2015 metų rudenį Tymo turguje Vilniuje “Sūrininkų namų” paviljoną aplankė skrybėlėtas italas Sylvano. O jau kitą dieną Laimos kvietimu jis atsidūrė Dargužiuose, kur susirinkę vietos sūrininkai ragavo savo ir kaimynų produktus, aiškinosi technologines detales. Bendraujant paaiškėjo, kad prieš keletą metų italų ūkininkų šeimų asociacijos paskatinta įsikūrė Accademia Internazionale dell’arte casearia. Pavadinimas skambus, atitinkantis italų įvaizdį. Noras apsilankyti užfiksuotas.
Ir štai Erazmus + projektas. Leader mokymo centro kvietimu maža grupelė jau sėdi lėktuve maršrutu Vilnius - Frankfurtas- Venecija. Sudiev Dargužių ožkos, skrybėlėtai sūrininkas Valdas vėl kelionėje. Pro orlaivio langą Venecija mus pasitiko begaline naftos (turbūt) saugyklų eile ir blyksinčiais gamyklų bokštais. Atrodo italai ne tik madas demonstruoja ir bienales rengia, jie dar ir dirba. Iliuziją išsklaidė pro autobuso langą matytas vaizdas, šiukšlėmis nusėta pakelė ir minia tamsaus gymio vyriškių. Visai simpatiškų. Greičiausiai imigrantų prieglobstis, mąsto LNK prisižiūrėjęs dzūkelis. Deja ne, tai tik iš gamyklos po darbo autobusų belaukiantys darbininkai.
Savaitę praleidus Venetto regione neapleido dvilypis jausmas. Psichiatrai tai vadina šizofrenija. Per visą kelionę nemačiau nei vienos ožkos, nei karvės, bet turistų pamėgtos krautuvėlės lūžta nuo sūrių įvairovės. Venecijoje dekoratyvinių namelių apstotos siauros gatvelės ir nei vienos mašinos (net abejoju ar buvo dviračių?), o už miesto begalinės kilpos greitkelių ir pilko betono gamyklų sienos. Stilingai išsipustęs Cayenne vairuotojas ir nuolankus brolis kapucinas Alfredo.
Radijo laidoje (čia jau grįžus namo, pristatytas prie kriauklės ploviau krūvą sūrių formelių) girdėjau pažįstamą keliautoją Eveliną T. bepasakojant, kad kalbėdami vis kita kalba mes tampame vis kitokie. Italijoje mane palaikė prancūzu, taip beje ir Dargužiuose esu pramintas. Sulig kiekviena diena šizofrenijos pojūčiai ryškėjo, neapleido jie ir apsilankius Latteria Perenzin (www.perenzin.com.) Dviaukščių namų ir gausybės smulkių firmelių apsuptyje randame šiek tiek nutriušusį pastatą. Nenuostabu, tai jau beveik šimtmetį gyvuojanti sūrinė, dirba ketvirta sūrininkų karta. O už siauro keliuko, užtverto didoka pieno cisterna (vėliau išaiškėjo, kad tai iš Austrijos atvežtas ekologiškas ožkų pienas) super modernus Sūrio pramogų centras. Tai aš jį taip pavadinau, o jie vadina PER (www.perperenzin.com). Rūsyje moderni sūrių brandykla. Turistams įspūdingi skaičiai - Carlo sako, kad čia sūrių už 800 000 eurų. Pirmame aukšte mus pasitinka krūtininga Sara, Carlo dukra (nepykit kovotojai su seksizmu, jei būčiau sakęs vešlių plaukų ševeliūra, nereaguotumėte?). Taigi Sara aprodo mini supersūrių marketą, sūrio barą, restoraną ir t.t., ir t.t. Akys raibsta, fotoaparatas pleška, visko noriu! Sūrių meno akademijai (tarptautinei) skirtas antras aukštas, mokymo klasės. Joje daktaras Sylvano, bet be skrybėlės, mums pasakoja ilgą sūrinės istoriją ir trumpą, bet labai sėkmingą sūrių akademijos startą. Daug vaizdžių skaičių, apdovanojimų, net ir europinių. Čia gaminamas ir geriausias Europos sūris. Va čia tai įdomu. Ar nereiktų Dargužiuose organizuoti Rytų Europos sūrių konkurso, garantuotai mūsų, t.y ožkų, kaprizas laimėtų. Akademija jau sulaukė daugiau kaip 500 besimokančių iš dvidešimties pasaulio šalių. Uzbekistanas jau buvo, Lietuva dar ne.
Sūrinėje mus pasitiko hipsteriškos išvaizdos Andrea, Carlo sūnus. Kol Carlo besimokančių italų grupelei aiškina sūrių gaminimo subtilybes, Andrea bando mums papasakoti kas čia per sūrinė. Tylus balsas ir kuklus stovas tuoj pat perimtas Saros. Ir vėl Sara! Ji valdo viešuosius ryšius. Iš ilgo pasakojimo apie sūrio gamybą nieko nesupratau ir su gailesčiu prisiminiau nusiminusius Dargužių sūrinės lankytojus.
Artėjantys pietūs žadėjo sūrio patiekalus. Ir tikra tiesa. Užkandžiui skirtos kumpio skiautės su kietojo sūrio trupiniais buvo nuostabios. Gal dėl to, kad prieš tai įkirtom po gerą taurę prosseco. Visgi esam pačioje Prosseco gamybos širdyje, kuri užvaldė visą kūną. Todėl neliko nei vienos karvės, nekalbant apie ožkas. Po užkandžio sekęs rizotto irgi buvo puikus, tik deserto neprisimenu, nes praplepėjom su priešais sėdinčiu Sylvanu kaip čia galėtų draugauti LT ir IT sūrininkai. Planai gražūs, prosseco buteliai vis pasipildo- gyvenimas yra gražus.
Autobusu grįždamas vis laužau savo mąstymo trafaretus, ir be pieno, oi atsiprašau, be karvių galima padaryti super sūrį. Tai jau aukštasis italų sūrininkų pilotažas. Bet manęs neįtikinsit, kad be ožkų gali būti Dargužių sūris. Tikiuosi, kad nedagyvensim iki šito.
Dar ne viena diena tarp prancūzų ir naujų draugų italų (ačiū dievui, prancūzakalbių). Ir vėl nauji atradimai. Per viešnagės apibendrinančią diskusiją turėjome visi pasisakyti kokį poveikį mums padarė vizitai, bendravimas. Ach ta demokratija, kurios esame mokomi už Europos pinigus. Daug negalvojus išrėžiau, kad esu visiškai pasimetęs! Lig šiolei galvojau, kad turiu antrą tėvynę ir joje gyvena mano brolis Jean-Jacques, dabar supratau, kad ir trečia tėvynė, Italija, man sava, o joje gyvena mano sesuo Monica. Ji to dar nežino. Grupėje nuskambėjo juokas, o po to įsivyravo tyla. Matyt nusiminė, kad aš ne jų brolis. Kaip Monica tapo mano sesuo papasakosiu vėliau.
Ir štai Erazmus + projektas. Leader mokymo centro kvietimu maža grupelė jau sėdi lėktuve maršrutu Vilnius - Frankfurtas- Venecija. Sudiev Dargužių ožkos, skrybėlėtai sūrininkas Valdas vėl kelionėje. Pro orlaivio langą Venecija mus pasitiko begaline naftos (turbūt) saugyklų eile ir blyksinčiais gamyklų bokštais. Atrodo italai ne tik madas demonstruoja ir bienales rengia, jie dar ir dirba. Iliuziją išsklaidė pro autobuso langą matytas vaizdas, šiukšlėmis nusėta pakelė ir minia tamsaus gymio vyriškių. Visai simpatiškų. Greičiausiai imigrantų prieglobstis, mąsto LNK prisižiūrėjęs dzūkelis. Deja ne, tai tik iš gamyklos po darbo autobusų belaukiantys darbininkai.
Savaitę praleidus Venetto regione neapleido dvilypis jausmas. Psichiatrai tai vadina šizofrenija. Per visą kelionę nemačiau nei vienos ožkos, nei karvės, bet turistų pamėgtos krautuvėlės lūžta nuo sūrių įvairovės. Venecijoje dekoratyvinių namelių apstotos siauros gatvelės ir nei vienos mašinos (net abejoju ar buvo dviračių?), o už miesto begalinės kilpos greitkelių ir pilko betono gamyklų sienos. Stilingai išsipustęs Cayenne vairuotojas ir nuolankus brolis kapucinas Alfredo.
Radijo laidoje (čia jau grįžus namo, pristatytas prie kriauklės ploviau krūvą sūrių formelių) girdėjau pažįstamą keliautoją Eveliną T. bepasakojant, kad kalbėdami vis kita kalba mes tampame vis kitokie. Italijoje mane palaikė prancūzu, taip beje ir Dargužiuose esu pramintas. Sulig kiekviena diena šizofrenijos pojūčiai ryškėjo, neapleido jie ir apsilankius Latteria Perenzin (www.perenzin.com.) Dviaukščių namų ir gausybės smulkių firmelių apsuptyje randame šiek tiek nutriušusį pastatą. Nenuostabu, tai jau beveik šimtmetį gyvuojanti sūrinė, dirba ketvirta sūrininkų karta. O už siauro keliuko, užtverto didoka pieno cisterna (vėliau išaiškėjo, kad tai iš Austrijos atvežtas ekologiškas ožkų pienas) super modernus Sūrio pramogų centras. Tai aš jį taip pavadinau, o jie vadina PER (www.perperenzin.com). Rūsyje moderni sūrių brandykla. Turistams įspūdingi skaičiai - Carlo sako, kad čia sūrių už 800 000 eurų. Pirmame aukšte mus pasitinka krūtininga Sara, Carlo dukra (nepykit kovotojai su seksizmu, jei būčiau sakęs vešlių plaukų ševeliūra, nereaguotumėte?). Taigi Sara aprodo mini supersūrių marketą, sūrio barą, restoraną ir t.t., ir t.t. Akys raibsta, fotoaparatas pleška, visko noriu! Sūrių meno akademijai (tarptautinei) skirtas antras aukštas, mokymo klasės. Joje daktaras Sylvano, bet be skrybėlės, mums pasakoja ilgą sūrinės istoriją ir trumpą, bet labai sėkmingą sūrių akademijos startą. Daug vaizdžių skaičių, apdovanojimų, net ir europinių. Čia gaminamas ir geriausias Europos sūris. Va čia tai įdomu. Ar nereiktų Dargužiuose organizuoti Rytų Europos sūrių konkurso, garantuotai mūsų, t.y ožkų, kaprizas laimėtų. Akademija jau sulaukė daugiau kaip 500 besimokančių iš dvidešimties pasaulio šalių. Uzbekistanas jau buvo, Lietuva dar ne.
Sūrinėje mus pasitiko hipsteriškos išvaizdos Andrea, Carlo sūnus. Kol Carlo besimokančių italų grupelei aiškina sūrių gaminimo subtilybes, Andrea bando mums papasakoti kas čia per sūrinė. Tylus balsas ir kuklus stovas tuoj pat perimtas Saros. Ir vėl Sara! Ji valdo viešuosius ryšius. Iš ilgo pasakojimo apie sūrio gamybą nieko nesupratau ir su gailesčiu prisiminiau nusiminusius Dargužių sūrinės lankytojus.
Artėjantys pietūs žadėjo sūrio patiekalus. Ir tikra tiesa. Užkandžiui skirtos kumpio skiautės su kietojo sūrio trupiniais buvo nuostabios. Gal dėl to, kad prieš tai įkirtom po gerą taurę prosseco. Visgi esam pačioje Prosseco gamybos širdyje, kuri užvaldė visą kūną. Todėl neliko nei vienos karvės, nekalbant apie ožkas. Po užkandžio sekęs rizotto irgi buvo puikus, tik deserto neprisimenu, nes praplepėjom su priešais sėdinčiu Sylvanu kaip čia galėtų draugauti LT ir IT sūrininkai. Planai gražūs, prosseco buteliai vis pasipildo- gyvenimas yra gražus.
Autobusu grįždamas vis laužau savo mąstymo trafaretus, ir be pieno, oi atsiprašau, be karvių galima padaryti super sūrį. Tai jau aukštasis italų sūrininkų pilotažas. Bet manęs neįtikinsit, kad be ožkų gali būti Dargužių sūris. Tikiuosi, kad nedagyvensim iki šito.
Dar ne viena diena tarp prancūzų ir naujų draugų italų (ačiū dievui, prancūzakalbių). Ir vėl nauji atradimai. Per viešnagės apibendrinančią diskusiją turėjome visi pasisakyti kokį poveikį mums padarė vizitai, bendravimas. Ach ta demokratija, kurios esame mokomi už Europos pinigus. Daug negalvojus išrėžiau, kad esu visiškai pasimetęs! Lig šiolei galvojau, kad turiu antrą tėvynę ir joje gyvena mano brolis Jean-Jacques, dabar supratau, kad ir trečia tėvynė, Italija, man sava, o joje gyvena mano sesuo Monica. Ji to dar nežino. Grupėje nuskambėjo juokas, o po to įsivyravo tyla. Matyt nusiminė, kad aš ne jų brolis. Kaip Monica tapo mano sesuo papasakosiu vėliau.
RSS Feed
