SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
    • Keliaujantis / nokstantis lauknešėlis „Ožkų Banda“
    • Lauknešėlis verslui / šventei visoje Lietuvoje!
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra
  • Trijų ežerų HUB

2021-06-16. Apie kaimą (Valdui Kavaliauskui) nuo Henriko iš Liškiavos

17/6/2021

0 Comments

 
Picture
Godotinas Valdai,

Atrodo, kad esi nusiteikęs išversti didelį kelmą – iš esmės pakeisti ir ekonominius, ir kultūrinius, ir paprasčiausius bičiulystės santykius. Per 70 kilometrų nutolęs pilietis taip pat bus (gali būti) kaimynas. O kaip tai dera su reikalavimu, kad sėkmingo verslo, ūkio ar amato žmonės privalo būti atsakingi už teritoriją, kurioje gyvena?. Ar teritorija jau irgi abstrakti sąvoka? Man aiškesnė yra tokia jau seniai surasta tiesa: „mąstyk (jei gali) globaliai, o veik lokaliai“. Kai veikiančių, nekenkiant savo aplinkai, bus vis daugiau, atsigaus ir visa biosfera.
​

Žmonių bendravimas, stengiantis niekam nekenkti, naujas bendravimas, aiškėjantis iš Tavo laiško, taip pat pasiekiamas nelabai greitai. Ar įmanoma tai vienoje apylinkėje, vienoje valstybėje, kai visur jau tiek daug kosmopolitizmo? Beje, Arvydas Šliogeris rašė, kad tikrai demokratinė valstybė gali būti tiktai tautinė. („Respublika gali būti tik tautinė, grindžiama gyvos, kraujo ir žemės siejamos bendruomenės savivalda“ A. Š. Kasdienybės metafizika, Apostrofa, 2016, 59 pusl.) [Išklausyk, Valdai, dar vieną tikrai rimto žmogaus tezę. Romualdas Ozolas: „Dievas yra mano galimybė, mano siekis tobulėti, mano sugebėjimas mažiau kenkti kaimynui ir bandymas kitus paskatinti elgtis taip pat.“} O štai apie toleranciją – Arvydo Šliogerio žodžiai iš tos pačios knygos 11 psl. : „Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.“

Lengva cituoti, ką parašė protingi žmonės. O gyventi reikia savo galva. Gyventi kasdien – ir monotoniškai, ir į naujas situacijas papuolant. Ypač jei tenka vis persikraustyti. (Vladimiras Dalis yra užrašęs tokią išmintį: „Na novom mieste vsiak tri goda durak“ Man atrodo reiktų sakyti – durak esi penkeris metus, ne tris). ...Visokia sava patirtis yra svarbi, būtent sava. Iš karto pasakysiu: sunkokai skaitomi svetimi pamokymai, net ir iš prancūzų išversti. Todėl ir mąstymą apie geresnius ekonominius, politinius, finansinius santykius būtų gerai pradėti nuo savo oikumenos ir savo ūkio. . Netgi apie vietinius pinigus gali būti sava patirtis. Tavo mintis apie tai tikrai gera Aš turiu keletą tokių pinigų, jie vadinasi krėviukais, truputį panašūs į pašto ženklus, bet kokybiškai atspausti. Funkcionavo tie krėviukai (su Vinco Krėvės portretu) vieną dieną Merkinėje, Vinco Krėvės gimnazijoje, minint Vinco Krėvės gimtadienį, gavau juos kaip honorarą – kalbėjau dvi valandas su dešimtokais apie lietuvių literatūrą. Visi svečiai aktyviai dalyvavo pamokose, o paskui už uždirbtą honorarą , už tuos krėviukus galėjome knygų mugėje, kuri vyko aktų salėje, nusipirkti knygų. Vyko ir barteriniai mainai. Tai buvo Vinco Krėvės gimtadienio minėjimas. Jis vyksta, rodos, kasmet, bet tada gal buvo koks jubiliejus, nes svečių iš Vilniaus atvyko daug. Prisimenu, buvo net Kazys Saja... Jau praėjo gal dešimtmetis po šio susitikimo, o prisimenu. Ir galvoju, kad gal ši gimnazija ne visada gyvuoja kaip vertikaliai sukonstruota bendruomenė, kurią patogu valdyti iš viršaus. Kaimo bendruomenė dažnai yra dirbtina, veikla butaforinė, o ką padarysi, jei ir aborigenui, ir atėjūnui visą laiką „reikia gyventi ant drebančios žemės“. (Profesoriaus Petro Vasinausko žodžiai).... Rodos, prisimenu apie ką kalbėjau su dešimtokais. Kodėl dabar jaunimas sunkiai supranta lietuvių literatūrą apie kaimą? Todėl, kad netgi ir merkiniškiai nelabai susiduria su tikro kaimo realijomis, apie ką rašo Žemaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis, Juozas Aputis.Ir netgi Leonardas Gutauskas, tikrą kaimą prisimenantis tik iš savo vaikystės Vepriuose, pas senelę. Tos realijos – pačios paprasčiausios, bet jei niekada nematei, tai ir nesuprasi, kur yra tik juokelis, o kur rimtas reikalas. Ką reikia daryti, kai kiaulė paskersta, šeriai šepečiams išrauti, jau ji nusvilinta šiaudais, nugramdyta ir baltai nuplauta? Aišku, išmėsinėti reikia. Ar pirmiausia reikia pjauti skersai gulinčios kiaulės, ar išilgai? Kai šitaip netikėtai paklausi, juokiasi ne visi, kai kurie nesupranta, galvoja. O kodėl ne skersai, ana galva jau atpjauta skersai, jei žiema tikra, tas kruvinas pjūvis ant balto sniego, o šnipas ir akys žvelgia į dangų. Tarsi priekaištas skerdikui. Bet jeigu mėsinėtojai visą kiaulę be galvos pradės pjaustyti skersai – viską sugadins. Net kraujinių vėdarų nebebus. Tiktai išilgai reikia, ir labai jautriai, jei, pavyzdžiui, paleisi tulžį – sugadinsi ir lašinius, ir taukus... Tiesą sakant, jutimo šiame darbe reikia daugiau nei žinojimo, kur kas yra ir kokia seka kas atpjaunama ar nupjaunama. Tikras mestras tik brūkšteli aštriu peiliu per odą ir viena ranka atlaužia trumpą kiaulės koją nuo pusnagių iki pirmo sąnario. Pažiūrėjęs niekaip nesuprasi, kaip kiaulė smarkiai bėgiodama pati neišsisuka to sąnario.Tiesą sakant, tokio ermyderio rytą manęs prie mėsinėjimo darbų neprileisdavo, brolis Aloyzas (Šiaulių universiteto rektorius) buvo vyresnis ir mėsinėtojo peilį valdė neblogai. Bet aš vis tiek viską prisimenu iš anų laikų. O dabar jau žinau, kad gražiausiai kiaulės skerdimą aprašo aukštaitis poetas ir prozininkas Henrikas Čigriejus. Du smagūs jo herojai, atėję vienišai kaimynei papjauti kiaulės, paskerdžia dvi. Šeimininkė išbėgo pas kaimynę pasiskolinti kai kurių rykų, skerdikai, padūrę nedidelę kiaulaitę, sugrįžo į pirkią, rado negudriai paslėptą butelį, greit „perlaužė“ jį pusiau ir pamiršo, ar jau ką pjovė ar dar ne.O šeimininkė negrįžta. Jie nueina į tvartą, mato, kad didelė kiaulė guli ir tingiai kriuksi, tuoj pat papjauna ją, ir išeidami užklūva už mažesniosios kiaulės, jau anksčiau papjautos. Ir prisimena, kad kaimynė prašė papjauti būtent tą mažesnę, tiktai tą. Tik toks paprastas siužetas, bet kokie gražūs dialogai, kokie ginčai, kas ką geriau atsimena....Apie kiaules jau lyg ir aišku, o jeigu nori sužinoti ar iš dviejų kaimo pusdurnių susidaro vienas tikras durnius, reikia parskaityti Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. O jeigu nesupranti, kodėl... Štai taip ir įtraukia kaimo realijos, tos nesibaigiančios tikro natūrinio ūkio grožybės. Jau maža jų tikrovėje, bet kiek daug literatūroje. Tik šitaip dabar ir tegalima suprasti, kad kaimas yra ne gyvenimo ar poilsio vieta, o stichija, į kurią tu, deja, gali ir nepatekti, jei apsiribosi kokia viena pelninga monokultūra.

Todėl ir svarbus Tavo bandymas išsiaiškinti, kas eina kartu su Saule, o kas užstoja Saulę. Perskaičiau visus Tavo emocingus samprotavimus, bet dauguma, autorių, kurie čia paminėti, man nežinomi. Be to, kai kuriuos puslapius smarkiai „paskaitė“ vėjas – per atvirą langą ūžtelėjo besiartinančios audros šuoras ir viską sumaišė, sugrįžęs iš kiemo bandžiau atrinkti, bet puslapiai nesunumeruoti. Vis dėlto apie ekomomikos mokslą turbūt galiu galvoti paprasčiau, prisiminti seną apibrėžimą: „Ekonomika yra mokslas apie žmonių sugebėjimą išbūti ir veikti šiame ribotų išteklių pasaulyje“. Svarbiausia ir yra žinoti, kad ištekliai riboti. Tiktai ne vien apie akmens anglį ar gamtines dujas čia kalbama, svarbiau yra žmogaus mąstymo ribotumas. Mes vis dar nepajėgūs suprasti, kad šiukšlių ir atliekų era baigėsi, kad biosfera jau nebesugeba atsikurti. Reikia ieškoti ne naujų žaliavų ar iki šiol nežinotų energijos šaltinių, o mažinti entropiją. (Tą situaciją, kai energija, pereidama iš vienos formos į kitą, išsisklaido ir prapuola be naudos).Vaizdingiausiai dabartinę blogą biosferos būklę parodo vandenynas: plastikas ir pesticidai žudo jūrų mikrofauną ir mikroflorą, mažosios žuvys nebeturi maisto, nyksta ir didžuvės. Žmonės bando riboti žūklę, bet šito jau seniai nepakanka. Šitaip yra ir sausumoje: monokultūros laukuose ir pievose jau labai nutolo nuo optimalaus natūrinio ūkio... Čia bandau labai trumpai atpasakoti ką tiktai pasirodžiusią Davido Attenborougho knygą „Gyvenimas mūsų planetoje“. .. Mano pasaulėjauta yra tokia (jau daug metų nesikeičianti): jeigu sugrįžai į kaimą, turi būti palankus natūriniam ūkiui. Naujovės gali būti kaip fakultatyvas, o pabandyti išgyventi reikia iš senosios patirties. Labai svarbu išsaugoti ir įgūdžius. Bet jeigu esam nebelinkę prie tos polifoninės stichijos, turime kooperuotis. Galima išrasti barterinių mainų matą, kokį stabilų ekvivalentą Paskaičiuoti, pavyzdžiui, kiek reikia darbo valandų, išauginant vieną kilogramą grikių. Maža mechanizacija galima, bet nepaliekant jokių atliekų, vengiant bereikalingų važinėjimų, neįsileidžiant jokių tarpininkų ir konsultantų. Dabartinis žemės ūkis yra labai gremėzdiška sistema, prie kurios lengvai prisišlieja tie, kurie dirbti nenori. Ūkininkas kasmet mato, kad jo lauke didžiulė eolinė erozija, o priešerozinių želdinių nesodina, tuos laukus vis dar plikina, taikosi prie sistemos.Naujosios mašinos irgi yra iš tos pačios sistemos, net ir produkcijos vertinimas bei supirkimas yra ne ūkininko valioje. Galutinį tokio ūkio tikslą jau seniai apibūdino filosofas Romualdas Ozolas: „jie nori mus iš čia išmėžti“. Jie negali išsivežti mūsų žemės, bet išsiveža santykius. Ir viskas, tai reikia matyti.. Todėl dauguma sugrįžtančių į kaimą ir nepritaria natūrinio ūkio sugrįžimui, kad nemato, kur veda naujoviškas ūkininkavimas. .... Dzūkijos nacionalinis parkas praleido progą bent kiek pajudėti į geresnę pusę tada, kai atidavė miškus. Ne savo valia atidavė, pakluso sistemai. Praradome 10 girininkijų, vienoje girininkijoje galima būtų buvę turėti penkis eigulius, o 50 žmonių jau yra jėga, kai reikia po truputį atkurti tai, kas gero buvo praeityje. Čia, žinoma, ilga kalba. Bet kaip gūdu, kai privatų mišką Krūčiaus aukštupyje kerta tobulai „ginkluota“ brigada iš Mažeikių... Būkit sveiki Valdai ir Rasa. Norėčiau perduoti linkėjimus Ievos Šidlaitės šeimai, jos knygą „Ką kanda šalna“ po truputį skaitau, įdomu. Labai gerai prisimenu Dzidros Apalios sukeltą diskusiją apie pusiau natūralias augalų ekosistemas ir jos sukurtą gražų postulatą: „Lietuvos kraštovaizdis turėtų būti skanesnis“ Net nepažiūrėjęs į ano meto :“Mūsų Gamtos“ žurnalus prisimenu profesoriaus Antano Stancevičiaus teiginį apie tai, kad daug kauptukų reikės sulaužyti, kol visose kolūkių žvyrduobėse įveisim erškėčių ir šaltalankių sodus... Ir tada pralaimėjo entuziastai, linkę į natūralesnę gamtą, ir dabar pralaimi. Ir a. a. Saulius Gricius yra rašęs:“ ...visi Žaliųjų judėjimai yra geri, gražūs ir visi jie pralaimi“. Be laiko žmogus pražuvo, o jo tiesa liko...
​

Henrikas iš Liškiavos, 2021, birželio 16 – oji.

0 Comments

2021-06-07. Valdžios neįgalumas. Neužstokite mums saulės

7/6/2021

0 Comments

 
Picture
Tekstas yra iš socialinių ir filosofinių studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“. Visus įrašus galima rasti paspaudus čia.

Dar prieš prasidedant diskusijai (4) Facebook Dargužių Amatų centre, Varėnos rajoniniame laikraštyje pasirodė straipsnis – anonsas į diskusiją Neužstokite mums saulės - Giruzis.lt.

Pavadinime cituojamas graikų mąstytojas Diogenas, kurio akibrokštas Aleksandrui Makedoniečiui mums primena vieną iš esminių Antropoceno „pasiekimų“ – turto, įtakos, valdžios vertikalės statymas, vystymas mus padaro neįgaliais. Problema dar gilesnė ir tuo, kad vertikalė padaro neįgaliais ir verslo lyderius, politikus ir net valstybes. Globaliam pasaulyje įgalių lyderių skaičius nuolat mažėja, nes visąlaik rasime, kas yra didesnis, turtingesnis, įtakingesnis ir mes visi dažnai tarnaujame kažkam. Turtingųjų procentas vis traukiasi, o jų valdoma turto dalis tik didėja. Tokia matematinė lygtis tik su vos keliais nežinomaisiais galėtų atspindėti kiekvienos šalies ar vietovės hierarchijos / turto vertikalės lygį. Ir dar likusį potencialą pilietinei, mąstančiai ir atsakingai visuomenei.

Žmogaus sukurti įrankiai, mašinos, technologijos ir artėjantis dirbtinis intelektas – visa tai galima įvardinti kaip „prailgintos rankos“, kurios vystosi žymiai greičiau nei žemė planeta gali asimiliuoti. Vien dabar tik žmogaus sukurta materialybė (keliai, pastatai, mašinos lėktuvai ir t. t.) jau viršija visos žemės biosferos masę. Mes, žmonės, kurie sudarome menką dalį visos planetos bioįvairovės, savo „prailgintomis rankomis“ apraizgėme visą be išimties planetą, atimdami vietą iš kaimynų – bakterijų, augalų, gyvūnų ir t. t. Mes, žmonės, išmetam tiek atliekų, taip pat ir dujų pavidalu, kad nebelieka kuo kvėpuoti arba atmosfera tiesiog negali subalansuotai funkcionuoti, kad būtų gyvybei būtinos sąlygos. Dabar kėsinamės ir į intelektą, nematerialius dalykus.

Paguoda, kad skaitmenizavimas nepajėgus pakeisti žmogaus proto, mąstymo. Negali pakeisti ir emocijų – meilės, sąžinės, atsakomybės, rūpestingumo, grožio pajautimo. Skaičiai negali sukurti meno, puoselėti kultūros. Skaičiai negali pakeisti žmonių socialinių ryšių, kolektyvinio mąstymo ir bendruomeniško veiksmo. Gali užgožti, bet negali pakeisti.

Grįžtame prie diskusijos, kurią anksčiau įvardijau kaip praktinę seminarą studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“.

Sunku įvardinti išvadas ar rasti kažkokį bendrą vardiklį. Drauge su Žemartu svarstėme, kad kolektyviai mąstysime.... apie ką? Nagi apie verslo (maisto?) įvietinimą arba verslo atsakomybę už teritoriją. Deja, tema, matyt, tokia „futuristinė“, kad sugebėjome pakalbėti tik apie prielaidas – kaimo bendruomeninius santykius, užeivių ir autochtonų įsiklausymą ir sankirtas.

Ruošdamasis šiai diskusijai pasidžiaugiau, kad atradau priežastį, kas žlugdo dar vienur kitur užsilikusius kaimo (teritorinės) bendruomenės likučius. O gi piramidės principu funkcionuojančios asociacijos, pasivadinusios save Kaimo bendruomenėmis. Paradoksalu, kad jos patogios visiems – valdžios piramidė turi su kuo „kalbėtis“ ir aiškus įtakojimo objektas, o patys teritorijos gyventojai deleguoja, o iš tiesų permeta lūkesčius ir atsakomybę lyg ir išrinktai vietinei valdžiai, kuri neturėdama jokių resursų privalo kreiptis į valdžią, prašydami pinigų. Kurie, kaip žinome,  nėra dalijami veltui. Ir taip vietoje kolektyvinio darinio – bendruomenės, mes vėl įsiliejam į priklausomybės vertikalę.

Kaimyninių kaimų aktyvūs žmonės su kartėliu dalijosi savo prisiimtos atsakomybės našta. Kai nėra bendrystės, aktyvumo... Apatiškas, o kartais net piktdžiugiškas stebėjimas iš pašalies – puikus mūsų nuolatinio nepasitenkinimo valdžia veidrodis.

Tad kas yra bendruomenė? Bendruomenė – Vikipedija (wikipedia.org). Pacituosiu – savanoriškai susibūrusi žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius. Dar kažko trūksta – bendrų vertybių ir jausmų. Aiškiausias mini bendruomenės pavyzdys – šeima, susikūrusi abipusės meilės pagrindu ir puoselėjanti ateitį – tikslą. Jeigu vertybių ir jausmų nėra, įgyvendinus bendrą tikslą, dažnai šeima išsivaikšto. Sukurti šeimą trise jau sunkiau… Dėl daugelio aplinkybių. Čia ir slepiasi bendruomeninio gyvenimo efektyvumo, trapumo, trumpalaikiškumo ir kiti aspektai. Tad dažnai siekiant rezultato kuriam paternalistinius ar maternalistinius santykius, kitaip tariant, pasitelkiam valdžios, jėgos vėzdą, kad palaikytume dirbtinį bendruomeniškumą. Kam? Tam, kad gyvenimas būtų geresnis, gražesnis – toks, koks man atrodo.

Čia ir vėl prisimenu Redo Diržio akibrokštą studijuojant Dargužių kaimo kultūrinius laukus –„geriau gyventi savo susikurtame iracionaliame pasaulyje, negu kitų primestame rojuje“.

Ir vėl grįšiu prie Diogeno – „neužstokite man saulės“. Darosi aiškiau, apie kokį pavėsį kalbame.

Analizuojant valdžios neįgalumą, šie trys Diogeno žodžiai mums nuolat primins sudėtingą pusiausvyros paiešką tarp asmeninių ir bendruomeninių interesų.

Pratęsiant bendruomeniškumo temą, norisi pakalbėti apie „kaimynystės“ reiškinį. Du įvykiai paskatino minčių šėlsmą. Diskusijos šeštadienį du Dargužių kaimynai – Dalytė ir Jonas suteikė man Kaimyno vardą. Padovanojo ant tvarto durų nupieštą ožką, ant nugaros nešančią moterį su vaikučiu. Dar nežinau, ką Jonas turėjo galvoje tapydamas, o gal nieko neturėjo? Kaimynas Petras pakalbėjo apie kaimynystę su Ukraina. Lyg tyčia į šią išplėstą kaimynystės sąvoką sekmadienį įsiterpė kaimynas „batiuška“ iš  kaimyninės Baltarusijos. Savo apsėsto diktatoriaus logika kovojantis su išoriniu pasauliu.

Apimtas emocijų paraginau visus kaimynus – jeigu turite kaimyną mažaūgį putinką ar ūsuotą batiušką – sustabdykite dabar, rytoj gali būti vėlu. Nors puikiai žinau, kad lengviau paskambinti policijai ir apskųsti. Tą daro ir mūsų mėlynšvarkis narcizas, sukūręs monopolinį ryšį tarp Daukanto aikštės ir Briuselio.

Skaudžiai savo emocijas išreiškė gamtininkas  Mindaugas Lapelė, būdamas Žaliųjų idėjų festivalyje / mugėje (nesuprantu, kaip dera šie žodžiai...) Daukanto aikštėje: (8) Mindaugas Lapelė | Facebook, „jautiesi net ir ne statistu, bet dekoracija“. Ir vėl ir vėl norisi kartoti – Ei jūs ten, savo aukštybėse, neužstokite mums saulės.

2021-06-06
​Kaimynas Valdas

0 Comments

    Archyvai

    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.