O gal ir daugiau.
- vandenyje gali būti valtyje blaškomas audrų, vėjo ar įkalintas štilio...
- gali įsitempęs irkluoti iki išseks jėgos;
- gali įjungti birbiantį motorą ir įsivaizduoti nugalintis likimą;
- gali pagauti vėją ir skrieti per putojančias bangas.
Kol tėvai su draugais kažką šventė, mane jų vaikai nusivedė prie Eletrėnų marių ir įsodino į burinį laivelį. Atsimenu tik jaudulį, vandens purslus ir vėją. Tas atsiminimas lydi nuolat ir nuolat. Jau būdamas paauglys nugvelbiau „Daugų bobutės“ pasoginę maršką ir pasislėpęs siuvau burę. Irklinė gremėzdiška valtis tik krūptelėjo, marška driokstelėjo vandenin, svajonė nutolo dešimtmečiui.
„Perestroikos“ metais buvo daug magiškų žodžių – vienas iš jų man tapo „aistra“. Burlentė. Vasaros dienos praeidavo besižvalgant į medžių viršūnes – vos tik stipriau joms susvyravus – į mašiną ir prie Daugų ežero. Nesvarbu, kad pilna burna ir galva vandens, pamesti akiniai ir net apatiniai rūbai. Svarbu ir vėl atsistoti ant lentos, pakišti burę po vėju ir lėkti per baltai sūkuriuojančias bangas.
Ir vėl greitėjančiu tempu praskriejo dešimtmetis. O gal ir daugiau. Kai Rasa paklausė, kokios dovanos norėčiau gimtadienio proga, spontaniškai atsakiau – burės. Žvalgėmės į jas Trakų ežeryne, žiūrėjau youtube. Trakuose pasiplaukiojimas su kepurėtu kapitonu, vestuvine suknele ir putokšlio buteliu, o youtube – vartosi vėjyje akrobatai. Daugų ežere dar išbandžiau Kęsto guminę valtį su motoru. Nuostabią vasaros savaitgalio dieną nepamačiau nei vienos burės. Tai buvo tylaus apsisprendimo diena.
Skambinu Reginai su Kęstu į Daugus, sakau – iš Klaipėdos priekaboje išvažiavo laivelis, galime jį sutverti pas jus kieme?. Draugai mandagūs, nesako ne. Ir štai viduryje išpuoselėtos vejos, ant mažo tvenkinio kranto stovi burėmis pasipuošęs katamaranas Hobie Cat. Buriuotojas Irmantas apsikabinęs graudinasi, atsisveikina. Gal su geriausiu draugu, gal su gyvenimo svajone.
Pirmosios nuotraukos ir klausimas Reginos akyse. Visiškai netikėtai į gyvenimą įsiveržė burės. Kažką tai reiška.
Tradiciškai laivelį pagerbėm su šampano taure, pavadinom mano mūzos Rasos vardu. „Daugų burės – ką jums tai sako?“ – paklausiau būrelio draugų.
Ir pagaliau buriuotojų klubas – „Daugų burės“.
Šią žiemą pakviesime į Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnaziją – buriuotojų būrelio mokymus. O 2021 vasarą startuos su burėmis Daugų ežere. Tikiuosi, ir aš į vieną skriesiu įsikibęs.
Draugiškai Valdas,
2020-09-14
- vandenyje gali būti valtyje blaškomas audrų, vėjo ar įkalintas štilio...
- gali įsitempęs irkluoti iki išseks jėgos;
- gali įjungti birbiantį motorą ir įsivaizduoti nugalintis likimą;
- gali pagauti vėją ir skrieti per putojančias bangas.
Kol tėvai su draugais kažką šventė, mane jų vaikai nusivedė prie Eletrėnų marių ir įsodino į burinį laivelį. Atsimenu tik jaudulį, vandens purslus ir vėją. Tas atsiminimas lydi nuolat ir nuolat. Jau būdamas paauglys nugvelbiau „Daugų bobutės“ pasoginę maršką ir pasislėpęs siuvau burę. Irklinė gremėzdiška valtis tik krūptelėjo, marška driokstelėjo vandenin, svajonė nutolo dešimtmečiui.
„Perestroikos“ metais buvo daug magiškų žodžių – vienas iš jų man tapo „aistra“. Burlentė. Vasaros dienos praeidavo besižvalgant į medžių viršūnes – vos tik stipriau joms susvyravus – į mašiną ir prie Daugų ežero. Nesvarbu, kad pilna burna ir galva vandens, pamesti akiniai ir net apatiniai rūbai. Svarbu ir vėl atsistoti ant lentos, pakišti burę po vėju ir lėkti per baltai sūkuriuojančias bangas.
Ir vėl greitėjančiu tempu praskriejo dešimtmetis. O gal ir daugiau. Kai Rasa paklausė, kokios dovanos norėčiau gimtadienio proga, spontaniškai atsakiau – burės. Žvalgėmės į jas Trakų ežeryne, žiūrėjau youtube. Trakuose pasiplaukiojimas su kepurėtu kapitonu, vestuvine suknele ir putokšlio buteliu, o youtube – vartosi vėjyje akrobatai. Daugų ežere dar išbandžiau Kęsto guminę valtį su motoru. Nuostabią vasaros savaitgalio dieną nepamačiau nei vienos burės. Tai buvo tylaus apsisprendimo diena.
Skambinu Reginai su Kęstu į Daugus, sakau – iš Klaipėdos priekaboje išvažiavo laivelis, galime jį sutverti pas jus kieme?. Draugai mandagūs, nesako ne. Ir štai viduryje išpuoselėtos vejos, ant mažo tvenkinio kranto stovi burėmis pasipuošęs katamaranas Hobie Cat. Buriuotojas Irmantas apsikabinęs graudinasi, atsisveikina. Gal su geriausiu draugu, gal su gyvenimo svajone.
Pirmosios nuotraukos ir klausimas Reginos akyse. Visiškai netikėtai į gyvenimą įsiveržė burės. Kažką tai reiška.
Tradiciškai laivelį pagerbėm su šampano taure, pavadinom mano mūzos Rasos vardu. „Daugų burės – ką jums tai sako?“ – paklausiau būrelio draugų.
- Daugai buriasi. Būriuojasi. Kažkam ruošiasi.
- Daugų buriukės – avytės ir ožkytės.
- Irklentės ir nardymas.
- Baidarės ir kanojos.
- Ateities ir verslo burės.
Ir pagaliau buriuotojų klubas – „Daugų burės“.
Šią žiemą pakviesime į Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnaziją – buriuotojų būrelio mokymus. O 2021 vasarą startuos su burėmis Daugų ežere. Tikiuosi, ir aš į vieną skriesiu įsikibęs.
Draugiškai Valdas,
2020-09-14
 |  |
 |  |
RSS Feed
