Net ir Vikipedija neduoda apčiuopiamesnio atsakymo, kas yra ofšoras. Kalba apie lengvatinio apmokestinimo įmones.
Šiandien apie ofšorą ir griūvantį valstybingumą iš Bruno Latour 2019 metų paskaitos perspektyvos.
Bruno Latour - Où atterrir ? : Comment s'orienter en politique - YouTube
Ši paskaita remiasi Bruno Latour knyga „Ou atterir? – kur nusileisti ar kur įsižeminti?“ Où atterrir ? - Bruno LATOUR - Éditions La Découverte (editionsladecouverte.fr).
Pirmiausia apie mūsų pasaulio turtingiausiuosius. Įvairūs šaltiniai sako, kad 1 procentas turtingiausiųjų valdo daugiau kaip 50 procentų mūsų planetos turto. Net per pasaulinę pandemijos krizę jie nuolat turtėja, tad situacija nuolat keičiasi.
Remdamiesi Zygmunt Bauman analize, prieš tai daug kalbėjome apie globalizaciją ir nacionalinių valstybių žlugimą. Šiandien į globalizaciją pažvelgsim, kaip į praeities fenomeną, kurį keičia ofšoro fenomenas.
Jei pažiūrėti atgal, tai globalizacija buvo teigiamas projektas – buvo bandoma įvesti vienodas žaidimo, t. y. prekybos ir laisvo pinigų judėjimo taisykles. Tai noras suvienyti pasaulį – kad ir kokia man nepatinkančia vartojimo prasme. Tuo pačiu kaip atgyvena nyko nacionalinių valstybių funkcijos, kaip tiksliai išsireiškė Zygmunt Bauman – joms patikėta viešosios tvarkos apsaugos funkcijos ir prekybos / gamybos / pinigų judėjimo aptarnavimo funkcijos.
Šiandien pasaulio galingieji suprato, kad šioje žemėje neįmanoma visiems sukurti rojaus. Paprasčiausiai tam nebėra (arba tuojau nebeliks) nei pakankamai gamtos resursų, vietos, ir dėl klimato kaitos, elementarių gyvenimo sąlygų.
Trumpo preziduojama Amerika aiškiai pasakė – mums visiškai nusispjauti į jūsų problemas „first America!“. Klimato kaitos problemos – tai ne mūsų rūpestis. Mes išgyvensime ir be jūsų. Taip Amerika paskelbė globalizacijos eros pabaigą.
Pasaulio galingieji pereina į ofšorą. Nukerta visus saitus su išore ir rūpinasi tik savo ateitimi. Turint galvoje, kad jų yra tik saujelė, vos 1 procentas, tai jiems visiškai nesunku taip padaryti.
Kaip jau visuotinai žinoma, kad visos „mados“ ateina iš Amerikos, tai nenuostabu, kad ir mes paskubomis bėgame paskui. Labai nesunku ofšorizmo (viešoje kalboje tai dažnai vadinama „burbulais“) daigus matyti kasdieniame gyvenime. Galų gale ir pandemija mus uždarė į burbulus.
Vieni pereina į kultūrinį ofšorą, kiti – socialinį, o ekonominis ofšoras nors ir neviešinamas , bet visuotinai paplitęs. Paprastai (o ir banaliai) tai vadinama – socialinė nelygybė.
Bet grįžkime prie Bruno LATOUR. Jis mano, kad nacionalinių ir netgi tautinių valstybių „atsigavimas“ susijęs su globalizacijos eros pabaiga. Žmonija tiesiog prarado iliuziją, kad vyksta bendras į gerėjančią ateitį nukreiptas projektas. Norint apsisaugoti šiame chaotiškame pasaulyje į areną vėl sugrįžta teritorinė, nacionalinė ar net tautinė suvereni valstybė – Jungtinė Karalystė, Lenkija, Vengrija, tendencijos ir apraiškos Vokietijoje, Prancūzijoje. Mes norime susikurti savo ofšorą, kiekvienas pagal savo pajėgumų ar intelekto mastelį.
Deja, yra viena didelė neišspręsta problema – negrįžtamas žemės resursų, mus supančios aplinkos nykimas. Ir aiškiai matome, kad nacionalinė valstybė nepajėgi spręsti šių problemų. Tad ir nacionalinių valstybių atgimimas – tai tik desperatiška nostalgija saugių ir ramių laikų, kaip „po mūsų nors ir tvanas“.
Bruno Latour pagarsino išskridusio lėktuvo metaforą:
„Su mažesnėmis ar didesnėmis iliuzijomis mes visi drauge išskridome į bendrą tikslą – globalų pasaulį, deja, lėktuvo kapitonas skrydžio metu pranešė: apgailestaujame – mūsų skrydžio tikslo nebeliko, turim apsisukti ir skristi atgal. Atsidusom, ką bedarysi? Po kiek laiko lėktuvo kapitonas ir vėl kreipiasi į skrydžio dalyvius – mes nebeturime, kur nusileisti. Nėra to gyvenimo, kurs buvo anksčiau.“
Tad mūsų dabartinį gyvenimą galima būtų pavadinti nuolatiniu skydžiu neturint, nežinant, kur nusileisti, ir mes nuolankiai stebime pasaulį pro lėktuvo iliuminatorių/langą.
Klausimas – ou atterirr? Kur nusileisti? Mums visiems.
Yra keletas hipotetinių variantų – apie juos vėliau.
2021-04-03
- Jūsų sūrininkas Valdas
Šiandien apie ofšorą ir griūvantį valstybingumą iš Bruno Latour 2019 metų paskaitos perspektyvos.
Bruno Latour - Où atterrir ? : Comment s'orienter en politique - YouTube
Ši paskaita remiasi Bruno Latour knyga „Ou atterir? – kur nusileisti ar kur įsižeminti?“ Où atterrir ? - Bruno LATOUR - Éditions La Découverte (editionsladecouverte.fr).
Pirmiausia apie mūsų pasaulio turtingiausiuosius. Įvairūs šaltiniai sako, kad 1 procentas turtingiausiųjų valdo daugiau kaip 50 procentų mūsų planetos turto. Net per pasaulinę pandemijos krizę jie nuolat turtėja, tad situacija nuolat keičiasi.
Remdamiesi Zygmunt Bauman analize, prieš tai daug kalbėjome apie globalizaciją ir nacionalinių valstybių žlugimą. Šiandien į globalizaciją pažvelgsim, kaip į praeities fenomeną, kurį keičia ofšoro fenomenas.
Jei pažiūrėti atgal, tai globalizacija buvo teigiamas projektas – buvo bandoma įvesti vienodas žaidimo, t. y. prekybos ir laisvo pinigų judėjimo taisykles. Tai noras suvienyti pasaulį – kad ir kokia man nepatinkančia vartojimo prasme. Tuo pačiu kaip atgyvena nyko nacionalinių valstybių funkcijos, kaip tiksliai išsireiškė Zygmunt Bauman – joms patikėta viešosios tvarkos apsaugos funkcijos ir prekybos / gamybos / pinigų judėjimo aptarnavimo funkcijos.
Šiandien pasaulio galingieji suprato, kad šioje žemėje neįmanoma visiems sukurti rojaus. Paprasčiausiai tam nebėra (arba tuojau nebeliks) nei pakankamai gamtos resursų, vietos, ir dėl klimato kaitos, elementarių gyvenimo sąlygų.
Trumpo preziduojama Amerika aiškiai pasakė – mums visiškai nusispjauti į jūsų problemas „first America!“. Klimato kaitos problemos – tai ne mūsų rūpestis. Mes išgyvensime ir be jūsų. Taip Amerika paskelbė globalizacijos eros pabaigą.
Pasaulio galingieji pereina į ofšorą. Nukerta visus saitus su išore ir rūpinasi tik savo ateitimi. Turint galvoje, kad jų yra tik saujelė, vos 1 procentas, tai jiems visiškai nesunku taip padaryti.
Kaip jau visuotinai žinoma, kad visos „mados“ ateina iš Amerikos, tai nenuostabu, kad ir mes paskubomis bėgame paskui. Labai nesunku ofšorizmo (viešoje kalboje tai dažnai vadinama „burbulais“) daigus matyti kasdieniame gyvenime. Galų gale ir pandemija mus uždarė į burbulus.
Vieni pereina į kultūrinį ofšorą, kiti – socialinį, o ekonominis ofšoras nors ir neviešinamas , bet visuotinai paplitęs. Paprastai (o ir banaliai) tai vadinama – socialinė nelygybė.
Bet grįžkime prie Bruno LATOUR. Jis mano, kad nacionalinių ir netgi tautinių valstybių „atsigavimas“ susijęs su globalizacijos eros pabaiga. Žmonija tiesiog prarado iliuziją, kad vyksta bendras į gerėjančią ateitį nukreiptas projektas. Norint apsisaugoti šiame chaotiškame pasaulyje į areną vėl sugrįžta teritorinė, nacionalinė ar net tautinė suvereni valstybė – Jungtinė Karalystė, Lenkija, Vengrija, tendencijos ir apraiškos Vokietijoje, Prancūzijoje. Mes norime susikurti savo ofšorą, kiekvienas pagal savo pajėgumų ar intelekto mastelį.
Deja, yra viena didelė neišspręsta problema – negrįžtamas žemės resursų, mus supančios aplinkos nykimas. Ir aiškiai matome, kad nacionalinė valstybė nepajėgi spręsti šių problemų. Tad ir nacionalinių valstybių atgimimas – tai tik desperatiška nostalgija saugių ir ramių laikų, kaip „po mūsų nors ir tvanas“.
Bruno Latour pagarsino išskridusio lėktuvo metaforą:
„Su mažesnėmis ar didesnėmis iliuzijomis mes visi drauge išskridome į bendrą tikslą – globalų pasaulį, deja, lėktuvo kapitonas skrydžio metu pranešė: apgailestaujame – mūsų skrydžio tikslo nebeliko, turim apsisukti ir skristi atgal. Atsidusom, ką bedarysi? Po kiek laiko lėktuvo kapitonas ir vėl kreipiasi į skrydžio dalyvius – mes nebeturime, kur nusileisti. Nėra to gyvenimo, kurs buvo anksčiau.“
Tad mūsų dabartinį gyvenimą galima būtų pavadinti nuolatiniu skydžiu neturint, nežinant, kur nusileisti, ir mes nuolankiai stebime pasaulį pro lėktuvo iliuminatorių/langą.
Klausimas – ou atterirr? Kur nusileisti? Mums visiems.
Yra keletas hipotetinių variantų – apie juos vėliau.
2021-04-03
- Jūsų sūrininkas Valdas
RSS Feed
