Godotinas Valdai,
Atrodo, kad esi nusiteikęs išversti didelį kelmą – iš esmės pakeisti ir ekonominius, ir kultūrinius, ir paprasčiausius bičiulystės santykius. Per 70 kilometrų nutolęs pilietis taip pat bus (gali būti) kaimynas. O kaip tai dera su reikalavimu, kad sėkmingo verslo, ūkio ar amato žmonės privalo būti atsakingi už teritoriją, kurioje gyvena?. Ar teritorija jau irgi abstrakti sąvoka? Man aiškesnė yra tokia jau seniai surasta tiesa: „mąstyk (jei gali) globaliai, o veik lokaliai“. Kai veikiančių, nekenkiant savo aplinkai, bus vis daugiau, atsigaus ir visa biosfera.
Žmonių bendravimas, stengiantis niekam nekenkti, naujas bendravimas, aiškėjantis iš Tavo laiško, taip pat pasiekiamas nelabai greitai. Ar įmanoma tai vienoje apylinkėje, vienoje valstybėje, kai visur jau tiek daug kosmopolitizmo? Beje, Arvydas Šliogeris rašė, kad tikrai demokratinė valstybė gali būti tiktai tautinė. („Respublika gali būti tik tautinė, grindžiama gyvos, kraujo ir žemės siejamos bendruomenės savivalda“ A. Š. Kasdienybės metafizika, Apostrofa, 2016, 59 pusl.) [Išklausyk, Valdai, dar vieną tikrai rimto žmogaus tezę. Romualdas Ozolas: „Dievas yra mano galimybė, mano siekis tobulėti, mano sugebėjimas mažiau kenkti kaimynui ir bandymas kitus paskatinti elgtis taip pat.“} O štai apie toleranciją – Arvydo Šliogerio žodžiai iš tos pačios knygos 11 psl. : „Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.“
Lengva cituoti, ką parašė protingi žmonės. O gyventi reikia savo galva. Gyventi kasdien – ir monotoniškai, ir į naujas situacijas papuolant. Ypač jei tenka vis persikraustyti. (Vladimiras Dalis yra užrašęs tokią išmintį: „Na novom mieste vsiak tri goda durak“ Man atrodo reiktų sakyti – durak esi penkeris metus, ne tris). ...Visokia sava patirtis yra svarbi, būtent sava. Iš karto pasakysiu: sunkokai skaitomi svetimi pamokymai, net ir iš prancūzų išversti. Todėl ir mąstymą apie geresnius ekonominius, politinius, finansinius santykius būtų gerai pradėti nuo savo oikumenos ir savo ūkio. . Netgi apie vietinius pinigus gali būti sava patirtis. Tavo mintis apie tai tikrai gera Aš turiu keletą tokių pinigų, jie vadinasi krėviukais, truputį panašūs į pašto ženklus, bet kokybiškai atspausti. Funkcionavo tie krėviukai (su Vinco Krėvės portretu) vieną dieną Merkinėje, Vinco Krėvės gimnazijoje, minint Vinco Krėvės gimtadienį, gavau juos kaip honorarą – kalbėjau dvi valandas su dešimtokais apie lietuvių literatūrą. Visi svečiai aktyviai dalyvavo pamokose, o paskui už uždirbtą honorarą , už tuos krėviukus galėjome knygų mugėje, kuri vyko aktų salėje, nusipirkti knygų. Vyko ir barteriniai mainai. Tai buvo Vinco Krėvės gimtadienio minėjimas. Jis vyksta, rodos, kasmet, bet tada gal buvo koks jubiliejus, nes svečių iš Vilniaus atvyko daug. Prisimenu, buvo net Kazys Saja... Jau praėjo gal dešimtmetis po šio susitikimo, o prisimenu. Ir galvoju, kad gal ši gimnazija ne visada gyvuoja kaip vertikaliai sukonstruota bendruomenė, kurią patogu valdyti iš viršaus. Kaimo bendruomenė dažnai yra dirbtina, veikla butaforinė, o ką padarysi, jei ir aborigenui, ir atėjūnui visą laiką „reikia gyventi ant drebančios žemės“. (Profesoriaus Petro Vasinausko žodžiai).... Rodos, prisimenu apie ką kalbėjau su dešimtokais. Kodėl dabar jaunimas sunkiai supranta lietuvių literatūrą apie kaimą? Todėl, kad netgi ir merkiniškiai nelabai susiduria su tikro kaimo realijomis, apie ką rašo Žemaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis, Juozas Aputis.Ir netgi Leonardas Gutauskas, tikrą kaimą prisimenantis tik iš savo vaikystės Vepriuose, pas senelę. Tos realijos – pačios paprasčiausios, bet jei niekada nematei, tai ir nesuprasi, kur yra tik juokelis, o kur rimtas reikalas. Ką reikia daryti, kai kiaulė paskersta, šeriai šepečiams išrauti, jau ji nusvilinta šiaudais, nugramdyta ir baltai nuplauta? Aišku, išmėsinėti reikia. Ar pirmiausia reikia pjauti skersai gulinčios kiaulės, ar išilgai? Kai šitaip netikėtai paklausi, juokiasi ne visi, kai kurie nesupranta, galvoja. O kodėl ne skersai, ana galva jau atpjauta skersai, jei žiema tikra, tas kruvinas pjūvis ant balto sniego, o šnipas ir akys žvelgia į dangų. Tarsi priekaištas skerdikui. Bet jeigu mėsinėtojai visą kiaulę be galvos pradės pjaustyti skersai – viską sugadins. Net kraujinių vėdarų nebebus. Tiktai išilgai reikia, ir labai jautriai, jei, pavyzdžiui, paleisi tulžį – sugadinsi ir lašinius, ir taukus... Tiesą sakant, jutimo šiame darbe reikia daugiau nei žinojimo, kur kas yra ir kokia seka kas atpjaunama ar nupjaunama. Tikras mestras tik brūkšteli aštriu peiliu per odą ir viena ranka atlaužia trumpą kiaulės koją nuo pusnagių iki pirmo sąnario. Pažiūrėjęs niekaip nesuprasi, kaip kiaulė smarkiai bėgiodama pati neišsisuka to sąnario.Tiesą sakant, tokio ermyderio rytą manęs prie mėsinėjimo darbų neprileisdavo, brolis Aloyzas (Šiaulių universiteto rektorius) buvo vyresnis ir mėsinėtojo peilį valdė neblogai. Bet aš vis tiek viską prisimenu iš anų laikų. O dabar jau žinau, kad gražiausiai kiaulės skerdimą aprašo aukštaitis poetas ir prozininkas Henrikas Čigriejus. Du smagūs jo herojai, atėję vienišai kaimynei papjauti kiaulės, paskerdžia dvi. Šeimininkė išbėgo pas kaimynę pasiskolinti kai kurių rykų, skerdikai, padūrę nedidelę kiaulaitę, sugrįžo į pirkią, rado negudriai paslėptą butelį, greit „perlaužė“ jį pusiau ir pamiršo, ar jau ką pjovė ar dar ne.O šeimininkė negrįžta. Jie nueina į tvartą, mato, kad didelė kiaulė guli ir tingiai kriuksi, tuoj pat papjauna ją, ir išeidami užklūva už mažesniosios kiaulės, jau anksčiau papjautos. Ir prisimena, kad kaimynė prašė papjauti būtent tą mažesnę, tiktai tą. Tik toks paprastas siužetas, bet kokie gražūs dialogai, kokie ginčai, kas ką geriau atsimena....Apie kiaules jau lyg ir aišku, o jeigu nori sužinoti ar iš dviejų kaimo pusdurnių susidaro vienas tikras durnius, reikia parskaityti Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. O jeigu nesupranti, kodėl... Štai taip ir įtraukia kaimo realijos, tos nesibaigiančios tikro natūrinio ūkio grožybės. Jau maža jų tikrovėje, bet kiek daug literatūroje. Tik šitaip dabar ir tegalima suprasti, kad kaimas yra ne gyvenimo ar poilsio vieta, o stichija, į kurią tu, deja, gali ir nepatekti, jei apsiribosi kokia viena pelninga monokultūra.
Todėl ir svarbus Tavo bandymas išsiaiškinti, kas eina kartu su Saule, o kas užstoja Saulę. Perskaičiau visus Tavo emocingus samprotavimus, bet dauguma, autorių, kurie čia paminėti, man nežinomi. Be to, kai kuriuos puslapius smarkiai „paskaitė“ vėjas – per atvirą langą ūžtelėjo besiartinančios audros šuoras ir viską sumaišė, sugrįžęs iš kiemo bandžiau atrinkti, bet puslapiai nesunumeruoti. Vis dėlto apie ekomomikos mokslą turbūt galiu galvoti paprasčiau, prisiminti seną apibrėžimą: „Ekonomika yra mokslas apie žmonių sugebėjimą išbūti ir veikti šiame ribotų išteklių pasaulyje“. Svarbiausia ir yra žinoti, kad ištekliai riboti. Tiktai ne vien apie akmens anglį ar gamtines dujas čia kalbama, svarbiau yra žmogaus mąstymo ribotumas. Mes vis dar nepajėgūs suprasti, kad šiukšlių ir atliekų era baigėsi, kad biosfera jau nebesugeba atsikurti. Reikia ieškoti ne naujų žaliavų ar iki šiol nežinotų energijos šaltinių, o mažinti entropiją. (Tą situaciją, kai energija, pereidama iš vienos formos į kitą, išsisklaido ir prapuola be naudos).Vaizdingiausiai dabartinę blogą biosferos būklę parodo vandenynas: plastikas ir pesticidai žudo jūrų mikrofauną ir mikroflorą, mažosios žuvys nebeturi maisto, nyksta ir didžuvės. Žmonės bando riboti žūklę, bet šito jau seniai nepakanka. Šitaip yra ir sausumoje: monokultūros laukuose ir pievose jau labai nutolo nuo optimalaus natūrinio ūkio... Čia bandau labai trumpai atpasakoti ką tiktai pasirodžiusią Davido Attenborougho knygą „Gyvenimas mūsų planetoje“. .. Mano pasaulėjauta yra tokia (jau daug metų nesikeičianti): jeigu sugrįžai į kaimą, turi būti palankus natūriniam ūkiui. Naujovės gali būti kaip fakultatyvas, o pabandyti išgyventi reikia iš senosios patirties. Labai svarbu išsaugoti ir įgūdžius. Bet jeigu esam nebelinkę prie tos polifoninės stichijos, turime kooperuotis. Galima išrasti barterinių mainų matą, kokį stabilų ekvivalentą Paskaičiuoti, pavyzdžiui, kiek reikia darbo valandų, išauginant vieną kilogramą grikių. Maža mechanizacija galima, bet nepaliekant jokių atliekų, vengiant bereikalingų važinėjimų, neįsileidžiant jokių tarpininkų ir konsultantų. Dabartinis žemės ūkis yra labai gremėzdiška sistema, prie kurios lengvai prisišlieja tie, kurie dirbti nenori. Ūkininkas kasmet mato, kad jo lauke didžiulė eolinė erozija, o priešerozinių želdinių nesodina, tuos laukus vis dar plikina, taikosi prie sistemos.Naujosios mašinos irgi yra iš tos pačios sistemos, net ir produkcijos vertinimas bei supirkimas yra ne ūkininko valioje. Galutinį tokio ūkio tikslą jau seniai apibūdino filosofas Romualdas Ozolas: „jie nori mus iš čia išmėžti“. Jie negali išsivežti mūsų žemės, bet išsiveža santykius. Ir viskas, tai reikia matyti.. Todėl dauguma sugrįžtančių į kaimą ir nepritaria natūrinio ūkio sugrįžimui, kad nemato, kur veda naujoviškas ūkininkavimas. .... Dzūkijos nacionalinis parkas praleido progą bent kiek pajudėti į geresnę pusę tada, kai atidavė miškus. Ne savo valia atidavė, pakluso sistemai. Praradome 10 girininkijų, vienoje girininkijoje galima būtų buvę turėti penkis eigulius, o 50 žmonių jau yra jėga, kai reikia po truputį atkurti tai, kas gero buvo praeityje. Čia, žinoma, ilga kalba. Bet kaip gūdu, kai privatų mišką Krūčiaus aukštupyje kerta tobulai „ginkluota“ brigada iš Mažeikių... Būkit sveiki Valdai ir Rasa. Norėčiau perduoti linkėjimus Ievos Šidlaitės šeimai, jos knygą „Ką kanda šalna“ po truputį skaitau, įdomu. Labai gerai prisimenu Dzidros Apalios sukeltą diskusiją apie pusiau natūralias augalų ekosistemas ir jos sukurtą gražų postulatą: „Lietuvos kraštovaizdis turėtų būti skanesnis“ Net nepažiūrėjęs į ano meto :“Mūsų Gamtos“ žurnalus prisimenu profesoriaus Antano Stancevičiaus teiginį apie tai, kad daug kauptukų reikės sulaužyti, kol visose kolūkių žvyrduobėse įveisim erškėčių ir šaltalankių sodus... Ir tada pralaimėjo entuziastai, linkę į natūralesnę gamtą, ir dabar pralaimi. Ir a. a. Saulius Gricius yra rašęs:“ ...visi Žaliųjų judėjimai yra geri, gražūs ir visi jie pralaimi“. Be laiko žmogus pražuvo, o jo tiesa liko...
Henrikas iš Liškiavos, 2021, birželio 16 – oji.
Atrodo, kad esi nusiteikęs išversti didelį kelmą – iš esmės pakeisti ir ekonominius, ir kultūrinius, ir paprasčiausius bičiulystės santykius. Per 70 kilometrų nutolęs pilietis taip pat bus (gali būti) kaimynas. O kaip tai dera su reikalavimu, kad sėkmingo verslo, ūkio ar amato žmonės privalo būti atsakingi už teritoriją, kurioje gyvena?. Ar teritorija jau irgi abstrakti sąvoka? Man aiškesnė yra tokia jau seniai surasta tiesa: „mąstyk (jei gali) globaliai, o veik lokaliai“. Kai veikiančių, nekenkiant savo aplinkai, bus vis daugiau, atsigaus ir visa biosfera.
Žmonių bendravimas, stengiantis niekam nekenkti, naujas bendravimas, aiškėjantis iš Tavo laiško, taip pat pasiekiamas nelabai greitai. Ar įmanoma tai vienoje apylinkėje, vienoje valstybėje, kai visur jau tiek daug kosmopolitizmo? Beje, Arvydas Šliogeris rašė, kad tikrai demokratinė valstybė gali būti tiktai tautinė. („Respublika gali būti tik tautinė, grindžiama gyvos, kraujo ir žemės siejamos bendruomenės savivalda“ A. Š. Kasdienybės metafizika, Apostrofa, 2016, 59 pusl.) [Išklausyk, Valdai, dar vieną tikrai rimto žmogaus tezę. Romualdas Ozolas: „Dievas yra mano galimybė, mano siekis tobulėti, mano sugebėjimas mažiau kenkti kaimynui ir bandymas kitus paskatinti elgtis taip pat.“} O štai apie toleranciją – Arvydo Šliogerio žodžiai iš tos pačios knygos 11 psl. : „Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas.“
Lengva cituoti, ką parašė protingi žmonės. O gyventi reikia savo galva. Gyventi kasdien – ir monotoniškai, ir į naujas situacijas papuolant. Ypač jei tenka vis persikraustyti. (Vladimiras Dalis yra užrašęs tokią išmintį: „Na novom mieste vsiak tri goda durak“ Man atrodo reiktų sakyti – durak esi penkeris metus, ne tris). ...Visokia sava patirtis yra svarbi, būtent sava. Iš karto pasakysiu: sunkokai skaitomi svetimi pamokymai, net ir iš prancūzų išversti. Todėl ir mąstymą apie geresnius ekonominius, politinius, finansinius santykius būtų gerai pradėti nuo savo oikumenos ir savo ūkio. . Netgi apie vietinius pinigus gali būti sava patirtis. Tavo mintis apie tai tikrai gera Aš turiu keletą tokių pinigų, jie vadinasi krėviukais, truputį panašūs į pašto ženklus, bet kokybiškai atspausti. Funkcionavo tie krėviukai (su Vinco Krėvės portretu) vieną dieną Merkinėje, Vinco Krėvės gimnazijoje, minint Vinco Krėvės gimtadienį, gavau juos kaip honorarą – kalbėjau dvi valandas su dešimtokais apie lietuvių literatūrą. Visi svečiai aktyviai dalyvavo pamokose, o paskui už uždirbtą honorarą , už tuos krėviukus galėjome knygų mugėje, kuri vyko aktų salėje, nusipirkti knygų. Vyko ir barteriniai mainai. Tai buvo Vinco Krėvės gimtadienio minėjimas. Jis vyksta, rodos, kasmet, bet tada gal buvo koks jubiliejus, nes svečių iš Vilniaus atvyko daug. Prisimenu, buvo net Kazys Saja... Jau praėjo gal dešimtmetis po šio susitikimo, o prisimenu. Ir galvoju, kad gal ši gimnazija ne visada gyvuoja kaip vertikaliai sukonstruota bendruomenė, kurią patogu valdyti iš viršaus. Kaimo bendruomenė dažnai yra dirbtina, veikla butaforinė, o ką padarysi, jei ir aborigenui, ir atėjūnui visą laiką „reikia gyventi ant drebančios žemės“. (Profesoriaus Petro Vasinausko žodžiai).... Rodos, prisimenu apie ką kalbėjau su dešimtokais. Kodėl dabar jaunimas sunkiai supranta lietuvių literatūrą apie kaimą? Todėl, kad netgi ir merkiniškiai nelabai susiduria su tikro kaimo realijomis, apie ką rašo Žemaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis, Juozas Aputis.Ir netgi Leonardas Gutauskas, tikrą kaimą prisimenantis tik iš savo vaikystės Vepriuose, pas senelę. Tos realijos – pačios paprasčiausios, bet jei niekada nematei, tai ir nesuprasi, kur yra tik juokelis, o kur rimtas reikalas. Ką reikia daryti, kai kiaulė paskersta, šeriai šepečiams išrauti, jau ji nusvilinta šiaudais, nugramdyta ir baltai nuplauta? Aišku, išmėsinėti reikia. Ar pirmiausia reikia pjauti skersai gulinčios kiaulės, ar išilgai? Kai šitaip netikėtai paklausi, juokiasi ne visi, kai kurie nesupranta, galvoja. O kodėl ne skersai, ana galva jau atpjauta skersai, jei žiema tikra, tas kruvinas pjūvis ant balto sniego, o šnipas ir akys žvelgia į dangų. Tarsi priekaištas skerdikui. Bet jeigu mėsinėtojai visą kiaulę be galvos pradės pjaustyti skersai – viską sugadins. Net kraujinių vėdarų nebebus. Tiktai išilgai reikia, ir labai jautriai, jei, pavyzdžiui, paleisi tulžį – sugadinsi ir lašinius, ir taukus... Tiesą sakant, jutimo šiame darbe reikia daugiau nei žinojimo, kur kas yra ir kokia seka kas atpjaunama ar nupjaunama. Tikras mestras tik brūkšteli aštriu peiliu per odą ir viena ranka atlaužia trumpą kiaulės koją nuo pusnagių iki pirmo sąnario. Pažiūrėjęs niekaip nesuprasi, kaip kiaulė smarkiai bėgiodama pati neišsisuka to sąnario.Tiesą sakant, tokio ermyderio rytą manęs prie mėsinėjimo darbų neprileisdavo, brolis Aloyzas (Šiaulių universiteto rektorius) buvo vyresnis ir mėsinėtojo peilį valdė neblogai. Bet aš vis tiek viską prisimenu iš anų laikų. O dabar jau žinau, kad gražiausiai kiaulės skerdimą aprašo aukštaitis poetas ir prozininkas Henrikas Čigriejus. Du smagūs jo herojai, atėję vienišai kaimynei papjauti kiaulės, paskerdžia dvi. Šeimininkė išbėgo pas kaimynę pasiskolinti kai kurių rykų, skerdikai, padūrę nedidelę kiaulaitę, sugrįžo į pirkią, rado negudriai paslėptą butelį, greit „perlaužė“ jį pusiau ir pamiršo, ar jau ką pjovė ar dar ne.O šeimininkė negrįžta. Jie nueina į tvartą, mato, kad didelė kiaulė guli ir tingiai kriuksi, tuoj pat papjauna ją, ir išeidami užklūva už mažesniosios kiaulės, jau anksčiau papjautos. Ir prisimena, kad kaimynė prašė papjauti būtent tą mažesnę, tiktai tą. Tik toks paprastas siužetas, bet kokie gražūs dialogai, kokie ginčai, kas ką geriau atsimena....Apie kiaules jau lyg ir aišku, o jeigu nori sužinoti ar iš dviejų kaimo pusdurnių susidaro vienas tikras durnius, reikia parskaityti Vandos Juknaitės romaną „Šermenys“. O jeigu nesupranti, kodėl... Štai taip ir įtraukia kaimo realijos, tos nesibaigiančios tikro natūrinio ūkio grožybės. Jau maža jų tikrovėje, bet kiek daug literatūroje. Tik šitaip dabar ir tegalima suprasti, kad kaimas yra ne gyvenimo ar poilsio vieta, o stichija, į kurią tu, deja, gali ir nepatekti, jei apsiribosi kokia viena pelninga monokultūra.
Todėl ir svarbus Tavo bandymas išsiaiškinti, kas eina kartu su Saule, o kas užstoja Saulę. Perskaičiau visus Tavo emocingus samprotavimus, bet dauguma, autorių, kurie čia paminėti, man nežinomi. Be to, kai kuriuos puslapius smarkiai „paskaitė“ vėjas – per atvirą langą ūžtelėjo besiartinančios audros šuoras ir viską sumaišė, sugrįžęs iš kiemo bandžiau atrinkti, bet puslapiai nesunumeruoti. Vis dėlto apie ekomomikos mokslą turbūt galiu galvoti paprasčiau, prisiminti seną apibrėžimą: „Ekonomika yra mokslas apie žmonių sugebėjimą išbūti ir veikti šiame ribotų išteklių pasaulyje“. Svarbiausia ir yra žinoti, kad ištekliai riboti. Tiktai ne vien apie akmens anglį ar gamtines dujas čia kalbama, svarbiau yra žmogaus mąstymo ribotumas. Mes vis dar nepajėgūs suprasti, kad šiukšlių ir atliekų era baigėsi, kad biosfera jau nebesugeba atsikurti. Reikia ieškoti ne naujų žaliavų ar iki šiol nežinotų energijos šaltinių, o mažinti entropiją. (Tą situaciją, kai energija, pereidama iš vienos formos į kitą, išsisklaido ir prapuola be naudos).Vaizdingiausiai dabartinę blogą biosferos būklę parodo vandenynas: plastikas ir pesticidai žudo jūrų mikrofauną ir mikroflorą, mažosios žuvys nebeturi maisto, nyksta ir didžuvės. Žmonės bando riboti žūklę, bet šito jau seniai nepakanka. Šitaip yra ir sausumoje: monokultūros laukuose ir pievose jau labai nutolo nuo optimalaus natūrinio ūkio... Čia bandau labai trumpai atpasakoti ką tiktai pasirodžiusią Davido Attenborougho knygą „Gyvenimas mūsų planetoje“. .. Mano pasaulėjauta yra tokia (jau daug metų nesikeičianti): jeigu sugrįžai į kaimą, turi būti palankus natūriniam ūkiui. Naujovės gali būti kaip fakultatyvas, o pabandyti išgyventi reikia iš senosios patirties. Labai svarbu išsaugoti ir įgūdžius. Bet jeigu esam nebelinkę prie tos polifoninės stichijos, turime kooperuotis. Galima išrasti barterinių mainų matą, kokį stabilų ekvivalentą Paskaičiuoti, pavyzdžiui, kiek reikia darbo valandų, išauginant vieną kilogramą grikių. Maža mechanizacija galima, bet nepaliekant jokių atliekų, vengiant bereikalingų važinėjimų, neįsileidžiant jokių tarpininkų ir konsultantų. Dabartinis žemės ūkis yra labai gremėzdiška sistema, prie kurios lengvai prisišlieja tie, kurie dirbti nenori. Ūkininkas kasmet mato, kad jo lauke didžiulė eolinė erozija, o priešerozinių želdinių nesodina, tuos laukus vis dar plikina, taikosi prie sistemos.Naujosios mašinos irgi yra iš tos pačios sistemos, net ir produkcijos vertinimas bei supirkimas yra ne ūkininko valioje. Galutinį tokio ūkio tikslą jau seniai apibūdino filosofas Romualdas Ozolas: „jie nori mus iš čia išmėžti“. Jie negali išsivežti mūsų žemės, bet išsiveža santykius. Ir viskas, tai reikia matyti.. Todėl dauguma sugrįžtančių į kaimą ir nepritaria natūrinio ūkio sugrįžimui, kad nemato, kur veda naujoviškas ūkininkavimas. .... Dzūkijos nacionalinis parkas praleido progą bent kiek pajudėti į geresnę pusę tada, kai atidavė miškus. Ne savo valia atidavė, pakluso sistemai. Praradome 10 girininkijų, vienoje girininkijoje galima būtų buvę turėti penkis eigulius, o 50 žmonių jau yra jėga, kai reikia po truputį atkurti tai, kas gero buvo praeityje. Čia, žinoma, ilga kalba. Bet kaip gūdu, kai privatų mišką Krūčiaus aukštupyje kerta tobulai „ginkluota“ brigada iš Mažeikių... Būkit sveiki Valdai ir Rasa. Norėčiau perduoti linkėjimus Ievos Šidlaitės šeimai, jos knygą „Ką kanda šalna“ po truputį skaitau, įdomu. Labai gerai prisimenu Dzidros Apalios sukeltą diskusiją apie pusiau natūralias augalų ekosistemas ir jos sukurtą gražų postulatą: „Lietuvos kraštovaizdis turėtų būti skanesnis“ Net nepažiūrėjęs į ano meto :“Mūsų Gamtos“ žurnalus prisimenu profesoriaus Antano Stancevičiaus teiginį apie tai, kad daug kauptukų reikės sulaužyti, kol visose kolūkių žvyrduobėse įveisim erškėčių ir šaltalankių sodus... Ir tada pralaimėjo entuziastai, linkę į natūralesnę gamtą, ir dabar pralaimi. Ir a. a. Saulius Gricius yra rašęs:“ ...visi Žaliųjų judėjimai yra geri, gražūs ir visi jie pralaimi“. Be laiko žmogus pražuvo, o jo tiesa liko...
Henrikas iš Liškiavos, 2021, birželio 16 – oji.
RSS Feed
