„Les limites du politique“ – taip skamba IV knygos „Iš vieno pasaulio į kitą“ skirsnis. Tų skirsnių iš viso IX. Tad yra visos galimybės iki metų pabaigos pabaigti šį savamokslių socialinių filosofinių studijų ciklą. Kaip ir žadėjau. Entuziazmas kartais blėsta, kartais ir vėl atgyja.
Ankstesniame tekste minėjau, kad studijuosiu valstybės (demokratijos???) neįgalumą spręsti socialinės nelygybės ir klimato kaitos klausimus.
Sąmoningai keleta savaičių nieko apie tai nekalbėjau, nes nenorėjau prisidėti prie choro prakutusių influencerių, kurie savo gana patrauklia rašliava į dulkes pradėjo trinti dabartinės vyriausybės pastangas suvaldyti, kovoti su pandemija. Kadangi iš prigimties esu pacifistas, tai netikiu, kad ši kova gali turėti sėkmingą pabaigą – stipriai nukraujuos abidvi pusės. Ir bet kokie politikai, atsidūrę šios kovos sūkuryje, tampa potencialiais savižudžiais. Kiek suprantu, savižudybės (kaip ir priklausomybių) prevencija – atviras kalbėjimas. Man patinka Šimonytė ir jos komandos atviras kalbėjimas. Man atrodo normalu, kad informacija gali keistis tris kartus per dieną. Man atrodo žmogiška sakyti – nežinau, jeigu tikrai nežinau. Ir nematau čia jokios komunikacijos problemos. Nebent kaip gerą komunikaciją vertintume demagogiją, melą ir išsisukinėjimą.
Bet nepatinka, kad nutylima, kas bus rytoj. Suprantu, kad žmogui būdinga tikėtis geresnio rytojaus ir ne šiandien geriausias laikas kalbėti apie rytdienos iššūkius. Bet jie yra. Kaip ir yra bloga vidinė nuojauta tos visuomenės kartos, kuri dar žada gyventi ilgus dešimtmečius. Kurie jau nebesvajoja kurti šviesią ateitį sau ir savo vaikams. Deja, mūsų senėjanti, vis dar išalkusi maisto, pramogų ir turto visuomenė to tiesiog negirdi, nemato. Ir tai irgi viena iš demokratijos problemų.
Bet grįžkime prie politikos ribų. Žodžio „politika“ etimologija politikos turi šaknis graikų kalboje polis – miestas (tik dabar supratau, iš ko kilęs Marijampolės pavadinimas – Marijos miestas?) Atsiradus miestams, susidarė gana didelės vieni kitų nepažįstančių žmonių grupės, kuriems iškilo tarpusavio sugyvenimo, agresijos, saugumo ir kitos problemos. Miestas pradėjo organizuotis – politinis organizavimasis. Kaip taisyklė, nuo pat pradžių miesto valdymas rėmėsi artimu santykiu su religija. Politinė valdžia susijo su religine valdžia. Žodis religija yra kilęs iš lotyniško religere – sujungti. Religija suteikė politinei valdžiai legitimumą, teisėtumą. Valdžia nuo dievo – kažkur girdėtas žodžių žaismas. Suteikiantis galią bausti, šalinti nepaklusniuosius.
Senovės Graikijoje, o po to – Romoje gimstanti demokratija įvardijo piliečius (teisingiau būtų sakyti – miestiečius, nes prancūziškai citoyenne, o angl. citizen – miestietis. Matyt Lietuvoje, kai atsirado žodis pilietis, miestų dar nebuvo – tik feodalų pilys), kurie turi teisę balsuojant spręsti miesto valdymo problemas. Bet ir tuo metu nei ne-graikai, nei moterys nebuvo laikomi miestiečiais, turinčiais balsavimo teisę. Kaip tik Romos imperijoje besivystant demokratijai atsirado krikščionybė, kuri pradžioje buvo opozicija valdžiai. Girdėtas dzūkiškas posakis „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas dievo – dievui“. Jėzaus žodžiai skamba truputėlį kitaip: „Atiduokite Cezariui, kas yra Cezario, o Dievui – kas yra Dievo“.
(Įdomu, kada ir kaip dzūkams Cezaris pavirto į ciesorių?)
Tačiau IV amžiuje iki tol mažuma buvę ir Evangelijos (ne smurtui ir valdžios, ir religijos atskyrimas) besilaikanti krikščionybė jėga ir smurtu ¡¡¡ tampa valstybės religija. Nuo to momento jau popiežius inauguruoja (suteikia dievišką valdžią) karalius ir imperatorius. Bažnyčia taip pat prisiima teisę bausti kitatikius – sveiki atvykę į baisiausius inkvizicijos laikus. Beveik tūkstantis metų prabėgo, kol valdingos krikščionybės pagrindus sudrebino mokslo atradimai. Spinozos saviraiškos laisvės idėja padėjo pagrindus naujos demokratijos pasauliui. Dar senovės Graikijoje sugyveno individualus gėris, kuris veda į asmeninę laimę ir bendrasis gėris, kuris užtikrina taiką ir harmoniją. Tačiau pirmasis neturi užgožti bendrojo gėrio. Aristotelis aiškino: jei individas ieško tik savo asmeninės laimės ir per jo egoizmą žlunga bendrasis gėris – tokį miestietį reikia pašalinti iš miesto.
Iki atsirandant vartotojų visuomenei tautinė valstybė stengėsi geriau ar blogiau užtikrinti tautos saugumą, prisilaikant tam tikrų moralės principų. Tačiau nuo XX amžiaus antrosios pusės pamatai sujudėjo. Vartotojų visuomenė ir modernusis individualizmas sukėlė ryškius prieštaravimus.
Šiandien demokratija / politika / valdžia susiduria su trimis sudėtingais klausimais:
- Narciziškas vartotojiškumas miestietį / pilietį verčia visuomenėje ieškoti tik naudos sau, negalvojant, ką jis gali duoti visuomenei, valstybei. Politika vis tebeieško kelių, kaip kurti bendrąjį gėrį.
- Išsitrynusios etinės ir moralinės bendrosios normos. Sekuliari Vakarų civilizacija praradusi bendrąsias vienijančias vertybes.
- Naujausia problema – globalizacija. Šalia individualaus egoizmo atsirado valstybių egoizmas, dominavimas. Globali ekonomika, ekologija ir technologijos prašosi bendrų žaidimo taisyklių.
Deja, mūsų tautinių valstybių XIX amžiuje susikūrusi sandara mums neleidžia susitarti, kad gyvename vienoje žemėje.
Neįgali valstybė, neįgali demokratija, neįgali valdžia – būtų netolerantiška su ja kovoti. Gal kurkime naują?
2021-05-02
- draugiškai, sūrininkas Valdas
Ankstesniame tekste minėjau, kad studijuosiu valstybės (demokratijos???) neįgalumą spręsti socialinės nelygybės ir klimato kaitos klausimus.
Sąmoningai keleta savaičių nieko apie tai nekalbėjau, nes nenorėjau prisidėti prie choro prakutusių influencerių, kurie savo gana patrauklia rašliava į dulkes pradėjo trinti dabartinės vyriausybės pastangas suvaldyti, kovoti su pandemija. Kadangi iš prigimties esu pacifistas, tai netikiu, kad ši kova gali turėti sėkmingą pabaigą – stipriai nukraujuos abidvi pusės. Ir bet kokie politikai, atsidūrę šios kovos sūkuryje, tampa potencialiais savižudžiais. Kiek suprantu, savižudybės (kaip ir priklausomybių) prevencija – atviras kalbėjimas. Man patinka Šimonytė ir jos komandos atviras kalbėjimas. Man atrodo normalu, kad informacija gali keistis tris kartus per dieną. Man atrodo žmogiška sakyti – nežinau, jeigu tikrai nežinau. Ir nematau čia jokios komunikacijos problemos. Nebent kaip gerą komunikaciją vertintume demagogiją, melą ir išsisukinėjimą.
Bet nepatinka, kad nutylima, kas bus rytoj. Suprantu, kad žmogui būdinga tikėtis geresnio rytojaus ir ne šiandien geriausias laikas kalbėti apie rytdienos iššūkius. Bet jie yra. Kaip ir yra bloga vidinė nuojauta tos visuomenės kartos, kuri dar žada gyventi ilgus dešimtmečius. Kurie jau nebesvajoja kurti šviesią ateitį sau ir savo vaikams. Deja, mūsų senėjanti, vis dar išalkusi maisto, pramogų ir turto visuomenė to tiesiog negirdi, nemato. Ir tai irgi viena iš demokratijos problemų.
Bet grįžkime prie politikos ribų. Žodžio „politika“ etimologija politikos turi šaknis graikų kalboje polis – miestas (tik dabar supratau, iš ko kilęs Marijampolės pavadinimas – Marijos miestas?) Atsiradus miestams, susidarė gana didelės vieni kitų nepažįstančių žmonių grupės, kuriems iškilo tarpusavio sugyvenimo, agresijos, saugumo ir kitos problemos. Miestas pradėjo organizuotis – politinis organizavimasis. Kaip taisyklė, nuo pat pradžių miesto valdymas rėmėsi artimu santykiu su religija. Politinė valdžia susijo su religine valdžia. Žodis religija yra kilęs iš lotyniško religere – sujungti. Religija suteikė politinei valdžiai legitimumą, teisėtumą. Valdžia nuo dievo – kažkur girdėtas žodžių žaismas. Suteikiantis galią bausti, šalinti nepaklusniuosius.
Senovės Graikijoje, o po to – Romoje gimstanti demokratija įvardijo piliečius (teisingiau būtų sakyti – miestiečius, nes prancūziškai citoyenne, o angl. citizen – miestietis. Matyt Lietuvoje, kai atsirado žodis pilietis, miestų dar nebuvo – tik feodalų pilys), kurie turi teisę balsuojant spręsti miesto valdymo problemas. Bet ir tuo metu nei ne-graikai, nei moterys nebuvo laikomi miestiečiais, turinčiais balsavimo teisę. Kaip tik Romos imperijoje besivystant demokratijai atsirado krikščionybė, kuri pradžioje buvo opozicija valdžiai. Girdėtas dzūkiškas posakis „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas dievo – dievui“. Jėzaus žodžiai skamba truputėlį kitaip: „Atiduokite Cezariui, kas yra Cezario, o Dievui – kas yra Dievo“.
(Įdomu, kada ir kaip dzūkams Cezaris pavirto į ciesorių?)
Tačiau IV amžiuje iki tol mažuma buvę ir Evangelijos (ne smurtui ir valdžios, ir religijos atskyrimas) besilaikanti krikščionybė jėga ir smurtu ¡¡¡ tampa valstybės religija. Nuo to momento jau popiežius inauguruoja (suteikia dievišką valdžią) karalius ir imperatorius. Bažnyčia taip pat prisiima teisę bausti kitatikius – sveiki atvykę į baisiausius inkvizicijos laikus. Beveik tūkstantis metų prabėgo, kol valdingos krikščionybės pagrindus sudrebino mokslo atradimai. Spinozos saviraiškos laisvės idėja padėjo pagrindus naujos demokratijos pasauliui. Dar senovės Graikijoje sugyveno individualus gėris, kuris veda į asmeninę laimę ir bendrasis gėris, kuris užtikrina taiką ir harmoniją. Tačiau pirmasis neturi užgožti bendrojo gėrio. Aristotelis aiškino: jei individas ieško tik savo asmeninės laimės ir per jo egoizmą žlunga bendrasis gėris – tokį miestietį reikia pašalinti iš miesto.
Iki atsirandant vartotojų visuomenei tautinė valstybė stengėsi geriau ar blogiau užtikrinti tautos saugumą, prisilaikant tam tikrų moralės principų. Tačiau nuo XX amžiaus antrosios pusės pamatai sujudėjo. Vartotojų visuomenė ir modernusis individualizmas sukėlė ryškius prieštaravimus.
Šiandien demokratija / politika / valdžia susiduria su trimis sudėtingais klausimais:
- Narciziškas vartotojiškumas miestietį / pilietį verčia visuomenėje ieškoti tik naudos sau, negalvojant, ką jis gali duoti visuomenei, valstybei. Politika vis tebeieško kelių, kaip kurti bendrąjį gėrį.
- Išsitrynusios etinės ir moralinės bendrosios normos. Sekuliari Vakarų civilizacija praradusi bendrąsias vienijančias vertybes.
- Naujausia problema – globalizacija. Šalia individualaus egoizmo atsirado valstybių egoizmas, dominavimas. Globali ekonomika, ekologija ir technologijos prašosi bendrų žaidimo taisyklių.
Deja, mūsų tautinių valstybių XIX amžiuje susikūrusi sandara mums neleidžia susitarti, kad gyvename vienoje žemėje.
Neįgali valstybė, neįgali demokratija, neįgali valdžia – būtų netolerantiška su ja kovoti. Gal kurkime naują?
2021-05-02
- draugiškai, sūrininkas Valdas
RSS Feed
