Pirmą kartą su Dargužių iracionalumo herojumi Vycka susipažinau prieš keletą dešimtmečių. Vos nusipirkę Dargužių trobesius, kaip pavyzdingi vilniečiai savaitgaliais su įniršiu puldavom daryti tvarką, pjauti užaugusią žolę, rinkti ir pjauti griuvinėjančias tvoras ir visokius pagalius. Sekmadienio popietę su nerimu imi galvoti apie pirmadienio rytą laukiantį lėktuvą, kuriuo turėtum parsivežti pinigėlių investicijoms į kaimo grožį.
Atvažiavus po Rusijoje praleistos savaitės pasigendu ilgo elektros kabelio, kuris tarnavo kreizo jungimui. Paslaugi kaimynka Marytė kužda į ausį: Valduli, mačiau Zalieckas nešė kokią tai rinkę laidų, greičiausiai jūsų kabelį nudrožė ir parduos metalistams. Ot, tai pijokas, zaraza. Tik niekam nesakyk, kad aš mačiau. Iš kitos kaimynystės pusės, kupčiaus Jonas antrina, - vagis tas prietranka, ana mano žuvis iš tvenkinio gaudė, tai vandenin niurkiau, niurkiau pasigavęs, daugiau nebeateina.
Įgavęs drąsos ir aš stabdau gatve einantį Vycką,- ei, tu, bjaurybe, kodėl mano kabelį pavogei. Nors Vycka už mane pusantro karto didesnis, bet nepuola muštis, sako “baik, tu. Aš ne vagis”. Taip prasidėjo pažintis su kaimu. Vieni per savo norą įtikti ir būti gerais prišneka nebūtų dalykų, kiti per savo pyktį nemato šviesios dienos, o tu naivuolis klausai išžiojęs burną ir visais tiki.
Bėgant metams potyrių gausėjo, ne su vienu kaimynu ir baliavoti teko, bet atotrūkis vis tiek išliko. Niekaip nesupranti ir ko trūksta, atrodo viskas puiku, gyvenimas gražėja. Įkūrėm ir kaimo bendruomenę, skambių švenčių pridarėm, galų gale patys tapome nuolatiniais Dargužių gyventojais.
Kažkas pasakė,- dzūkai su meile ir nuoširdumu priima svečius, bet nemėgsta naujai besikuriančių kaimynų. Tai kraujyje nuo neatmenamų laikų, “kad ant ir taip menkos pieskos lyšna burna ateina”. Gal tai netiesa? Kaip ir netiesa, kad dzūkai nevalgo nei voveruškų, anei baravykų. “O už ką pirksi druską bulbai ir gelažį noragui, jei žydui neparduosi miško derliaus?”
Apie iracionalumą pradėjom kalbėti su Redu iš Alytaus, kurį kaip žymų vietos kultūrininką (visgi Alytaus Dailės mokyklos direktorius) pakvietėm patyrinėti Dargužių kultūrinio gyvenimo esamybę ir perspektyvas. Nors Redą “stūmiau” į gegužinių giesmių giedojimą ir būsimo amatų centro perspektyvas, Redas primygtinai prašėsi susitikimo su, mandagiai vadinant, kaimo atplaišomis. Gerai, sakau, yra du variantai: eik pas Virgą, Vyckos seserį ir ten ieškok, o jei nerasi, tai prie krautuvės, bet prie jos nėra valandų, nebent sutiksi ryte, prieš pat parduotuvei atsidarant. Pas Virgą sužinojom Vyckos giminiškai švelnų apibūdinimą - prietranka. Pats Vycka išėjęs ant uždarbių miško sodinti, Redas susitarė susitikti kitą dieną prie krautuvės, bet Vycka neatėjo. Gal ir nežadėjo, o gal žadėjo, bet pamiršo. Gal nepamiršo, bet nekreipė dėmesio. Kaip jau antras mėnesis vis žada ateiti mėžti ožkų tvarto,- visiems sako, oi, prancūzas gerai moka, reikia eiti, bet praeina vis pro šalį.
Atsisveikindamas Redas mestelėjo: geriau gyventi savo susikurtame absurde, negu kitų primestoje tvarkoje. Nuleidau negirdomis, bet galvoje užsifiksavo. Ir vis išlenda, kaip bandai suprasti kaimyno kitoniškumą.
Kitą savaitę įdėsime Redo 2004 metų pamąstymus ir pasiūlymus apie Dargužių kultūrinį-socialinį gyvenimą.
O visą asociacijos “Viva Sol” projekto “Dargužių kaimo ekonominės, kultūrinės ir gamtosauginės vystymo kryptys” kurį vykdė VŠĮ “Baltijos aplinkosaugos forumas” galite rasti www.vivasol.lt tinklapyje, skiltyje projektai: https://drive.google.com/file/d/0B9VkixwUlw22Z25kcnRmb0xjVXc/view
Valdas
Atvažiavus po Rusijoje praleistos savaitės pasigendu ilgo elektros kabelio, kuris tarnavo kreizo jungimui. Paslaugi kaimynka Marytė kužda į ausį: Valduli, mačiau Zalieckas nešė kokią tai rinkę laidų, greičiausiai jūsų kabelį nudrožė ir parduos metalistams. Ot, tai pijokas, zaraza. Tik niekam nesakyk, kad aš mačiau. Iš kitos kaimynystės pusės, kupčiaus Jonas antrina, - vagis tas prietranka, ana mano žuvis iš tvenkinio gaudė, tai vandenin niurkiau, niurkiau pasigavęs, daugiau nebeateina.
Įgavęs drąsos ir aš stabdau gatve einantį Vycką,- ei, tu, bjaurybe, kodėl mano kabelį pavogei. Nors Vycka už mane pusantro karto didesnis, bet nepuola muštis, sako “baik, tu. Aš ne vagis”. Taip prasidėjo pažintis su kaimu. Vieni per savo norą įtikti ir būti gerais prišneka nebūtų dalykų, kiti per savo pyktį nemato šviesios dienos, o tu naivuolis klausai išžiojęs burną ir visais tiki.
Bėgant metams potyrių gausėjo, ne su vienu kaimynu ir baliavoti teko, bet atotrūkis vis tiek išliko. Niekaip nesupranti ir ko trūksta, atrodo viskas puiku, gyvenimas gražėja. Įkūrėm ir kaimo bendruomenę, skambių švenčių pridarėm, galų gale patys tapome nuolatiniais Dargužių gyventojais.
Kažkas pasakė,- dzūkai su meile ir nuoširdumu priima svečius, bet nemėgsta naujai besikuriančių kaimynų. Tai kraujyje nuo neatmenamų laikų, “kad ant ir taip menkos pieskos lyšna burna ateina”. Gal tai netiesa? Kaip ir netiesa, kad dzūkai nevalgo nei voveruškų, anei baravykų. “O už ką pirksi druską bulbai ir gelažį noragui, jei žydui neparduosi miško derliaus?”
Apie iracionalumą pradėjom kalbėti su Redu iš Alytaus, kurį kaip žymų vietos kultūrininką (visgi Alytaus Dailės mokyklos direktorius) pakvietėm patyrinėti Dargužių kultūrinio gyvenimo esamybę ir perspektyvas. Nors Redą “stūmiau” į gegužinių giesmių giedojimą ir būsimo amatų centro perspektyvas, Redas primygtinai prašėsi susitikimo su, mandagiai vadinant, kaimo atplaišomis. Gerai, sakau, yra du variantai: eik pas Virgą, Vyckos seserį ir ten ieškok, o jei nerasi, tai prie krautuvės, bet prie jos nėra valandų, nebent sutiksi ryte, prieš pat parduotuvei atsidarant. Pas Virgą sužinojom Vyckos giminiškai švelnų apibūdinimą - prietranka. Pats Vycka išėjęs ant uždarbių miško sodinti, Redas susitarė susitikti kitą dieną prie krautuvės, bet Vycka neatėjo. Gal ir nežadėjo, o gal žadėjo, bet pamiršo. Gal nepamiršo, bet nekreipė dėmesio. Kaip jau antras mėnesis vis žada ateiti mėžti ožkų tvarto,- visiems sako, oi, prancūzas gerai moka, reikia eiti, bet praeina vis pro šalį.
Atsisveikindamas Redas mestelėjo: geriau gyventi savo susikurtame absurde, negu kitų primestoje tvarkoje. Nuleidau negirdomis, bet galvoje užsifiksavo. Ir vis išlenda, kaip bandai suprasti kaimyno kitoniškumą.
Kitą savaitę įdėsime Redo 2004 metų pamąstymus ir pasiūlymus apie Dargužių kultūrinį-socialinį gyvenimą.
O visą asociacijos “Viva Sol” projekto “Dargužių kaimo ekonominės, kultūrinės ir gamtosauginės vystymo kryptys” kurį vykdė VŠĮ “Baltijos aplinkosaugos forumas” galite rasti www.vivasol.lt tinklapyje, skiltyje projektai: https://drive.google.com/file/d/0B9VkixwUlw22Z25kcnRmb0xjVXc/view
Valdas
RSS Feed
