Atrodo, viską žinome apie pinigus, ir visi patvirtins, kad kažkam jų nuolat trūksta, o kažkam niekad negana. Pirmuosius priskirčiau prie tarnaujančių, atsiduodančių svaigiems vartojimo malonumams, antrieji valdantieji – šiandien pinigai tapę valdžios šaltiniu, įrankiu ir simboliu.
Dar reikėtų nepamiršti, kad egzistuoja „nelaimėlių“ kategorija (atsiprašau, kad skamba kažkaip niekinančiai, tikrai ne tai turiu galvoje). Apie juos kaimynas Arūnas iš Radžiūnų yra pasakęs – jiems niekas neišmeldė pakankamai Dievo malonės. Jiems nuolat trūksta pinigų bent būtiniausių poreikių patenkinimui. Ir jie jų užsidirbti dėl vienų ar kitų priežasčių tiesiog negali. Taigi jie priklauso nuo aplinkinių malonės. Vadinamajame vakarietiškame pasaulyje malonės suteikimo funkciją perėmė Valstybė – arba, kitaip tariant, viešuosius pinigus administruojanti išrinkta paskirta valdžia. Socialinė rūpyba. Oi, koks gražus žodis, savyje slepiantis daugybę labai gerų norų ir labai blogų pavojų.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Skeptras
Vienas iš jų – tai pinigų ir valdžios simbiozė. Kas valdo ir dalija pinigus, tas vienaip ar kitaip stiprina savo įtaką, valdžią. Nieko nenustebins pastebėjimas, kad valdžiai, kaip ir pinigams, žmogus neturi saiko. Kai kurių Dzūkijos savivaldybių „klestėjimas“ paremtas gerai žinančių kam ir kaip dalinti pinigus.
Taigi, remdamiesi Nicolo Hulot ir Frederic Lenoir diskusija, daugiausia kalbėsime apie pinigus valdžios rankose, taip pat apie norą nugriebti iš kažkieno tą valdžios lazdą su auksiniu burbulu ant jos ir skambiai trinktelėti į akmenines grindis: „Dabar AŠ vardan visuotinės gerovės teisingai padalinsiu pinigus. Mirtis karaliui – tegyvuoja Karalius!“
Pradėkime nuo žodžio – ekonomika. Pats žodis reiškia „tausojimą“ , o ne „eikvojimą“. Terminas pirmiausia buvo vartojamas, kaip santykių tarp darbdavių ir dirbančiųjų sušvelninimui. Kad nebūtų eksploatuojamas darbininkas, kad darbo jėga, kaip dabar ją vadiname – būtų tausojama. Ekonomiškai.
Dėl žingeidumo skaitau, ką rašo Wikipedija Ekonomika – Vikipedija (wikipedia.org). Ir supratau, kad šiandieniame pasaulyje darbininkų jau nebeliko, globaliame pasaulyje mikroekonomika jau nelabai įdomi, makroekonomika – tau jau kažkas didingiau. Nesvarbu, kad tas makro tik savivaldybė su 10 tūkst. gyventojų ar monopolinė įmonė su keliolika tūkstančių darbuotojų – viskas remiasi pinigų ir valdžios simbioze.
Iki pandemijos žaidimo taisyklės valstybėje buvo kaip ir aiškios:
Verslas siekia kuo daugiau pelno. Tai aiškiai parašyta ir įstatuose – pelno siekiančios įmonės, naudodamos žmogiškuosius ir gamtinius resursus (baisūs žodžiai tapę kasdieniu ekonomisto žargonu), valstybė ar valdžia siekia kuo daugiau „išlupti“ pinigų iš tų lupikų (t. y. verslininkų) ir kuo teisingiau perdalinti viešiesiems visuomenės poreikiams. Jei be emocijų analizuotume lietuviškos gerovės valstybės viziją, tai rastume seną ir nuvalkiotą populisto idėją – aš geras, paimsiu iš negero ir gerai padalinsiu. Ačiū. Būsime dėkingi ir ilgiems metams šlovinsime gerą „batiušką“. Jau turime du „batiuškas“ kaimynus, matyt, norime ir pas save turėti?
Pandemija viską (net ir ekonomiką) apvertė aukštyn kojomis ir šiandien netgi nereikia rinkti jokių mokesčių – spausdinu, kai aptingstu, tai skolinuosi – valstybė maudosi piniguose ir dalija kam nori, kada nori ir kiek nori. Pasaulio verslo monstrai – GAFA (Google, Amazon, Facebook, Apple) vis gilėjančios pasaulinės krizės metu vis labiau stiprina savo pozicijas ir per kelias dienas ar savaites uždirba papildomus vis dar trūkstamus milijardus ir niekaip nesugalvoja, kokį čia fondą įkūrus ir kam čia duoti tų keletą (kad ir šimtų) milijonų. Kad kurtų socialiai atsakingos ir besirūpinančios įmonės įvaizdį. Idėjų nedaug.
Lietuvoje mūsų prekybos monstrai ir vėl didina naujai statomų parduotuvių kiekį, laikas nuo laiko paverkdami ant valdžios peties, kad nuomininkai nemoka pinigėlių – reik ir mokesčius atidėti, gal ir šiaip paramą galima išpešti. Valdžiai smagu padėti. Kam tie mokesčiai, jei ir taip pinigų iki valios. Smulkieji paslaugų teikėjai sulindo į pogrindį. Bijo kaimynų, bijo valdžios, bet valgyti tai nori. Skamba apokaliptiškai – per krizę geriausiai gyvena finansiniai monstrai ir valstybė. Besaikiai pinigai sukuria besaikią valdžią – nelabai sunku nuspėti, kur tai veda.
Pats laikas ne kurti, bet įgyvendinti gerovės valstybę. Pražiopsosite istorinę progą, gerovės valstybės apologetai.
Tik norėtųsi, kad viešosios paslaugos egzistuotų ne tik valdžios institucijų algalapiuose. Jau tuoj bus metai, kai visų valstybinių institucijų durys uždarytos – paslaugos nuotoliniu būdu. „Su adata pyzdos neužkiši“ – dovanokit, čia ne aš, čia subartoniškis Vincas Krėvė- Mickevičius surado ir išspausdino Dzūkijos miškų proto ir iškalbos grynuolius.
Nicolas Hulot užduoda klausimą: ar nevertėtų iš įmonių įstatymo ir įstatų išmesti straipsnį apie pelno siekimą. Klausimas atrodo retorinis, bet yra istorinis. Kelti šį klausimą pinigų valdomam pasaulyje, tai tolygu Lietuvos gyventojams pasakyti, kad nuo šiol nebus ne tik privačių miškų, bet ir žemės. Čia jums Stambulo konvencijos svarstymas tik vulgarūs juokeliai.
Tad užduosime nuolat ir viskuo abejojančio filosofo klausimą – o jeigu?
Tada būtų galima išmesti iš verslo įmonių įstatymo sąvoką – pelno siekianti įmonė.
Antras retorinis klausimas, kuris rytoj taps istoriniu – ar valstybė turi būti valdoma kaip verslo įmonė?
Kokį kelią nuėjo valstybingumas ir kaip jis tapo finansų pasaulio įkaitu?
Apie tai po savaitės, pasitelkiant ne tik aplinkosaugininką Nicolą Hulot ir filosofą Frederic Lenoir, bet mano ir vėl iš naujo skaitomą Zygmunt Bauman „Globalizacija“.
2021-03-07
- Jūsų sūrininkas Valdas
Dar reikėtų nepamiršti, kad egzistuoja „nelaimėlių“ kategorija (atsiprašau, kad skamba kažkaip niekinančiai, tikrai ne tai turiu galvoje). Apie juos kaimynas Arūnas iš Radžiūnų yra pasakęs – jiems niekas neišmeldė pakankamai Dievo malonės. Jiems nuolat trūksta pinigų bent būtiniausių poreikių patenkinimui. Ir jie jų užsidirbti dėl vienų ar kitų priežasčių tiesiog negali. Taigi jie priklauso nuo aplinkinių malonės. Vadinamajame vakarietiškame pasaulyje malonės suteikimo funkciją perėmė Valstybė – arba, kitaip tariant, viešuosius pinigus administruojanti išrinkta paskirta valdžia. Socialinė rūpyba. Oi, koks gražus žodis, savyje slepiantis daugybę labai gerų norų ir labai blogų pavojų.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Skeptras
Vienas iš jų – tai pinigų ir valdžios simbiozė. Kas valdo ir dalija pinigus, tas vienaip ar kitaip stiprina savo įtaką, valdžią. Nieko nenustebins pastebėjimas, kad valdžiai, kaip ir pinigams, žmogus neturi saiko. Kai kurių Dzūkijos savivaldybių „klestėjimas“ paremtas gerai žinančių kam ir kaip dalinti pinigus.
Taigi, remdamiesi Nicolo Hulot ir Frederic Lenoir diskusija, daugiausia kalbėsime apie pinigus valdžios rankose, taip pat apie norą nugriebti iš kažkieno tą valdžios lazdą su auksiniu burbulu ant jos ir skambiai trinktelėti į akmenines grindis: „Dabar AŠ vardan visuotinės gerovės teisingai padalinsiu pinigus. Mirtis karaliui – tegyvuoja Karalius!“
Pradėkime nuo žodžio – ekonomika. Pats žodis reiškia „tausojimą“ , o ne „eikvojimą“. Terminas pirmiausia buvo vartojamas, kaip santykių tarp darbdavių ir dirbančiųjų sušvelninimui. Kad nebūtų eksploatuojamas darbininkas, kad darbo jėga, kaip dabar ją vadiname – būtų tausojama. Ekonomiškai.
Dėl žingeidumo skaitau, ką rašo Wikipedija Ekonomika – Vikipedija (wikipedia.org). Ir supratau, kad šiandieniame pasaulyje darbininkų jau nebeliko, globaliame pasaulyje mikroekonomika jau nelabai įdomi, makroekonomika – tau jau kažkas didingiau. Nesvarbu, kad tas makro tik savivaldybė su 10 tūkst. gyventojų ar monopolinė įmonė su keliolika tūkstančių darbuotojų – viskas remiasi pinigų ir valdžios simbioze.
Iki pandemijos žaidimo taisyklės valstybėje buvo kaip ir aiškios:
Verslas siekia kuo daugiau pelno. Tai aiškiai parašyta ir įstatuose – pelno siekiančios įmonės, naudodamos žmogiškuosius ir gamtinius resursus (baisūs žodžiai tapę kasdieniu ekonomisto žargonu), valstybė ar valdžia siekia kuo daugiau „išlupti“ pinigų iš tų lupikų (t. y. verslininkų) ir kuo teisingiau perdalinti viešiesiems visuomenės poreikiams. Jei be emocijų analizuotume lietuviškos gerovės valstybės viziją, tai rastume seną ir nuvalkiotą populisto idėją – aš geras, paimsiu iš negero ir gerai padalinsiu. Ačiū. Būsime dėkingi ir ilgiems metams šlovinsime gerą „batiušką“. Jau turime du „batiuškas“ kaimynus, matyt, norime ir pas save turėti?
Pandemija viską (net ir ekonomiką) apvertė aukštyn kojomis ir šiandien netgi nereikia rinkti jokių mokesčių – spausdinu, kai aptingstu, tai skolinuosi – valstybė maudosi piniguose ir dalija kam nori, kada nori ir kiek nori. Pasaulio verslo monstrai – GAFA (Google, Amazon, Facebook, Apple) vis gilėjančios pasaulinės krizės metu vis labiau stiprina savo pozicijas ir per kelias dienas ar savaites uždirba papildomus vis dar trūkstamus milijardus ir niekaip nesugalvoja, kokį čia fondą įkūrus ir kam čia duoti tų keletą (kad ir šimtų) milijonų. Kad kurtų socialiai atsakingos ir besirūpinančios įmonės įvaizdį. Idėjų nedaug.
Lietuvoje mūsų prekybos monstrai ir vėl didina naujai statomų parduotuvių kiekį, laikas nuo laiko paverkdami ant valdžios peties, kad nuomininkai nemoka pinigėlių – reik ir mokesčius atidėti, gal ir šiaip paramą galima išpešti. Valdžiai smagu padėti. Kam tie mokesčiai, jei ir taip pinigų iki valios. Smulkieji paslaugų teikėjai sulindo į pogrindį. Bijo kaimynų, bijo valdžios, bet valgyti tai nori. Skamba apokaliptiškai – per krizę geriausiai gyvena finansiniai monstrai ir valstybė. Besaikiai pinigai sukuria besaikią valdžią – nelabai sunku nuspėti, kur tai veda.
Pats laikas ne kurti, bet įgyvendinti gerovės valstybę. Pražiopsosite istorinę progą, gerovės valstybės apologetai.
Tik norėtųsi, kad viešosios paslaugos egzistuotų ne tik valdžios institucijų algalapiuose. Jau tuoj bus metai, kai visų valstybinių institucijų durys uždarytos – paslaugos nuotoliniu būdu. „Su adata pyzdos neužkiši“ – dovanokit, čia ne aš, čia subartoniškis Vincas Krėvė- Mickevičius surado ir išspausdino Dzūkijos miškų proto ir iškalbos grynuolius.
Nicolas Hulot užduoda klausimą: ar nevertėtų iš įmonių įstatymo ir įstatų išmesti straipsnį apie pelno siekimą. Klausimas atrodo retorinis, bet yra istorinis. Kelti šį klausimą pinigų valdomam pasaulyje, tai tolygu Lietuvos gyventojams pasakyti, kad nuo šiol nebus ne tik privačių miškų, bet ir žemės. Čia jums Stambulo konvencijos svarstymas tik vulgarūs juokeliai.
Tad užduosime nuolat ir viskuo abejojančio filosofo klausimą – o jeigu?
- O jeigu susitaikytum su mintim, kad uždirbi tada, kai dirbi?
- O jeigu susitaikytum su nelinksma mintimi, kad kada nors tikrai mirsi?
- O jeigu suprastum, kad jei pajamos viršija išlaidas, t. y. kišenėje visąlaik yra šlamančių (tai tais senoviniais laikais, kai pinigai maloniai šlamėdavo), tai jie uždirbti visų drauge ir turėtų būti išleisti bendriems visų poreikiams?
- O jeigu suprastum, kad teritorijos, bendruomenės, kurioje gyveni, gerbūvis ir ateitis priklauso nuo tavęs, nuo visų čia gyvenančių ir atvykstančių?
- Galų gale, jei suprastum, kad tavo gyvenimo kokybė tai ne kažkieno tau žadama gerovės valstybė, bet tavo ir kaimynų gerovė?
Tada būtų galima išmesti iš verslo įmonių įstatymo sąvoką – pelno siekianti įmonė.
Antras retorinis klausimas, kuris rytoj taps istoriniu – ar valstybė turi būti valdoma kaip verslo įmonė?
Kokį kelią nuėjo valstybingumas ir kaip jis tapo finansų pasaulio įkaitu?
Apie tai po savaitės, pasitelkiant ne tik aplinkosaugininką Nicolą Hulot ir filosofą Frederic Lenoir, bet mano ir vėl iš naujo skaitomą Zygmunt Bauman „Globalizacija“.
2021-03-07
- Jūsų sūrininkas Valdas
RSS Feed
