 |  |  |
Ir vėl į nuotykį. Socialinės ir filosofinės studijos. Pasidėjęs prieš akis knygą „Iš vieno pasaulio į kitą“ svarstau, kaip ją geriau suprasti ir perteikti kitiems? Prisiminiau neseną FB renginį: Tarpušvenčio filosofija #1 – Kodėl P. Ramus, o ne G. Bruno: R. Descartes'o „Samprotavimų apie metodą“ prielaidos. Prof. Gintautas Mažeikis. Jame Gintautas iliustravo mokymosi metodą: „pasiimkite Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir perskaitę ją suskleiskite į vieną puslapį. Tai bus epitoma. Po to išskleiskite kūrinį iki jo buvusio dydžio“. Susižavėjęs suskleidimo ir išskleidimo žodžiais, panaršęs internete radau Gilles Deleuze Le Pli – klostės sąvoką. Pasiskolinęs šią metaforą, „suskliausiu“ į klostes PROGRESO skirsnį (13-39 p.) ir kviečiu į pagalbą per sausio mėnesį „išskleidžiant“ šią temą. Gal pasisektų susiburti į viešą diskusiją ir drauge išvėdinti savo protą?
Suskliausti klostes, išskleisti vėduoklę, išvėdinti protą. Trys Vėduoklės žingsniai?
O gal suskleisti, užvožti per galvą – apsvaiginti. Išskleisti vėduoklę, gaivaus oro gūsis – atgaivinti?
Tema – PROGRESAS
Suskleista vėduoklė:
Civilizacija ir progresas
Prieš pradedant kalbėti apie progresą, norisi užsiduoti civilizacijos klausimą: kokiame pasaulyje mes norime gyventi? Mes jau nebegalime kalbėti apie savo pasaulį. Dėl technologinio progreso ir globalizacijos šiandien mes visi esame viename laive. Edgar Morin pasakė: „Mano tėvynė – visa Žemė“. Šiandien beveik kiekviena krizė tampa pasauline – ar būtų sanitarinė, ar ekonominė. Kai V amžiuje subyrėjo Romos imperija, tai buvo kataklizmas visam Vakarų pasauliui, bet jokio poveikio Indijai ar Kinijai. Šiandien žmonijos istorijoje žymus pasikeitimas – mes visi esame vieno likimo. Tačiau visi esame ir pasidaliję: ekonominė, socialinė nelygybė ne tik tarp kontinentų ir šalių, bet ir kiekvienos šalies viduje. Vienas ketvirtis žmonijos valdo tris ketvirčius pasaulio turtų. Ir šis santykis vis keičiasi turtėjančių naudai.
Taigi, kokios civilizacijos mes norime? Kokiomis vertybėmis remsimės? Kokią prasmę suteikiame savo veiksmams? Kaip mes reaguojame į precedento neturinčią ekologinę krizę?
Modernią žodžio progresas prasmę suformulavo mąstytojai Gotthold Ephraim Lessing (Visuotinė lietuvių enciklopedija – https://www.vle.lt/straipsnis/gotthold-ephraim-lessing/), Anne Robert Jacques Turgot (Wikipedia, la enciclopedia libre – https://es.wikipedia.org/wiki/Anne_Robert_Jacques_Turgot). Iš vienos pusės tai – kritiškas realybės stebėjimas, paskatinęs mokslo ir technologijų pakilimą. Iš kitos pusės mitas – tikėjimas, kad mokslo vystymasis sąlygos moralinį ir dvasinį žmogaus pasaulį. Šis modernybės mitas buvo gana populiarus iki 1930 m., kai dalis filosofų paneigė šią priklausomybę. Vienas iš jų – Victor Hugo. Mitas griuvo XX amžiuje. Du ypatingai žudikiški pasauliniai karai, žmonių naikinimo stovyklos, Nagasakio ir Hirosimos bombardavimas sugriovė visas iliuzijas. Dar niekad Žmonija nebuvo tokia barbariška. Mokslas ir technologijos ne tik kad nepaskatino moralės, bet atvirkščiai – tapo naikinimo įrankiu.
Protas ir išmintis
„Dar niekad mes nebuvome tokie technologiškai galingi ir kultūriškai niekingi“, – Edgar Morin. Išmintis, moralė beviltiškai atsiliko nuo proto – mokslo technologijų. Protingas – tai dar nereiškia, kad išmintingas. „Mokslo dėka mes tapome Dievais, nors nesame nusipelnę būti Žmonėmis“, – Jean Rostand. Šiandieninio mokslo pasiekimai ir jų nauda dažnu atveju palieka problemas ateičiai. Užtenka Černobylio pavyzdžio, nekalbant apie radioaktyvias atliekas, kurias ir šiandien nežinome, kur slėpti. Šiandien mokslas, pasikinkęs technologijas, įgavo tokį greitį, kad daugelis mūsų nebesugebame spėti drauge ir esame neviltyje. Kokia prasmė? Kur grožis? Meilė ir fantazmai? Modernumo šūkis „ateitis ir progresas“ mus apakino ir suteikė viltį, kad rytoj bus geriau, kad mokslas išspręs visas problemas. Ar įmanoma sinchronizuoti mokslą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką stop – kompiuteris išsijungia, kai paspaudi stop žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).
Antropocentrizmo ir gamtos sudaiktinimo istorija
Žmogaus ir gamtos atskyrimo procesas, prieš išplisdamas po visą pasaulį, prasidėjo Mesopotamijoje prieš 12 tūkstančių metų, kai mūsų civilizacija perėjo iš paleolito amžiaus į neolito periodą. Natūraliai atšilus klimatui mūsų protėviai iš medžiotojų – rinkėjų bendruomenės perėjo į sėslų gyvenimo būdą, kurdami kaimus, po to miestus, karalystes ir imperijas. Prisiminkime, kad paleolitinėje eroje žmogus buvo pasinėręs į simbolinį tikėjimą. Žmogus žinojo, kad yra sudėtinė gamtos dalis ir nėra skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jis tikėjo, kad ir augalai, ir gyvūnai tiek pat orūs, kiek ir žmogus. Pirmosios religijos buvo animistinės. Tikėjimas, kad gamta susideda iš matomo ir nematomo pasaulio ir yra gyvas organizmas. Tarpininkas tarp gyvo pasaulio ir negyvo – šamanas, kuris tiesiogiai kontaktuoja su gamtos dvasiomis (medžio, vandens, akmens, gyvūno ir t. t.)
Įsitvirtinus sėsliam gyvenimo būdui, pagoniškos religijos palaipsniui nyksta ir atsiranda taip vadinamos didžiosios religijos. Įsitvirtina tikėjimas, kad nematomos dvasios gyvena ne šalia – gamtoje, bet Danguje. Tokiu būdu atsiranda vertikalė – apačioje yra gamta, viršuje – dievai, o tarp jų – žmogus. Visose antikos religijose stebime tą pačią hierarchiją. Žmogus lyg sodininkas įgauna misiją valdyti kosminę ir gamtos sferas. Žmogus išrinktuoju tampa Dievų paliepimu. Žmogus įgauna atsakomybę valdyti gamtą. Nuo to momento gamta nelaikoma gyvu organizmu, bet tampa aplinka aplink žmogų – gimsta antropocentrizmas. XVII amžiuje matematikas ir filosofas Renė Dekartas peržengia dar vieną etapą – gamta pradedama vertinti kaip medžiaga, kurią galime naudoti kaip resursą savo poreikiams. Žmogus tampa valdovas ir gamtos savininkas.
Šis redukcionistinis ir naudingumo principu paremtas mąstymas atvėrė kelius eksperimentiniams mokslams. Gimus šiuolaikiniam kapitalizmui, gamtinių resursų naudojimas tapo besaikis, be jokios atsakomybės gamtai. Taip gamta prarado savo magiją, praradom poetinį pasaulį. Gamta prarado šventumą ir tapo daiktu. Tuo pačiu žmogus tapo vienišas. Jei jis nėra gamtos dalis, tai kaip jis gali sietis su kosmosu? Kaip gyventi, kai neturi su gamta susietų šaknų? Kuo labiau nutolstame nuo gamtos, tuo labiau mus apima nerimas ir pažeidžiamumo jausmas.
Dar reikėtų grįžti prie sakralumo / šventumo sąvokos. Mūsų egzistenciją sąlygoja erdvės ir laiko dimensijos. Vadinamos primityvios tradicinės bendruomenės, gyvenančios ciklišku (metų ciklas) laiku, sakralizavo gyvenimo erdvę. Gamta – tai švento, dvasinio, nematomo pasaulio susitikimo vieta. Tad kosmosas ir visa gamta tampa šventa. Pradedant XVIII amžiumi, gamta nuvainikuojama ir valdoma tik žmogaus. Tad žmogus nesijaučia gyvenąs šventoje erdvėje, šventu tampa laikas. Iš cikliško gamtiško laiko žmogus pereina į linijinį laiką – turintį tikslą iš netobulo pasaulio sukurti tobulą. Šis laiko šventumas sudaro visų šiuolaikinių ideologijų pagrindą – progreso ideologiją, tačiau taip pat ir nacizmo ar marksizmo ideologiją, kurios mums nuolat žadėjo geresnį pasaulį. Tas pats ir su ultra-liberalia ideologija, kuri mums žada geresnį pasaulį daugiau gaminant ir daugiau vartojant.
Laiko šventumas krikščionybės ištakose. Biblija mums atnešė radikaliai naują idėją. Nepriklausomas nei nuo kosmoso, nei nuo laiko Dievo kūrėjas sudarė sąjungą su žmogumi. Ir šita sąjunga yra skirta pagerinti pasaulį. Šventas Augustinas V amžiuje savo darbe „Cite de dieu“ pagrindė šią biblinę koncepciją – sąjunga tarp žmogaus ir dievo. Ateistinė bendruomenė tiesiog perėmė šią pasaulio pagerinimo idėją išmesdami į pašalį religiją. Bet laiko sakralumo / šventumo sąvoka išliko tikint, kad progresas mus išgelbės ir tai suteikė žmonijai viltį.
Deja, ši viltis šiandien ištikta krizės. No future! – jau 1970 metais šaukė pankai. Šiandien krizės ritasi per pasaulį viena paskui kitą ir jaunoji karta dar garsiau šaukia – jūs atėmėte iš mūsų ATEITĮ.
Laiko sakralizacijos krizė mums suteikia progą atsikratyti progreso mito.
Žmogus ir aplinka
Dažnai kalbame apie aplinką, aplinkosaugą, tarsi gamtos pasaulis yra aplink žmogų. Gana arogantiška įsivaizduoti, kad žmogus yra visa ko centre. Froidas įvardijo tris nuolankumo pamokas žmogui, kurias pavadino „narcizo žaizdos“:
Nicolas Hulot kalba apie ketvirtąjį pažeminimą – Prometėjo gėdą, mes nebegalime suvaldyti progreso ir tapome mūsų sėkmės aukomis. Gal tai paaiškina, kodėl didelė dalis mokslininkų, intelektualų nekalba apie pagrindinį mūsų civilizacijos klausimą – ar išgyvens žmonija, ar išvis išliks gyvybė žemėje?
Žemės istorijoje įvyko du kokybiniai šuoliai:
Ar įvyks trečiasis? Suvokti pasaulio prasmę?
Suskliausti klostes, išskleisti vėduoklę, išvėdinti protą. Trys Vėduoklės žingsniai?
O gal suskleisti, užvožti per galvą – apsvaiginti. Išskleisti vėduoklę, gaivaus oro gūsis – atgaivinti?
Tema – PROGRESAS
Suskleista vėduoklė:
Civilizacija ir progresas
Prieš pradedant kalbėti apie progresą, norisi užsiduoti civilizacijos klausimą: kokiame pasaulyje mes norime gyventi? Mes jau nebegalime kalbėti apie savo pasaulį. Dėl technologinio progreso ir globalizacijos šiandien mes visi esame viename laive. Edgar Morin pasakė: „Mano tėvynė – visa Žemė“. Šiandien beveik kiekviena krizė tampa pasauline – ar būtų sanitarinė, ar ekonominė. Kai V amžiuje subyrėjo Romos imperija, tai buvo kataklizmas visam Vakarų pasauliui, bet jokio poveikio Indijai ar Kinijai. Šiandien žmonijos istorijoje žymus pasikeitimas – mes visi esame vieno likimo. Tačiau visi esame ir pasidaliję: ekonominė, socialinė nelygybė ne tik tarp kontinentų ir šalių, bet ir kiekvienos šalies viduje. Vienas ketvirtis žmonijos valdo tris ketvirčius pasaulio turtų. Ir šis santykis vis keičiasi turtėjančių naudai.
Taigi, kokios civilizacijos mes norime? Kokiomis vertybėmis remsimės? Kokią prasmę suteikiame savo veiksmams? Kaip mes reaguojame į precedento neturinčią ekologinę krizę?
Modernią žodžio progresas prasmę suformulavo mąstytojai Gotthold Ephraim Lessing (Visuotinė lietuvių enciklopedija – https://www.vle.lt/straipsnis/gotthold-ephraim-lessing/), Anne Robert Jacques Turgot (Wikipedia, la enciclopedia libre – https://es.wikipedia.org/wiki/Anne_Robert_Jacques_Turgot). Iš vienos pusės tai – kritiškas realybės stebėjimas, paskatinęs mokslo ir technologijų pakilimą. Iš kitos pusės mitas – tikėjimas, kad mokslo vystymasis sąlygos moralinį ir dvasinį žmogaus pasaulį. Šis modernybės mitas buvo gana populiarus iki 1930 m., kai dalis filosofų paneigė šią priklausomybę. Vienas iš jų – Victor Hugo. Mitas griuvo XX amžiuje. Du ypatingai žudikiški pasauliniai karai, žmonių naikinimo stovyklos, Nagasakio ir Hirosimos bombardavimas sugriovė visas iliuzijas. Dar niekad Žmonija nebuvo tokia barbariška. Mokslas ir technologijos ne tik kad nepaskatino moralės, bet atvirkščiai – tapo naikinimo įrankiu.
Protas ir išmintis
„Dar niekad mes nebuvome tokie technologiškai galingi ir kultūriškai niekingi“, – Edgar Morin. Išmintis, moralė beviltiškai atsiliko nuo proto – mokslo technologijų. Protingas – tai dar nereiškia, kad išmintingas. „Mokslo dėka mes tapome Dievais, nors nesame nusipelnę būti Žmonėmis“, – Jean Rostand. Šiandieninio mokslo pasiekimai ir jų nauda dažnu atveju palieka problemas ateičiai. Užtenka Černobylio pavyzdžio, nekalbant apie radioaktyvias atliekas, kurias ir šiandien nežinome, kur slėpti. Šiandien mokslas, pasikinkęs technologijas, įgavo tokį greitį, kad daugelis mūsų nebesugebame spėti drauge ir esame neviltyje. Kokia prasmė? Kur grožis? Meilė ir fantazmai? Modernumo šūkis „ateitis ir progresas“ mus apakino ir suteikė viltį, kad rytoj bus geriau, kad mokslas išspręs visas problemas. Ar įmanoma sinchronizuoti mokslą ir sąmoningumą? Gal tam padėtų pauzė? „Kai paspaudi kompiuterio mygtuką stop – kompiuteris išsijungia, kai paspaudi stop žmogui – jis pradeda dirbti, mąstyti, fantazuoti“, – Thomas L. Friedman (The New York Times).
Antropocentrizmo ir gamtos sudaiktinimo istorija
Žmogaus ir gamtos atskyrimo procesas, prieš išplisdamas po visą pasaulį, prasidėjo Mesopotamijoje prieš 12 tūkstančių metų, kai mūsų civilizacija perėjo iš paleolito amžiaus į neolito periodą. Natūraliai atšilus klimatui mūsų protėviai iš medžiotojų – rinkėjų bendruomenės perėjo į sėslų gyvenimo būdą, kurdami kaimus, po to miestus, karalystes ir imperijas. Prisiminkime, kad paleolitinėje eroje žmogus buvo pasinėręs į simbolinį tikėjimą. Žmogus žinojo, kad yra sudėtinė gamtos dalis ir nėra skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jis tikėjo, kad ir augalai, ir gyvūnai tiek pat orūs, kiek ir žmogus. Pirmosios religijos buvo animistinės. Tikėjimas, kad gamta susideda iš matomo ir nematomo pasaulio ir yra gyvas organizmas. Tarpininkas tarp gyvo pasaulio ir negyvo – šamanas, kuris tiesiogiai kontaktuoja su gamtos dvasiomis (medžio, vandens, akmens, gyvūno ir t. t.)
Įsitvirtinus sėsliam gyvenimo būdui, pagoniškos religijos palaipsniui nyksta ir atsiranda taip vadinamos didžiosios religijos. Įsitvirtina tikėjimas, kad nematomos dvasios gyvena ne šalia – gamtoje, bet Danguje. Tokiu būdu atsiranda vertikalė – apačioje yra gamta, viršuje – dievai, o tarp jų – žmogus. Visose antikos religijose stebime tą pačią hierarchiją. Žmogus lyg sodininkas įgauna misiją valdyti kosminę ir gamtos sferas. Žmogus išrinktuoju tampa Dievų paliepimu. Žmogus įgauna atsakomybę valdyti gamtą. Nuo to momento gamta nelaikoma gyvu organizmu, bet tampa aplinka aplink žmogų – gimsta antropocentrizmas. XVII amžiuje matematikas ir filosofas Renė Dekartas peržengia dar vieną etapą – gamta pradedama vertinti kaip medžiaga, kurią galime naudoti kaip resursą savo poreikiams. Žmogus tampa valdovas ir gamtos savininkas.
Šis redukcionistinis ir naudingumo principu paremtas mąstymas atvėrė kelius eksperimentiniams mokslams. Gimus šiuolaikiniam kapitalizmui, gamtinių resursų naudojimas tapo besaikis, be jokios atsakomybės gamtai. Taip gamta prarado savo magiją, praradom poetinį pasaulį. Gamta prarado šventumą ir tapo daiktu. Tuo pačiu žmogus tapo vienišas. Jei jis nėra gamtos dalis, tai kaip jis gali sietis su kosmosu? Kaip gyventi, kai neturi su gamta susietų šaknų? Kuo labiau nutolstame nuo gamtos, tuo labiau mus apima nerimas ir pažeidžiamumo jausmas.
Dar reikėtų grįžti prie sakralumo / šventumo sąvokos. Mūsų egzistenciją sąlygoja erdvės ir laiko dimensijos. Vadinamos primityvios tradicinės bendruomenės, gyvenančios ciklišku (metų ciklas) laiku, sakralizavo gyvenimo erdvę. Gamta – tai švento, dvasinio, nematomo pasaulio susitikimo vieta. Tad kosmosas ir visa gamta tampa šventa. Pradedant XVIII amžiumi, gamta nuvainikuojama ir valdoma tik žmogaus. Tad žmogus nesijaučia gyvenąs šventoje erdvėje, šventu tampa laikas. Iš cikliško gamtiško laiko žmogus pereina į linijinį laiką – turintį tikslą iš netobulo pasaulio sukurti tobulą. Šis laiko šventumas sudaro visų šiuolaikinių ideologijų pagrindą – progreso ideologiją, tačiau taip pat ir nacizmo ar marksizmo ideologiją, kurios mums nuolat žadėjo geresnį pasaulį. Tas pats ir su ultra-liberalia ideologija, kuri mums žada geresnį pasaulį daugiau gaminant ir daugiau vartojant.
Laiko šventumas krikščionybės ištakose. Biblija mums atnešė radikaliai naują idėją. Nepriklausomas nei nuo kosmoso, nei nuo laiko Dievo kūrėjas sudarė sąjungą su žmogumi. Ir šita sąjunga yra skirta pagerinti pasaulį. Šventas Augustinas V amžiuje savo darbe „Cite de dieu“ pagrindė šią biblinę koncepciją – sąjunga tarp žmogaus ir dievo. Ateistinė bendruomenė tiesiog perėmė šią pasaulio pagerinimo idėją išmesdami į pašalį religiją. Bet laiko sakralumo / šventumo sąvoka išliko tikint, kad progresas mus išgelbės ir tai suteikė žmonijai viltį.
Deja, ši viltis šiandien ištikta krizės. No future! – jau 1970 metais šaukė pankai. Šiandien krizės ritasi per pasaulį viena paskui kitą ir jaunoji karta dar garsiau šaukia – jūs atėmėte iš mūsų ATEITĮ.
Laiko sakralizacijos krizė mums suteikia progą atsikratyti progreso mito.
Žmogus ir aplinka
Dažnai kalbame apie aplinką, aplinkosaugą, tarsi gamtos pasaulis yra aplink žmogų. Gana arogantiška įsivaizduoti, kad žmogus yra visa ko centre. Froidas įvardijo tris nuolankumo pamokas žmogui, kurias pavadino „narcizo žaizdos“:
- Kopernikas įrodė, kad žemė nėra visatos ir pasaulio centras.
- Darvinas įrodė, kad žmogus nėra atskiras išrinktasis dieviškas kūrinys. Žmogaus ir žmogbeždžionės DNR kodas beveik sutampa.
- Psichoanalizė įrodė, kad mūsų protas nėra laisvas, jam įtaką daro pasąmonė.
Nicolas Hulot kalba apie ketvirtąjį pažeminimą – Prometėjo gėdą, mes nebegalime suvaldyti progreso ir tapome mūsų sėkmės aukomis. Gal tai paaiškina, kodėl didelė dalis mokslininkų, intelektualų nekalba apie pagrindinį mūsų civilizacijos klausimą – ar išgyvens žmonija, ar išvis išliks gyvybė žemėje?
Žemės istorijoje įvyko du kokybiniai šuoliai:
- Kai iš mineralinių medžiagų chaoso atsirado gyvybė, augalai, gyvūnai.
- Besivystant gyvūnijos pasauliui, staiga atsirado žmogus ir protas / sąmonė.
Ar įvyks trečiasis? Suvokti pasaulio prasmę?
 |  |
RSS Feed
