SŪRININKŲ NAMAi
SŪRIO KULTŪROS ŽIDINYS
  • Naujienos
  • Sūrių ir kt. produktų lauknešėliai
    • Keliaujantis / nokstantis lauknešėlis „Ožkų Banda“
    • Lauknešėlis verslui / šventei visoje Lietuvoje!
  • Piemens dienoraštis
  • Mūsų sūriai
    • Sūrininkų Rasos ir Valdo sodyba „Paskui saulę ir ožkas“
    • Ginta ir Juozas Novikevičiai – Kijutiškių k., Varėnos r.
    • Lilija ir Stasys Rizgeliai – Paežerėlių k., Trakų r.
  • Reportažai / metraštis
    • Sūrio metraštis >
      • Sūrio istorija
      • Sūris mene
      • Sūrių įvairovė
      • Metraštininkai
  • Sūrininko amatas
    • Sūrininkystės mokykla >
      • 2017 pavasaris
      • 2018 ruduo
    • Straipsniai ir mokymų medžiaga >
      • Sūrių receptai
      • Įvykę mokymai
      • Straipsniai
    • Naudingos nuorodos ir literatūra
  • Trijų ežerų HUB

2020-07-25. Turizmas ir teritorija

27/7/2020

0 Comments

 
Merkinės dvarvietėje Daivos U. sukviesti susirinkom pakalbėti apie turizmą Dzūkijoje. Kad praskaidrinčiau smegenis, stabtelėjau „Šilo kopoje“ išgerti puodelį espresso. Vos sugebėjau įtikinti merginas, kad nenoriu kavos išsinešti, tik noriu išgerti puodelį išsinešęs į lauką, nes baro tai nėra... Pasilabinau su virtuvės šeimininke Alma ir sužinojau, kad susitiksime „ant kalno“.
 
Kalną radau vingiuodamas siaurutėliu keleliu, aplipusiu silikatinių plytų nameliukais. Matyt, tai buvę dvaro patarnautojų medinukai, sovietmečiu įsiamžinę baltomis plytomis. Įdomu būtų sužinoti ten gyvenančių žmonių ir jų namų istoriją. Pasiekus dvarvietę, atsivėrė neįtikėtinas vaizdas į Merkinės piliakalnį ir Nemuną. Tokioje vietoje tikrai matai horizontą. Nereikia pasilypėti ant Meistro pečių.
 
Daug gražių ir aktyvių žmonių susirinko, dar daugiau svarbių žodžių išsakė. Susirūpinę, rimti veidai apie rimtą temą – turizmą. Pamiršę , kad ką tik išsigandę koronės viruso sėdėjom savo pirkiose ir meldėmės, kad tik koks emigrantas neužeitų kiaušinių paprašyti. Pamiršę, kad nuo mūsų nenumaldomo noro vartoti vaikai mus apkaltino nepalikus jiems ateities.
 
Ir toliau kaip mantrą kartojam – kodėl mes nevystom turizmo, kodėl tie dzūkai neverslūs, niekaip nesugeba parduoti savo gražios gamtos ir savo grikinių babkų?
 
Vieni minėjo svetingumo stoką (paradoksas – visa Lietuva kalba apie dzūkų svetingumą), kaimynų abejingumą ir aplaidumą, kiti – valdžios nesirūpinimą. Treti kalbėjo, kad kažkokios taisyklės negeros, neleidžia paimti projektinių pinigų. Varėnos savivaldybės atstovės, matyt, pasijautė kaltos, nes su įkarščiu gynė vietinės valdžios geranoriškumą. Irklininkas Karolis pasiūlė įsteigti e-Dzūkijos ambasadą Europoje, o kol jos nėra bent iki Vilniaus su nameliu ant ratų nuvažiuoti. (Mane fantazija nuginė į Europos aikštę, kur iš mobilios dzūkiškos pirties rūksta kadagio dūmelis). Ir teritorinės Dzūkijos grandinės paminėtos, kurias šalia sėdėjęs merkiniškis gražiai pavadino lenciūgėliais.
 
Ir visa tai, kad kuo daugiau žmonių atvyktų, kad kuo daugiau pinigėlių išleistų. Reikia pastatyti viešbučius, kad nakvotų – ilgais tamsiais vakarais daug išgertų. Gal tada skrandis įveiktų ir lašinį su cibuliu ir desertui – tą nelemtą grikinę babką. Atsileidus širdžiai, dosniai apdovanotų (eurais...?) tautiniais rūbais apsirėdžiusius giedančius vietinius. Kultūringi žmonės juos vadina autochtonais, o nelabai – aborigenais.
 
Apie juos ir norisi pakalbėti. Juk puikiai suprantame, kad turizmas turi vieną specifinį bruožą – pajamas generuoja geriau ar blogiau organizuotam verslui, o šiukšles (iš jų, žinoma, ir garso bei oro taršą) ir nepatogumus palieka vietiniams. Ir ne tik artimiausiems kaimynams. Paklauskit Zervynų kaimo gyventojų (net ir savaitgalinių, jie taip pat gyventojai), kaip jie vertina Ūlos baidarių arteriją?
 
Po kelių metų, kai Merkinės dvarvietės „Pasaulio puodų“ projektas įgaus savo veidą ir žinomumą, paklauskit tų silikatinių namelių gyventojų.
 
Puikiai prisimenu „Sūrininkų Namų“ Dargužiuose organizuojamų renginių sėkmę, kai užkišta kaimo gatvele nepravažiuodavo joks traktorius, nekalbant apie javų kombainą. Taip įgijau kaimyno (ir ne tik...) pyktį, kuris vaikučių renginio metu savo kieme pradėjo šaudyti kurmius. Laukiniai tie kaimiečiai. O gal mes laukiniai? Dzūkai mus vadina – užeiviais. Užėjo, bet nepraėjo, liko. Neduok dieve. Gal kaip nors pralauksim, kaip pralaukėm užeivius lenkus ir rusus...? Jei ne, tai išrūkysim, vis su ta pačia dzūkiškos pirties kadagio vanta. (Daug degtinės reikia išgerti, kad ištvertum tokius vakaro malonumus).
 
Dzūkai svetingi svečiams, kurie drauge traukia bendrą dainą. Kurie drauge kūrena tą nelemtą pirtį. Kurie valgo prie jų stalo tą patį kepalą duonos. Ir dalijasi savo sunkiu gyvenimu. Taip, dzūkai svetingi, bet tik svečiams, kurie nepamiršta laiku išvažiuoti.
 
Geriausia vystyti turizmą, kur nėra vietinių, bet ar kas važiuos pas mus? Važiuos tie, kurie anksčiau važiuodavo į Turkijos, Egipto ar Tuniso paplūdimius.
 
Tai kaip čia bus su tuo turizmu?
 
Valdas,
2020-07-25
0 Comments

2020-07-18. Vakar, šiandien, rytoj – aš ir mano teritorija

20/7/2020

0 Comments

 
Užvakar garbus pilietis Romaldas A. persiuntė labai įdomų LR Seimo dokumentą ir pakvietė jungtis prie Žaliosios bangos. Iškart pamaniau, kad tai vaizdas iš Kauno halės bežaidžiant žaliesiems. Bet ne, tai Lietuvos pažangos strategija remiantis Europos sąjungos žaliuoju kursu. Yra tos strategijos kūrimo iniciatyvinė grupė. Nesunku atspėti, kad joje vien Seimo žaliųjų šviesuoliai. Tekste nuolat dominuoja žodžiai „tvarus“ – turbūt vystymasis?, „holistinis“ – turbūt požiūris, „integruota“ – turbūt visa tauta. Oi, čia jau suklydau, prie ko čia tauta? Yra pastraipa apie Europos fondus – turbūt galimai duodamus pinigus. Ir, aišku, valstybės valdymo ir vadybos sistemos poreikis. Visos sudėtinės dalys, kad vėl užkurtume propagandinę asmeninio spindesio mašiną. Mašina? Viešpatie, nejaugi ir vėl pirksite mašinas? Vienas šviesuolis per ketverius metus, matyt, jau suvažinėjo šešialitrį cadilac’ą (ne juokas gyventi Kauno marių apsuptyje, o dirbti Lietuvos širdyje).

Kitas šviesuolis, aplinkosaugos vyriausiasis administratorius, Europos žaliąjį kursą komentuoja per savo T. Hilux prizmę: Lietuvai nepakeliui su  taršia senąja Europa, jungsimės prie Vyšegrado grupės (vadovaujamos vengrų ir lenkų šviesuolių?) ir neapmokestinsim savo transporto. Kas mums tas CO2? Nei kvapo, nei svorio, tik apimtis – kaipgi tai paversi gerovės valstybei reikalingais pinigais?

Gerovės patarėjas jau ir Briuselyje. Nors Vokietijai iš aukšto dovanoja dirigento lazdelę, bet visi mato Green Farmers ausis – čia atvažiavom dėl žemdirbių išmokų. Visa kita įveiksim ir be jūsų vadovavimo. Vis dar matosi žalieji kryžiai Lietuvos laukuose. Puikus simbolis, o kai kam ir priminimas, kad gali būti nukryžiuotas. Net ir būdamas gerovės advokatas.
 
Vakar važiuojam su uogininke Genute į ekologiškų produktų prezentaciją Kaune. Smarkiai papuvusiame x-trail (aišku, kad senas dyzelis, ko čia stebitės?) šalia nuostabių spalvų uogų ir daržovių dėžių sklaidosi ir mano sūrių kvapas.
 
– Na kaip gyveni, kas gero? – klausia Genutė.
– Po 5 metų ruošiuosi į pensiją, – atsakau.
– Na na, tai ką, anūkus auginsi? – toliau domisi kelionės kompanionė.
– Kad neturiu anūkų, tai noriu gilintis į klimato kaitos problematiką, – atsakau.
– Ai, – sako Genutė ir priduria, – tie vyrai kai tik sensta, taip ir pradeda spręsti globalius dalykus, nes, matyt, lokalių jau nebepajėgia…
 
Na va… užėmė kvapą, papurčiau galvą ir pradedu pasakojimą, kaip tai svarbu, kokia prasta situacija Lietuvoje, kad tai filosofinis, o gal net ir egzistencinis (?) žmonijos išlikimo klausimas. O Genutės akys juokiasi – čia tau reikia. Čia tavo egzistencinis klausimas.

Grįžęs namo prieš miegą atsiverčiau savo stalo (čia iš tos serijos, kai būna stalo vynas, stalo vanduo… o rusiškai išvis nuostabus žodis – „stolovaja“) knygą „Po pono ir tarno“, Gintautas Mažeikis. Padedamas jos dar ir dar kartą svarstau apie tarnystę ir meistrystę, apie lyderystę ir vadovavimą. Apie poną ir tarną. Manau, kad dėka meistro Jean-Jacques Patin, kurio pameistriu buvau visus 15 metų, tapau ir esu sūrininkystės meistras. Dabar noriu žengti dar žingsnį – tapti savo teritorijos meistras.
 
Radau meistrą, kurio pameistriu noriu tapti – Nicolas Hulot. Jis aplinkosaugininkas, klimato kaitos militan (netikslus vertimas – kovotojas…), turintis labai platų požiūrį į Klimato kaitos problemą. Svarbus dalykas vienija Jean-Jacques Patin ir Nicolą Hulot – bendruomenės solidarumo vaidmuo, ieškant sprendimų. Nicolas yra meistras, o ne lyderis, nors buvo kelių vyriausybių ministras. Aš noriu tapti jo pameistriu.

Šiandien man laisvas vakaras. Rasa išėjo su ožkomis vakarinio melžimo. Vakarykštis pokalbis su Genute, Gintauto Mažeikio dėka identifikuotas meistras Nicolas pažadino ryžtą. Ir štai, aš jau kelyje. Nežinau, ką sutiksiu, ką atrasiu, nežinau, kur nueisiu. Rašysiu „Piemens dienoraštį“. Su Jocya iš Provanso kuriam dviejų teritorijų nuotolinio bendravimo formą. Tai bus veidrodis, kuriame matysite tik plokščią mūsų įsivaizduojamą tikrovę. Su viltim, kad visų mūsų tikrovės susilies į bendrą teritorijos paveikslą. O kol kas iš Varėnos bibliotekos ir vėl paimsiu Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“. Tai lengviau skaitosi negu Mažeikis.

Rytoj. Ateinančią savaitę laukia įdomūs susitikimai – Daivos U. Merkinėje organizuojama diskusija apie vietinį turizmą ir asociacijos „Viva Sol“ organizuojamas „Vadovų klubo“ vizitas į Puodžius. Į abudu susitikimus pasiimsiu G. Mažeikio knygą. Nežinau, ar cituosiu. Nežinau, ar cituosiu Nicolą Hulot. Bet bandysiu pasilypėti ant Meistro pečių, kad matyčiau horizontą.

Draugiškai, Valdas
2020-07-18
Picture
Picture
0 Comments

    Archyvai

    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    November 2019
    September 2019
    June 2019
    May 2019
    January 2019
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    June 2017
    February 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    April 2016
    March 2016

    Kategorijos

    All
    2007 Metų Vasara
    8.30 Val.
    Ar Sūrininkui Būtina Dėvėti Nudriskusią Sermėgą?
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA ITALIJĄ
    Bastūnai Sūrininkai Atranda Italija. Monica - Mano Sesuo
    BASTŪNAI SŪRININKAI ATRANDA LATVIJĄ
    BASTŪNAI SŪRININKAI. DZŪKAMS IR RANKOVĖ - JŪRA
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TERORIZMAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. THIBAUT
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI IR VĖL PRANCŪZIJOJE. TOUR
    ​BASTŪNAI SŪRININKAI. ŠVENTASIS MAURAS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. AŠTUNTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. DEVINTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. I DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. II DIENA. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. PENKTA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. ŠEŠTA DALIS.
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS
    BASTŪNAI SŪRININKAI TYRINĖJA SŪRIŲ ŠALĮ. TREČIA DALIS. TĘSINYS
    BASTŪNAI SŪRININKAI. ŪKININKŲ MOKYKLA
    CECILE
    FREDERIC
    Ganykloje
    Iracionalumas Dargužiuose (ir Ne Tik)
    Išlydėtuvės į Ganyklas
    KALĖDINIAMS PASISKAITYMAMS SŪRININKŲ BASTŪNŲ ĮSPŪDŽIAI IR ATRADIMAI IŠ PRANCŪZIJOS. KETVIRTA DALIS. PATARTINA PRIEŠ SKAITANT UŽKĄSTI
    KITAIP PILVAS TIKRAI PRADĖS GURGTI
    KLIMATO KAITA IR PRAKAPAVIČIAUS DYDŽIO VAZEREAU
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS
    OŽKŲ PIEMENS DIENORAŠTIS. ANTRA DALIS
    Šamanizmo Evoliucija
    Šizofreniškas Laikmetis Belaukiant Pavasario

    RSS Feed

Powered by Create your own unique website with customizable templates.