Iš anksto planuota ir kruopščiai užtrūkinta ožkų banda ir vėl mums su Rrasa leido keletui savaičių palikti Dargužių ūkį.
Dideliam lėktuvui nusileidus mažame Beauvais oro uoste mus pasitiko milžiniška eilė prie 2 langelių, už kurių slėpėsi pora įtarių akių. Fone - kelios smulkios uniformuotos merginos ir vyrukai, sukumpę nuo ant kaklo pakabintų gremėzdiškų automatų. Bienvenu į akistatą su terorizmo pavojais. Kadangi terorizmas virtualus, o atostogos realios, tai lūkuriuodami eilėje spėliojom, kurie keliautojai užklius Prancūzijos sienos gynėjams? Man įtartinai atrodė patamsėjusiais paakiais, odiaškėmis plačius pečius apsitraukusi vyriškių grupė. Panašu, kad jie stipriai suvargo savo gimtoje šalyje, kol išleido svetur uždirbtus “evro”, tad akyse ir judesiuose juntama agresija turėjo atkreipti dėmesį. Bet ne, dobro pozalovat. O jūs, dvi poniutės su mažamečiais vaikais, užstrigote ilgam. Pirštų anspaudų elektroninis skaitytuvas pritaikytas nuo irklavimo Viduržemio jūra įdiržusiems imigrantų delnams. Putnūs vaiko piršteliai rodo “šypsenėlę”. Rasoja praplikusios žandarų galvos, visuotinė kontrolės sistema neatpažįsta. Nuo ilgo laukimo mūsų suirzusios grimasos nesukėlė įtarimo, tad pirmyn į Vakarų civilizaciją.
Susirūpinimo klimato kaita ženklas - pusiau elektrinis nuomojamas automobilis. Vartau rankose kažką panašaus į raktelius, tačiau kur įkišti nerandu. Paspaudus didelį mygtuką “power” užsidega daugybė lempučių, bet garso jokio. Aišku, kad hibrid Toyota sugedus. Atbėgęs Hertz tarnautojas (ir vėl įtartinai tamsiu veidu ir reta barzdele) pamosuoja rankomis ir automobilis pajuda. Be garso. O čia tai “da” - šiaurės vikingai pravėrė stebuklų šalies vartus. Kai mūsų protėviai vežimais keliavo, tai pėstieji bėgdavo išgirdę kanopų bildesį ir arklių šnopavimą, o kas bus dabar?
Vietinių kelių labirinto ir greitkelių mokėjimo kasos mus atvedė į Chinon miestelį. Ir kur aš jį girdėjau? Luaros pilys? Vynas? Pasirodo ne tik, vos už kelių kilometrų ožkų ferma. Ir didelė. Labai. Neskaičiavom, bet panašu kaip pas Prakapavičių Inturkėje. Tai nauji pastatai, pramoninė melžimo aikštelė ir visas pienas perdirbamas į sūrius, dažniausiai Saint Maure de Touraine. Legenda tokia, kad kažkada maurai okupantai lydimi Šiaurės Afrikos ožkų taip greitai buvo išvaryti, kad ožkos liko šiame upėmis išvagotame pievų krašte. Šiandien ožkos dar tebekovoja su vietiniais šventos duonelės gamintojais - grūdininkais. Apsiaustos priešų, ištisus metus praleidžia tvarte, pavasario saulę sutikdamos kelių hektarų diendaržyje. Smigtelėjo skausmas širdyje: ir mūsų Dargužiuose buvę pelkių velniai aparė visas pievas. Ką darysim?
Ankstyvą rytmetį didelėje teritorijoje vos radome šeimininką, kuris mums pažadėjęs dviejų dienų praktiką: diena - tvartuose, diena sūrinėje. Spėkite kur įdomiau? Su Rasa nežadam 10 kartų didinti savo ūkio, bet į Dargužius atvažiavę Ukrainos sūrininkai vos randa Sūrininkų Namus. Nes ieško didelių angarų, traktorių, pieno furgonų. Ką gi, kai kitąkart atvažiuos, mes juos virtualiai perkelsim į Le Vazereau. Dažnai paklausti kokia mūsų vystymosi strategija? Atsakome - daugintis. Ir pageidautina vegetatyviniu būdu (paklauskit pas Henriką Gudavičių ką tai reiškia). Leisti nematomas sūrininkystės gijas po margą svietą, kad palankiose sąlygose atsirastų daigai. Dzūkijoje jie išauga pušelės dydžio, Poltavoje nori užauginti ąžuolą. Sunkiausia įtikinti, kad greitaaugis kiniškas bambukas niekada netaps ąžuolu.
O Vazereau sūriai skanūs. Nepasterizuoto pieno. Gražiai atrodo. Profesionaliai padaryti. Ir kyla nuodėmingas klausimas: ar nuo ūkio dydžio priklauso produkto kokybė? Daugybę kartų buvau įtikintas, kad natūralus ekstensyvus ūkis, tai aukščiausia produkto kokybė. Dvi dienas praleidęs dideliam ožkų ūkyje pradedu tuo abejoti. Yra daugybė kitų sąlygų ir kriterijų kurie įtakoja kokybę ir tik viena iš jų, smulkaus gamintojo galimybė pačiam nuolat stebėti, lyginti, analizuoti ir greitai priimti sprendimus. Lietuvoje sūrininkai dar turi galimybę būdami smulkūs tobulėti. Rytoj turbūt neturės.
Jei Vazereau analizuoti pagal skaičius, tai faktas kad ūkyje dirba 8 samdomi darbuotojai + šeimininkas, rodo, kad vieną žmogų išlaiko 50 ožkų. Jei kiekvienam išdalintume po 50 ožkų tikrai jos būtų labiau prižiūrėtos ir žmogus, bendraudamas su jomis, būtų laimingesnis. Tačiau šiandieninėje Prancūzijoje vargu ar to užtektų, kad būtų efektyviai gaminami sūriai, o dar reikia parduoti. Ir vėl grįžtu prie hamletiško klausimo: ar pragmatiškas didėjimas, ar utopiškai daugėti? Kol kas judame valso ritmu: vienas žingsnis į priekį, du į šoną. Gerai kad ne atgal, kaip mokė Rusijos revoliucijos tėvas.
Sūrių profesorius Frederic G. mums parinko ir kitą ožkų ūkį, kurį pavadinom Thibau. Sveiko veido, aukšto ūgio ir nuolat besišypsantis trisdešimtmetis didelis kontrastas Vazerau šeimininkui. Apie jį kitą kartą.
Dideliam lėktuvui nusileidus mažame Beauvais oro uoste mus pasitiko milžiniška eilė prie 2 langelių, už kurių slėpėsi pora įtarių akių. Fone - kelios smulkios uniformuotos merginos ir vyrukai, sukumpę nuo ant kaklo pakabintų gremėzdiškų automatų. Bienvenu į akistatą su terorizmo pavojais. Kadangi terorizmas virtualus, o atostogos realios, tai lūkuriuodami eilėje spėliojom, kurie keliautojai užklius Prancūzijos sienos gynėjams? Man įtartinai atrodė patamsėjusiais paakiais, odiaškėmis plačius pečius apsitraukusi vyriškių grupė. Panašu, kad jie stipriai suvargo savo gimtoje šalyje, kol išleido svetur uždirbtus “evro”, tad akyse ir judesiuose juntama agresija turėjo atkreipti dėmesį. Bet ne, dobro pozalovat. O jūs, dvi poniutės su mažamečiais vaikais, užstrigote ilgam. Pirštų anspaudų elektroninis skaitytuvas pritaikytas nuo irklavimo Viduržemio jūra įdiržusiems imigrantų delnams. Putnūs vaiko piršteliai rodo “šypsenėlę”. Rasoja praplikusios žandarų galvos, visuotinė kontrolės sistema neatpažįsta. Nuo ilgo laukimo mūsų suirzusios grimasos nesukėlė įtarimo, tad pirmyn į Vakarų civilizaciją.
Susirūpinimo klimato kaita ženklas - pusiau elektrinis nuomojamas automobilis. Vartau rankose kažką panašaus į raktelius, tačiau kur įkišti nerandu. Paspaudus didelį mygtuką “power” užsidega daugybė lempučių, bet garso jokio. Aišku, kad hibrid Toyota sugedus. Atbėgęs Hertz tarnautojas (ir vėl įtartinai tamsiu veidu ir reta barzdele) pamosuoja rankomis ir automobilis pajuda. Be garso. O čia tai “da” - šiaurės vikingai pravėrė stebuklų šalies vartus. Kai mūsų protėviai vežimais keliavo, tai pėstieji bėgdavo išgirdę kanopų bildesį ir arklių šnopavimą, o kas bus dabar?
Vietinių kelių labirinto ir greitkelių mokėjimo kasos mus atvedė į Chinon miestelį. Ir kur aš jį girdėjau? Luaros pilys? Vynas? Pasirodo ne tik, vos už kelių kilometrų ožkų ferma. Ir didelė. Labai. Neskaičiavom, bet panašu kaip pas Prakapavičių Inturkėje. Tai nauji pastatai, pramoninė melžimo aikštelė ir visas pienas perdirbamas į sūrius, dažniausiai Saint Maure de Touraine. Legenda tokia, kad kažkada maurai okupantai lydimi Šiaurės Afrikos ožkų taip greitai buvo išvaryti, kad ožkos liko šiame upėmis išvagotame pievų krašte. Šiandien ožkos dar tebekovoja su vietiniais šventos duonelės gamintojais - grūdininkais. Apsiaustos priešų, ištisus metus praleidžia tvarte, pavasario saulę sutikdamos kelių hektarų diendaržyje. Smigtelėjo skausmas širdyje: ir mūsų Dargužiuose buvę pelkių velniai aparė visas pievas. Ką darysim?
Ankstyvą rytmetį didelėje teritorijoje vos radome šeimininką, kuris mums pažadėjęs dviejų dienų praktiką: diena - tvartuose, diena sūrinėje. Spėkite kur įdomiau? Su Rasa nežadam 10 kartų didinti savo ūkio, bet į Dargužius atvažiavę Ukrainos sūrininkai vos randa Sūrininkų Namus. Nes ieško didelių angarų, traktorių, pieno furgonų. Ką gi, kai kitąkart atvažiuos, mes juos virtualiai perkelsim į Le Vazereau. Dažnai paklausti kokia mūsų vystymosi strategija? Atsakome - daugintis. Ir pageidautina vegetatyviniu būdu (paklauskit pas Henriką Gudavičių ką tai reiškia). Leisti nematomas sūrininkystės gijas po margą svietą, kad palankiose sąlygose atsirastų daigai. Dzūkijoje jie išauga pušelės dydžio, Poltavoje nori užauginti ąžuolą. Sunkiausia įtikinti, kad greitaaugis kiniškas bambukas niekada netaps ąžuolu.
O Vazereau sūriai skanūs. Nepasterizuoto pieno. Gražiai atrodo. Profesionaliai padaryti. Ir kyla nuodėmingas klausimas: ar nuo ūkio dydžio priklauso produkto kokybė? Daugybę kartų buvau įtikintas, kad natūralus ekstensyvus ūkis, tai aukščiausia produkto kokybė. Dvi dienas praleidęs dideliam ožkų ūkyje pradedu tuo abejoti. Yra daugybė kitų sąlygų ir kriterijų kurie įtakoja kokybę ir tik viena iš jų, smulkaus gamintojo galimybė pačiam nuolat stebėti, lyginti, analizuoti ir greitai priimti sprendimus. Lietuvoje sūrininkai dar turi galimybę būdami smulkūs tobulėti. Rytoj turbūt neturės.
Jei Vazereau analizuoti pagal skaičius, tai faktas kad ūkyje dirba 8 samdomi darbuotojai + šeimininkas, rodo, kad vieną žmogų išlaiko 50 ožkų. Jei kiekvienam išdalintume po 50 ožkų tikrai jos būtų labiau prižiūrėtos ir žmogus, bendraudamas su jomis, būtų laimingesnis. Tačiau šiandieninėje Prancūzijoje vargu ar to užtektų, kad būtų efektyviai gaminami sūriai, o dar reikia parduoti. Ir vėl grįžtu prie hamletiško klausimo: ar pragmatiškas didėjimas, ar utopiškai daugėti? Kol kas judame valso ritmu: vienas žingsnis į priekį, du į šoną. Gerai kad ne atgal, kaip mokė Rusijos revoliucijos tėvas.
Sūrių profesorius Frederic G. mums parinko ir kitą ožkų ūkį, kurį pavadinom Thibau. Sveiko veido, aukšto ūgio ir nuolat besišypsantis trisdešimtmetis didelis kontrastas Vazerau šeimininkui. Apie jį kitą kartą.
RSS Feed
