Ne, tai ne apie valdininkų ar politikų korupciją. Jei ji egzistuoja, tai yra specialios tarnybos, kurios su tuo kovoja.
Mes kalbėsim apie su klimato kaita susijusį egoizmą. Frederic Lenoir išskiria trijų lygių egoizmą:
Tad stipri (o tai reiškia uždara ir atspari?) bendruomenė šiandien išreiškia patį brutaliausią egoizmą – o kodėl pas mus? O kodėl ne kitur? Kiekvienam save gerbiančiam kaime yra (už savivaldybės ar valstybės biudžeto finansuotas) bendruomenės centras, įrengtos patalpos, dažnai su virtuve ir visais patogumais. Save vadinančios bendruomenėmis, dažnai trijų žmonių asociacijos, desperatiškai rašo projektus, kaip perkant treniruoklius įveiklinti šias patalpas ir štai puiki išeitis – galimybė apgyvendinti vieną ar daugiau pabėgėlių šeimų, susipažinti su kita kultūra. Atverti savo vidinio grožio ir gėrio slėpinius ir stiprinti tarpusavio kaimynystės santykius. Net ir treniruokliai būtų įveiklinti.
Šiandien net nekalbam apie žmogiškąjį solidarumą ir pagalbą – nelaimingiems žmonėms, dažnai apgautiems rožinių iliuzijų. Labai įdomūs ir patriotai – pasipuošę tautinėmis vėliavomis ir sutartinai vos sugiedoję valstybinį himną, nusispjauna ant Lietuvos problemų. Čia ne mūsų, čia jūsų problemos.
Niekados nesu giedojęs Lietuvos himno, nei karto nebuvau susikibęs rankomis Liepos 6-ąją ir nežadu to daryti. Meluoju – giedojau ir rankomis buvau susikibęs, kai prieš 30 metų Sąjūdžio pakviesti važiavome į Baltijos kelią. Šiandien mano Lietuva kita – kaip ir kitas pasaulis, kuriame gyvenu.
Grįžtu prie klimato kaitos problematikos ir prie egoizmo. Jei neklystu, tai šiandien vidutinis JAV gyventojas per metus išskiria į atmosferą 15 tonų CO2. Lietuvis – 5 tonas. Mes visa širdimi trokštame gyventi, kaip Amerikoje¡¿ ir šauktukas ir klaustukas. Tam, kad Žemės klimatas būtų daugmaž stabilus – visi turėtume „išmesti“ ne daugiau kaip 2 tonas. Tai čia tik vidurkiai. Pasidalijimas toje pačioje šalyje ar bendruomenėje, ar pasaulyje tiesiogiai proporcingas turtinei nelygybei.
Ir kaip mes čia spręsime CO2 problemas – kol kas niekaip. Iš 195 pasaulio šalių, kurios pasirašė istorinį Paryžiaus klimato kaitos susitarimą – praėjus penkiems metams tik 13 realiai pradėjo mažinti bendrą CO2 kiekį. Visos kitos stabiliai didino. Tame tarpe ir mūsų miela Lietuva, nes mūsų BVP stabiliai auga, gerovė klesti net ir be narcizų politinės lyderystės. O dabar įsivaizduokime, kad atsiranda politinis savižudis ir sako – gana, pabaliavojom, laikas apmokėti sąskaitą, ir didelę sąskaitą, kurią mums pateikia kreivai besišypsantis barmenas. Košmaras! – ne, nesutinku. Toliau gersiu, pachmielinsiuosi ir vėl gersiu. Gal net ir barmeną nudobsiu, kad ant nervų negrotų. Gal prisimenate, kodėl lietuviai nuolat pykdavo ant žydų? Prisimename to pykčio pasekmes. Todėl, kad buvo skolingi. Ne žydai lietuviams, bet lietuviai žydams, tiems bjauriems palūkininkams. Per tą laiką gal nusibaigs kaimynas, o gal ir vaikas uždus – ką padarysi. Tai ne mano problemos.
Nieko keisto, kad kaimo bendruomenė tokia pati mini egoistinė valstybėlė, kurioje tiesiog negali atsirasti tokio savižudžio lyderio. Nebent tai būtų bendruomenė be lyderio.
Nieko naujo, kad verslo įmonės (išskyrus retus atvejus, kai reikia žalinti įvaizdį) nieko realiai nedaro, jei nėra verčiamos imtis veiksmų.
Nemažai klimato kaitos aktyvistų mano, kad turime priimti nepaprastos padėties (o ji tikrai nėra paprasta) nutarimus, kurie būtų viršesni už nacionalinius, verslo, bendruomeninius ir, aišku, asmeninius. Artėja lapkričio mėnesio pasaulio valstybių susitikimas Glazge. Matysim, kiek pajudėsim ta kryptimi.
Netolimoje ateityje neapsieisime be tarptautinių susitarimų ir jų vykdymo kontrolės, bet jų vykdymas kainuos daug. Nežmoniškai daug . Turim paveikslą prieš akis – dabartinė pabėgėlių krizė. Trūksta tik raudonos spalvos.
Kažkas iš prancūzų filosofų kolapsologų yra pasakęs: Covid 19 – tai aperityvas prieš paskutinę vakarienę.
Lietuvoje apsimetame, kad karantinas praėjo be pasekmių. Pamokos neišmokom, neišsiblaivėm.
Simbolinį aperityvą geriam dabar – ir labai kartų. Lyg gryną Campari ar Pomerol.
2021-08-04, Valdas
Mes kalbėsim apie su klimato kaita susijusį egoizmą. Frederic Lenoir išskiria trijų lygių egoizmą:
- Nacionalinių valstybių;
- Verslo kompanijų (nuo savęs patikslinsiu – ypač tų, kurios (arba kurių akcininkai) niekaip nesusijusios su teritorija);
- Asmeninis egoizmas.
Tad stipri (o tai reiškia uždara ir atspari?) bendruomenė šiandien išreiškia patį brutaliausią egoizmą – o kodėl pas mus? O kodėl ne kitur? Kiekvienam save gerbiančiam kaime yra (už savivaldybės ar valstybės biudžeto finansuotas) bendruomenės centras, įrengtos patalpos, dažnai su virtuve ir visais patogumais. Save vadinančios bendruomenėmis, dažnai trijų žmonių asociacijos, desperatiškai rašo projektus, kaip perkant treniruoklius įveiklinti šias patalpas ir štai puiki išeitis – galimybė apgyvendinti vieną ar daugiau pabėgėlių šeimų, susipažinti su kita kultūra. Atverti savo vidinio grožio ir gėrio slėpinius ir stiprinti tarpusavio kaimynystės santykius. Net ir treniruokliai būtų įveiklinti.
Šiandien net nekalbam apie žmogiškąjį solidarumą ir pagalbą – nelaimingiems žmonėms, dažnai apgautiems rožinių iliuzijų. Labai įdomūs ir patriotai – pasipuošę tautinėmis vėliavomis ir sutartinai vos sugiedoję valstybinį himną, nusispjauna ant Lietuvos problemų. Čia ne mūsų, čia jūsų problemos.
Niekados nesu giedojęs Lietuvos himno, nei karto nebuvau susikibęs rankomis Liepos 6-ąją ir nežadu to daryti. Meluoju – giedojau ir rankomis buvau susikibęs, kai prieš 30 metų Sąjūdžio pakviesti važiavome į Baltijos kelią. Šiandien mano Lietuva kita – kaip ir kitas pasaulis, kuriame gyvenu.
Grįžtu prie klimato kaitos problematikos ir prie egoizmo. Jei neklystu, tai šiandien vidutinis JAV gyventojas per metus išskiria į atmosferą 15 tonų CO2. Lietuvis – 5 tonas. Mes visa širdimi trokštame gyventi, kaip Amerikoje¡¿ ir šauktukas ir klaustukas. Tam, kad Žemės klimatas būtų daugmaž stabilus – visi turėtume „išmesti“ ne daugiau kaip 2 tonas. Tai čia tik vidurkiai. Pasidalijimas toje pačioje šalyje ar bendruomenėje, ar pasaulyje tiesiogiai proporcingas turtinei nelygybei.
Ir kaip mes čia spręsime CO2 problemas – kol kas niekaip. Iš 195 pasaulio šalių, kurios pasirašė istorinį Paryžiaus klimato kaitos susitarimą – praėjus penkiems metams tik 13 realiai pradėjo mažinti bendrą CO2 kiekį. Visos kitos stabiliai didino. Tame tarpe ir mūsų miela Lietuva, nes mūsų BVP stabiliai auga, gerovė klesti net ir be narcizų politinės lyderystės. O dabar įsivaizduokime, kad atsiranda politinis savižudis ir sako – gana, pabaliavojom, laikas apmokėti sąskaitą, ir didelę sąskaitą, kurią mums pateikia kreivai besišypsantis barmenas. Košmaras! – ne, nesutinku. Toliau gersiu, pachmielinsiuosi ir vėl gersiu. Gal net ir barmeną nudobsiu, kad ant nervų negrotų. Gal prisimenate, kodėl lietuviai nuolat pykdavo ant žydų? Prisimename to pykčio pasekmes. Todėl, kad buvo skolingi. Ne žydai lietuviams, bet lietuviai žydams, tiems bjauriems palūkininkams. Per tą laiką gal nusibaigs kaimynas, o gal ir vaikas uždus – ką padarysi. Tai ne mano problemos.
Nieko keisto, kad kaimo bendruomenė tokia pati mini egoistinė valstybėlė, kurioje tiesiog negali atsirasti tokio savižudžio lyderio. Nebent tai būtų bendruomenė be lyderio.
Nieko naujo, kad verslo įmonės (išskyrus retus atvejus, kai reikia žalinti įvaizdį) nieko realiai nedaro, jei nėra verčiamos imtis veiksmų.
Nemažai klimato kaitos aktyvistų mano, kad turime priimti nepaprastos padėties (o ji tikrai nėra paprasta) nutarimus, kurie būtų viršesni už nacionalinius, verslo, bendruomeninius ir, aišku, asmeninius. Artėja lapkričio mėnesio pasaulio valstybių susitikimas Glazge. Matysim, kiek pajudėsim ta kryptimi.
Netolimoje ateityje neapsieisime be tarptautinių susitarimų ir jų vykdymo kontrolės, bet jų vykdymas kainuos daug. Nežmoniškai daug . Turim paveikslą prieš akis – dabartinė pabėgėlių krizė. Trūksta tik raudonos spalvos.
Kažkas iš prancūzų filosofų kolapsologų yra pasakęs: Covid 19 – tai aperityvas prieš paskutinę vakarienę.
Lietuvoje apsimetame, kad karantinas praėjo be pasekmių. Pamokos neišmokom, neišsiblaivėm.
Simbolinį aperityvą geriam dabar – ir labai kartų. Lyg gryną Campari ar Pomerol.
2021-08-04, Valdas
RSS Feed
