Merkinės dvarvietėje Daivos U. sukviesti susirinkom pakalbėti apie turizmą Dzūkijoje. Kad praskaidrinčiau smegenis, stabtelėjau „Šilo kopoje“ išgerti puodelį espresso. Vos sugebėjau įtikinti merginas, kad nenoriu kavos išsinešti, tik noriu išgerti puodelį išsinešęs į lauką, nes baro tai nėra... Pasilabinau su virtuvės šeimininke Alma ir sužinojau, kad susitiksime „ant kalno“.
Kalną radau vingiuodamas siaurutėliu keleliu, aplipusiu silikatinių plytų nameliukais. Matyt, tai buvę dvaro patarnautojų medinukai, sovietmečiu įsiamžinę baltomis plytomis. Įdomu būtų sužinoti ten gyvenančių žmonių ir jų namų istoriją. Pasiekus dvarvietę, atsivėrė neįtikėtinas vaizdas į Merkinės piliakalnį ir Nemuną. Tokioje vietoje tikrai matai horizontą. Nereikia pasilypėti ant Meistro pečių.
Daug gražių ir aktyvių žmonių susirinko, dar daugiau svarbių žodžių išsakė. Susirūpinę, rimti veidai apie rimtą temą – turizmą. Pamiršę , kad ką tik išsigandę koronės viruso sėdėjom savo pirkiose ir meldėmės, kad tik koks emigrantas neužeitų kiaušinių paprašyti. Pamiršę, kad nuo mūsų nenumaldomo noro vartoti vaikai mus apkaltino nepalikus jiems ateities.
Ir toliau kaip mantrą kartojam – kodėl mes nevystom turizmo, kodėl tie dzūkai neverslūs, niekaip nesugeba parduoti savo gražios gamtos ir savo grikinių babkų?
Vieni minėjo svetingumo stoką (paradoksas – visa Lietuva kalba apie dzūkų svetingumą), kaimynų abejingumą ir aplaidumą, kiti – valdžios nesirūpinimą. Treti kalbėjo, kad kažkokios taisyklės negeros, neleidžia paimti projektinių pinigų. Varėnos savivaldybės atstovės, matyt, pasijautė kaltos, nes su įkarščiu gynė vietinės valdžios geranoriškumą. Irklininkas Karolis pasiūlė įsteigti e-Dzūkijos ambasadą Europoje, o kol jos nėra bent iki Vilniaus su nameliu ant ratų nuvažiuoti. (Mane fantazija nuginė į Europos aikštę, kur iš mobilios dzūkiškos pirties rūksta kadagio dūmelis). Ir teritorinės Dzūkijos grandinės paminėtos, kurias šalia sėdėjęs merkiniškis gražiai pavadino lenciūgėliais.
Ir visa tai, kad kuo daugiau žmonių atvyktų, kad kuo daugiau pinigėlių išleistų. Reikia pastatyti viešbučius, kad nakvotų – ilgais tamsiais vakarais daug išgertų. Gal tada skrandis įveiktų ir lašinį su cibuliu ir desertui – tą nelemtą grikinę babką. Atsileidus širdžiai, dosniai apdovanotų (eurais...?) tautiniais rūbais apsirėdžiusius giedančius vietinius. Kultūringi žmonės juos vadina autochtonais, o nelabai – aborigenais.
Apie juos ir norisi pakalbėti. Juk puikiai suprantame, kad turizmas turi vieną specifinį bruožą – pajamas generuoja geriau ar blogiau organizuotam verslui, o šiukšles (iš jų, žinoma, ir garso bei oro taršą) ir nepatogumus palieka vietiniams. Ir ne tik artimiausiems kaimynams. Paklauskit Zervynų kaimo gyventojų (net ir savaitgalinių, jie taip pat gyventojai), kaip jie vertina Ūlos baidarių arteriją?
Po kelių metų, kai Merkinės dvarvietės „Pasaulio puodų“ projektas įgaus savo veidą ir žinomumą, paklauskit tų silikatinių namelių gyventojų.
Puikiai prisimenu „Sūrininkų Namų“ Dargužiuose organizuojamų renginių sėkmę, kai užkišta kaimo gatvele nepravažiuodavo joks traktorius, nekalbant apie javų kombainą. Taip įgijau kaimyno (ir ne tik...) pyktį, kuris vaikučių renginio metu savo kieme pradėjo šaudyti kurmius. Laukiniai tie kaimiečiai. O gal mes laukiniai? Dzūkai mus vadina – užeiviais. Užėjo, bet nepraėjo, liko. Neduok dieve. Gal kaip nors pralauksim, kaip pralaukėm užeivius lenkus ir rusus...? Jei ne, tai išrūkysim, vis su ta pačia dzūkiškos pirties kadagio vanta. (Daug degtinės reikia išgerti, kad ištvertum tokius vakaro malonumus).
Dzūkai svetingi svečiams, kurie drauge traukia bendrą dainą. Kurie drauge kūrena tą nelemtą pirtį. Kurie valgo prie jų stalo tą patį kepalą duonos. Ir dalijasi savo sunkiu gyvenimu. Taip, dzūkai svetingi, bet tik svečiams, kurie nepamiršta laiku išvažiuoti.
Geriausia vystyti turizmą, kur nėra vietinių, bet ar kas važiuos pas mus? Važiuos tie, kurie anksčiau važiuodavo į Turkijos, Egipto ar Tuniso paplūdimius.
Tai kaip čia bus su tuo turizmu?
Valdas,
2020-07-25
Kalną radau vingiuodamas siaurutėliu keleliu, aplipusiu silikatinių plytų nameliukais. Matyt, tai buvę dvaro patarnautojų medinukai, sovietmečiu įsiamžinę baltomis plytomis. Įdomu būtų sužinoti ten gyvenančių žmonių ir jų namų istoriją. Pasiekus dvarvietę, atsivėrė neįtikėtinas vaizdas į Merkinės piliakalnį ir Nemuną. Tokioje vietoje tikrai matai horizontą. Nereikia pasilypėti ant Meistro pečių.
Daug gražių ir aktyvių žmonių susirinko, dar daugiau svarbių žodžių išsakė. Susirūpinę, rimti veidai apie rimtą temą – turizmą. Pamiršę , kad ką tik išsigandę koronės viruso sėdėjom savo pirkiose ir meldėmės, kad tik koks emigrantas neužeitų kiaušinių paprašyti. Pamiršę, kad nuo mūsų nenumaldomo noro vartoti vaikai mus apkaltino nepalikus jiems ateities.
Ir toliau kaip mantrą kartojam – kodėl mes nevystom turizmo, kodėl tie dzūkai neverslūs, niekaip nesugeba parduoti savo gražios gamtos ir savo grikinių babkų?
Vieni minėjo svetingumo stoką (paradoksas – visa Lietuva kalba apie dzūkų svetingumą), kaimynų abejingumą ir aplaidumą, kiti – valdžios nesirūpinimą. Treti kalbėjo, kad kažkokios taisyklės negeros, neleidžia paimti projektinių pinigų. Varėnos savivaldybės atstovės, matyt, pasijautė kaltos, nes su įkarščiu gynė vietinės valdžios geranoriškumą. Irklininkas Karolis pasiūlė įsteigti e-Dzūkijos ambasadą Europoje, o kol jos nėra bent iki Vilniaus su nameliu ant ratų nuvažiuoti. (Mane fantazija nuginė į Europos aikštę, kur iš mobilios dzūkiškos pirties rūksta kadagio dūmelis). Ir teritorinės Dzūkijos grandinės paminėtos, kurias šalia sėdėjęs merkiniškis gražiai pavadino lenciūgėliais.
Ir visa tai, kad kuo daugiau žmonių atvyktų, kad kuo daugiau pinigėlių išleistų. Reikia pastatyti viešbučius, kad nakvotų – ilgais tamsiais vakarais daug išgertų. Gal tada skrandis įveiktų ir lašinį su cibuliu ir desertui – tą nelemtą grikinę babką. Atsileidus širdžiai, dosniai apdovanotų (eurais...?) tautiniais rūbais apsirėdžiusius giedančius vietinius. Kultūringi žmonės juos vadina autochtonais, o nelabai – aborigenais.
Apie juos ir norisi pakalbėti. Juk puikiai suprantame, kad turizmas turi vieną specifinį bruožą – pajamas generuoja geriau ar blogiau organizuotam verslui, o šiukšles (iš jų, žinoma, ir garso bei oro taršą) ir nepatogumus palieka vietiniams. Ir ne tik artimiausiems kaimynams. Paklauskit Zervynų kaimo gyventojų (net ir savaitgalinių, jie taip pat gyventojai), kaip jie vertina Ūlos baidarių arteriją?
Po kelių metų, kai Merkinės dvarvietės „Pasaulio puodų“ projektas įgaus savo veidą ir žinomumą, paklauskit tų silikatinių namelių gyventojų.
Puikiai prisimenu „Sūrininkų Namų“ Dargužiuose organizuojamų renginių sėkmę, kai užkišta kaimo gatvele nepravažiuodavo joks traktorius, nekalbant apie javų kombainą. Taip įgijau kaimyno (ir ne tik...) pyktį, kuris vaikučių renginio metu savo kieme pradėjo šaudyti kurmius. Laukiniai tie kaimiečiai. O gal mes laukiniai? Dzūkai mus vadina – užeiviais. Užėjo, bet nepraėjo, liko. Neduok dieve. Gal kaip nors pralauksim, kaip pralaukėm užeivius lenkus ir rusus...? Jei ne, tai išrūkysim, vis su ta pačia dzūkiškos pirties kadagio vanta. (Daug degtinės reikia išgerti, kad ištvertum tokius vakaro malonumus).
Dzūkai svetingi svečiams, kurie drauge traukia bendrą dainą. Kurie drauge kūrena tą nelemtą pirtį. Kurie valgo prie jų stalo tą patį kepalą duonos. Ir dalijasi savo sunkiu gyvenimu. Taip, dzūkai svetingi, bet tik svečiams, kurie nepamiršta laiku išvažiuoti.
Geriausia vystyti turizmą, kur nėra vietinių, bet ar kas važiuos pas mus? Važiuos tie, kurie anksčiau važiuodavo į Turkijos, Egipto ar Tuniso paplūdimius.
Tai kaip čia bus su tuo turizmu?
Valdas,
2020-07-25
RSS Feed
