausim drauge su Frederic’u ir dar 6 sūrininkais Dargužių Amatų centre darytus karvės pieno sūrius. Kaip dažniausiai būna mokymų metu, sūriai nelabai vykę. Guodžiamės tuo, jog mokymų procesas pagrįstas mokymusi iš klaidų.
         Moliniam indelyje padėjau sviesto gabalėlį, smulkiai pripjausčiau petražolių, ant viršaus uždėjau horizontaliai į dvi dalis perpjautą sūrį. Prisiminiau, kad Camembert tėvynė Normnadija garsi savo obuoliais. Ką gi, papjaustysim skiltelėmis rūgščių lauko obuolių. Visai gražu. Šalia garuojantis duonos kepalas. Deja nuotrauka FB išėjo blyški, gal dėl to kad duonos garas apgaubė sūrio su obuoliais grožį?
12.00 Mano vienišas džiaugsmas ilgai netruko. Pirma mašina įsuko į kiemą. Žmonės prisiskaitę internete apie Dargužių sūrininkus, lūkesčiai milžiniški: ožkas aplankysim, pamatysim kaip sūriai daromi, sūrininkas viską papasakos. Gal kokį ir sūrį nusipirksim? Realybė truputį kitokia: ožkos nuo lietaus pasislėpę tvarte, iki jo netrumpas mėšlinas takas. Sūrinė yra darbui, o ne ekskursijoms. O sūrininkas tuo pačiu metu jau bendrauja su atvykusiu Konstantin’u. Ant, prie pečiaus priglausto stalo, išdėlioti sūriai jau skleidžia kvapą, karšta fermentuoto gauromečio arbata šildo iš vidaus, visa pirkia pilna duonos aromato. Puiku. Kontantin’ą diskusijai perima Rasa, sunkiai artikuliuodama retai vartojamus rusiškus žodžius.
13.00 Dar vienas skambutis. Norim atvažiuoti penkiese pasisvečiuoti. Gerai. Šeštadienis įgauna greitį. Pro darganotą langą sušmėžuoja dviratininkų spalvoti šalmai. O ne, nejaugi iš Vilniaus tokiu oru atmynė? Atmynė, taip. Bet ne iš Vilniaus. O iš Pirčiupių. 10 km miško takeliais ir sustojimas kvepiančios kavos. Su pienu turite? Deja, pienas perdirbamas į sūrius. Grietinėlės iš parduotuvės nebeperkam. Siūlom sūrio gabalėlį. Kepto obuolio kartu. Trys dviratininkai apimti euforijos, sūrininkų namai gaudžia nuo kalbų. Serge Gainsbourg kaip visąlaik užkimęs. Keturios kalbos vienu metu. Vokietojoje gyvenanti ukrainiečių porelė su lietuvaičiais bendrauja angliškai, nors viena ausimi klauso ką Rasa kalba su Konstantin rusiškai. Serge dainuoja prancūziškai, mes su dviratininkais apie orą diskutuojam lietuviškai.
14-15-16. Laikas bėga nepastebimai. Apsilanko senyva mama su jau pražilusiu sūnumi. Abudu perka sūrio, bet atskirai. Pačio geriausio, pačio brangiausio. Kas sakė, kad mūsų pagyvenusi karta valgo tik daktarišką dešrą? Išleidęs Ukrainos lietuvišką draugiją, prie durų sutikau Robertą. Ji atlieka pasiuntinio funkciją. Netoliese esančioje sodyboje susirinkusi gausi giminė nebegali be savo mėgiamo sūrio. Vienas ŽŽ, vienas mokinių Camembert, savo nuožiūra dadedu kvapnų sūrio gabalėlį. Sumoka žymiai daugiau negu prašiau. Dėkui, tada aš dovanoju duonos kepalėlį. Taip galėtume tęsti iki begalybės, bet Roberta skuba pas savo du mažiukus vaikučius, o man skambina Rasa, kad pietūs, nors ir labai vėlyvi, bet paruošti. Besirengdamas pastebiu pilnas kriaukles neplautų indų, nenukraustytus stalus. Gal palauks.
Kiaulės kojos su lęšiais. Įkvėpti G.D. kulinarinės kelionės į Portugaliją, valgome biedniokų turgininkų maistą. Tik neradome klijonkės užtiesti ant stalo, tad prie rankų limpančius kaulus metam į terasą, kur laukia katinų ir Zuikės BC akys. 
Skambutis. Kažkas iš Sūrininkų Namų. “Užėjom, šiltą, gera, yra sūrio ant stalo, bet norisi, kad ir kažkas ateitų”. Nubraukęs rankas į kelnes keiksnodamas sunkų gyvenimą  skubu. Rusiškai kalbanti gražuolė blondinė išbalusi nuo Druskininkų chloruotų vandens procedūrų giliai kvepia kaimišką orą. T.y sūrio ir duonos kvapą. Jauno barzdoto  vaikino veide patenkinto katino šypsena. Ir ko jie ten važiuoja, į Druskininkus? Gerai, kad pusiaukelėje yra Dargužiai.
17.30. Vakarinio melžimo metas artėja. Piniginėje suskaičiuoju  dienos apyvartą. Beveik priartėjau prie mėnesinio praėjusios kadencijos socialdemokratų minimumo. Rytoj balsuosiu už tuos, kurie nežada duoti minimumo, bet kviečia pačiam pasiekti maksimumą.   

Ožkų ganymo sezonas nutrūko neįtikėtinai anksti. Kaip ir visi šiaurės kraštai džiaugdamiesi klimato atšilimu, tikėjomės kad ganysim ir lapkritį, bet deja. Artėja kultūrinė žiema, kai tamsius vakarus užpildo knygos, kartais koks zombiškas kinas ir kelionės. Keliaujam, nes norim atrasti, įkvėpti gaivaus pažinimo ir laisvės kvapo. Gūdžiais tarybiniais metais rašytojas S.T. Kondrotas kruiziniu laivu įveikęs geležinę uždangą ištarė: pagaliau  įkvėpiau laisvės oro. Ir šiandien kvėpuoja. Taip giliai, kad jau ir nebesirašo. Bet neiškęsiu vėl laisvai nepacitavęs giliai įstrigusios minties: meno kūrinys nebūna apie kažką, jis yra meno kūrinys. Ir kiekvieną kartą kai knygos anotacijoje matau aprašytą siužeto aktualumą prisimenu S.T. Kondrotą.   
         Paauglystės metais kultūros sėmiausi iš Tarptautinių žodžių žodyno. Dar ir dabar matau tą kietais raudonais viršeliais knygą, kur abėcėlės tvarka surašyta begalės nesuprantamų žodžių. Atrodė, kuo daugiau jų žinai, tuo protingesnis atrodai ne tik sau, bet ir kitiems. Po to atsivėrė rusų ir prancūzų kalbų žodynai ir pats sunkiausias laikotarpis gyvenime – asmenybės susidvejinimo, susitrejinimo laikas. Atmintis priešinosi, liežuvis nesivertė - oi ne, kalbos tikrai ne man.  Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Prakalbau ir tebekalbu iki šiol. Pasirodo, kad rusiškai kalbėdamas galvoju dvasingai kaip rusas, prancūziškai - net ir gestikuliuoju panašiai kaip prancūzas. Draugai sako: ai, ką tu čia apsimetinėji? Būk lietuvis. Nebegaliu. Esu trys viename.
         Neseniai skaityta knyga “Lauras” pritrenkė mintimi:  gyvenime mums neužtenka vieno vardo. Kiekviename tarpsnyje mes esame skirtingi žmonės, tad ir vardai turėtų būti skirtingi. Jei pradėjai gyvenimą mamos kūdikėliu Valduku, tai žiūrėk penkiasdešimties jau esi “vladi mir”. O baigsi gal Inokentijum ar Jean Paul? Tarp kitko precedentas ir šiame pasaulyje yra, popiežiumi tapę keičia savo vardą?
         Prieš dešimtį metų pradėjęs naują gyvenimo tarpsnį nepakeičiau vardo ir labai gailiuosi. Bet pažinimo ir kūrybos džiaugsmas užgožė viską. Vienas savamokslis žurnalistas pasakojo apie savo amatą: žinai, sako, dabar reikia turėti gerą atminti ir sugebėti kompiliuoti. Taip grįžau prie tarptautinių žodžių žodyno. Nes kompiliuoti neturi nieko bendro su depiliuoti, žodį apie kurį buvau girdėjęs.
Kad atverčiau naujus horizontus, pašte užsisakiau kultūrinį savaitraštį “Šiaurės Atėnai” ir mėnraštį “Kultūros barai”. Kai kurias šių leidinių dalis, ypač kritikos straipsnius skaičiau kaip užsienio kalba: naratyvas, dichotomija, autochtonas. Na ir smagumėlis, pasineri į kažkokį nesuprantamą, bet viliojantį pasaulį. Atrandi tai, ko net ir neįtarei egzistuojant. Keletas metu puikių atradimų. Susigyvenant su autorių kolektyvu pradedi juos pažinti vos ne kaip šeimos narius. Labas Giedre, sveiki Almantai, galėčiau sveikinti sutikęs gatvėje.  Kartais nustembu: o kodėl tiražas Šiaurės Atėnų tik 1200? Visoj Lietuvoj!!! Neįtikėtina.
         Šį rudenį nustebino Redas iš Alytaus. Jau anksčiau “ŠAtėnuose” esu skaitęs jo meno streiko tezių, bet paskutiniai straipsniai “Kultūros baruose” sujaukė galvą. Triolektiškumas, transformacinė unikalumo morfologija - situlogija ir taip toliau. Nieko nesuprantu, bet vidinis magnetizmas jau įtraukė.  Dėkui Redai, turėsiu ką veikti žiemą. Gal tapsiu Triolektu?