Užvakar garbus pilietis Romaldas A. persiuntė labai įdomų LR Seimo dokumentą ir pakvietė jungtis prie Žaliosios bangos. Iškart pamaniau, kad tai vaizdas iš Kauno halės bežaidžiant žaliesiems. Bet ne, tai Lietuvos pažangos strategija remiantis Europos sąjungos žaliuoju kursu. Yra tos strategijos kūrimo iniciatyvinė grupė. Nesunku atspėti, kad joje vien Seimo žaliųjų šviesuoliai. Tekste nuolat dominuoja žodžiai „tvarus“ – turbūt vystymasis?, „holistinis“ – turbūt požiūris, „integruota“ – turbūt visa tauta. Oi, čia jau suklydau, prie ko čia tauta? Yra pastraipa apie Europos fondus – turbūt galimai duodamus pinigus. Ir, aišku, valstybės valdymo ir vadybos sistemos poreikis. Visos sudėtinės dalys, kad vėl užkurtume propagandinę asmeninio spindesio mašiną. Mašina? Viešpatie, nejaugi ir vėl pirksite mašinas? Vienas šviesuolis per ketverius metus, matyt, jau suvažinėjo šešialitrį cadilac’ą (ne juokas gyventi Kauno marių apsuptyje, o dirbti Lietuvos širdyje).
Kitas šviesuolis, aplinkosaugos vyriausiasis administratorius, Europos žaliąjį kursą komentuoja per savo T. Hilux prizmę: Lietuvai nepakeliui su taršia senąja Europa, jungsimės prie Vyšegrado grupės (vadovaujamos vengrų ir lenkų šviesuolių?) ir neapmokestinsim savo transporto. Kas mums tas CO2? Nei kvapo, nei svorio, tik apimtis – kaipgi tai paversi gerovės valstybei reikalingais pinigais?
Gerovės patarėjas jau ir Briuselyje. Nors Vokietijai iš aukšto dovanoja dirigento lazdelę, bet visi mato Green Farmers ausis – čia atvažiavom dėl žemdirbių išmokų. Visa kita įveiksim ir be jūsų vadovavimo. Vis dar matosi žalieji kryžiai Lietuvos laukuose. Puikus simbolis, o kai kam ir priminimas, kad gali būti nukryžiuotas. Net ir būdamas gerovės advokatas.
Vakar važiuojam su uogininke Genute į ekologiškų produktų prezentaciją Kaune. Smarkiai papuvusiame x-trail (aišku, kad senas dyzelis, ko čia stebitės?) šalia nuostabių spalvų uogų ir daržovių dėžių sklaidosi ir mano sūrių kvapas.
– Na kaip gyveni, kas gero? – klausia Genutė.
– Po 5 metų ruošiuosi į pensiją, – atsakau.
– Na na, tai ką, anūkus auginsi? – toliau domisi kelionės kompanionė.
– Kad neturiu anūkų, tai noriu gilintis į klimato kaitos problematiką, – atsakau.
– Ai, – sako Genutė ir priduria, – tie vyrai kai tik sensta, taip ir pradeda spręsti globalius dalykus, nes, matyt, lokalių jau nebepajėgia…
Na va… užėmė kvapą, papurčiau galvą ir pradedu pasakojimą, kaip tai svarbu, kokia prasta situacija Lietuvoje, kad tai filosofinis, o gal net ir egzistencinis (?) žmonijos išlikimo klausimas. O Genutės akys juokiasi – čia tau reikia. Čia tavo egzistencinis klausimas.
Grįžęs namo prieš miegą atsiverčiau savo stalo (čia iš tos serijos, kai būna stalo vynas, stalo vanduo… o rusiškai išvis nuostabus žodis – „stolovaja“) knygą „Po pono ir tarno“, Gintautas Mažeikis. Padedamas jos dar ir dar kartą svarstau apie tarnystę ir meistrystę, apie lyderystę ir vadovavimą. Apie poną ir tarną. Manau, kad dėka meistro Jean-Jacques Patin, kurio pameistriu buvau visus 15 metų, tapau ir esu sūrininkystės meistras. Dabar noriu žengti dar žingsnį – tapti savo teritorijos meistras.
Radau meistrą, kurio pameistriu noriu tapti – Nicolas Hulot. Jis aplinkosaugininkas, klimato kaitos militan (netikslus vertimas – kovotojas…), turintis labai platų požiūrį į Klimato kaitos problemą. Svarbus dalykas vienija Jean-Jacques Patin ir Nicolą Hulot – bendruomenės solidarumo vaidmuo, ieškant sprendimų. Nicolas yra meistras, o ne lyderis, nors buvo kelių vyriausybių ministras. Aš noriu tapti jo pameistriu.
Šiandien man laisvas vakaras. Rasa išėjo su ožkomis vakarinio melžimo. Vakarykštis pokalbis su Genute, Gintauto Mažeikio dėka identifikuotas meistras Nicolas pažadino ryžtą. Ir štai, aš jau kelyje. Nežinau, ką sutiksiu, ką atrasiu, nežinau, kur nueisiu. Rašysiu „Piemens dienoraštį“. Su Jocya iš Provanso kuriam dviejų teritorijų nuotolinio bendravimo formą. Tai bus veidrodis, kuriame matysite tik plokščią mūsų įsivaizduojamą tikrovę. Su viltim, kad visų mūsų tikrovės susilies į bendrą teritorijos paveikslą. O kol kas iš Varėnos bibliotekos ir vėl paimsiu Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“. Tai lengviau skaitosi negu Mažeikis.
Rytoj. Ateinančią savaitę laukia įdomūs susitikimai – Daivos U. Merkinėje organizuojama diskusija apie vietinį turizmą ir asociacijos „Viva Sol“ organizuojamas „Vadovų klubo“ vizitas į Puodžius. Į abudu susitikimus pasiimsiu G. Mažeikio knygą. Nežinau, ar cituosiu. Nežinau, ar cituosiu Nicolą Hulot. Bet bandysiu pasilypėti ant Meistro pečių, kad matyčiau horizontą.
Draugiškai, Valdas
2020-07-18
Kitas šviesuolis, aplinkosaugos vyriausiasis administratorius, Europos žaliąjį kursą komentuoja per savo T. Hilux prizmę: Lietuvai nepakeliui su taršia senąja Europa, jungsimės prie Vyšegrado grupės (vadovaujamos vengrų ir lenkų šviesuolių?) ir neapmokestinsim savo transporto. Kas mums tas CO2? Nei kvapo, nei svorio, tik apimtis – kaipgi tai paversi gerovės valstybei reikalingais pinigais?
Gerovės patarėjas jau ir Briuselyje. Nors Vokietijai iš aukšto dovanoja dirigento lazdelę, bet visi mato Green Farmers ausis – čia atvažiavom dėl žemdirbių išmokų. Visa kita įveiksim ir be jūsų vadovavimo. Vis dar matosi žalieji kryžiai Lietuvos laukuose. Puikus simbolis, o kai kam ir priminimas, kad gali būti nukryžiuotas. Net ir būdamas gerovės advokatas.
Vakar važiuojam su uogininke Genute į ekologiškų produktų prezentaciją Kaune. Smarkiai papuvusiame x-trail (aišku, kad senas dyzelis, ko čia stebitės?) šalia nuostabių spalvų uogų ir daržovių dėžių sklaidosi ir mano sūrių kvapas.
– Na kaip gyveni, kas gero? – klausia Genutė.
– Po 5 metų ruošiuosi į pensiją, – atsakau.
– Na na, tai ką, anūkus auginsi? – toliau domisi kelionės kompanionė.
– Kad neturiu anūkų, tai noriu gilintis į klimato kaitos problematiką, – atsakau.
– Ai, – sako Genutė ir priduria, – tie vyrai kai tik sensta, taip ir pradeda spręsti globalius dalykus, nes, matyt, lokalių jau nebepajėgia…
Na va… užėmė kvapą, papurčiau galvą ir pradedu pasakojimą, kaip tai svarbu, kokia prasta situacija Lietuvoje, kad tai filosofinis, o gal net ir egzistencinis (?) žmonijos išlikimo klausimas. O Genutės akys juokiasi – čia tau reikia. Čia tavo egzistencinis klausimas.
Grįžęs namo prieš miegą atsiverčiau savo stalo (čia iš tos serijos, kai būna stalo vynas, stalo vanduo… o rusiškai išvis nuostabus žodis – „stolovaja“) knygą „Po pono ir tarno“, Gintautas Mažeikis. Padedamas jos dar ir dar kartą svarstau apie tarnystę ir meistrystę, apie lyderystę ir vadovavimą. Apie poną ir tarną. Manau, kad dėka meistro Jean-Jacques Patin, kurio pameistriu buvau visus 15 metų, tapau ir esu sūrininkystės meistras. Dabar noriu žengti dar žingsnį – tapti savo teritorijos meistras.
Radau meistrą, kurio pameistriu noriu tapti – Nicolas Hulot. Jis aplinkosaugininkas, klimato kaitos militan (netikslus vertimas – kovotojas…), turintis labai platų požiūrį į Klimato kaitos problemą. Svarbus dalykas vienija Jean-Jacques Patin ir Nicolą Hulot – bendruomenės solidarumo vaidmuo, ieškant sprendimų. Nicolas yra meistras, o ne lyderis, nors buvo kelių vyriausybių ministras. Aš noriu tapti jo pameistriu.
Šiandien man laisvas vakaras. Rasa išėjo su ožkomis vakarinio melžimo. Vakarykštis pokalbis su Genute, Gintauto Mažeikio dėka identifikuotas meistras Nicolas pažadino ryžtą. Ir štai, aš jau kelyje. Nežinau, ką sutiksiu, ką atrasiu, nežinau, kur nueisiu. Rašysiu „Piemens dienoraštį“. Su Jocya iš Provanso kuriam dviejų teritorijų nuotolinio bendravimo formą. Tai bus veidrodis, kuriame matysite tik plokščią mūsų įsivaizduojamą tikrovę. Su viltim, kad visų mūsų tikrovės susilies į bendrą teritorijos paveikslą. O kol kas iš Varėnos bibliotekos ir vėl paimsiu Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“. Tai lengviau skaitosi negu Mažeikis.
Rytoj. Ateinančią savaitę laukia įdomūs susitikimai – Daivos U. Merkinėje organizuojama diskusija apie vietinį turizmą ir asociacijos „Viva Sol“ organizuojamas „Vadovų klubo“ vizitas į Puodžius. Į abudu susitikimus pasiimsiu G. Mažeikio knygą. Nežinau, ar cituosiu. Nežinau, ar cituosiu Nicolą Hulot. Bet bandysiu pasilypėti ant Meistro pečių, kad matyčiau horizontą.
Draugiškai, Valdas
2020-07-18
 |  |
RSS Feed
