Taip pavadinau prieš porą savaičių informaciją mūsų FB apie dviejų sūrininkių sprendimą tęsti veiklą savarankiškai, be “Sūrininkų Namų”. Tai privertė prisiminti, kaip motyvavome mes su Rasa prieš gerą dešimtmetį priėmę sprendimą būti sūrininkais.
Sakėm, kad mums svarbu būti laisviems nuo miesto įpareigojimų, atsijungti nuo gyvenimo, kuris apraizgytas laidais ir vamzdžiais. Akivaizdžiausias to pavyzdys - šildymo radiatoriai. Nagi nenoriu, kad man reikėtų nuolat ir nuolat mokėti už šiltą radiatorių, aš noriu turėti laisvę kūrenti krosnį tada, kai šalta ir tiek, kiek man reikia. Nenoriu jaustis įsipareigojimo mokėti už miesto infrastruktūros palaikymą, man ji visai nepatinka, arba ne tokia kokios norėčiau. Ir daug daug kitų rodos logiškų racionalių sprendimų, kurie iš tiesų yra kažkas kito. Jie kilę iš laisvės poreikio, kuris visiškai iracionalus, kaip ir meilė.
Kai manęs klausia, ar jaučiatės laimingi, ar pasiekėte to ko norėjote? Atsakau, o taip! Kartočiau ir vėl tokį gyvenimą, nors jaučiu, kad po truputėlį grįžtame į racionalumo rėmus, turime vis daugiau ir daugiau įsipareigojimų savo pirkėjams, sūrių valgytojams ir aplinkai. Bet tie įsipareigojimai kilę iš mūsų vidaus, ne primesti iš išorės.
O teisingo kelio nėra, yra tik kiekvieno žmogaus kelias ir jis teisingas. Ir čia labai tinka, kažkada Redo iš Alytaus mestelta frazė: ”geriau gyventi savo susikurtame absurde, negu kito primestoje tvarkoje”. Redas taip pat yra iracionalumo apologetas. Kaip priešpriešą išgirdau vakar per “Arte” televiziją komentarą apie šaudymą/žudymą Miunchene, tai visiškai iracionalus aktas, nusinešęs daugelio visiškai niekuo dėtų žmonių gyvybes.
Tai kur ta pusiausvyra tarp laisvės ir įsipareigojimo, tarp jausmo ir proto, tarp emocijos ir aiškaus racionalumo? Atrodo, kad ta riba kiekvieno mūsų viduje, dažnai stipriai slepiama, užglostoma gražiais žodžiais ir poelgiais. Bet vieną dieną iracionalumas atsiveria. Šėtoniškais pavyzdžiais - kai masiškai engiami ir žudomi niekuo dėti žmonės, arba niekuo nekaltais, dažnai tik į save nukreiptais siekiais.
Apie tokius siekius siūlau paskaityti ištraukoje iš Henriko Gudavičiaus knygos ” Laiškai iš kaimo”, kur jis apmasto 2009 metais įvykusį mūsų neakivaizdų susitikimą Marcinkonyse, Dzūkijos nacionalinio parko iniciuotoje diskusijoje apie smulkų ūkininkavimą ir gamtosaugą.
Sakėm, kad mums svarbu būti laisviems nuo miesto įpareigojimų, atsijungti nuo gyvenimo, kuris apraizgytas laidais ir vamzdžiais. Akivaizdžiausias to pavyzdys - šildymo radiatoriai. Nagi nenoriu, kad man reikėtų nuolat ir nuolat mokėti už šiltą radiatorių, aš noriu turėti laisvę kūrenti krosnį tada, kai šalta ir tiek, kiek man reikia. Nenoriu jaustis įsipareigojimo mokėti už miesto infrastruktūros palaikymą, man ji visai nepatinka, arba ne tokia kokios norėčiau. Ir daug daug kitų rodos logiškų racionalių sprendimų, kurie iš tiesų yra kažkas kito. Jie kilę iš laisvės poreikio, kuris visiškai iracionalus, kaip ir meilė.
Kai manęs klausia, ar jaučiatės laimingi, ar pasiekėte to ko norėjote? Atsakau, o taip! Kartočiau ir vėl tokį gyvenimą, nors jaučiu, kad po truputėlį grįžtame į racionalumo rėmus, turime vis daugiau ir daugiau įsipareigojimų savo pirkėjams, sūrių valgytojams ir aplinkai. Bet tie įsipareigojimai kilę iš mūsų vidaus, ne primesti iš išorės.
O teisingo kelio nėra, yra tik kiekvieno žmogaus kelias ir jis teisingas. Ir čia labai tinka, kažkada Redo iš Alytaus mestelta frazė: ”geriau gyventi savo susikurtame absurde, negu kito primestoje tvarkoje”. Redas taip pat yra iracionalumo apologetas. Kaip priešpriešą išgirdau vakar per “Arte” televiziją komentarą apie šaudymą/žudymą Miunchene, tai visiškai iracionalus aktas, nusinešęs daugelio visiškai niekuo dėtų žmonių gyvybes.
Tai kur ta pusiausvyra tarp laisvės ir įsipareigojimo, tarp jausmo ir proto, tarp emocijos ir aiškaus racionalumo? Atrodo, kad ta riba kiekvieno mūsų viduje, dažnai stipriai slepiama, užglostoma gražiais žodžiais ir poelgiais. Bet vieną dieną iracionalumas atsiveria. Šėtoniškais pavyzdžiais - kai masiškai engiami ir žudomi niekuo dėti žmonės, arba niekuo nekaltais, dažnai tik į save nukreiptais siekiais.
Apie tokius siekius siūlau paskaityti ištraukoje iš Henriko Gudavičiaus knygos ” Laiškai iš kaimo”, kur jis apmasto 2009 metais įvykusį mūsų neakivaizdų susitikimą Marcinkonyse, Dzūkijos nacionalinio parko iniciuotoje diskusijoje apie smulkų ūkininkavimą ir gamtosaugą.
RSS Feed
