Prieš pradedant apie Monica papasakosiu, kaip Jean-Jacques tapo mano broliu. Prieš gerą dešimtmetį skaitinėjau JJ socialinių mokslų ruošiamą diplominį darbą. Istorija tokia, kad dėl sveikatos ir šeimyninių problemų JJ turėjo palikti Ferme de Pincheloup ir būdamas fiziškai gerokai apsilpęs, bet pačiame minčių žydėjime, nutarė įstoti į vieną iš Paryžiaus aukštųjų mokyklų. Mokymosi kursas - visiškai netradicinis. Buvo nutarta, kad JJ rašys savo gyvenimo istoriją, per ją turėtų pasimatyti pokyčiai Normandijos kaime ir visa tai analizuojama ieškant solidarumo apraiškų bendruomeniniame gyvenime. Taigi keliems metams JJ paniro į socialinę avantiūrą, iš kurios ir dabar nėra išsikapstęs. Darbas nepabaigtas, už mokslus kabo tūkstantinės skolos, bet gimė kažkas netikėto. Vietoj žodžio solidarumas gimė brolybė. Nuo pat Kristaus bendruomenės kūrimo laikų iki šių dienų, brolybės jausmas paaiškina pozityvius pokyčius tiek mieste, tiek kaime. Nagrinėjant profesinius žemdirbių santykius Normandijos kaime, krinta į akį, kad pirmiausia kūrėsi katalikiškosios jaunųjų ūkininkų bendrijos, kurių veiklos principus, bet ne dvasią perėmė likusios profesinės organizacijos.
Ir vieną dieną, emocijų apimtas ištariau: bonjour, JJ, mon frere. Nuo tos dienos mūsų santykiai tapo labai aiškūs. Tačiau juos paaiškinti kitiems sunku.
O kaipgi Monica?
Beviešint Italijoje, Monica jau pirmąjį vakarą mus supažindino su Padovos miesto senamiesčiu, universitetu. Nors labai nemėgstu organizuotų ekskursijų, bet pasakojimas susietas su konkrečiais žmonėmis ir įvykiais tiesiog užbūrė. Vakaras buvo nežmoniškai šaltas, bet norėjosi eiti dar ir dar, žiūrėti, klausytis. O, galvoju, kur fainas gidas. Pasirodo ji visai ne gidas. Ji gana didelio socialinių paslaugų centro vadovė ir siela.
Socialinis centras (Cooperativa Sociali OLIVOTTI) susikūrė prieš keletą šimtmečių, kai religingas vienturtis turtingos šeimos sūnus visus namus pavertė beturčių ir nuskriaustųjų prieglobsčiu. Šiandien šis centras vykdo grįžusių iš kalėjimo, jaunimo kenčiančio nuo priklausomybių ir imigrantų integravimo darbus. Kaip techniškai skamba? Mes visą dieną praleidome šiame centre, valgėme jų pačių rankomis gamintus pietus. Jausmai kunkuliavo nuo netikėto nustebimo iki begalinės pagarbos. Galvoje sušmėžavo Nemunaičio kaimo bendruomenės kova su tuometinio klebono planais parapijos namuose apgyvendinti nuo alkoholizmo ir narkotikų besivaduojančius vyriškius. Prisiminiau girdėtą, Senosios Varėnos agresyvų priešinimąsi, neviltin puolusio tėvo norui įkurti namus savo su narkotikais kovojančiam sūnui ir jo likimo draugams. Nepamiršau ir mūsų, Dargužių kaimo moterų, draudimo savo vaikams žaisti su iš Spenglos globos namų į kaimo šventę atvykusiais beglobiais. Man gera gyventi kaime, pro sukąstus dantis kartoju kaip mantrą. Man gera gyventi kaime, kai mažiau bendrauju su kaimo bendruomene. Viešpatie, kokias čia erezijas aš kalbu? Daugiau nuolankumo linkiu sau ir kitiems.
Mintys sugrįžo pas Monicą išgirdus žodį - baimė. Baimė būti buvusiuoju kaliniu, narkomanu, alkoholiku, baimė sėdėti invalido vežimėlyje, baimė, kad tu kitoks, baimė, kad kiti tave mato ir skaito tavo etiketę, bet nepažįsta tikrojo. Pasislėpiau gilioje gyvenimo duobėje, nes bijau. Atstumtieji, raupsuotieji, invalidai, tai mūsų sveikos, gyvybingos ir patriotiškos visuomenės atplaišos iš baimės paslėptos valdiškuose getuose. Graudu iki ašarų.
Monicos šypsena gražina į šviesą. Dažniausiai ne tėvai ir ne draugai padeda sugrįžti, dažniausiai vyresnioji sesuo. Monica, būk mano sesuo, šnabždu tyliai, kad niekas negirdėtų, nes bijau. Taip Monica ir nežino kad ji mano sesuo, bet žino, kad nesu jos brolis. Gal kada būsiu?
Ir vieną dieną, emocijų apimtas ištariau: bonjour, JJ, mon frere. Nuo tos dienos mūsų santykiai tapo labai aiškūs. Tačiau juos paaiškinti kitiems sunku.
O kaipgi Monica?
Beviešint Italijoje, Monica jau pirmąjį vakarą mus supažindino su Padovos miesto senamiesčiu, universitetu. Nors labai nemėgstu organizuotų ekskursijų, bet pasakojimas susietas su konkrečiais žmonėmis ir įvykiais tiesiog užbūrė. Vakaras buvo nežmoniškai šaltas, bet norėjosi eiti dar ir dar, žiūrėti, klausytis. O, galvoju, kur fainas gidas. Pasirodo ji visai ne gidas. Ji gana didelio socialinių paslaugų centro vadovė ir siela.
Socialinis centras (Cooperativa Sociali OLIVOTTI) susikūrė prieš keletą šimtmečių, kai religingas vienturtis turtingos šeimos sūnus visus namus pavertė beturčių ir nuskriaustųjų prieglobsčiu. Šiandien šis centras vykdo grįžusių iš kalėjimo, jaunimo kenčiančio nuo priklausomybių ir imigrantų integravimo darbus. Kaip techniškai skamba? Mes visą dieną praleidome šiame centre, valgėme jų pačių rankomis gamintus pietus. Jausmai kunkuliavo nuo netikėto nustebimo iki begalinės pagarbos. Galvoje sušmėžavo Nemunaičio kaimo bendruomenės kova su tuometinio klebono planais parapijos namuose apgyvendinti nuo alkoholizmo ir narkotikų besivaduojančius vyriškius. Prisiminiau girdėtą, Senosios Varėnos agresyvų priešinimąsi, neviltin puolusio tėvo norui įkurti namus savo su narkotikais kovojančiam sūnui ir jo likimo draugams. Nepamiršau ir mūsų, Dargužių kaimo moterų, draudimo savo vaikams žaisti su iš Spenglos globos namų į kaimo šventę atvykusiais beglobiais. Man gera gyventi kaime, pro sukąstus dantis kartoju kaip mantrą. Man gera gyventi kaime, kai mažiau bendrauju su kaimo bendruomene. Viešpatie, kokias čia erezijas aš kalbu? Daugiau nuolankumo linkiu sau ir kitiems.
Mintys sugrįžo pas Monicą išgirdus žodį - baimė. Baimė būti buvusiuoju kaliniu, narkomanu, alkoholiku, baimė sėdėti invalido vežimėlyje, baimė, kad tu kitoks, baimė, kad kiti tave mato ir skaito tavo etiketę, bet nepažįsta tikrojo. Pasislėpiau gilioje gyvenimo duobėje, nes bijau. Atstumtieji, raupsuotieji, invalidai, tai mūsų sveikos, gyvybingos ir patriotiškos visuomenės atplaišos iš baimės paslėptos valdiškuose getuose. Graudu iki ašarų.
Monicos šypsena gražina į šviesą. Dažniausiai ne tėvai ir ne draugai padeda sugrįžti, dažniausiai vyresnioji sesuo. Monica, būk mano sesuo, šnabždu tyliai, kad niekas negirdėtų, nes bijau. Taip Monica ir nežino kad ji mano sesuo, bet žino, kad nesu jos brolis. Gal kada būsiu?
RSS Feed
