Tik žalia žolė ir debesuotas dangus. Kokia draugystė! Įdomu ar jie kada pykstasi? Juk dangus galėtų pavydėti ožkų, kurios tingiai ganosi pievoje ir visai nekreipia dėmesio į jo valdas, o žolė turėtų ieškoti teisybės, kodėl ji negali pakilti į svaigias padanges ir giedoti skrydžio himno. Tačiau abu patenkinti, prižiūri savo ūkius: vienas skaičiuoja šaudančias po dangų kregždes, o kitas gano savo žemiškas baltas būtybes. Kažin ką mano pačios ožkos, atsidūrę pačiame draugystės viduryje: tarp žemės ir dangaus?
Na kai pažiūriu į cibas, matau, kad jos tiesiog džiaugiasi ir žole, ir dangumi ir visais. Nesivaržo drumsti jų ramybės. Kaip visada ožkos apeina pirmąjį rytinį ratą, kuris beje greičiau galėtų vadintis priešpiečių ratu, priėda ir sugula kokiai valandžiukei. Sugula irgi ne bet kaip, pagal stiprumą išsidėsto aplink senąją vadę ir pakreipę galvas į dangų, prisimerkę atrajoja lyg taip atiduotų padėkos duoklę ir dangui už saulėtą orą...
Tik žolė ir dangus. Ir aš drypsau su ožkomis kartu. Pilna galva minčių, net keista. Šiandien mano eilė ganyti. Paskutiniu metu jau pradėjome su saule varžytis, kas ganys. Taip smagu. Ryte prisikraunu į krepšį maisto, įsidedu knygą, pasiimu Zuikį, mūsų jauną aviganį, ir išvažiuoju dviračiu į kitą pasaulį. Ožkos labai džiaugiasi kai kas nors būna su jomis, jaučiasi drąsiau ir ramiau, netgi pieno duoda daugiau. Čia, ganykloje, trimis litrais pieno daugiau primelžiu.
Taigi išginėme savo cibutes trims savaitėms į nuošalią pievą, už trijų kilometrų nuo kaimo, pas smagiąją Pauliną, kuri leido ganyti ant jos žemės. Nors rugpjūčio vidurys, bet mūsų ganykloje jau nebeliko šviežios žolės ir teko iškeliauti su banda ieškoti žaliojo lobio toliau. Vis tik 21 ožka ir 12 avių greitai nugraužė pievą. Šį gyvulių perganymą planavome ilgai ir gana neryžtingai: buvo tik pieva be pastogės, reikėjo sugalvoti kaip greitai pastatyti pašiūrę, taip pat dvejojome dėl kaimo šunų, kurie kartu su piemenimis ganė karves ir tai darė gana agresyviai. Tačiau noras pakeisti ciboms, o labiausiai mums, aplinką nugalėjo.
Ožkos ir avys klajokliai ir labai smalsūs gyvuliai, todėl ginti buvo nesunku. Visus tris kilometrus žingsniavome kaip kareiviai: aš priekyje, viduryje banda ir gale Valdas su Maryte. Tai džiaugsmo buvo Marytei, niekaip neatsistebėjo, kad taip gerai cibutės ėjo. O paskui ir cibos, pamatę tiek žolės, džiaugėsi ir godžiai ėdė.
Štai ir dabar baltosios jau kyla ir eis vėl antrą ratą sukti. Žolės čia dar daug... tik bėda, kad Paulinos daržas pilnas runkelių ir burokų. Laukiame akimirkos kada 0žkos atras šituos skanėstus, tada mūsų ramybė pasibaigs. O jos tikrai atras.
Matau Paulina ateina. Jau beveik kas dieną ateina ką nors papasakoti. Gaila, nėra Valduko, jiems geriau sekasi bendrauti ir kalbą randą.
- Laba diena. Ateinu paklausti ar visos ožkos sveikos?
- Laba diena. Ožkos tai sveikos, bet po vakar dienos tai sakėme daugiau vienų nepaliksime. Vakare sutikome visas ožkas namo betraukiančias. Avis išbaidytas vos radome laukuose. O viena ožka dar ir išmelžta buvo. Tai kai griebėme kalakutą visą girtą, vakar jis ganė su savo bjauriu šunimi. Matyt tas ir išbaidė. Gal jūs matėte kas čia dieną darėsi?
- Nai vaikeli, jei ožkos sveikos, tai ir nepasakosiu.
- Sveikos, bet labai išsigandę. Šiandien į aptvarą neina, o pikčiausia, kad dar ir pamelžta viena.
- Iš ties, vakar ganė kalakutas. Bet, žinai jo ganymas, suvarė karves į pievą, o pats į krautuvę. Tai mačiau, kad per pietus užmigo po medžiu, o jo šuo ką norėjo tą ir darė. Vaikė ir kaimo karves ir jūsų ožkas. Sakau, reikia tą medį nukirsti, tai pasibaigs jo drybsojimai.
Taip dar ilgai stovėjom ir kalbėjom apie negerąjį kalakutą. Tiesa sakant, ant jo net ir pykti neišėjo. Bandė valdas už čiurpynos sugriebti ir kumštį parodyti, pagarsinti, kad daugiau ožkų nemelžtų. O tas “nuoširdžiausiai” įsižeidęs bandė burnodamas paknopstom namo pareiti. Visi rėkėme: įsižeidęs kalakutas, piktas Valdas, pasipiktinusi aš, kalakuto šuo ant mūsų, kažkodėl kalakutienė ant kalakuto ir visas būrys gyvulių. Bet pyktis greitai virto komišku juoku, kai kalakutas bebėgdamas namo labai draugiškai mums pasiūlė iš jo nusipirkti grūdų. Tiesa, numirė kalakutas šį rudenį, sako žmonės šnapso pritrūko. Ir liko kalakutienė viena, jau be ketvirto vyro. Stipri boba...
O Paulina irgi stipri, 78 metų, gyvena paskutinėje kaimo troboje, prie Merkio. Graži jos sodyba, apsupta senų ąžuolų ir liepų. Sako, vyrą prieš trisdešimt metų palaidojo ir nuo tada gyvena viena, visus darbus susitvarko pati. Dar šiemet laikė karvę, arklį, paršą ir du šunis. Vis tik arklį pardavė, nes nebepajėgė pasikinkyti. Mėgsta darbą Paulina:
-Vaikeli, aš be darbo negaliu, turiu krutėti. Skaityti nemoku, televizoriaus nežiūriu. Sveikata menka. Pernai dar pasikinkydavau arklį, susiveždavau šieną, šįmet jau negaliu. Parduosiu ir karvę, tai nupirksiu pas jus ožką. Sako pienas labai sveika. Dukra seniai savo ožką siūlė, bet neėmiau. Dargužiuosna niekas ožkų nelaiko. Paskutinis Jonas Peciukonis laikė, bet kai kažkas pasišaipė, jog biednas, ožkas teišgali laikyti, kitą dieną išpardavė. O dabar kaimi ir aš jau būsiu ne viena su ožkomis. Matai, liga pristojo, kaip užeina skaudėti galvų, tai tik šlapias palas deduosi, rytais pakramtau alijošiaus ir praeina. Čia man po saulės smūgio, perkaitau vienais metais ir viskas. Daktaras liepė gerti ožkos pieną.
Dažnai matau Pauliną atvažiuojančią į kaimo krautuvę. Iš tiesų ne važiuojančią, bet stumiančią seną dviratį. Pasirodo ji nemoka važiuoti dviračiu, o ir lenciūgas nukritęs. Bet labai patogu užsidėti sunkias maisto tašes. O žiemą, dar įdomiau, kadangi nuo Paulinos namų iki pagrindinio kelio yra geras gabalas vieškelio, tiksliau duobėtų pievų, tai kai užpusto nei pravairuosi, nei prabrisi. Tai močiutė pasakė, kad tokiu oru sėdi namuose, o maistu rūpinasi iš anksto: prisiperka miltų, konservų, pasipjauna kiaulę, užsiaugina bulvių, vietoje duonos kepasi sausainių ir nepražūva...
Tik žolė ir dangus.
Ir dabar matau iš tolo Paulinos sodybą ir ją pačią runkeliuose. Turbūt skina lapus paršui. Nenustygsta vietoj moteriškė.
Tik žolė ir dangus...
Tik žolė ir dangus...
Rasa
Na kai pažiūriu į cibas, matau, kad jos tiesiog džiaugiasi ir žole, ir dangumi ir visais. Nesivaržo drumsti jų ramybės. Kaip visada ožkos apeina pirmąjį rytinį ratą, kuris beje greičiau galėtų vadintis priešpiečių ratu, priėda ir sugula kokiai valandžiukei. Sugula irgi ne bet kaip, pagal stiprumą išsidėsto aplink senąją vadę ir pakreipę galvas į dangų, prisimerkę atrajoja lyg taip atiduotų padėkos duoklę ir dangui už saulėtą orą...
Tik žolė ir dangus. Ir aš drypsau su ožkomis kartu. Pilna galva minčių, net keista. Šiandien mano eilė ganyti. Paskutiniu metu jau pradėjome su saule varžytis, kas ganys. Taip smagu. Ryte prisikraunu į krepšį maisto, įsidedu knygą, pasiimu Zuikį, mūsų jauną aviganį, ir išvažiuoju dviračiu į kitą pasaulį. Ožkos labai džiaugiasi kai kas nors būna su jomis, jaučiasi drąsiau ir ramiau, netgi pieno duoda daugiau. Čia, ganykloje, trimis litrais pieno daugiau primelžiu.
Taigi išginėme savo cibutes trims savaitėms į nuošalią pievą, už trijų kilometrų nuo kaimo, pas smagiąją Pauliną, kuri leido ganyti ant jos žemės. Nors rugpjūčio vidurys, bet mūsų ganykloje jau nebeliko šviežios žolės ir teko iškeliauti su banda ieškoti žaliojo lobio toliau. Vis tik 21 ožka ir 12 avių greitai nugraužė pievą. Šį gyvulių perganymą planavome ilgai ir gana neryžtingai: buvo tik pieva be pastogės, reikėjo sugalvoti kaip greitai pastatyti pašiūrę, taip pat dvejojome dėl kaimo šunų, kurie kartu su piemenimis ganė karves ir tai darė gana agresyviai. Tačiau noras pakeisti ciboms, o labiausiai mums, aplinką nugalėjo.
Ožkos ir avys klajokliai ir labai smalsūs gyvuliai, todėl ginti buvo nesunku. Visus tris kilometrus žingsniavome kaip kareiviai: aš priekyje, viduryje banda ir gale Valdas su Maryte. Tai džiaugsmo buvo Marytei, niekaip neatsistebėjo, kad taip gerai cibutės ėjo. O paskui ir cibos, pamatę tiek žolės, džiaugėsi ir godžiai ėdė.
Štai ir dabar baltosios jau kyla ir eis vėl antrą ratą sukti. Žolės čia dar daug... tik bėda, kad Paulinos daržas pilnas runkelių ir burokų. Laukiame akimirkos kada 0žkos atras šituos skanėstus, tada mūsų ramybė pasibaigs. O jos tikrai atras.
Matau Paulina ateina. Jau beveik kas dieną ateina ką nors papasakoti. Gaila, nėra Valduko, jiems geriau sekasi bendrauti ir kalbą randą.
- Laba diena. Ateinu paklausti ar visos ožkos sveikos?
- Laba diena. Ožkos tai sveikos, bet po vakar dienos tai sakėme daugiau vienų nepaliksime. Vakare sutikome visas ožkas namo betraukiančias. Avis išbaidytas vos radome laukuose. O viena ožka dar ir išmelžta buvo. Tai kai griebėme kalakutą visą girtą, vakar jis ganė su savo bjauriu šunimi. Matyt tas ir išbaidė. Gal jūs matėte kas čia dieną darėsi?
- Nai vaikeli, jei ožkos sveikos, tai ir nepasakosiu.
- Sveikos, bet labai išsigandę. Šiandien į aptvarą neina, o pikčiausia, kad dar ir pamelžta viena.
- Iš ties, vakar ganė kalakutas. Bet, žinai jo ganymas, suvarė karves į pievą, o pats į krautuvę. Tai mačiau, kad per pietus užmigo po medžiu, o jo šuo ką norėjo tą ir darė. Vaikė ir kaimo karves ir jūsų ožkas. Sakau, reikia tą medį nukirsti, tai pasibaigs jo drybsojimai.
Taip dar ilgai stovėjom ir kalbėjom apie negerąjį kalakutą. Tiesa sakant, ant jo net ir pykti neišėjo. Bandė valdas už čiurpynos sugriebti ir kumštį parodyti, pagarsinti, kad daugiau ožkų nemelžtų. O tas “nuoširdžiausiai” įsižeidęs bandė burnodamas paknopstom namo pareiti. Visi rėkėme: įsižeidęs kalakutas, piktas Valdas, pasipiktinusi aš, kalakuto šuo ant mūsų, kažkodėl kalakutienė ant kalakuto ir visas būrys gyvulių. Bet pyktis greitai virto komišku juoku, kai kalakutas bebėgdamas namo labai draugiškai mums pasiūlė iš jo nusipirkti grūdų. Tiesa, numirė kalakutas šį rudenį, sako žmonės šnapso pritrūko. Ir liko kalakutienė viena, jau be ketvirto vyro. Stipri boba...
O Paulina irgi stipri, 78 metų, gyvena paskutinėje kaimo troboje, prie Merkio. Graži jos sodyba, apsupta senų ąžuolų ir liepų. Sako, vyrą prieš trisdešimt metų palaidojo ir nuo tada gyvena viena, visus darbus susitvarko pati. Dar šiemet laikė karvę, arklį, paršą ir du šunis. Vis tik arklį pardavė, nes nebepajėgė pasikinkyti. Mėgsta darbą Paulina:
-Vaikeli, aš be darbo negaliu, turiu krutėti. Skaityti nemoku, televizoriaus nežiūriu. Sveikata menka. Pernai dar pasikinkydavau arklį, susiveždavau šieną, šįmet jau negaliu. Parduosiu ir karvę, tai nupirksiu pas jus ožką. Sako pienas labai sveika. Dukra seniai savo ožką siūlė, bet neėmiau. Dargužiuosna niekas ožkų nelaiko. Paskutinis Jonas Peciukonis laikė, bet kai kažkas pasišaipė, jog biednas, ožkas teišgali laikyti, kitą dieną išpardavė. O dabar kaimi ir aš jau būsiu ne viena su ožkomis. Matai, liga pristojo, kaip užeina skaudėti galvų, tai tik šlapias palas deduosi, rytais pakramtau alijošiaus ir praeina. Čia man po saulės smūgio, perkaitau vienais metais ir viskas. Daktaras liepė gerti ožkos pieną.
Dažnai matau Pauliną atvažiuojančią į kaimo krautuvę. Iš tiesų ne važiuojančią, bet stumiančią seną dviratį. Pasirodo ji nemoka važiuoti dviračiu, o ir lenciūgas nukritęs. Bet labai patogu užsidėti sunkias maisto tašes. O žiemą, dar įdomiau, kadangi nuo Paulinos namų iki pagrindinio kelio yra geras gabalas vieškelio, tiksliau duobėtų pievų, tai kai užpusto nei pravairuosi, nei prabrisi. Tai močiutė pasakė, kad tokiu oru sėdi namuose, o maistu rūpinasi iš anksto: prisiperka miltų, konservų, pasipjauna kiaulę, užsiaugina bulvių, vietoje duonos kepasi sausainių ir nepražūva...
Tik žolė ir dangus.
Ir dabar matau iš tolo Paulinos sodybą ir ją pačią runkeliuose. Turbūt skina lapus paršui. Nenustygsta vietoj moteriškė.
Tik žolė ir dangus...
Tik žolė ir dangus...
Rasa
RSS Feed
