Vėlų vakarą mus pasitiko labai garsus ošimas. Tamsoje neįžvelgėme ar tai bangos ar medžiai ošia? Paryžiaus klimato kaitos konferencija mums primena apie gausėjančius štormus, potvynius, krantų eroziją, o internete matėme, kad mūsų “Jūreivio užuovėja” visai ant kranto. Vos tik atvažiavus šeimininkas įjungė šviesas ir šildymą, ant stalo pūpso putojantis kriaušių gėrimas, kurį normalūs žmonės geria tik vasarą, tačiau baimės kryželiai žybsi mūsų akyse. Ant galvų užsidėję visas įmanomas antklodes su rūbais griūnam į prancūzišką raskloduškę.
Atostogų rytas prasidėjo kniaukimu, jūra nurimo. Pasirodo katinas įeina į namelio daiktų sąrašą ir bendravimas su juo privalomas. Esame tarp Deauville (kas nežino, tai mylimiausias Paryžiaus snobų pliažas, prie kurio buvęs prezidentas Sarcozy bandė pripratinti ir draugą Putiną) ir Honfleur - meno bohemos pamėgtas mini uostas. Kad nebūtų pernelyg didelio kultūrinio šoko šiandien pėsčiomis eisime į šalimais esantį žvejų kaimelį. Tiksliau buvusį. Tarp uolų įsiterpusius siaurus ir aukštus namelius vietiniai vadina lizdais. Ir iš tiesų, tai primena telike matytas paukščių kolonijas. Tik čia klegesio jokio, vos radome tris atidarytas įstaigas: senų damų kirpyklą, Dargužių maximos tipo krautuvėlę ir statybininkų furgonėliais apstatytą barą. Nuo jo ir pradėjome pažintį su jūra. Dzūkams net ir Dusios ežeras jūra. Prancūzams ši pakrantė Rankovė-Lamanšas, kurią kažkas net su vonia perplaukė pasiekdamas Londoną.
Mūsų vėlyvi pusryčiai sutapo su statybininkų ankstyvais pietumis, tad baro viduj ir terasoje ne tik kavos gėrimas, bet ir vyno. Ir tuoj prisiminiau vieno prancūzo pasakojimą apie savo tėvą statybininką: ryte - vienas butelis vyno, per pietus - du. Vakarienė ilga - buteliai trys. Gerai, kad jis tik grindų plyteles dėliojo. Dabar laikai keičiasi, vietoje butelių skaičiuojame taures.
Toliau pažindinamės su pakrante, viskas apstatyta namais nameliais, Villa, kurios kantriai laukia paryžiečių (ten matyt viso pasaulio pinigus spausdina?), o ne sezono metu sulaukia tik statybininkų furgonėlių. Iš veidų galėtų būti lietuviai, bet galvos linksi prancūziškai.
Viskas mums. Tuščios gatvės, gražios vilos, akmenuota pakrantė. Kvėpuojam giliai, žvalgomės skvarbiai. Kodėl taip gera? Atostogos, mylimas žmogus ir begalinis horizontas. Ko ne Palanga v barchatnij sezon? Supratau ko miestiečiai važiuoja per atostogas prie jūros - ieško horizonto tolių. Amžinatilsi kaimynas Gudonis džiaugdavosi: gražu Dargužiuose, išeini ant kiemo, viską matai kas už trijų kilometrų. O mes matome už dar daugiau kilometrų, vieną paskui kitą į Havro uostą įplaukiančius įvairiaspalvius laivus. Kai sutemsta, jūra šviečia. Jaučiamės saugesni, mes ne vieni po ūkanotu dangumi.
Krautuvėlės vyno asortimentas prilygsta Dargužių degtinės įvairovei, maisto atsargų turime, tad nebaisi artėjanti pajūrio naktis. Naktipiečius valgome atidarę terasos duris, atidžiai klausydamiesi bangų mūšos. Atrodo, kad esame kol kas saugiu atstumu nuo yrančio skardžio. Dėl klimato šiltėjimo, problemų turės jaunoji imigrantų banga, o mes - jotvingių palikuonys, mėgaujamės saugios prabangos malonumais. Per dieną įšilę namelio sienos, kampe televizorius uždengtas rankomis siuvinėtu rankšluostėliu, ant kojų murkiantis katinas. Galvojate, kad esame pas Onutės mamą Musteikos kaime? Ne. Mus skiria trys tūkstančiai kilometrų. Kažkas pasakytų tik 3 val. skrydžio. Onutės mamai neužteko viso ilgaamžio gyvenimo nukeliauti tokį kelią. Net ir mintimis.
Atostogų rytas prasidėjo kniaukimu, jūra nurimo. Pasirodo katinas įeina į namelio daiktų sąrašą ir bendravimas su juo privalomas. Esame tarp Deauville (kas nežino, tai mylimiausias Paryžiaus snobų pliažas, prie kurio buvęs prezidentas Sarcozy bandė pripratinti ir draugą Putiną) ir Honfleur - meno bohemos pamėgtas mini uostas. Kad nebūtų pernelyg didelio kultūrinio šoko šiandien pėsčiomis eisime į šalimais esantį žvejų kaimelį. Tiksliau buvusį. Tarp uolų įsiterpusius siaurus ir aukštus namelius vietiniai vadina lizdais. Ir iš tiesų, tai primena telike matytas paukščių kolonijas. Tik čia klegesio jokio, vos radome tris atidarytas įstaigas: senų damų kirpyklą, Dargužių maximos tipo krautuvėlę ir statybininkų furgonėliais apstatytą barą. Nuo jo ir pradėjome pažintį su jūra. Dzūkams net ir Dusios ežeras jūra. Prancūzams ši pakrantė Rankovė-Lamanšas, kurią kažkas net su vonia perplaukė pasiekdamas Londoną.
Mūsų vėlyvi pusryčiai sutapo su statybininkų ankstyvais pietumis, tad baro viduj ir terasoje ne tik kavos gėrimas, bet ir vyno. Ir tuoj prisiminiau vieno prancūzo pasakojimą apie savo tėvą statybininką: ryte - vienas butelis vyno, per pietus - du. Vakarienė ilga - buteliai trys. Gerai, kad jis tik grindų plyteles dėliojo. Dabar laikai keičiasi, vietoje butelių skaičiuojame taures.
Toliau pažindinamės su pakrante, viskas apstatyta namais nameliais, Villa, kurios kantriai laukia paryžiečių (ten matyt viso pasaulio pinigus spausdina?), o ne sezono metu sulaukia tik statybininkų furgonėlių. Iš veidų galėtų būti lietuviai, bet galvos linksi prancūziškai.
Viskas mums. Tuščios gatvės, gražios vilos, akmenuota pakrantė. Kvėpuojam giliai, žvalgomės skvarbiai. Kodėl taip gera? Atostogos, mylimas žmogus ir begalinis horizontas. Ko ne Palanga v barchatnij sezon? Supratau ko miestiečiai važiuoja per atostogas prie jūros - ieško horizonto tolių. Amžinatilsi kaimynas Gudonis džiaugdavosi: gražu Dargužiuose, išeini ant kiemo, viską matai kas už trijų kilometrų. O mes matome už dar daugiau kilometrų, vieną paskui kitą į Havro uostą įplaukiančius įvairiaspalvius laivus. Kai sutemsta, jūra šviečia. Jaučiamės saugesni, mes ne vieni po ūkanotu dangumi.
Krautuvėlės vyno asortimentas prilygsta Dargužių degtinės įvairovei, maisto atsargų turime, tad nebaisi artėjanti pajūrio naktis. Naktipiečius valgome atidarę terasos duris, atidžiai klausydamiesi bangų mūšos. Atrodo, kad esame kol kas saugiu atstumu nuo yrančio skardžio. Dėl klimato šiltėjimo, problemų turės jaunoji imigrantų banga, o mes - jotvingių palikuonys, mėgaujamės saugios prabangos malonumais. Per dieną įšilę namelio sienos, kampe televizorius uždengtas rankomis siuvinėtu rankšluostėliu, ant kojų murkiantis katinas. Galvojate, kad esame pas Onutės mamą Musteikos kaime? Ne. Mus skiria trys tūkstančiai kilometrų. Kažkas pasakytų tik 3 val. skrydžio. Onutės mamai neužteko viso ilgaamžio gyvenimo nukeliauti tokį kelią. Net ir mintimis.
RSS Feed
