Šią savaitę paskyriau nuotoliniam (anksčiau sakydavo neakivaizdžiam) bendravimui su filosofu savamoksliu ir žemdirbiu, agroekologijos įprasmintoju Pierre Rabhi.
Pierre Rabhi – kilęs iš Alžyro ir nuo 5 metų visą gyvenimą praleidęs Prancūzijoje jau vaikystėje pateko į dviejų pasaulių sandūrą, t. y. gyvenimas dykumos oazės mikro bendruomenėje, musulmoniškas tikėjimas ir staiga užgriuvęs vakarų civilizacijos pasaulis su krikščioniškuoju pragmatizmu. Filosofijos studijos, darbas Paryžiaus pramonėje atvedė prie daržovių lysvės, kurioje žmona Michel išperėjo 5 vaikus. Juos maitino ožkų pienu. Ožkų pieno sūrius mainė į druską ir duoną, taip pat į instrumentus, kuriais muzikavo vaikai.
Mano pamėgtas Edgar Morin sakė – nori ar nenori, bet yra gyvenimo proza, valgyt tai norisi, yra ir gyvenimo poezija. Pierre Rabhi gyvenime atradau neįtikėtinai daug poezijos. Neįtikėtinai daug grožio, gerėjimosi pasauliu ir harmoningo, prasmingo širdžiai mielo darbo.
Gal tikrai reikia rankas panardinti į žemę, pamatyti dygstantį augalą, pamelžti ožką ar karvę ir atsigerti šilto pieno, kad suprastumei, kokį gėrį atėmė iš mūsų progresas?
Gyvenimo prozos ir poezijos santykį gražiai iliustruoja Pierre Rabhi dažnai pasakojamas atsitikimas. Drauge su kaimynu pjaudami malkas namų židiniui, vakarėjant dienai Pierre pamatė nuostabų reginį – besileidžianti saulė apšvietė didingo medžio šakas, šviesos aureolė sudievino medžio grožį. Pierre kumštelėjo savo kaimyną, žiūrėk! „O taip, beveik 10 kietmetrių malkų“ – atsakė susižavėjęs kaimynas.
Taip ir savo kūrybiškumą galime nukreipti didinti malkų kietmetrių skaičiui, taip greitindami technologinį mokslo progresą, bet galime kurti ar atkurti grožį, galime puoselėti meilę.
2021-01-15, Valdas Kavaliauskas
Ankstesnis gėrėjimasis diena ir „šviečiančiais“ žmonėmis
Man patinka geltona spalva
2016-05-11
Diena prasidėjo nuo sūrių brandyklos šaldytuvo įsijungimo. Ankstyvą ir saulėtą rytmetį geltonas saulės spindulys pro mažą plyšelį sugebėjo apšviesti temperatūros matuoklį. Pasiuntė šilumos pliūpsnį, suveikė elektronika ir mieguistas sūrininkas jau negali sustabdyti savo minčių. Galvoje užstrigo žodis „elektra“. Gūdžiais tarybiniais laikais ekonominį išsivystymą vertino pagal elektros naudojimą. Jei neklystu, tai Lietuva pirmavo lyginant su kitomis broliškomis respublikomis. O kaipgi balanos gadynėje skaičiavo, iš ko mokesčių daugiau surinkti? Mužikų krašte skaičiuodavo, kiek troba turi langų. Kai pažiūri dabar į senovines dzūkelių trobas, tai supranti, kad mokesčių jie tikrai nedaug mokėjo. O elektros dabar sunaudojam daug. Kas mėnesį sumokam tris ir daugiau šimtų eurų. Gal labai modernūs esame? Vargu – pasakytų barzdą užsiauginęs ekologistas.
Gana sapalioti, laikas keltis pas ožkas ir melžti. Rytinis espresso puodelis sustato į vėžes užkaitusią galvą. Išėjus į lauką akys apraibsta nuo rytmečio šviesos, išsibarsčiusios ant ryškiai geltonos tvoros. Nuo šypsenos raukšlės susipina ne tik apie burną, bet ir apie akis. Ar žinote, kaip dieną atskirti kaimietį nuo miestiečio? Nagi pagal akinius. Ne pagal akinių eleganciją ir kainą, bet pagal stiklų tamsumą. Miestiečio nuo kompo išsausėjusios akys tiesiog paniškai bijo saulės, tad kuo tamsesni akiniai, tuo ilgiau nematęs natūralios šviesos, dažnai išbalusio veido miestietis. O man patinka geltona ryški šviesa.
Po rytinių darbų ateina verslo pusryčių metas. Tradiciškai kaimynkos Dalytės kiaušinis, kartais vienas, kartais ir visi trys – priklauso nuo to, kokie darbai laukia. Šiandieninės diskusijos objektas – kiaušinio trynio geltonumas. Pagal tai aptariam, kokie buvo šios savaitės orai, kiek dažnai vištos lakiojo po kiemą, ar jau išdygusi žolė? Šiandien kiaušinis pilnas saulės spindulių. Tai jaučiame ir gomuriu, kuris maloninamas įvairialypiais skoniais. Man patinka geltona spalva.
Ožkų reiškiamas nepasitenkinimas mane skubina leistis į ganyklas. Gerai. Jau keliaujam, tik uždarysim vieną apšlubusią Stirną, nes dabar nuolat judėsime iki ganyklų, jose taip pat nesustosime, ir grįžti reikės prieš pačius pietus. Pievos mus pasitinka geltona jūra. Šiemet pienės sužydėjo žymiai anksčiau nei sodai. Net ir kriaušės dar tik skleidžia lapus. Ganydamas nepaskubėsi ir interneto nepažiūrėsi. Mano „Nokios“ ekranas saulės šviesoje beviltiškai juodas. Užtat ir patinka geltona saulės šviesa.
Prisiminiau naktį matytą didelį geltoną mėnulį. Šaltas jis atrodė. Gal dėl to, kad jis visai ne geltonas, o tik atspindintis saulės šviesą.
Na va, pagaliau supratau, kad yra šviečiantys ir šviesą atspindintys. Mėnulis ir tvora – atspindi šviesą. Pienė ir kiaušinis – šviečia. Kuo kietesnis, uždaresnis apvalkalas – tuo labiau atspindi, bet nešviečia. Lygiai taip pat ir žmonėse. Prisiminiau situaciją, kai buvau klausinėjamas, o kodėl Dargužiuose apsigyvenote? Juokdamasis automatiškai atsakydavau – tai mažiausiai nuo Vilniaus nutolęs kaimas, kuriame nėra nei vieno lenko. Be reikalo juokiausi – papuoliau į kaimą, kuriame šimto penkiasdešimties kiemų gyvenvietėje vyrauja tik penkios pavardės, nors pravardžių galybė. Kaimynai su pasididžiavimu paaiškino, kad dargužiškiai į savo kaimą nepriimdavo žentų, kraujo atšviežinimui veždavosi tik nuolankias marčias. Visą ilgą Rusijos imperijos ir lenkmečio laiką saugojo savo kalbą ir tikėjimą. Puiku, džiaugiuosi ilgamete istorija ir aš, bet kaip man gyventi šiame kaime?
Gyvenimas prasidėjo nuo to, kad gavau pravardę – Prancūzas. Gal dėl to, kad mūsų kieme dažnai skambėdavo svetima kalba? Nors pravardės gimsta ne pagal logiką – iracionaliai. Vėliau iš Europos išgirdome žodį „daugiakultūriškumas“. Tikėdamas, kad viskas, kas ateina iš Europos yra gerai, pradėjau tai įgyvendinti su ožkomis. Vietinės veislės autochtonės du metus kergiamos su čekų baltuoju, du metus – šveicarų zaanenu ir du metus prancūzų alpinu. Ir taip toliau, jokio kraujo grynumo, jokios veislės stabilumo. Rasonacizmui – ne. Ir ką jūs pasakysit? Rezultatas pranoko lūkesčius – atsako postmodernusis mičiurinietis.
Kaimo kultūrinis kiautas sueižėjo, kai draugai (ir vėl prancūzai) į kaimo šventę atsivežė grupę juodaodžių, kurie, matyt, instinktyviai siekdami daugiakultūriškumo mielai fotografavosi su kaimo merginom, o vakare užkilę į sceną afrikietiškais ritmais sudainavo „o mama, kaip aš tavęs ilgiuosi“. Žodžiai prancūziški, bet refrenas „mama“ grynai lietuviškas. Atlyžo sugrudusios kaimo moteriškių širdys – pasirodo ir juodukai turi mamas ir dar ilgisi jų. Nuo to momento kaimas prarado atspindintį švytėjimą, per plyšius į vidų skverbėsi naujo gyvenimo gaivalas. Nuslopo ir kaimo Sekminių šventės, nebeatsispindi ta išorinė valdžios bendruomeniškumo skatinimo ir kitokia šviesa.
Šiais metais atsirado švytėjimas. Vis žiūrėjau, ar tai ne atšvaitas? Tikrai ne. Valio Dargužių kaimui ir jo kultūriniuose plyšiuose išaugusiam jaunimui. Man gera gyventi kaime! Truputį deklaratyvu, truputį provokatyvu, bet įdomu.
Seniūnė Vaiva sako, kad Dargužiai gerai verčiasi. Kažin per ką? Išgirdus žodį „verslas“ iš karto matau du ryškius efektyvaus verslumo pavyzdžius: valstybės įmonė Registrų centras ir šiuolaikinis LT verslo idealas Ilja Laursas. Ir vieni, ir kiti kaip žaliavą naudoją orą, viduramžiais vadintą eteriu. Tik vieni, prisidengę valstybiniu reikšmingumu, gamina (t. y. gadina ir labai brangiai) popierių, o kiti – patenkina malonumo troškulį ir greičiausiai visai nebrangiai. „Pypt“, – sako Laursas. Ir jau turi atspausdintą trimatį mėgstamo žaidimo herojų, dar kartą „pypt“ ir už keleto dienų individualaus dizaino žiedas ant piršto. Kol suregistruosim visus Lietuvos sklypelius ir šulinėlius, visas esančias malkines ir šiaip pavėsines darbo registrui užteks dešimčiai metų. Paskui jas nugriausim, užregistruosim nugriovimą, pastatysim naujas ir vėl užregistruosim. Dar dešimt metų verslo garantuota. Ilja per tą laiką pradės spausdinti trimačius spausdintuvus, kad kiekvienas galėtume atsispausdinti reikalingus ir nereikalingus daiktus.
O ką man daryti, jei nesu valstybinės monopolinės įmonės tarnautojas? Ilja išvis dirba dviese tik su spausdintuvu. Filosofas Arūnas sako – turi išplėsti verslumo sąvoką. Jau dešimt metų su Rasa plečiam. Kai klausia, kada atostogaujam, atsakom – kiekvieną dieną. Klausia, kada sunkiausia? Atsakom – kai nėra darbo, t. y. nėra pieno, nedarom sūrių. Tada bandom keliauti, pavargstam baisiai. Greičiau namo, greičiau į tvartą, pas laukiančius augintinius.
Klausia, ar valdžia gera, ar padeda? Atsakom, kad neturim valdžios. Pažįstam keletą pavargusių tarnautojų, tai mes jiems kartais padedam.
Klausia, kas jums patinka? Atsakau – man patinka šviečiantys geltona spalva.
Šios ir kitos mintys kilo svarstant, apie ką reikės kalbėti gegužės 14 d. Dargužiuose vyksiančioje diskusijoje „Man gera gyventi kaime?!“. Arūnas ir Kęstutis sufleruoja diskusijos užuomazgą: užeivių ir autochtonų sąveika, verslo sąvokos išplėtimas, kaimo gyvybės prielaidos... Gal ir pataikysiu į temą. Jei bus pakankamai šviečiančiųjų…
Pierre Rabhi – kilęs iš Alžyro ir nuo 5 metų visą gyvenimą praleidęs Prancūzijoje jau vaikystėje pateko į dviejų pasaulių sandūrą, t. y. gyvenimas dykumos oazės mikro bendruomenėje, musulmoniškas tikėjimas ir staiga užgriuvęs vakarų civilizacijos pasaulis su krikščioniškuoju pragmatizmu. Filosofijos studijos, darbas Paryžiaus pramonėje atvedė prie daržovių lysvės, kurioje žmona Michel išperėjo 5 vaikus. Juos maitino ožkų pienu. Ožkų pieno sūrius mainė į druską ir duoną, taip pat į instrumentus, kuriais muzikavo vaikai.
Mano pamėgtas Edgar Morin sakė – nori ar nenori, bet yra gyvenimo proza, valgyt tai norisi, yra ir gyvenimo poezija. Pierre Rabhi gyvenime atradau neįtikėtinai daug poezijos. Neįtikėtinai daug grožio, gerėjimosi pasauliu ir harmoningo, prasmingo širdžiai mielo darbo.
Gal tikrai reikia rankas panardinti į žemę, pamatyti dygstantį augalą, pamelžti ožką ar karvę ir atsigerti šilto pieno, kad suprastumei, kokį gėrį atėmė iš mūsų progresas?
Gyvenimo prozos ir poezijos santykį gražiai iliustruoja Pierre Rabhi dažnai pasakojamas atsitikimas. Drauge su kaimynu pjaudami malkas namų židiniui, vakarėjant dienai Pierre pamatė nuostabų reginį – besileidžianti saulė apšvietė didingo medžio šakas, šviesos aureolė sudievino medžio grožį. Pierre kumštelėjo savo kaimyną, žiūrėk! „O taip, beveik 10 kietmetrių malkų“ – atsakė susižavėjęs kaimynas.
Taip ir savo kūrybiškumą galime nukreipti didinti malkų kietmetrių skaičiui, taip greitindami technologinį mokslo progresą, bet galime kurti ar atkurti grožį, galime puoselėti meilę.
2021-01-15, Valdas Kavaliauskas
Ankstesnis gėrėjimasis diena ir „šviečiančiais“ žmonėmis
Man patinka geltona spalva
2016-05-11
Diena prasidėjo nuo sūrių brandyklos šaldytuvo įsijungimo. Ankstyvą ir saulėtą rytmetį geltonas saulės spindulys pro mažą plyšelį sugebėjo apšviesti temperatūros matuoklį. Pasiuntė šilumos pliūpsnį, suveikė elektronika ir mieguistas sūrininkas jau negali sustabdyti savo minčių. Galvoje užstrigo žodis „elektra“. Gūdžiais tarybiniais laikais ekonominį išsivystymą vertino pagal elektros naudojimą. Jei neklystu, tai Lietuva pirmavo lyginant su kitomis broliškomis respublikomis. O kaipgi balanos gadynėje skaičiavo, iš ko mokesčių daugiau surinkti? Mužikų krašte skaičiuodavo, kiek troba turi langų. Kai pažiūri dabar į senovines dzūkelių trobas, tai supranti, kad mokesčių jie tikrai nedaug mokėjo. O elektros dabar sunaudojam daug. Kas mėnesį sumokam tris ir daugiau šimtų eurų. Gal labai modernūs esame? Vargu – pasakytų barzdą užsiauginęs ekologistas.
Gana sapalioti, laikas keltis pas ožkas ir melžti. Rytinis espresso puodelis sustato į vėžes užkaitusią galvą. Išėjus į lauką akys apraibsta nuo rytmečio šviesos, išsibarsčiusios ant ryškiai geltonos tvoros. Nuo šypsenos raukšlės susipina ne tik apie burną, bet ir apie akis. Ar žinote, kaip dieną atskirti kaimietį nuo miestiečio? Nagi pagal akinius. Ne pagal akinių eleganciją ir kainą, bet pagal stiklų tamsumą. Miestiečio nuo kompo išsausėjusios akys tiesiog paniškai bijo saulės, tad kuo tamsesni akiniai, tuo ilgiau nematęs natūralios šviesos, dažnai išbalusio veido miestietis. O man patinka geltona ryški šviesa.
Po rytinių darbų ateina verslo pusryčių metas. Tradiciškai kaimynkos Dalytės kiaušinis, kartais vienas, kartais ir visi trys – priklauso nuo to, kokie darbai laukia. Šiandieninės diskusijos objektas – kiaušinio trynio geltonumas. Pagal tai aptariam, kokie buvo šios savaitės orai, kiek dažnai vištos lakiojo po kiemą, ar jau išdygusi žolė? Šiandien kiaušinis pilnas saulės spindulių. Tai jaučiame ir gomuriu, kuris maloninamas įvairialypiais skoniais. Man patinka geltona spalva.
Ožkų reiškiamas nepasitenkinimas mane skubina leistis į ganyklas. Gerai. Jau keliaujam, tik uždarysim vieną apšlubusią Stirną, nes dabar nuolat judėsime iki ganyklų, jose taip pat nesustosime, ir grįžti reikės prieš pačius pietus. Pievos mus pasitinka geltona jūra. Šiemet pienės sužydėjo žymiai anksčiau nei sodai. Net ir kriaušės dar tik skleidžia lapus. Ganydamas nepaskubėsi ir interneto nepažiūrėsi. Mano „Nokios“ ekranas saulės šviesoje beviltiškai juodas. Užtat ir patinka geltona saulės šviesa.
Prisiminiau naktį matytą didelį geltoną mėnulį. Šaltas jis atrodė. Gal dėl to, kad jis visai ne geltonas, o tik atspindintis saulės šviesą.
Na va, pagaliau supratau, kad yra šviečiantys ir šviesą atspindintys. Mėnulis ir tvora – atspindi šviesą. Pienė ir kiaušinis – šviečia. Kuo kietesnis, uždaresnis apvalkalas – tuo labiau atspindi, bet nešviečia. Lygiai taip pat ir žmonėse. Prisiminiau situaciją, kai buvau klausinėjamas, o kodėl Dargužiuose apsigyvenote? Juokdamasis automatiškai atsakydavau – tai mažiausiai nuo Vilniaus nutolęs kaimas, kuriame nėra nei vieno lenko. Be reikalo juokiausi – papuoliau į kaimą, kuriame šimto penkiasdešimties kiemų gyvenvietėje vyrauja tik penkios pavardės, nors pravardžių galybė. Kaimynai su pasididžiavimu paaiškino, kad dargužiškiai į savo kaimą nepriimdavo žentų, kraujo atšviežinimui veždavosi tik nuolankias marčias. Visą ilgą Rusijos imperijos ir lenkmečio laiką saugojo savo kalbą ir tikėjimą. Puiku, džiaugiuosi ilgamete istorija ir aš, bet kaip man gyventi šiame kaime?
Gyvenimas prasidėjo nuo to, kad gavau pravardę – Prancūzas. Gal dėl to, kad mūsų kieme dažnai skambėdavo svetima kalba? Nors pravardės gimsta ne pagal logiką – iracionaliai. Vėliau iš Europos išgirdome žodį „daugiakultūriškumas“. Tikėdamas, kad viskas, kas ateina iš Europos yra gerai, pradėjau tai įgyvendinti su ožkomis. Vietinės veislės autochtonės du metus kergiamos su čekų baltuoju, du metus – šveicarų zaanenu ir du metus prancūzų alpinu. Ir taip toliau, jokio kraujo grynumo, jokios veislės stabilumo. Rasonacizmui – ne. Ir ką jūs pasakysit? Rezultatas pranoko lūkesčius – atsako postmodernusis mičiurinietis.
Kaimo kultūrinis kiautas sueižėjo, kai draugai (ir vėl prancūzai) į kaimo šventę atsivežė grupę juodaodžių, kurie, matyt, instinktyviai siekdami daugiakultūriškumo mielai fotografavosi su kaimo merginom, o vakare užkilę į sceną afrikietiškais ritmais sudainavo „o mama, kaip aš tavęs ilgiuosi“. Žodžiai prancūziški, bet refrenas „mama“ grynai lietuviškas. Atlyžo sugrudusios kaimo moteriškių širdys – pasirodo ir juodukai turi mamas ir dar ilgisi jų. Nuo to momento kaimas prarado atspindintį švytėjimą, per plyšius į vidų skverbėsi naujo gyvenimo gaivalas. Nuslopo ir kaimo Sekminių šventės, nebeatsispindi ta išorinė valdžios bendruomeniškumo skatinimo ir kitokia šviesa.
Šiais metais atsirado švytėjimas. Vis žiūrėjau, ar tai ne atšvaitas? Tikrai ne. Valio Dargužių kaimui ir jo kultūriniuose plyšiuose išaugusiam jaunimui. Man gera gyventi kaime! Truputį deklaratyvu, truputį provokatyvu, bet įdomu.
Seniūnė Vaiva sako, kad Dargužiai gerai verčiasi. Kažin per ką? Išgirdus žodį „verslas“ iš karto matau du ryškius efektyvaus verslumo pavyzdžius: valstybės įmonė Registrų centras ir šiuolaikinis LT verslo idealas Ilja Laursas. Ir vieni, ir kiti kaip žaliavą naudoją orą, viduramžiais vadintą eteriu. Tik vieni, prisidengę valstybiniu reikšmingumu, gamina (t. y. gadina ir labai brangiai) popierių, o kiti – patenkina malonumo troškulį ir greičiausiai visai nebrangiai. „Pypt“, – sako Laursas. Ir jau turi atspausdintą trimatį mėgstamo žaidimo herojų, dar kartą „pypt“ ir už keleto dienų individualaus dizaino žiedas ant piršto. Kol suregistruosim visus Lietuvos sklypelius ir šulinėlius, visas esančias malkines ir šiaip pavėsines darbo registrui užteks dešimčiai metų. Paskui jas nugriausim, užregistruosim nugriovimą, pastatysim naujas ir vėl užregistruosim. Dar dešimt metų verslo garantuota. Ilja per tą laiką pradės spausdinti trimačius spausdintuvus, kad kiekvienas galėtume atsispausdinti reikalingus ir nereikalingus daiktus.
O ką man daryti, jei nesu valstybinės monopolinės įmonės tarnautojas? Ilja išvis dirba dviese tik su spausdintuvu. Filosofas Arūnas sako – turi išplėsti verslumo sąvoką. Jau dešimt metų su Rasa plečiam. Kai klausia, kada atostogaujam, atsakom – kiekvieną dieną. Klausia, kada sunkiausia? Atsakom – kai nėra darbo, t. y. nėra pieno, nedarom sūrių. Tada bandom keliauti, pavargstam baisiai. Greičiau namo, greičiau į tvartą, pas laukiančius augintinius.
Klausia, ar valdžia gera, ar padeda? Atsakom, kad neturim valdžios. Pažįstam keletą pavargusių tarnautojų, tai mes jiems kartais padedam.
Klausia, kas jums patinka? Atsakau – man patinka šviečiantys geltona spalva.
Šios ir kitos mintys kilo svarstant, apie ką reikės kalbėti gegužės 14 d. Dargužiuose vyksiančioje diskusijoje „Man gera gyventi kaime?!“. Arūnas ir Kęstutis sufleruoja diskusijos užuomazgą: užeivių ir autochtonų sąveika, verslo sąvokos išplėtimas, kaimo gyvybės prielaidos... Gal ir pataikysiu į temą. Jei bus pakankamai šviečiančiųjų…
RSS Feed
