Tekstas yra iš socialinių ir filosofinių studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“. Visus įrašus galima rasti paspaudus čia.
Dar prieš prasidedant diskusijai (4) Facebook Dargužių Amatų centre, Varėnos rajoniniame laikraštyje pasirodė straipsnis – anonsas į diskusiją Neužstokite mums saulės - Giruzis.lt.
Pavadinime cituojamas graikų mąstytojas Diogenas, kurio akibrokštas Aleksandrui Makedoniečiui mums primena vieną iš esminių Antropoceno „pasiekimų“ – turto, įtakos, valdžios vertikalės statymas, vystymas mus padaro neįgaliais. Problema dar gilesnė ir tuo, kad vertikalė padaro neįgaliais ir verslo lyderius, politikus ir net valstybes. Globaliam pasaulyje įgalių lyderių skaičius nuolat mažėja, nes visąlaik rasime, kas yra didesnis, turtingesnis, įtakingesnis ir mes visi dažnai tarnaujame kažkam. Turtingųjų procentas vis traukiasi, o jų valdoma turto dalis tik didėja. Tokia matematinė lygtis tik su vos keliais nežinomaisiais galėtų atspindėti kiekvienos šalies ar vietovės hierarchijos / turto vertikalės lygį. Ir dar likusį potencialą pilietinei, mąstančiai ir atsakingai visuomenei.
Žmogaus sukurti įrankiai, mašinos, technologijos ir artėjantis dirbtinis intelektas – visa tai galima įvardinti kaip „prailgintos rankos“, kurios vystosi žymiai greičiau nei žemė planeta gali asimiliuoti. Vien dabar tik žmogaus sukurta materialybė (keliai, pastatai, mašinos lėktuvai ir t. t.) jau viršija visos žemės biosferos masę. Mes, žmonės, kurie sudarome menką dalį visos planetos bioįvairovės, savo „prailgintomis rankomis“ apraizgėme visą be išimties planetą, atimdami vietą iš kaimynų – bakterijų, augalų, gyvūnų ir t. t. Mes, žmonės, išmetam tiek atliekų, taip pat ir dujų pavidalu, kad nebelieka kuo kvėpuoti arba atmosfera tiesiog negali subalansuotai funkcionuoti, kad būtų gyvybei būtinos sąlygos. Dabar kėsinamės ir į intelektą, nematerialius dalykus.
Paguoda, kad skaitmenizavimas nepajėgus pakeisti žmogaus proto, mąstymo. Negali pakeisti ir emocijų – meilės, sąžinės, atsakomybės, rūpestingumo, grožio pajautimo. Skaičiai negali sukurti meno, puoselėti kultūros. Skaičiai negali pakeisti žmonių socialinių ryšių, kolektyvinio mąstymo ir bendruomeniško veiksmo. Gali užgožti, bet negali pakeisti.
Grįžtame prie diskusijos, kurią anksčiau įvardijau kaip praktinę seminarą studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“.
Sunku įvardinti išvadas ar rasti kažkokį bendrą vardiklį. Drauge su Žemartu svarstėme, kad kolektyviai mąstysime.... apie ką? Nagi apie verslo (maisto?) įvietinimą arba verslo atsakomybę už teritoriją. Deja, tema, matyt, tokia „futuristinė“, kad sugebėjome pakalbėti tik apie prielaidas – kaimo bendruomeninius santykius, užeivių ir autochtonų įsiklausymą ir sankirtas.
Ruošdamasis šiai diskusijai pasidžiaugiau, kad atradau priežastį, kas žlugdo dar vienur kitur užsilikusius kaimo (teritorinės) bendruomenės likučius. O gi piramidės principu funkcionuojančios asociacijos, pasivadinusios save Kaimo bendruomenėmis. Paradoksalu, kad jos patogios visiems – valdžios piramidė turi su kuo „kalbėtis“ ir aiškus įtakojimo objektas, o patys teritorijos gyventojai deleguoja, o iš tiesų permeta lūkesčius ir atsakomybę lyg ir išrinktai vietinei valdžiai, kuri neturėdama jokių resursų privalo kreiptis į valdžią, prašydami pinigų. Kurie, kaip žinome, nėra dalijami veltui. Ir taip vietoje kolektyvinio darinio – bendruomenės, mes vėl įsiliejam į priklausomybės vertikalę.
Kaimyninių kaimų aktyvūs žmonės su kartėliu dalijosi savo prisiimtos atsakomybės našta. Kai nėra bendrystės, aktyvumo... Apatiškas, o kartais net piktdžiugiškas stebėjimas iš pašalies – puikus mūsų nuolatinio nepasitenkinimo valdžia veidrodis.
Tad kas yra bendruomenė? Bendruomenė – Vikipedija (wikipedia.org). Pacituosiu – savanoriškai susibūrusi žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius. Dar kažko trūksta – bendrų vertybių ir jausmų. Aiškiausias mini bendruomenės pavyzdys – šeima, susikūrusi abipusės meilės pagrindu ir puoselėjanti ateitį – tikslą. Jeigu vertybių ir jausmų nėra, įgyvendinus bendrą tikslą, dažnai šeima išsivaikšto. Sukurti šeimą trise jau sunkiau… Dėl daugelio aplinkybių. Čia ir slepiasi bendruomeninio gyvenimo efektyvumo, trapumo, trumpalaikiškumo ir kiti aspektai. Tad dažnai siekiant rezultato kuriam paternalistinius ar maternalistinius santykius, kitaip tariant, pasitelkiam valdžios, jėgos vėzdą, kad palaikytume dirbtinį bendruomeniškumą. Kam? Tam, kad gyvenimas būtų geresnis, gražesnis – toks, koks man atrodo.
Čia ir vėl prisimenu Redo Diržio akibrokštą studijuojant Dargužių kaimo kultūrinius laukus –„geriau gyventi savo susikurtame iracionaliame pasaulyje, negu kitų primestame rojuje“.
Ir vėl grįšiu prie Diogeno – „neužstokite man saulės“. Darosi aiškiau, apie kokį pavėsį kalbame.
Analizuojant valdžios neįgalumą, šie trys Diogeno žodžiai mums nuolat primins sudėtingą pusiausvyros paiešką tarp asmeninių ir bendruomeninių interesų.
Pratęsiant bendruomeniškumo temą, norisi pakalbėti apie „kaimynystės“ reiškinį. Du įvykiai paskatino minčių šėlsmą. Diskusijos šeštadienį du Dargužių kaimynai – Dalytė ir Jonas suteikė man Kaimyno vardą. Padovanojo ant tvarto durų nupieštą ožką, ant nugaros nešančią moterį su vaikučiu. Dar nežinau, ką Jonas turėjo galvoje tapydamas, o gal nieko neturėjo? Kaimynas Petras pakalbėjo apie kaimynystę su Ukraina. Lyg tyčia į šią išplėstą kaimynystės sąvoką sekmadienį įsiterpė kaimynas „batiuška“ iš kaimyninės Baltarusijos. Savo apsėsto diktatoriaus logika kovojantis su išoriniu pasauliu.
Apimtas emocijų paraginau visus kaimynus – jeigu turite kaimyną mažaūgį putinką ar ūsuotą batiušką – sustabdykite dabar, rytoj gali būti vėlu. Nors puikiai žinau, kad lengviau paskambinti policijai ir apskųsti. Tą daro ir mūsų mėlynšvarkis narcizas, sukūręs monopolinį ryšį tarp Daukanto aikštės ir Briuselio.
Skaudžiai savo emocijas išreiškė gamtininkas Mindaugas Lapelė, būdamas Žaliųjų idėjų festivalyje / mugėje (nesuprantu, kaip dera šie žodžiai...) Daukanto aikštėje: (8) Mindaugas Lapelė | Facebook, „jautiesi net ir ne statistu, bet dekoracija“. Ir vėl ir vėl norisi kartoti – Ei jūs ten, savo aukštybėse, neužstokite mums saulės.
2021-06-06
Kaimynas Valdas
Dar prieš prasidedant diskusijai (4) Facebook Dargužių Amatų centre, Varėnos rajoniniame laikraštyje pasirodė straipsnis – anonsas į diskusiją Neužstokite mums saulės - Giruzis.lt.
Pavadinime cituojamas graikų mąstytojas Diogenas, kurio akibrokštas Aleksandrui Makedoniečiui mums primena vieną iš esminių Antropoceno „pasiekimų“ – turto, įtakos, valdžios vertikalės statymas, vystymas mus padaro neįgaliais. Problema dar gilesnė ir tuo, kad vertikalė padaro neįgaliais ir verslo lyderius, politikus ir net valstybes. Globaliam pasaulyje įgalių lyderių skaičius nuolat mažėja, nes visąlaik rasime, kas yra didesnis, turtingesnis, įtakingesnis ir mes visi dažnai tarnaujame kažkam. Turtingųjų procentas vis traukiasi, o jų valdoma turto dalis tik didėja. Tokia matematinė lygtis tik su vos keliais nežinomaisiais galėtų atspindėti kiekvienos šalies ar vietovės hierarchijos / turto vertikalės lygį. Ir dar likusį potencialą pilietinei, mąstančiai ir atsakingai visuomenei.
Žmogaus sukurti įrankiai, mašinos, technologijos ir artėjantis dirbtinis intelektas – visa tai galima įvardinti kaip „prailgintos rankos“, kurios vystosi žymiai greičiau nei žemė planeta gali asimiliuoti. Vien dabar tik žmogaus sukurta materialybė (keliai, pastatai, mašinos lėktuvai ir t. t.) jau viršija visos žemės biosferos masę. Mes, žmonės, kurie sudarome menką dalį visos planetos bioįvairovės, savo „prailgintomis rankomis“ apraizgėme visą be išimties planetą, atimdami vietą iš kaimynų – bakterijų, augalų, gyvūnų ir t. t. Mes, žmonės, išmetam tiek atliekų, taip pat ir dujų pavidalu, kad nebelieka kuo kvėpuoti arba atmosfera tiesiog negali subalansuotai funkcionuoti, kad būtų gyvybei būtinos sąlygos. Dabar kėsinamės ir į intelektą, nematerialius dalykus.
Paguoda, kad skaitmenizavimas nepajėgus pakeisti žmogaus proto, mąstymo. Negali pakeisti ir emocijų – meilės, sąžinės, atsakomybės, rūpestingumo, grožio pajautimo. Skaičiai negali sukurti meno, puoselėti kultūros. Skaičiai negali pakeisti žmonių socialinių ryšių, kolektyvinio mąstymo ir bendruomeniško veiksmo. Gali užgožti, bet negali pakeisti.
Grįžtame prie diskusijos, kurią anksčiau įvardijau kaip praktinę seminarą studijų „Iš vieno pasaulio į kitą“.
Sunku įvardinti išvadas ar rasti kažkokį bendrą vardiklį. Drauge su Žemartu svarstėme, kad kolektyviai mąstysime.... apie ką? Nagi apie verslo (maisto?) įvietinimą arba verslo atsakomybę už teritoriją. Deja, tema, matyt, tokia „futuristinė“, kad sugebėjome pakalbėti tik apie prielaidas – kaimo bendruomeninius santykius, užeivių ir autochtonų įsiklausymą ir sankirtas.
Ruošdamasis šiai diskusijai pasidžiaugiau, kad atradau priežastį, kas žlugdo dar vienur kitur užsilikusius kaimo (teritorinės) bendruomenės likučius. O gi piramidės principu funkcionuojančios asociacijos, pasivadinusios save Kaimo bendruomenėmis. Paradoksalu, kad jos patogios visiems – valdžios piramidė turi su kuo „kalbėtis“ ir aiškus įtakojimo objektas, o patys teritorijos gyventojai deleguoja, o iš tiesų permeta lūkesčius ir atsakomybę lyg ir išrinktai vietinei valdžiai, kuri neturėdama jokių resursų privalo kreiptis į valdžią, prašydami pinigų. Kurie, kaip žinome, nėra dalijami veltui. Ir taip vietoje kolektyvinio darinio – bendruomenės, mes vėl įsiliejam į priklausomybės vertikalę.
Kaimyninių kaimų aktyvūs žmonės su kartėliu dalijosi savo prisiimtos atsakomybės našta. Kai nėra bendrystės, aktyvumo... Apatiškas, o kartais net piktdžiugiškas stebėjimas iš pašalies – puikus mūsų nuolatinio nepasitenkinimo valdžia veidrodis.
Tad kas yra bendruomenė? Bendruomenė – Vikipedija (wikipedia.org). Pacituosiu – savanoriškai susibūrusi žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius. Dar kažko trūksta – bendrų vertybių ir jausmų. Aiškiausias mini bendruomenės pavyzdys – šeima, susikūrusi abipusės meilės pagrindu ir puoselėjanti ateitį – tikslą. Jeigu vertybių ir jausmų nėra, įgyvendinus bendrą tikslą, dažnai šeima išsivaikšto. Sukurti šeimą trise jau sunkiau… Dėl daugelio aplinkybių. Čia ir slepiasi bendruomeninio gyvenimo efektyvumo, trapumo, trumpalaikiškumo ir kiti aspektai. Tad dažnai siekiant rezultato kuriam paternalistinius ar maternalistinius santykius, kitaip tariant, pasitelkiam valdžios, jėgos vėzdą, kad palaikytume dirbtinį bendruomeniškumą. Kam? Tam, kad gyvenimas būtų geresnis, gražesnis – toks, koks man atrodo.
Čia ir vėl prisimenu Redo Diržio akibrokštą studijuojant Dargužių kaimo kultūrinius laukus –„geriau gyventi savo susikurtame iracionaliame pasaulyje, negu kitų primestame rojuje“.
Ir vėl grįšiu prie Diogeno – „neužstokite man saulės“. Darosi aiškiau, apie kokį pavėsį kalbame.
Analizuojant valdžios neįgalumą, šie trys Diogeno žodžiai mums nuolat primins sudėtingą pusiausvyros paiešką tarp asmeninių ir bendruomeninių interesų.
Pratęsiant bendruomeniškumo temą, norisi pakalbėti apie „kaimynystės“ reiškinį. Du įvykiai paskatino minčių šėlsmą. Diskusijos šeštadienį du Dargužių kaimynai – Dalytė ir Jonas suteikė man Kaimyno vardą. Padovanojo ant tvarto durų nupieštą ožką, ant nugaros nešančią moterį su vaikučiu. Dar nežinau, ką Jonas turėjo galvoje tapydamas, o gal nieko neturėjo? Kaimynas Petras pakalbėjo apie kaimynystę su Ukraina. Lyg tyčia į šią išplėstą kaimynystės sąvoką sekmadienį įsiterpė kaimynas „batiuška“ iš kaimyninės Baltarusijos. Savo apsėsto diktatoriaus logika kovojantis su išoriniu pasauliu.
Apimtas emocijų paraginau visus kaimynus – jeigu turite kaimyną mažaūgį putinką ar ūsuotą batiušką – sustabdykite dabar, rytoj gali būti vėlu. Nors puikiai žinau, kad lengviau paskambinti policijai ir apskųsti. Tą daro ir mūsų mėlynšvarkis narcizas, sukūręs monopolinį ryšį tarp Daukanto aikštės ir Briuselio.
Skaudžiai savo emocijas išreiškė gamtininkas Mindaugas Lapelė, būdamas Žaliųjų idėjų festivalyje / mugėje (nesuprantu, kaip dera šie žodžiai...) Daukanto aikštėje: (8) Mindaugas Lapelė | Facebook, „jautiesi net ir ne statistu, bet dekoracija“. Ir vėl ir vėl norisi kartoti – Ei jūs ten, savo aukštybėse, neužstokite mums saulės.
2021-06-06
Kaimynas Valdas
RSS Feed
