Dalijimosi savaitė, mėnuo, o gal visada?
Vis tie sūriai. Prisiminimai nuvinguriavo į „Mano guru“ kavinę Vilniuje, kur prieš kelerius metus kiekvieną sekmadienį vykdavo nei šis nei tas – Sūrių turgus. Keli suvargę, bet besišypsantys sūrininkai pagarbiai kraudavome ant kavos staliukų savo brangenybes (nuo žodžio „brangu“) ir laukdavome beprabundančių ar iš rytinių mišių grįžtančių vilniečių.
Vienas jų – mūsų pasaulį jau palikęs Romas S. Jis ne tik sūrius pirkdavo, bet ir mielai mus vaišindavo kavos puodeliu, vis kviesdamas pasidalinti sūrininkystės kasdienybe. Ačiū jam už tai. Dalintis – tai lengvinti rūpesčių naštą ir didinti džiaugsmą.
Vieną rytmetį Romui S. beperkant mūsų prabangiausią, t. y. brangiausią, sūrį „Ožkos bandą“, prisigretino dideliu dredų kuodu pasipuošęs, plastmasiniame maiše visą savo mantą ant pečių užsimetęs dar jaunas žmogus.
„Aš noriu šito sūrio...“ – nusukęs žvilgsnį į šoną sumurmėjo.
Romas besišypsodamas plačiu mostu jam ištiesė gerą puskilogramį sūrio.
Aš nežinau, ką daryti. Vėl atpjauti to sūrio Romui, o gal duoti kokį mažesnį ir pigesnį gabalą mūsų nelauktam svečiui? Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad tai Romo bendruomenės narys, jie šalia gyvena. Romas erdviame bute, o jis dar erdvesnėje gatvėje.
Kurį laiką jaunuolis (apgailestauju, kad pamiršau vardą...) vis ateidavo su mumis pasilabinti, kartais tik pabarbandeavo į kavinės langą – žinodavau, kad reikia išnešti sūrio.
Kita, su sūriu susijusi istorija ne mažiau keista. Praeitos vasaros rytmetį beprekiaujant Tymo turguje prisistatė pusamžė, prancūziškai kalbanti moteris. Sako – važiuoju su savo Camping Car per Europą, galvoju, kur čia man sustoti nakvynei?
„Tai gal nėra problemų – važiuokit pas mus į sodybą, šalia yra miškelis, duosim sūrio – neprapulsit...“ – pasiūliau.
Grįžęs iš turgaus ir pavakariop pamatęs į kiemą sukantį autobusėlį prisiminiau, kad esu kažką nepataisomo padaręs. Rasa kraipo galvą ir nesupranta, kas čia darosi, o Izabel jau labinasi apsikabindama. Ma destination est votre joie – atrodo, taip buvo užrašyta ant autobusėlio ir pripiešta visokių linksmų paveikslėlių. Iš jo dar išlipa lietuvaitė mergina su Latvijos rusu – pasirodo, ant Varšuvos kelio tranzuoja į Vokietiją. Ten nori apsigyventi. Ką gi, pažinsimės ir bandysime suprasti Isabelle (https://www.facebook.com/IsabelleAlexandrine), gyvenančią Šveicarijoje, buvusią karo žurnalistę, išsileidusią po Europą ieškoti kitų žmonių džiaugsmo. Su viltimi juo pasidalinti su kitais, ir tokiu būdu visą Europą padaryti džiaugsmingą. Na gal ne visą, bet bent jau tą Europą, kuri iš ankstyvo ryto (tiesa, dabar tik nuo 10...) renkasi prie kaimo krautuvės.
Bevakarojant su sūriu pripasakojo ji mums labai daug ir prieš atsisveikindama miegoti paklausė – o kur gi jūsų džiaugsmas? Kas yra jūsų džiaugsmas? Laukė įspūdžių pilna bemiegė naktis vis beieškant atsakymo. Pusryčiaudami ir meilę minėjom, ir ožkas, ir sūrį. Atsisveikinant dovanų gavom mažą žibintą, kurį pakabinom ant balkio ir jis mums švietė vis primindamas keistą viešnią ir dar keistesnius jos klausimus. Atsakymų dar ieškau.
Praėjusio pirmadienio popietę mūsų kieman įsuko penkios toli gražu ne prasčiausios mašinos. Atvažiavo „Vadovų klubas“. Molio lipdymas ir Dalytės sūrių ragavimas Dargužių amatų centre ir štai jie pas mus. Trumpas vizitas į sūrinę ir tiesmukiškas klausimas – kaip gimė Lauknešėlių projektas? Visą valandą teko aiškinti, kad ir ožiukai gimsta savaime. Tereikia, kad kažkas pasėtų sėklą į pasiruošusią aplinką. Dar reikia išlaukti – ožiuko 5 mėnesius. Lauknešėlių įgyvendinimui – gal ir visus 10 metų.
Reikia savitarpio pasitikėjimo, reikia ir solidarumo – tai beveik pamiršti žodžiai mūsų nuasmenintame globaliame verslo pasaulyje. Reikia išmokti dalintis. Šį žodį radau atsisveikinant dovanų gautoje Klaus Schwab „Ketvirtoji pramonės revoliucija“. Dalijimosi ekonomika jau prie mūsų durų. Kaip ta giltinė stovi su dalgiu. Cituoju: „Uber didžiausia pavežėjimo paslaugų įmonė pasaulyje – neturi nei vieno automobilio. AirBnB didžiausia apgyvendinimo paslaugų įmonė pasaulyje neturi jokio nekilnojamojo turto.“
O taip, supratau: „Skrajojantis sūrių baras“ taps mažiausia pasaulyje sūrio valgymo paslaugų ir tūso įmone, neturinčia nei vieno restorano. Startuojam rugpjūčio 15 d. „Simpatija“ viešbutyje, Druskininkuose. Būtinai ateikite! Prie įėjimo dalinsimės kaukėmis. Išeinantys atiduos įeinantiems ir pan.
Prieš rašant šį dienoraščio įrašą galvojau apie dalijimąsi sūriu. Prisimindamas plačią Romo S. šypseną ir ištiestą sūrį, šią savaitę noriu pakviesti visus Lauknešėlių valgytojus Nepažįstamajam (-ai) padovanoti sūrelį. Ir jei tai suteiks džiaugsmo, pasidalinti juo.
Aš į Jūsų užsakytą Lauknešėlį įdėsiu papildomą sūrelį ir paprašysiu... nežinau, gal Dovana, gal Šypsena? O gal tiesiog Sūris.
Draugiškai Valdas,
2020-08-01
Vis tie sūriai. Prisiminimai nuvinguriavo į „Mano guru“ kavinę Vilniuje, kur prieš kelerius metus kiekvieną sekmadienį vykdavo nei šis nei tas – Sūrių turgus. Keli suvargę, bet besišypsantys sūrininkai pagarbiai kraudavome ant kavos staliukų savo brangenybes (nuo žodžio „brangu“) ir laukdavome beprabundančių ar iš rytinių mišių grįžtančių vilniečių.
Vienas jų – mūsų pasaulį jau palikęs Romas S. Jis ne tik sūrius pirkdavo, bet ir mielai mus vaišindavo kavos puodeliu, vis kviesdamas pasidalinti sūrininkystės kasdienybe. Ačiū jam už tai. Dalintis – tai lengvinti rūpesčių naštą ir didinti džiaugsmą.
Vieną rytmetį Romui S. beperkant mūsų prabangiausią, t. y. brangiausią, sūrį „Ožkos bandą“, prisigretino dideliu dredų kuodu pasipuošęs, plastmasiniame maiše visą savo mantą ant pečių užsimetęs dar jaunas žmogus.
„Aš noriu šito sūrio...“ – nusukęs žvilgsnį į šoną sumurmėjo.
Romas besišypsodamas plačiu mostu jam ištiesė gerą puskilogramį sūrio.
Aš nežinau, ką daryti. Vėl atpjauti to sūrio Romui, o gal duoti kokį mažesnį ir pigesnį gabalą mūsų nelauktam svečiui? Tik po kažkiek laiko sužinojau, kad tai Romo bendruomenės narys, jie šalia gyvena. Romas erdviame bute, o jis dar erdvesnėje gatvėje.
Kurį laiką jaunuolis (apgailestauju, kad pamiršau vardą...) vis ateidavo su mumis pasilabinti, kartais tik pabarbandeavo į kavinės langą – žinodavau, kad reikia išnešti sūrio.
Kita, su sūriu susijusi istorija ne mažiau keista. Praeitos vasaros rytmetį beprekiaujant Tymo turguje prisistatė pusamžė, prancūziškai kalbanti moteris. Sako – važiuoju su savo Camping Car per Europą, galvoju, kur čia man sustoti nakvynei?
„Tai gal nėra problemų – važiuokit pas mus į sodybą, šalia yra miškelis, duosim sūrio – neprapulsit...“ – pasiūliau.
Grįžęs iš turgaus ir pavakariop pamatęs į kiemą sukantį autobusėlį prisiminiau, kad esu kažką nepataisomo padaręs. Rasa kraipo galvą ir nesupranta, kas čia darosi, o Izabel jau labinasi apsikabindama. Ma destination est votre joie – atrodo, taip buvo užrašyta ant autobusėlio ir pripiešta visokių linksmų paveikslėlių. Iš jo dar išlipa lietuvaitė mergina su Latvijos rusu – pasirodo, ant Varšuvos kelio tranzuoja į Vokietiją. Ten nori apsigyventi. Ką gi, pažinsimės ir bandysime suprasti Isabelle (https://www.facebook.com/IsabelleAlexandrine), gyvenančią Šveicarijoje, buvusią karo žurnalistę, išsileidusią po Europą ieškoti kitų žmonių džiaugsmo. Su viltimi juo pasidalinti su kitais, ir tokiu būdu visą Europą padaryti džiaugsmingą. Na gal ne visą, bet bent jau tą Europą, kuri iš ankstyvo ryto (tiesa, dabar tik nuo 10...) renkasi prie kaimo krautuvės.
Bevakarojant su sūriu pripasakojo ji mums labai daug ir prieš atsisveikindama miegoti paklausė – o kur gi jūsų džiaugsmas? Kas yra jūsų džiaugsmas? Laukė įspūdžių pilna bemiegė naktis vis beieškant atsakymo. Pusryčiaudami ir meilę minėjom, ir ožkas, ir sūrį. Atsisveikinant dovanų gavom mažą žibintą, kurį pakabinom ant balkio ir jis mums švietė vis primindamas keistą viešnią ir dar keistesnius jos klausimus. Atsakymų dar ieškau.
Praėjusio pirmadienio popietę mūsų kieman įsuko penkios toli gražu ne prasčiausios mašinos. Atvažiavo „Vadovų klubas“. Molio lipdymas ir Dalytės sūrių ragavimas Dargužių amatų centre ir štai jie pas mus. Trumpas vizitas į sūrinę ir tiesmukiškas klausimas – kaip gimė Lauknešėlių projektas? Visą valandą teko aiškinti, kad ir ožiukai gimsta savaime. Tereikia, kad kažkas pasėtų sėklą į pasiruošusią aplinką. Dar reikia išlaukti – ožiuko 5 mėnesius. Lauknešėlių įgyvendinimui – gal ir visus 10 metų.
Reikia savitarpio pasitikėjimo, reikia ir solidarumo – tai beveik pamiršti žodžiai mūsų nuasmenintame globaliame verslo pasaulyje. Reikia išmokti dalintis. Šį žodį radau atsisveikinant dovanų gautoje Klaus Schwab „Ketvirtoji pramonės revoliucija“. Dalijimosi ekonomika jau prie mūsų durų. Kaip ta giltinė stovi su dalgiu. Cituoju: „Uber didžiausia pavežėjimo paslaugų įmonė pasaulyje – neturi nei vieno automobilio. AirBnB didžiausia apgyvendinimo paslaugų įmonė pasaulyje neturi jokio nekilnojamojo turto.“
O taip, supratau: „Skrajojantis sūrių baras“ taps mažiausia pasaulyje sūrio valgymo paslaugų ir tūso įmone, neturinčia nei vieno restorano. Startuojam rugpjūčio 15 d. „Simpatija“ viešbutyje, Druskininkuose. Būtinai ateikite! Prie įėjimo dalinsimės kaukėmis. Išeinantys atiduos įeinantiems ir pan.
Prieš rašant šį dienoraščio įrašą galvojau apie dalijimąsi sūriu. Prisimindamas plačią Romo S. šypseną ir ištiestą sūrį, šią savaitę noriu pakviesti visus Lauknešėlių valgytojus Nepažįstamajam (-ai) padovanoti sūrelį. Ir jei tai suteiks džiaugsmo, pasidalinti juo.
Aš į Jūsų užsakytą Lauknešėlį įdėsiu papildomą sūrelį ir paprašysiu... nežinau, gal Dovana, gal Šypsena? O gal tiesiog Sūris.
Draugiškai Valdas,
2020-08-01
RSS Feed
