„Troškimai yra Žmogaus esmė“, – Boruchas Spinoza.
Knyga „Iš vieno pasaulio į kitą“, antras skirsnis, nuo 39 iki 61 puslapio.
Susiskleidė iki žodžių:
Troškimas – Pasitenkinimas, Malonumas – Nusivylimas
Gražus lietuviškas žodis „troškulys“, dar gražesnė frazė – svaiginantis vandens troškulys.
Žmogus kaip „espece“ – rūšis neišgyventų, jei neturėtų troškimų. Valgymas ir dauginimasis – ko labiausiai trokštame. Tada ateina pasitenkinimas. Valgymo malonumas (šilta, saldu, kvepia ir t. t.) nuo pat pirmos dienos mus lydi visą gyvenimą, subrendus – dauginimosi troškimas, susijęs su pasitenkinimu, malonumu. Psichoneurologai yra identifikavę smegenų dalį, kuri, gavusi su valgymu ar dauginimusi susijusius impulsus, išskiria dopaminą – mūsų malonumo šaltinį. Norim valgyti vis dažniau, gausiau ir skaniau, norim atrodyti vis gražiau. Kiekvieną kartą, kai pajaučiam malonumą ar gyvybinių jėgų antplūdį, jaučiame pasitenkinimą. Nėra abejonių, kad pasitenkinimas yra labai svarbus žmogaus laimei. Tad pirmykščiam žmogui nelabai ko ir trūko. Šiandien, deja, ne viskas taip paprasta.
Šiandieninio gyvenimo malonumų troškulys įgavo ypatingą intensyvumą. Mes esame nuolat ir nuolat bombarduojami reklamos, žinių, socialinių tinklų, vaizdo žaidimų ir kitos informacijos, kurie skatina mūsų troškimus, kurie savo gausybėje tampa vis labiau ir greičiau patenkinami. Patiriame trumpalaikį malonumą ir vėl jau turime naują troškimo objektą. Vartojimo skatinimas paremtas troškulio skatinimu, greitu ir trumpalaikiu jo patenkinimu – trumpas malonumas, dažnai nusivylimas ir vėl naujo troškulio skatinimas.
Taip tampame savo troškimų įkaitu, kai nebepatiriame ilgalaikio džiaugsmo, nes esame nuolatinių troškimų būsenoje. Ir jei negalime patenkinti nuolat skatinamų troškimų – ateina nusivylimas.
Tai dar analizuosiu gilindamasis į Zygmunto Baumano „Likvidi meilė“ ir „Globalizacija“.
Džiaugsmas – Liūdesys, Laimė – Nelaimė
Henri Bergson džiaugsmą apibrėžia kaip pergalę kažką įvykdžius. Tai didina mūsų gyvybiškumą, galią. Mes džiaugiamės, nes didinam savo Būtį.
Nuolatinis turėjimo malonumų skatinimas mums sukelia daugybę mažų džiaugsmų. Malonumas netrunka ilgai ir priklauso nuo išorinių dirgiklių. Apibūdindamas savo gyvenimą dažnai vartoju frazę – „nenumaldomas laisvės troškimas“. Ir dažnai užduodu sau klausimą – ar aš tikrai esu laisvas nuo nuolatinių išorinių dirgiklių, socialinių paskatų, kurios man sukelia nuolatinį troškulį? Nors esame pasiekę politinę laisvę, tačiau vis tiek likome vergais, savo aistrų vergais. Mokslo-technologijų progresas išoriniais dirgikliais dar labiau išplėtė ir įtvirtino mūsų vergystę.
Tuo tarpu ilgalaikis džiaugsmas kyla iš vidaus ir nėra priklausomas nuo išorės dirgiklių. Tris amžius anksčiau prieš Froidą, Spinoza genialiai įrodė, kad mes esame nuolat įtakojami savo troškimų, norų, raginimų ir t. t.
Be troškimų žmogus negalėtų egzistuoti. Spinoza pabrėžė, kad svarbu, kokia kryptimi nukreipti mūsų troškimai. Troškimai turėtų sietis su prasme, o per prasmingumą ateina atsakingumas. Spinozos „Etika“ išaiškina, kad yra troškimai, kurie mus „augina“ ir yra troškimai, nuo kurių mes nykstam. Tad troškimai gali atvesti į džiaugsmą arba į nusivylimą.
Laimė ir ilgalaikis džiaugsmas yra susieti vienas su kitu. Laimė kyla iš vidaus, iš būties, bet ne dėl išorinių veiksnių. Dualistinių santykių pasėkoje trumpalaikis džiaugsmas (kurį dažnai įsivaizduojam kaip laimę) kyla tada, kai nugalim savo priešininką. Jei būtume monistais, ieškotume laimės iš vidaus.
2021-02-01,
Valdas Kavaliauskas
Knyga „Iš vieno pasaulio į kitą“, antras skirsnis, nuo 39 iki 61 puslapio.
Susiskleidė iki žodžių:
Troškimas – Pasitenkinimas, Malonumas – Nusivylimas
Gražus lietuviškas žodis „troškulys“, dar gražesnė frazė – svaiginantis vandens troškulys.
Žmogus kaip „espece“ – rūšis neišgyventų, jei neturėtų troškimų. Valgymas ir dauginimasis – ko labiausiai trokštame. Tada ateina pasitenkinimas. Valgymo malonumas (šilta, saldu, kvepia ir t. t.) nuo pat pirmos dienos mus lydi visą gyvenimą, subrendus – dauginimosi troškimas, susijęs su pasitenkinimu, malonumu. Psichoneurologai yra identifikavę smegenų dalį, kuri, gavusi su valgymu ar dauginimusi susijusius impulsus, išskiria dopaminą – mūsų malonumo šaltinį. Norim valgyti vis dažniau, gausiau ir skaniau, norim atrodyti vis gražiau. Kiekvieną kartą, kai pajaučiam malonumą ar gyvybinių jėgų antplūdį, jaučiame pasitenkinimą. Nėra abejonių, kad pasitenkinimas yra labai svarbus žmogaus laimei. Tad pirmykščiam žmogui nelabai ko ir trūko. Šiandien, deja, ne viskas taip paprasta.
Šiandieninio gyvenimo malonumų troškulys įgavo ypatingą intensyvumą. Mes esame nuolat ir nuolat bombarduojami reklamos, žinių, socialinių tinklų, vaizdo žaidimų ir kitos informacijos, kurie skatina mūsų troškimus, kurie savo gausybėje tampa vis labiau ir greičiau patenkinami. Patiriame trumpalaikį malonumą ir vėl jau turime naują troškimo objektą. Vartojimo skatinimas paremtas troškulio skatinimu, greitu ir trumpalaikiu jo patenkinimu – trumpas malonumas, dažnai nusivylimas ir vėl naujo troškulio skatinimas.
Taip tampame savo troškimų įkaitu, kai nebepatiriame ilgalaikio džiaugsmo, nes esame nuolatinių troškimų būsenoje. Ir jei negalime patenkinti nuolat skatinamų troškimų – ateina nusivylimas.
Tai dar analizuosiu gilindamasis į Zygmunto Baumano „Likvidi meilė“ ir „Globalizacija“.
Džiaugsmas – Liūdesys, Laimė – Nelaimė
Henri Bergson džiaugsmą apibrėžia kaip pergalę kažką įvykdžius. Tai didina mūsų gyvybiškumą, galią. Mes džiaugiamės, nes didinam savo Būtį.
Nuolatinis turėjimo malonumų skatinimas mums sukelia daugybę mažų džiaugsmų. Malonumas netrunka ilgai ir priklauso nuo išorinių dirgiklių. Apibūdindamas savo gyvenimą dažnai vartoju frazę – „nenumaldomas laisvės troškimas“. Ir dažnai užduodu sau klausimą – ar aš tikrai esu laisvas nuo nuolatinių išorinių dirgiklių, socialinių paskatų, kurios man sukelia nuolatinį troškulį? Nors esame pasiekę politinę laisvę, tačiau vis tiek likome vergais, savo aistrų vergais. Mokslo-technologijų progresas išoriniais dirgikliais dar labiau išplėtė ir įtvirtino mūsų vergystę.
Tuo tarpu ilgalaikis džiaugsmas kyla iš vidaus ir nėra priklausomas nuo išorės dirgiklių. Tris amžius anksčiau prieš Froidą, Spinoza genialiai įrodė, kad mes esame nuolat įtakojami savo troškimų, norų, raginimų ir t. t.
Be troškimų žmogus negalėtų egzistuoti. Spinoza pabrėžė, kad svarbu, kokia kryptimi nukreipti mūsų troškimai. Troškimai turėtų sietis su prasme, o per prasmingumą ateina atsakingumas. Spinozos „Etika“ išaiškina, kad yra troškimai, kurie mus „augina“ ir yra troškimai, nuo kurių mes nykstam. Tad troškimai gali atvesti į džiaugsmą arba į nusivylimą.
Laimė ir ilgalaikis džiaugsmas yra susieti vienas su kitu. Laimė kyla iš vidaus, iš būties, bet ne dėl išorinių veiksnių. Dualistinių santykių pasėkoje trumpalaikis džiaugsmas (kurį dažnai įsivaizduojam kaip laimę) kyla tada, kai nugalim savo priešininką. Jei būtume monistais, ieškotume laimės iš vidaus.
2021-02-01,
Valdas Kavaliauskas
RSS Feed
