Ožkų ganymo sezonas nutrūko neįtikėtinai anksti. Kaip ir visi šiaurės kraštai džiaugdamiesi klimato atšilimu, tikėjomės kad ganysim ir lapkritį, bet deja. Artėja kultūrinė žiema, kai tamsius vakarus užpildo knygos, kartais koks zombiškas kinas ir kelionės. Keliaujam, nes norim atrasti, įkvėpti gaivaus pažinimo ir laisvės kvapo. Gūdžiais tarybiniais metais rašytojas S.T. Kondrotas kruiziniu laivu įveikęs geležinę uždangą ištarė: pagaliau įkvėpiau laisvės oro. Ir šiandien kvėpuoja. Taip giliai, kad jau ir nebesirašo. Bet neiškęsiu vėl laisvai nepacitavęs giliai įstrigusios minties: meno kūrinys nebūna apie kažką, jis yra meno kūrinys. Ir kiekvieną kartą kai knygos anotacijoje matau aprašytą siužeto aktualumą prisimenu S.T. Kondrotą.
Paauglystės metais kultūros sėmiausi iš Tarptautinių žodžių žodyno. Dar ir dabar matau tą kietais raudonais viršeliais knygą, kur abėcėlės tvarka surašyta begalės nesuprantamų žodžių. Atrodė, kuo daugiau jų žinai, tuo protingesnis atrodai ne tik sau, bet ir kitiems. Po to atsivėrė rusų ir prancūzų kalbų žodynai ir pats sunkiausias laikotarpis gyvenime – asmenybės susidvejinimo, susitrejinimo laikas. Atmintis priešinosi, liežuvis nesivertė - oi ne, kalbos tikrai ne man. Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Prakalbau ir tebekalbu iki šiol. Pasirodo, kad rusiškai kalbėdamas galvoju dvasingai kaip rusas, prancūziškai - net ir gestikuliuoju panašiai kaip prancūzas. Draugai sako: ai, ką tu čia apsimetinėji? Būk lietuvis. Nebegaliu. Esu trys viename.
Neseniai skaityta knyga “Lauras” pritrenkė mintimi: gyvenime mums neužtenka vieno vardo. Kiekviename tarpsnyje mes esame skirtingi žmonės, tad ir vardai turėtų būti skirtingi. Jei pradėjai gyvenimą mamos kūdikėliu Valduku, tai žiūrėk penkiasdešimties jau esi “vladi mir”. O baigsi gal Inokentijum ar Jean Paul? Tarp kitko precedentas ir šiame pasaulyje yra, popiežiumi tapę keičia savo vardą?
Prieš dešimtį metų pradėjęs naują gyvenimo tarpsnį nepakeičiau vardo ir labai gailiuosi. Bet pažinimo ir kūrybos džiaugsmas užgožė viską. Vienas savamokslis žurnalistas pasakojo apie savo amatą: žinai, sako, dabar reikia turėti gerą atminti ir sugebėti kompiliuoti. Taip grįžau prie tarptautinių žodžių žodyno. Nes kompiliuoti neturi nieko bendro su depiliuoti, žodį apie kurį buvau girdėjęs.
Kad atverčiau naujus horizontus, pašte užsisakiau kultūrinį savaitraštį “Šiaurės Atėnai” ir mėnraštį “Kultūros barai”. Kai kurias šių leidinių dalis, ypač kritikos straipsnius skaičiau kaip užsienio kalba: naratyvas, dichotomija, autochtonas. Na ir smagumėlis, pasineri į kažkokį nesuprantamą, bet viliojantį pasaulį. Atrandi tai, ko net ir neįtarei egzistuojant. Keletas metu puikių atradimų. Susigyvenant su autorių kolektyvu pradedi juos pažinti vos ne kaip šeimos narius. Labas Giedre, sveiki Almantai, galėčiau sveikinti sutikęs gatvėje. Kartais nustembu: o kodėl tiražas Šiaurės Atėnų tik 1200? Visoj Lietuvoj!!! Neįtikėtina.
Šį rudenį nustebino Redas iš Alytaus. Jau anksčiau “ŠAtėnuose” esu skaitęs jo meno streiko tezių, bet paskutiniai straipsniai “Kultūros baruose” sujaukė galvą. Triolektiškumas, transformacinė unikalumo morfologija - situlogija ir taip toliau. Nieko nesuprantu, bet vidinis magnetizmas jau įtraukė. Dėkui Redai, turėsiu ką veikti žiemą. Gal tapsiu Triolektu?
Paauglystės metais kultūros sėmiausi iš Tarptautinių žodžių žodyno. Dar ir dabar matau tą kietais raudonais viršeliais knygą, kur abėcėlės tvarka surašyta begalės nesuprantamų žodžių. Atrodė, kuo daugiau jų žinai, tuo protingesnis atrodai ne tik sau, bet ir kitiems. Po to atsivėrė rusų ir prancūzų kalbų žodynai ir pats sunkiausias laikotarpis gyvenime – asmenybės susidvejinimo, susitrejinimo laikas. Atmintis priešinosi, liežuvis nesivertė - oi ne, kalbos tikrai ne man. Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Prakalbau ir tebekalbu iki šiol. Pasirodo, kad rusiškai kalbėdamas galvoju dvasingai kaip rusas, prancūziškai - net ir gestikuliuoju panašiai kaip prancūzas. Draugai sako: ai, ką tu čia apsimetinėji? Būk lietuvis. Nebegaliu. Esu trys viename.
Neseniai skaityta knyga “Lauras” pritrenkė mintimi: gyvenime mums neužtenka vieno vardo. Kiekviename tarpsnyje mes esame skirtingi žmonės, tad ir vardai turėtų būti skirtingi. Jei pradėjai gyvenimą mamos kūdikėliu Valduku, tai žiūrėk penkiasdešimties jau esi “vladi mir”. O baigsi gal Inokentijum ar Jean Paul? Tarp kitko precedentas ir šiame pasaulyje yra, popiežiumi tapę keičia savo vardą?
Prieš dešimtį metų pradėjęs naują gyvenimo tarpsnį nepakeičiau vardo ir labai gailiuosi. Bet pažinimo ir kūrybos džiaugsmas užgožė viską. Vienas savamokslis žurnalistas pasakojo apie savo amatą: žinai, sako, dabar reikia turėti gerą atminti ir sugebėti kompiliuoti. Taip grįžau prie tarptautinių žodžių žodyno. Nes kompiliuoti neturi nieko bendro su depiliuoti, žodį apie kurį buvau girdėjęs.
Kad atverčiau naujus horizontus, pašte užsisakiau kultūrinį savaitraštį “Šiaurės Atėnai” ir mėnraštį “Kultūros barai”. Kai kurias šių leidinių dalis, ypač kritikos straipsnius skaičiau kaip užsienio kalba: naratyvas, dichotomija, autochtonas. Na ir smagumėlis, pasineri į kažkokį nesuprantamą, bet viliojantį pasaulį. Atrandi tai, ko net ir neįtarei egzistuojant. Keletas metu puikių atradimų. Susigyvenant su autorių kolektyvu pradedi juos pažinti vos ne kaip šeimos narius. Labas Giedre, sveiki Almantai, galėčiau sveikinti sutikęs gatvėje. Kartais nustembu: o kodėl tiražas Šiaurės Atėnų tik 1200? Visoj Lietuvoj!!! Neįtikėtina.
Šį rudenį nustebino Redas iš Alytaus. Jau anksčiau “ŠAtėnuose” esu skaitęs jo meno streiko tezių, bet paskutiniai straipsniai “Kultūros baruose” sujaukė galvą. Triolektiškumas, transformacinė unikalumo morfologija - situlogija ir taip toliau. Nieko nesuprantu, bet vidinis magnetizmas jau įtraukė. Dėkui Redai, turėsiu ką veikti žiemą. Gal tapsiu Triolektu?
RSS Feed
